Anita

Anita: jos vardas sukutena orą, kai nutyla
benzininis pjūklas. Vyras ištaria Anitos vardą,
nupjauta žolė juokiasi iš savęs, kvapas pasklinda
lyg saulės kliošo sijonas. Juokas gula į plaučius
kaip Anita į patalus, iš kurių vieną rytą nebekels.

Dėl to vyras nežiūri kitam į akis.

Anita: šį vardą būtų galima prikirpti, ir jis ataugtų.
Betgi daug vietos Anitos vardui nupjautoje pievos
aikštelėje. Anita: taria „c“ formos, bet lyg čiurkšlę
iškreipia kvapas tramažolės. It grandinėlę,
kurios formą gadina prakaitas ant kaklo.

Dėl to vyras nežiūri kitam į akis.

Anita: vyras prataria savo draugės vardą, lyg
užsidegtų cigaretę. Sunkumas yra stovėti šalia
smilkstančios kalbos tam, kuris nerūko. Kad būtų
lengviau, kosuliais kapoja jie visa. Bet kosulys –
iš tų, kas atvirkščia vardui, mergaitei, saulei.

Dėl to vyrai nežiūri vienas kitam į akis.



Jei kalbėtume

Būtų laikas garo vėliavoms ore, jei kalbėtume
tokiame šaltyje, ryždamiesi smilkti, irtis
rankomis, lyg pirmieji laikrodžiai:
žvyn ir žvan.

Žiūrėtume į nepažįstamą gražuolę, kuri artėtų
į mus lyg atsiverianti prakilnumo žaizda.
Moteris, aistra ir laukinis apvaisinimas per
atstumą, per vandenį, per vienatvę: liestume tai
su Mido kvailybe, visa paversdami auksu,
prabangiu sąstingiu. Žydrus Saturno žiedus,
skalbinių šviesą ant krėslų, savo senatvės
vietoje.

Pasitrauktume į tobulai įrūgusią minią,
į slėptuvę nuo savo dūzgiančių atodūsių.
Atsuktume nugaras žvarbiems poriniams
judesiams, degimui dviese, anglies dvideginio
apsupty. Deklamuotume vandenį, mušantį
vonios būgną. Giedotume tavo tylinčią
moterį-angelą, geidžiančią būti prakalbinta,
pritrūkusią ryžto atrodyti taip, kaip ją
atspindi tekantis vanduo. Poteriautume
mąstymą, savo draugą kelyje, su kupolu
rūstybės.

Prisiminimai – šmirinėjantys sąmoningi
vabzdžiai. Jie sukels vėją, jis atpūs mums
pirmųjų mašalų aureoles. Toks šventumas
kainuoja, ir šiandien deklamuoju kelionę ir ligą
už pinigus, ligonių artėjimą prie nulio: kalbėčiau
vien apie tai, jei turėčiau bambagyslę. Apie
žiedlapiškas lytis po bergždumo saule. Apie
aušros atšvaitą sulčių stiklinėje.
Būtume persivalgę dienos, kuri užspeistų mus
kaip sudusęs trečios dienos maistas nuo vestuvių
stalo. Drįstume vieniui su drabužių raukšlėmis,
vorų guoliais, vis tose pačiose vietose. Dėvėtume
kostiumus, kvepiančius kamparu. Su mumis
būtų Taika, dėvinti ilgą sijoną, ir Pergalė,
panaši į kambarinę su balta ir kruvina
triumfo prijuoste.

Visai šalia būtų tikslo kvapai: dūmai, derva,
formalinas, chlorkalkės. Švin ir švan.

Pamažėl išmoktume erozijos, vasaros amato.



       Penktą vakaro

       Išeinu ten, kur pareinama. Mano kelias iš namų iki biuro ir atgal yra nuolat mano kūno judėjimo užrašomas nulis, kurį sykiais galima įžvelgti mano akyse. Kaip tik dėl to tais kartais esu prisimerkusi, imituodama nuovargį. Mano nuliai yra mano tvirtovė, kurią saugau paprasta maskuotės taktika. Dėl to, kad mano akys truputį siauros, manau, kad ši gynybinė metodika man paprasčiausiai įgimta.

       Niekam nesu tiek gobši, kiek nulinėms būsenoms. Esu iš tų, kuriems kažkada buvo lemtingai palinkėta ramybės. Prilinguota, prisupta. Mane užlingavo. Apsirgau gyvenimo jūros liga. Į nulį mane plukdo tarytum į sausumą. Mano mintys žiojasi jam tarsi beskoniam Švenčiausiajam Sakramentui.

       Vakarinis valandų penketas yra karališkasai raktas, kuriuo mes užrakiname biuro kasos aparatą. Mažos nustebusios ovalinės kasos aparato nulių burnytės, jūsų skaisti žalios spalvos nuostaba man maloni kaip seniai žinoma graži pasaka. Ir tuo pat metu mane kausto baimė dėl judėjimo: Didysis Nulis kilnoja dienas ritmingai tarsi šaukštą, tačiau tai yra pasikartojanti valgio trajektorija ties dubeniu, kuris yra baigtinis. Nulinė būsena yra nulinio jausmo sesuo, ir nejausti nulio, regis, būtų tas pats, kas nejausti, jog tikslas pasiektas, o rojus – išsipildęs.

       Laikrodžio lėkštėje tupi skaičiai, kuriuos peni laikas. Ilgąją besivejanti trumpoji rodyklė savo smaigaliu brėžia demonstratyviai apskritą nulį. Po penkių ji pradeda savo seną kelią link embriono poza susirietusio šešeto. Šis embrionas – tai užuomina apie būsimo skausmo pozą, į kurią sugrįžtama. Skausmingas nulis būtų vienas vertingiausių, jeigu tikėtume taisykle, jog už vieną muštą duoda dešimt nemuštų, bet tikėti skausmingu nuliu yra tas pats, kas tikėti Dievą su barzda.

       Drįstu nulio siekti dar ir todėl, kad jame tikiuosi rasti nulinį skausmą. Mano nulis – be skausmo, Dievas – be barzdos ir, reikia manyti, be erekcijos.

       Lietaus lašai karšia plokščius balučių pilvus, priekabiaudami prie vandenyje atsispindinčių gatvės švieselių. Tai nuo jų panižo pažastis mistiniam, nuolat savo formas keičiančiam vandens kūnui, ir štai jis įnirtingai kasosi, plakdamas šviesų atspindžius balutėse, taškydamasis lyg šlapias, purvinas šuo.

       Vanduo priklauso tai pačiai religinei bendruomenei kaip ir aš, nes garuodamas jis veržiasi prie nulio.

       Lietus labai plepus. Grįždamas iš dangaus jis visada pasakoja apie savąją rojaus patirtį, ir kartais man atrodo, kad pamažu imu šį tą suprasti.



Ritualai. Ledų valgymas

Tai buvo seniai ir gimė iš netvarkos. Išsilankstė
lyg plieninis gestas, ah-mm. Išbyrėjo iš kiauro
„aš manau“ dugno, ahot. Sudygo iš triukšmingo
kvietimo „Mūsų didysis Mažasis teatras kviečia jus!,
Dideliai laukiame jūsų Mažajame teatre!“

Turėjom Mažąjį taisyklių sąrašą Didžiajam
Dalykui, teatrui, kepyklai, mėsinei, taip pat ir
karnavalui, atsisveikinimui su mėsa. Buvo įrašyti
ir buteliai, pilni švento tuštumo, kurio prireiks.

Gyvavo linksmininko linksnis, karaliavo
riksmas! Baltos šnabždesių gėlės, jos mito
iš apmaudo. Buvo sunku baltą spalvą dėvėti, ji
rodėsi tais laikais nerami, netgi grėsminga.
Iš jos pusės girdėdavome nuodingą dūzgimą!

Sausų sidabrinių žuvelių varpeliai virš lango,
jų šešėlis išmušdavo laiką. Tada, būdavo, sėliname
prie stalo su saldžiu baltu plakto ledo kūgiu,
panašiu į didelę nerštui pritvinkusią raidę. Cha,
ir šaltis pasklinda lyg atsitraukianti kariuomenė.

Raudonasis Erikas gieeeda už mus visus: giesmę
gerklė susemdavo iš visokių trenksmų lyg
bičių motina šimto tranų spermą. Meldžiamės
spindinčiam diskui, nors mus išlaiko tamsi,
globėjiška Sfera. Giesmės geluonis mūsų širdis
pasiekia per ausis. Kvailos mūsų širdys saldžios!

Joana, mūsų popiežė, dėvi ilgą geltoną
sarafaną su juodai išsiuvinėtais milžiniškais
pirštų antspaudais ant mažučiukių krūtų. Dedame
jai rankas iš eilės ant tų piešinių, mumyse spurda
viskas, ir kyla karštis (atimame jai dvasią, ir ji mirs
gimdydama). Tada metas valgyti ledus: neršia
mūsų liežuviai, nebylūs, pritvinkę mirusių kalbų.

Dabar visa tai palmių aliejus egiptiečio viduje.
Sarkofago kampas aštrus kaip kirvis,
kaip žaidimas su nuosava z.



Kiauras laikas

Laikas prakiuro, ir gatvės pilnos naujojo
gyvsidabrio, riedančio ant ratų, riečiančio ratus.
Savivališkas šlakelis iš taurės į orą: galbūt
pralaidumo, galbūt vandens spurdėjimo metas.

Turėjau didelį niūrumą savy, ir turėjau paiką
paguodą, kad tai – didžiausias iš niūrumų.
Bet laikas prakiuro, ir liūdesys jau ganyklose
lyg murzinos avys. Rupšnojimas nulenktais sprandais,
keturkojė alkio ir pasisotinimo dermė: taip,
valia manyti, kad tai – beveik malonu. Dabar
kalbėčiau apie ašaras kaip apie naujojo saldumo
sėklas, apie žilus plaukus – kaip šviesos
imperatyvą.

O taip, galima tarti, kad tai malonu: turėti
seną sodą, kuriame ievos krauna žiedus ilgiau
ir nužydi greičiau nei visuose kituose soduose.

Turiu paiką paguodą apie kažką ilgiausio
ir greičiausio.