1 9 9 3  m e t ų  s p a l i o  2  d i e n a

       Naujoji kambario gyventoja ponia Kristina, pasirodo, labai tikinti moteris, senių namų koplyčioj kas vakarą meldžiasi, o sekmadieniais eina į Panemunės bažnyčią, tad mano draugė – tokia buvo apsimetus, kol su mumis gyveno raišiukė, iš kurios negalėjai jokios naudos išpešti, iš manęs taip pat nedaug ką pelnė, bet visada duodavau kelis litus, kad nusipirktų pudros, jau rašiau, kad turi čia tokį pliką ūsuotį, prieš kurį vaidina jaunamartę – žodžiu, Paulauskienė nuo pirmos dienos prisitaikė prie Kristinos įpročių ir sekmadieniais ją lydi į bažnyčią, atsikelia anksčiau ir tyliai kuždėdama budina ponią sakydama: mieloji, jau metas keltis, bijau, kad nepavėluotumėm, Kristina, aišku, dėkinga tokiai rūpestingai bičiulei, keliasi, prausiasi, šukuoja gerai išsilaikiusius plaukus, pasidažo lūpas, paryškina antakius, apsivelka rusvą kostiumėlį, žiūrėk, kiek padvejojusi, ištraukia iš sieninės spintos baltą palaidinukę ir atiduoda Paulauskienei, ta iš laimės vos kvapą gaudo, žodžiu, susiruošia, ir abi po ranka išeina, o aš pasilikus turiu apie ką pamąstyti, man paslaptis, kodėl Kristina tokia pamaldi, juk visa jos figūra ir tas įprotis gražintis perša mintį, kad poniutė jaunystėje linksmai pagyveno, ne veltui jau per pirmas dienas su visais seniais susipažino, tiesa, nė vienam neteikdama pirmenybės, tik tarsi tarp kitko užsimindama, kad būtų malonu kokį vakarą po pušyną pavaikščioti, vadinasi, tas jos pamaldumas kažkaip susijęs su nuodėme, aš žmones pažįstu, Kristina man primena vieną mano tarnaitę, kuri kokią smulkmeną pavogus tuojau pat atsiprašydavo valandėlei, nes jai būtina seseriai į kaimą laišką išsiųsti, o pati skuosdavo į Prisikėlimo bažnyčią išpažinties, matyt, įsitikinus, kad Dievas, kuris viską mato, be kurio žinios net plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, kunigo lūpomis ją pabars, skirs tris Sveika Marija, ir ji liks švari, tarsi jokios vagystės nė būti nebuvo, manau, kad Kristina panašiai elgiasi, tik Dievo prašo atleidimo ne už vagystę, o už moterišką nuodėmę, nesu, aišku, tuo tikra, bet kalbos senių namuose jau sklinda, vadinasi, ponios pamaldumas, galėtume pasakyti, tarsi priverstinis, ją sąžinė verčia melstis, gal ji maldomis tikisi atgaunanti padorumą, juk Viešpatis ne vienai Evangelijos paleistuvei atleido, man netgi atrodo, kad ir į senių namus Kristina tiesiog pabėgo, pasislėpė, gal žmonių apkalbos laisvėje tapo nepakenčiamos, gal netgi kokia moteris jai grasino ar panašiai, prisimenu, kaip kartą prie Smetonos karininkienė aršeniku nekaltai moteriai akis išplikino už tai, kad jos vyras teatre kažkokią jauną gražuolę užkalbino, tuomet buvo kilęs nemažas triukšmas, ir karo vadovybė uždraudė karininkams vesti paprastas kaimo mergas, bemoksles, žodžiu sakant, man Kristinos pamaldumas iš tos pačios operos, nes, pavyzdžiui, raišiukės tikėjimas buvo tikras, ne apsimestinis, mudvi su Paulauskiene dėl to pamaldumo netgi drovėdavomės, vengdavom dviprasmiškų žodžių, o Kristina pati skelia anekdotus apie kvailą vyrą ir jo gudrią pačiutę ir nerausta, tik primerkia akis kaip katė, išgirdus pelę krebždant, tačiau kad ir kaip ten būtų, Kristinos dora ne mano problema, aš savąją dorą išsaugojau, vedybų sakramento nepažeminau, ir džiaugsme, ir varge su vienu teisėtu vyreliu gyvenau, o kai jis mirė, kito neieškojau, bet gal užtenka apie svetimą tau moterį rašyti, juk žadėjau pamėginti savo gyvenimą iki panagių išnarstyti, kad geriau motiną suprastum ir nesmerktum už vaikystėj patirtas skriaudas – be kaltės nė vienas žmogus gyvenimo nenugyvena, tik vienų kaltės didelės, baisios, kitų smulkios, kitiems žmonėms nepakenkusios, aš savo kaltes mintinai moku, žinau, kad šykštumas – viena iš didžiųjų nuodėmių, o aš buvau šykšti, gal iš pradžių tik taupi, bet kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, privatus verslas išnyko kaip dūmas ir reikėjo su adata išlaikyti visą šeimą, pamažu tapau šykšti ir pamėginsiu paaiškinti kodėl: kai prie Smetonos litai tarsi patys savaime plaukė į rankas – užteko būti taupiai, bet kai pajamos sumažėjo iki skurdo ribos – o svajonė matyti tave žymia pianiste niekur neišnyko, gal dar giliau į širdį įsmigo, – mano protelis įsakė sugniaužti saują ir be reikalo neišleisti nė kapeikėlės, neleisi, Auguste, man sumeluoti, juk save gal labiausiai ir skriausdavau, su ta pačia suknute dešimt metų vaikščiojau, turguj derėdavaus dėl kiekvieno svogūno, mane turgaus moterys jau pažinojo, girdėdavau sakant: štai ir vėl ta šykštuolė ateina, žinojo, turgaus apgavikės, kad manęs, senos prekybininkės, neapgaus, neįkiš pomidoro su puvinio dėmele, neįbruks mėsos su per dideliu kaulu, prisimenu, kaip tu pabėgdavai iš turgaus, nes tau būdavo gėda, kad motina tokia šykšti, ką gi, šią nuodėmę ir šiandien prisiimu, esu kalta, bet juk nieko neišdaviau, neapšmeižiau, pagaliau neužmušiau, juk Dievas net žmogžudžiui atleidžia, jeigu jis iš širdies gailisi, atgailauja, neužmirškim, kad Jėzus ant kryžiaus atgailaujančiam galvažudžiui atleido ir pažadėjo, kad jau tą patį vakarą jis būsiąs danguje. Auguste, kai ištekėjai ir gyvenot ne pagal išgales, o aš mačiau, kad galima gyvenimą gudriau susitvarkyti, netylėjau, dažnai peržengdavau ribą, mokiau, įsakinėjau neturėdama tam nė mažiausios teisės, nes tai buvo tavo gyvenimas, t a v o  vienos, ir aš jame buvau pašalinė, nes mano gyvenimas jau buvo nugyventas, viskas atlikta, vyras palaidotas, vaikai išmokslinti, dabar man gėda, kad, žinodama, kaip tau striuka su pinigais, kas mėnesį išplėšdavau po penkiasdešimt rublių, apsimesdavau badaujanti, šaukdavau, kad neturiu pinigų vaistams, o tuo pat metu šykščiai kroviau pinigėlius į taupomąją kasą, kad vieną dieną visus prarasčiau, – tai man bausmė už šykštumą, žodžiu, dabar rašydama aš ieškau tokio savo elgesio pateisinimo, o pateisinimo nėra, tu auginai du vaikus, vyras – išprotėjęs girtuoklis, apsimetęs didžiu filosofu, o kurgi jo knygos, kur jo didieji veikalai? Turėjau iš savų santaupų tau padėti, o elgiaus kaip pamotė, atimdama net tai, ką tu bemokytojaudama sunkiai uždirbdavai, man buvo ne gana, kad atveždavai vaistų kartą per mėnesį, aš reikalaudavau kas savaitę, ir tu, ir aš žinojom, kad tiek deficitinių vaistų man tikrai nereikia, bet aš vis tiek reikalaudavau, o tu iš paskutiniųjų vykdei mano reikalavimus, prisipažįstu, kad pusę Fitolizinos tūbelių aš begėdiškai parduodavau, uždirbdavau ir viską kišdavau į banką, o Dieve, kaipgi aš, tokia protinga moteris, sugebėjusi iš našlaitės tapti gerbiama krautuvės savininke, kaipgi aš nesupratau, kad mano gyvenimas jau baigėsi, liko tik į kapą ruoštis, iš kur manyje tas prakeiktas noras kabintis į būtį, juk lankiau ir cerkvę, ir bažnyčią, žinojau, kad žmogaus gyvenimas – tik dulkės vėjuje, kaipgi aš galėjau tave išnaudoti pačiu sunkiausiu tau metu, kai vaikai dar buvo maži, kaipgi aš drįsau tau dovanotą daiktą, kad ir tą vokišką servizą, po pusmečio atsiimti, kaip man tuomet nenudegė rankos, o tu man viską atleisdavai, rašydavai širdingiausius laiškus, prašei save saugoti, nepervargti su ta adata, juk visko turiu, visko gana, bet aš tavo žodžių neišgirdau, girdėjau tik šykštuolės šnabždesį: kaupk, neišleisk, atsiimk, ką esi dovanojus, tau visko gali prireikti, ir taip mąstydavau tada, kai Dievas tiesiog pirštu rodė, jog gyvenimas jau praėjo, priekyje – tyla ir tamsa, susitaikyk, Lidija, bet aš nemokėjau susitaikyti, juk atradai tas sulaužytas adatas, supratai, kad elgiaus beprotiškai, adatos, kreivai įdėtos, lūžta, o aš vis kitą kišu, lūžta, bandau iš naujo, negalėdama patikėti, kad viskas pasibaigė, net mano siuvamoji manęs nepripažįsta, tarsi sako: ką tu darai, kam tu tas adatas laužai, nejaugi nematai, kad tau jau visko gana, uždenk mane audeklu ir neliesk, negadink gero daikto, palik Augustei, jai manęs tikrai reikia, ji augina du vaikus, ji išmoks siūti, aš pati ją išmokysiu, pakuždėsiu, kokią rankenėlę pakelti, o kokią – pasukti, bet aš buvau kurčia net brangiausio savo daikto patarimams, laužiau adatas ir vis bandžiau siūti, tik gadinau medžiagas, mano klientės jau seniai visos išmirusios, o aš tarsi joms dar mėginau pasiūti įkapes, kur buvo dingęs mano protas, mano valia, mano sveika nuovoka, juk aš visada tobulai viską apskaičiuodavau, susumuodavau, pridėdavau pelną, atimdavau nuostolius, buvau kaip koks namų bankas, ir direktorius, ir iždininkas, buvau tobula prekybos mašina, ir staiga visi šie sugebėjimai išnyko, liko tik tas nepasotinamas šykštumas, viena didžiųjų nuodėmių, bet aš jos nejaučiau, nesuvokiau, ačiū Viešpačiui, kad nors dabar, prieš mirtį, man nušvito protas, nuo širdies nukrito gobšumo apkaustai, nors dar taip neseniai, prieš kelerius metus buvau įsikabinus į savo namą, į tą medinį laužą, kurio krosnys amžiams užsikimšusios, klozetas neveikia, vonia įskilus, sode medeliai negenėti, nors turėjau pinigų pasamdyti sodininką, kad apipjaustytų, lietvamzdžiai prakiurę, kambarių durys vos laikosi ant vyrių, langų stiklai neplauti, plovėją, kuri daug metų juos švarino, aš pati išvijau, nes moteris kažkuo man neįtiko, elgiaus kaip paskutinė kvailė, o dukra, o Augustėle, tu dar nežinai, kokia tavo motina galėjo būti šlykščiai taupi, išnaudojanti kiekvieną, kad leisdavosi išnaudojamas arba kas apsimesdavo, kad nepastebi mano šlykštybių, žinai, kad paskutiniais metais nuomodavau kambarius, dažniausiai kunigams, tik paskutinis buvo Universiteto profesorius, o kad žinotum, kad būtum mačius, kaip aš mokėjau naudotis žmonių širdingumu… Stop, girdžiu, jau mano ponios grįžta, turiu baigti, pasitaikius progai vėl rašysiu, man būtina viską išversti pamušalu į viršų, kad neliktų nė mažiausios paslapties, tik taip galiu tikėtis, jog atleisi ir aš išeisiu susitaikius, švari, apvalyta ir nuo tos vienintelės, bet didelės nuodėmės – nuo šykštumo, pala, atrodo, tai ne mano ponios, tai kiti namų gyventojai, dar turiu kelias minutes, tad galiu bent pradėti pasakojimą apie paskutinį gyvenimo savo namuose etapą, etapais buvo vadinamos tremtys, vežimai į Sibirą, etapais gyvenimas nematuojamas, žodis tiesiog išsprūdo, gal šmėstelėjus tėvo vėlei, paskutinis gyvenimo tarpsnis, kurį galėjau nugyventi išpirkdama šykštumo nuodėmę, galėjau, tačiau nenugyvenau, laužiau adatas, išvarydavau langų stiklų plovėjas, neįtikdavo ir tas varganas žmogelis, kapodavęs man malkas, valydavęs sniegą, aš jį priversdavau dar ir dar kruopščiau apeiti visus patvorius, kad neliktų nė gniūžtės purvino sniego, nes, matai, niekaip nenorėjau mokėti baudų už prastai nuvalytą šaligatvį, o kad žmogelis bemaž nusibaigdavo stumdamas tuos kalnus šlapio, sunkaus kaip molis sniego, tai man mažiausiai rūpėjo, nes buvau gudriai šykšti, man atrodė, kad aš esu už visus gudresnė ir niekas net nepastebi to mano šlykštaus bruožo, net ne bruožo, o gyvenimo būdo, bet, pala, dabar, atrodo, tikrai girdžiu Kristinos juoką, nuo to jos juoko man paskutiniai plaukai ant galvos pasistoja piestu – taip juoktis gali tik gatvės moteris, kažin kažin, ar jos maldos padės jai įveikti prigimtį, man cerkvė ir bažnyčia šykštumo nuodėmės įveikti nepadėjo, ištiesė pagalbos ranką tik kažkur netoliese slampinėjanti mirtis, nebijau šio žodžio, senių namuose tai beveik pats populiariausias žodis, girdėjai, ponia Lidija, ta invalidė iš 106 kambario šią naktį mirė, užgeso miegodama, duok Dieve kiekvienam tokią išrinktųjų mirtį, čia, Augustėle, mes ir juokiamės, ir meldžiamės, ir baramės, net lazdomis kovojam, bet visi žinom, kad svarbiausias mūsų kovos už būvį dalyvis yra mirtis…


       1 9 9 3  m e t ų  s p a l i o  9  d i e n a

       Atsiverčiu Dienoraštį po savaitės pertraukos, mat Kristina sunegalavo, skundžiasi širdies permušimais, o Paulauskienė nepalieka jos vienos, budi ir mala liežuviu, kalba visokias nesąmones nepaklausdama, ar Kristinai įdomu, aš sakau, ponia Paulauskiene, palikit moterį ramybėje, jai reikia ramybės, prie tokio priepuolio svarbiausia ramybė, bet senė manęs neklauso, matyt, galvoja, kad Kristinai maloni tokia įkyri priežiūra, tai pagalvę pataiso, tai užkloja kojas, tai vėl nukloja, tai arbatos šaukštelį pasiūlo, tai kokio sausainio kąsnelį, nors Kristina tik purto galvą parodydama, kad ji nealkana, bet senei neišaiškinsi, be to, sena lapė taikosi tokiu elgesiu užsitarnauti Kristinos prielankumą, o kartu ir pelnyti daugiau skudurų, rašiau, kiek maišų Kristinos sūnūs sunešė į mažą mūsų kambarėlį, Paulauskienės akys tik sublizgo, net nuslėpt nesugebėjo – grobis pats į rankas atplaukė, Dieve mieliausias, negi ši senė tikisi gyventi su saule, juk nedaug už mane jaunesnė, gal, sakau, dideliame skurde augus ir gyvenus, gražesnio drabužio nemačius, tik pasvajot galėdavus, dabar nusprendė atsigriebti, rašiau apie tokį plikį su ūsais, galės prieš jį vaipytis, čia panašių į ją ne viena, pernai du seniai, kaip sakoma, sumetė skudurus ir mūsų kunigėlis juodu sutuokė, vaikšto parko takeliais kaip dvi senos varnos, o įsivaizduoja esą du įsimylėję balandėliai, juokas tik ima, bet tai ne mano reikalas, gal ir Paulauskienė ištekės, liksim su ponia Kristina vienos, nežinia, ar nuo tokio pasikeitimo išlošiu ar pralošiu, gerai būtų, kad ir Kristina kokį gagrį susirastų, tuomet daugiau laisvo laiko turėčiau, sakiau, kad be akinių rašau ir skaitau, nors dar visai neseniai akiniai buvo būtini, keistai tas žmogaus gyvenimas surėdytas, visas kūnas sensta, gęsta, o štai akys ima ir nušvinta, sakytum, po mirties teks plačiai dairytis, dangaus ieškoti, bet juk taip nebus, užklos žemele, ir akių šviesa užges, gal, sakau, čia nei šioks, nei anoks mirties žaidimas prieš paskutinį pabučiavimą, tačiau gana apie mirtį, žadėjau smulkiau išdėstyti savo požiūrį į nuomininkus, jau rašiau, kad kambarius dažniausiai išnuomodavau kunigams, o juos susirasdavau per tokią vienuolę Veroniką, sykį esi ją mačius, prisimeni, tyli nekalbi kuprelė, ji man iš turgaus atnešdavo daržovių, vištos kulšelę, jautienos gabalėlį, labai padori, kukli senutė, gerai išsilaikius, nors už mane tik dešimt metų jaunesnė, maždaug Paulauskienės metų, tai ji tuos kunigėlius atvesdavo, esi visus juos mačius, pasakysiu, kad geresnių nuomininkų negalima nė įsivaizduoti, iš ryto išeina ir tik vėlai vakare grįžta, jokių moterų, jokio triukšmo ir pinigėlius tvarkingai sumoka, kiek pasakai – tiek ir gauni, nesidera, kaip tas neva profesorius, žinom mes tuos sovietinius profesorius, neklausiau, bet man atrodo, ar tik jis nebuvo marksizmo-leninizmo žinovas, gerai, kad iki Nepriklausomybės atkūrimo aš jį šiaip ne taip išgrūdau, būtų prieš žmones sarmata, kad toks tipas mano name ar sodelyje slankiotų, nuo žmonių nieko nepaslėpsi, man ne kartą kaimynė sentikė, labai nekentusi bolševikų, pasakojo, kad jos sūnui tas vadinamasis profesorius porą metų Politechnikos institute dėstęs, labai priekabus ir tikras leninizmo idealistas, nors aš tą jo idealizmą iš arti pažinau, buvau uždraudus moteris vedžiotis, bet jis mano draudimų nepaisė, sutemo, ir matau pro langą – jau vedasi studentę, jauną paną, kitą kartą jau kitą, juodaplaukę, paryčiais išleidžia, ilgai vonioje turškiasi, nors buvau ne kartą įspėjus, kad vonia įskilus, geriau ja visai nesinaudoti, nes išpus grindys, bet draugas profesorius kaip kokia kiaulė prilaisto, priskrepliuoja, klozete net vandens nenuleidžia, aš turiu eiti tvarkyti, aš niekada paskui savo tikrą vyrą netvarkydavau, nes tavo tėvas buvo švaresnis už daugelį moterų, būdavo, nusiskuta, tai ir šepetėlį su muilu išplauna, skustuvą gražiai į dėklą įdeda, nutiškusius lašus šluoste³ nušluosto, ją išplauna ir ant virvelės padžiauna, kito tokio švaraus vyro gal nė nebuvo, nors ką gali žinoti su vienu visą gyvenimą pragyvenus, tiesa, visi trys kunigai taip pat buvo labai tvarkingi, bet šventikas – tai ne leninizmo nesąmonių dėstytojas, kunigo tiesos – amžinos, o sovietinių draugų – melas kitu melu padvigubintas, kiek tas bjaurybė man nervų suėdė, sunku būtų apsakyti, įsivaizduok, mandagiai primenu jam, kad esam sutarę, jog už nuomą jis mėnesio pradžioje atsiskaitys, o praeina pusė kito mėnesio, kartais ir dar daugiau – pinigų kaip nėr, taip nėr, matyt, mergoms visus išleisdavo, aš ir gražumu, ir piktumu, o jis tik suraukia antakius, pasižiūri kaip koks užpjudytas šuva ir švokščia: turiu jums, ponia drauge, priminti, kad dabar ne Smetonos diktatūros laikai, būkit santūresnė, turėkit kantrybės, aš žmogus garbingas, turiu laikinų sunkumų, sakau tamstai, užmokestį gausite, tik nekelkite tono, aš to labai nemėgstu, o aš jam: nusispjaut man į tai, ką jūs mėgstat, sumokėkit, kas man priklauso, nes mano kantrybė baigiasi, aš draugą profesorių su visais skarmalais ir knygpalaikėm išmesiu į gatvę, pas mane daug metų kunigai gyveno ir mes nė karto dėl pinigų nesusiginčijom, nes garbingi žmonės garbingai ir elgėsi, o vadinamasis profesorius, išgirdęs žodį kunigas, kad šoks man į akis, kad atidarys gerklę, kurioje keli metaliniai dantys kaip iltys kyšo, išsyk matyt, kad iš Šančių batsiuvių kilęs, prasiplakėlis, per partiją iki profesūros nusikapstęs, pakelia balsą ir rėkia: tu, drauge, man kunigų į akis nekišk, jau ne jūs, ponia drauge, o tu, tu, rėkia, man tų buržuazinių atgyvenų nerodyk pavyzdžiu, jiems visiems seniai laikas išnykti, dar ne visus po karo partija nušlavė, dar užsiliko, bet jau neilgai tas jų lizdas egzistuos, seminarijos neliks nė kvapo, prisiminsi, drauge, mano žodžius, po kelerių metų savo kunigėlių ir su žvake nerasi, o aš taipgi įsiutus kaip katė puoliau jam į akis, nors niekada gyvenime taip nesielgdavau, na gal kokį kartą prieš tėvą su virtuviniu kočėlu šokau, bet tuomet buvo už ką, aš paprašiau, kad atridentų naują alaus statinę, nes pirmoji jau baigiasi, o jis lyg mano žodžių neišgirdęs su tuo aklu filosofu filosofuoja prie staliuko, pasikviečiau į virtuvę ir užsimojau kočėlu, paskui, žinoma, labai gailėjaus, juk žmogus jau buvo didelis ligonis, turėjau būti laiminga, kad dar vaikšto, nes veikiai atsigulė į patalą ir jau iki mirties nakties nebepasikėlė, tu buvai pagrindinė slaugutė, nes žinojai, kaip jis tave mylėjo, žodžiu, puoliau prieš profesorių kaip pantera šaukdama: ak šitaip, drauge, tai prašom šį vakarą išsinešdinti, man jūsų grašių nereikia, atsiras dešimt norinčiųjų tokioje vietoje pirmame aukšte su langu į sodą išsinuomoti, lauk, drauge, ir prašyčiau manęs negąsdinti, mane didesni plėšikai gąsdino ir nieko nepešė, užteks man klausytis mergų klyksmų, o neišeisit, aš surasiu kelią, nueisiu iki vadovybės, ne šitaip turi elgtis tarybinio mokslo šviesulys, neteksit tarnybos, tuomet suprasit, kad ir vieniša moteris gali apsiginti. Matau, kad jis jau traukiasi, jau švelnesniu balsu mėgina teisintis, bet aš lauk, ir baigta, maniau, kad, žiurkė, pabėgs, bet įvyko tai, apie ką aš net nepagalvojau – draugas nustojo mokėti bet kokią nuomą, grįžo vieną vakarą ir nepasibeldęs duris pravėrė, sušnypštė: gavot tai, ko pati prisiprašėt, iš pradžių nesupratau, apie ką tas batsiuvys profesorius kalba, tačiau iš jo elgesio – ėmė vedžiotis ne tik mergas, bet ir studentus – suvokiau, kad jam ant manęs nusispjaut, manęs jam tarsi ir nėra, nežinojau, ką daryti, blaškiaus kaip pašautas varnėnas, vienas iš tų, kurie mano vyšnias kas rudenį nulesa, ilgai galvojau, ar verta belstis į šio tipo viršininkų duris, o reikia pasakyti, kad po metų kitų jau prasidėjo Sąjūdis, tad nejaučiau baimės, kad toks ponas draugas gali visam laikui užimti patį gražiausią kambarį ir pagaliau jį nacionalizuoti, nebūtų tai pirmas toks atvejis, daug namų savininkų dėl panašių tipų nukentėjo, bet mano baimė jau nebuvo tokia didelė, rodos, Lenkijoj sovietai jau buvo nuversti, juk žinai, kad nuo pokario įpratau klausytis radijo, siuvu, o Londonas rusiškai šneka visus trukdymus, ūžesius įveikdamas, tad jau nebuvau tokia bejėgė, susižinojau, kaip patekti į Politechnikos rūmus, nudrožiau pėsčia, kaip rusai sako: „Jazyk do Kijeva dovediot“, priėmė rektoriaus pavaduotojas, aš be jokių užuolankų viską išklojau: ir kad nuomos nemoka, meluoja, pastaruoju metu savo nuožiūra sumą sumažino, be to, dažną vakarą panas atsiveda, o aš ligonė, naktimis vaistus geriu, dvi inkstų operacijas atlaikius, anksčiau kunigams nuomojau, tai su jais neturėjau jokio vargo, o štai tarybinis profesorius, apsimečiau, kad labai gerbiu sovietų mokslą, elgiasi blogiau už Žaliakalnio turgaus valkatas, prašyčiau padaryti tvarką, nes aš kreipsiuos į miliciją arba net į teismą. Nepatikėsi, Augustėle, kad vieno apsilankymo užteko, pareinu kartą namo Olgą aplankiusi, dar buvo gyva, nors iš patalo jau nesikėlė, gyveno pas dukterį, kurios vyras – esi jį keletą kartų mačius, toks Vladas iš Šančių, batsiuvio sūnus, išgriovęs Karo muziejaus sodelio paminklus, – tas niekšas visaip Oličką engė, dusino, „buržujka“ vadino, žodžiu, prisikentėjo mano jaunystės draugė, ak, kaip prisikentėjo, o šitas utėlė, Sąjūdžiui prasidėjus, paliko žmoną ir dingo kaip į vandenį, greičiausiai į Rusiją pabėgo, šuniui šunies likimas – tad pareinu iš Olgos ir negaliu patikėti: mano kankintojas pats ant kupros savo stalą tempia, prie vartelių stovi nedidelis sunkvežimis, į jį savo chlamą krauna, į mane net akių nepakelia, tik griežia dantim, prakaitas nuo akiniais pabalnotos nosies varva, o Viešpatie, norėjau pripulti ir pakštelėti jam į žandą – tokia buvau laiminga, norėjau šokti, dainuoti, nusiraminus įėjau į namus, atsisėdus apsiverkiau, pagalvojau: štai ką reiškia gyventi vienai, bet koks pašlemėkas gali tave paniekinti tavo pačios namuose, gali grasinti, žodžiu, tą vakarą nusprendžiau daugiau jau niekam kambario nenuomoti, sėdėjau ir prisiminiau, kokie tvarkingi, dori, sąžiningi buvo tie trys kunigai, net jų vardus prisimenu, tik čia nerašysiu, pati supranti, gerai, jeigu Dienoraštis pateks į tavo rankas, o jeigu kokia slaugutė tiesiog iš kvailo smalsumo pasisavins, nenoriu, kad kunigų vardus valkiotų, nepasakysi, kad jie būtų gyvenę kaip kokie atsiskyrėliai ar vienuoliai, ne, retkarčiais, ypač vardadienio proga, sueidavo jų bičiuliai, gal kartu seminarijoj mokėsi, o gal šiaip vienoje parapijoje pradėjo tarnystę, ne mano reikalas, tik žinau, kad į kiekvieną pobūvį buvau mandagiausiai kviečiama, už rankos nusivedama ir garbingiausioje vietoje pasodinama, stalas, kaip pati gali nujausti, tiesiog lūžte lūždavo nuo vaišių, iš kurių daugumą sunešdavo davatkėlės ir vienuolės, tos Dievui pasišventusios moterys, apie kokias kunigai pamoksluose kalba, nepasakosiu, kokį maistą jos sunešdavo, bet pasakysiu, kad savaitę iki vardadienio vos spėdavau duris atidarinėti ir lauktuves priiminėti, kunigų šaldytuvai puikūs, tad daug ir tilpdavo, be to, namo rūsys taip pat puikus šaldytuvas, juk daug metų išgyvenau tik juo vaduodamasi, ačiū tau, Auguste, kad prieš porą metų nupirkai „Saratovą“, turiu galvoje porą metų prieš man paliekant namus, o palikau juos ne savo noru, tu žinai, kaip viskas baigėsi, tik priminsiu, kad kaimynės tau dar ne nuodugniai manąsias nelaimes papasakojo, oi, būta jų daugiau, per plauką keletą kartų nepražuvau, po mašinos ratais vos nepakliuvau, išeidavau pati nežinodama kur einu ir paklysdavau, tuomet pagal pasą parveždavo nepažįstami žmonės, o juk galėjo ir kokie plėšikai seną kvailę pargabenę apiplėšti, abi siuvamąsias, indus, stalo įrankius, drabužius išsinešti, o mane pačią pagalve uždusinti, nebūčiau buvus pirma tokiu žiauriu būdu nugalabyta, žodžiu sakant, įdomu, kad kalbėdama aš to „žodžiu sakant“ beveik niekada nevartoju, o sėdus prie Dienoraščio kažkaip pačiai netikėtai ėmiau šiuos žodžius rašyti, gal man tik gimnazijos keturias klases ir dar rusų mokykloj baigusiai šie žodžiai atrodo labai tinkantys prisiminimams rašyti, nežinau, bet, žodžiu sakant, vieną panašios nelaimės vakarą pirmą kartą susimąsčiau, ar verta ilgiau laukti, ko tikrai nėra vilties sulaukti – tavo sugrįžimo į motinos namus. Turėjau nemažai taupomojoj pasidėjus, vis padejuodama, kad mirštu iš bado, vis iš tavęs, vienintelės, juk sūnūs abu jau mirę, paskutinį rublį senu šykštuolės įpročiu išplėšdama ėmiau rimtai mąstyti apie kokią nors prieglaudą, bet tu pati gerai žinai, koks Lietuvoj žmonių požiūris į senių namus – apleistas medinis laužas, seni nudrengti baldeliai, tualetas kieme, piktos slaugės, žiaurūs sanitarai, senių namų val~džiai tik ir stengiasi kuo greičiau iš senių išvilioti jų turtą, o savo pasiekę, nejučiomis senpalaikį numarina, ir baigtas kriukis, kaip tavo tėvas mėgdavo sakyti: suima žmogelį kokiam niekšui išdavikui įskundus, ir baigtas kriukis, suprask, dingo žmogus kaip akmuo į Nemuną. Dabar ir pati nežinau, kada įvyko tas lemtingas mano sąmonės lūžis, tikriausiai po to, kai nagais draskiau laukujes duris apsidirbus, atsiprašant, ir kaukiau nesavu balsu: žmoooonės, padėkit, gelbėkit, atrodo, tuomet ir gavai tą kaimynės laišką, suprantu, kad senė neturėjo jokios teisės tau priekaištauti, nes nieko nežinojo apie mūsų santykius, aš manau, kad svetimam žmogui apskritai negalima kišti savo trigrašio į ne savo reikalus, nors jos kaltinti irgi negaliu, ji sentikė, labai tikinti, o juk Šventajame Rašte parašyta: gerbk savo tėvą ir motiną, tad ji šiuos šventus žodžius suprato tiesiogine prasme – gerbk, vadinasi, gali negali, turi sąlygas ar neturi, pasiimk senę ir užsikark sau ant sprando, nors gal tu pati vos kojas bepavelki, gal tavo gyvenimas ne rožėmis klotas, gal tu vargsti su alkoholiku vyru, gal be vaistų dienos ar nakties neišgyveni, vis tiek pasiimk ir slaugyk, dabar, saugiai ir švariai įsikūrus šiuose naujoviškuose senelių namuose, iš tikrųjų kaip savo namuose, o ne prieglaudoj, anksčiau, prie Smetonos, vadintoj „bogadel'nia“, lietuviškai „ubagynu“, suvokiau, kad ne aš su savo užsispyrėliška kvailyste buvau teisi, o tu, miela Augustėle, dabar suprantu, kodėl įtikinėjai, kad man bus tik geriau, saugiau, nes visą laiką po ranka bus slaugutės, gydytoja, kunigas, gardus maistas, puikus pušynas, švara, jokios smarvės, o kaip tik smarvės labiausiai ir bijojau, nes žinai, kokia visą gyvenimą buvau švari, aš virdama sultinį du kartus nukošdavau, kad neliktų nė pipiro, aš grindis tris kartus per savaitę mazgodavau, net tau neleisdavau, nes maniau, kad tu taip švariai neišplausi, paliksi kampuose voratinklius ar pelių spiriukus, o pelių žaliajame mūsų name būdavo daug, joks katinas neįstengė su graužikėmis susidoroti, o kur dar palėpės žiurkės, tai nuo jų ant grindų pro lubų lentų plyšius pribirdavo kažkokių smulkių šiukšlelių, tėvas sakydavo: Olička, tai tik spaliai, jie nenuodingi, aš ir pati žinojau, kad nenuodingi, bet kodėl aš turėčiau gyventi kaip tvarte, čia, senelių namuose, galiu pasakyti – pavyzdinga švara, ir jeigu ne tie bejėgiai, po savimi darantys, nors juos ir prausia kaip kūdikius, tai jokio kvapelio net mano ilga nosis neužuostų, dabar kartais pro durų apačią šnerves pasiekia nešvarumų kvapelis, bet kaipmat išnyksta, nes slaugutės budrios ir darbščios, apskritai čia labai įdomus gyvenimas, vyksta didelis judėjimas, kažką išveža, kažką atveža, kyla šurmulys ir vėl ramu, toks banguojantis gyvenimas nenuobodus ir man čia iš tikrųjų labai gera, tik sąžinė graužia, kad tau tenka didelius pinigus mokėti, tad kartais mąstau, ar nereikėjo, kai dar savo name gyvenau, visus popierius sutvarkyti, bet taip ir nebeprisiruošiau, turiu parašius ir pas notarą užtvirtintus Testamentą, jame visą turtą palieku tau, mieloji, tik, atrodo, reikės keletą mėnesių po mano mirties palaukti ir tuomet galėsi su tuo prakeiktu namu elgtis kaip išmanai, kaip laikysi reikalinga, tik iš anksto prašau – nepradangink siuvamosios, tos „Dürkopf“, ji – mano mamos palikimas, iš Varšuvos dar prie caro atsivežta ir šitiek metų man tarnavusi, pasiimk pas save, o visa kita gali išparduoti, nes žinau, kad į Kauną tikrai negrįši, ne sykį esi man sakius, kad Kaunas – tavo gyvenimo praeitis, o į praeitį tu negrįši niekada, sakydavai, kas buvo – pražuvo, o juk buvo vaikystė, jaunystė, pirmos muzikos pamokos, pagaliau buvo Ąžuolynas, kuriame septynmetė ganydavai ožką, vienui viena, ir nebijojai, nors gal ir bijojai, bet angelas sargas budėjo, kad plėšikų prievartautojų nagai tavęs nepasiektų, galbūt tapdavai jiems nematoma, aš juk nė sykio kartu su tavimi Ąžuolyne nebuvau, nemačiau, tave palydėdavo tėvas, pasėdėdavo valandėlę, pasekdavo kokią pasaką ir pareidavo liūdnesnis nei išeidamas, klausdavau, kodėl jis toks liūdnas, bet jis visada tylėdavo, o kas jo širdyje dėdavosi – tik Dievas žino, taigi parduok viską, na gal kelis senesnius indus pasiimk, gal tą bufete stovintį Aušros Vartų Marijos paveikslėlį, prisipažinsiu, po grindimis turėjau slėptuvę, kurioje laikiau kelias apyrankes, auskarus, tris auksinius „nikolaškas“, prisimeni tuos mažus blizgančius pinigėlius su pliko barzdoto vyro galva, tai caro galva, paskutinio Rusijos caro, kurį bolševikai taip žiauriai nukankino ir ne tik jį vieną, bet ir visus šeimos narius, net tarnus – neįsivaizduojamas buvo sovietinių padugnių keršto troškimas, bet tikiu, kad šiandien caro šeima danguje, o žmogžudžiai arba jau pleška pragaro liepsnose, arba visai nusenę laukia savos eilės, nes į pragarą tikrai ilgesnė eilė negu į dangų…

       Prieš imdamasi šio Dienoraščio rašymo, mąsčiau apie didelę knygą, net abejojau, ar to vieno storo prieškarinio sąsiuvinio užteks, o dabar matau, kad bemaž viską jau būsiu papasakojus, atskleidus, visas paslaptis tau patikėjus, tad net nežinau, ką dar galėčiau pridurti, bet jeigu ateis kokia mintis ar koks praeities paveikslas iškils prieš akis, pažadu, jis neliks neįrašytas, o dabar, brangioji Augustėle, dukrele, mano vienintele, sakau sudie linkėdama, kad tavasis gyvenimas bent į pabaigą būtų laimingesnis, nei buvo manasis, dar kartą su Dievu