Kiekvienoje literatūroje rastume ne vieną ryškų pavyzdį, kai kūrybinis palikimas pradedamas nuodugniau analizuoti ir vertinti autoriui jau išėjus amžinybėn. Atskleidžiama, jog kūrėjo tekstų kalba, forma ir struktūra novatoriška, jog autorius gebėjęs pralaužti įsigalėjusių nacionalinių stereotipų užkardas ir kt. Toks nūdienos kontekste yra latvių poetas Hermanis Margeris Majevskis (1951. IV. 25–2001. X. 6).

       „Tiek gyvenime, tiek straipsniuose, tiek poezijoje Margeris buvo gilios metafizinės Europos kultūros žmogus. „Parnasietis“ – kaip įvardijo Uldis Berzinis nekrologe. Margeris aštriai jautė šios metafizinės dimensijos trūkumą Latvijoje. Ko gero, šį trūkumą jis stengėsi kompensuoti studijomis Maskvos teatro institute, po to – išvykdamas į Lietuvą, kad giliau suvoktų jos kalbą ir kultūrą (Lietuvoje jis surado savo pirmą gyvenimo draugę, iškilią lietuvių poetę Juditą Vaičiūnaitę; kita jo gyvenimo draugė Lietuvos lenkė Henrika Kukainė iki šiolei Vilniuje išsaugojo Margerio kambarį tokį, koks jis buvo jam gyvam esant). Margeris – kartu su Knutu Skujenieku, Pėteriu Brūveriu ir Vytautu Kalva – tapo latvių ir lietuvių kultūrų tarpininku: Latvijos spaudoje nuolat pasirodydavo jo tekstai apie Lietuvos kultūrą ir vertimai“, – rašo latvių poetas Maris Salėjis straipsnyje „Latvių poezijos individualistas Hermanis Margeris Majevskis“, kuris buvo paskelbtas šių metų vasario mėnesį latvių literatūriniame žurnale „Karogs. Šios publikacijos, kurią autorius pavadino savo vizija apie Margerį, platesnė versija bus publikuojama šiemet išeisiančioje knygoje „Latvių rašytojų portretai“.

       H. M. Majevskio gyvenimiškieji ir kūrybiniai ryšiai su Lietuva užsimezgė 1981 m. ir plėtojosi iki šio poeto, eseisto mirties Rygoje 2001 m. rudenį. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis debiutavo eilėraščių rinkiniu „Atsisveikinimas su upe“ (1979). Lietuviškąjį gyvenimo ir kūrybos laikotarpį reprezentuoja poezijos rinkiniai „Vienatvės gimimas“ (1987) ir „Tamsoje dundėdamas ledas“ (2001 m., jau po mirties). Pastarojoje greta originalių eilėraščių yra skyrius „Iš Lietuvos dvasingųjų valandų. Palydėtuvės“, jame įdėti J. Juškaičio, A. Nykos-Niliūno, A. Marčėno, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės eilėraščių vertimai. 2002 m. Latvijoje buvo išleistas vienas reikšmingiausių H. M. Majevskio vertimų – J. Vaičiūnaitės poezijos rinkinys. 1984 m. jis kartu su kitais kolegomis vertė lietuvių jaunųjų poetų rinktinę „Aušroje gimusi širdis“. Leidiniuose ir periodikoje yra paskelbęs vertimų iš anglų, čekų, moldavų ir lenkų kalbų, bet daugiausia – iš lietuvių.

       Daugeliui poetų, kurie pažinojo Margerį, jis liko atminty kaip sielos aristokratas, nepaprastai reiklus savo ir kitų kūrybai, jis net sovietmety buvo apgaubtas nepriklausoma nuo išorinio pasaulio dvasingumo aura.

       M. Salėjis pabrėžia, kad Lietuva Margeriui suteikė tą būtiną dvasinę atmosferą ir brendimo galimybes, kurių jam trūko Latvijoje, padėjo ištrūkti iš valstietiškos latvių kultūros pasaulėjautos – latvių miesto elitarinis sluoksnis buvo pernelyg plonas ir nepatraukė jo.

       H. M. Majevskis buvo Europos metafizinio etoso nešėjas, postmoderniųjų formų ieškotojas, jautė kūrybos dvasios artumą latvių „kultūros poetams“ K. Skujeniekui, U. Berziniui, L. Briedžiui.

       Apžvelgdamas H. M. Majevskio kūrybą, M. Salėjis nurodo, kad jis gyveno poetiškai: savo išgyvenimus plėtojo iki bendražmogiškojo lygmens. Straipsnio autorius pažymi, jo nuomone, ryškiausius H. M. Majevskio kūrybos principus, kuriais jis vadovavosi įkūnydamas savo poetinę viziją: polinkį į metafiziką; į ryšių su romantizmo tradicija paiešką; eilėraščio kūrimą be individualaus išgyvenimo šiukšlių; poezijos ribų praplėtimą epikos elementais; kiekvieną eilėraštį rašyti taip, tarsi jis būtų vienintelis; polifoninę eilėraščio struktūrą.

       Ne vienas poezijos žinovas paliudija, kad H. M. Majevskio poezijos skambesys latvių lyrikos fone yra labai savitas. Pasak M. Salėjo, „jo poezija yra už latvių poezijos magistralinių vystymosi linijų“, „visiškai alternatyvi atšaka“.

       Kiek anksčiau M. Salėjis apie H. M. Majevskį yra teigęs: „Galima sakyti, kad Margeris eilėmis, vertimais, eseistika ir recenzijomis sukūrė kažin kokį ypatingą – liturginį – latvių kalbos variantą. Jos svorio centras yra kažkokiame nenusakomame anapusiniame taške, kuriame susitinka visos pasauly esančios (ir buvusios) kalbos. Margeris gebėjo girdėti ir mums atiduoti iš tenai sklidusius viršgarsinius sąskambius. Ne jo kaltė, kad amžininkų lyrinės klausos diapazonas kartais buvo per siauras“.

       Anot K. Skujenieko, H. M. Majevskis buvo vienas iš nedaugelio šiuolaikinių poetų, kurie jautė pauzės reikšmę ir mokėjo ją įterpti į eilėraštį.

       Toks individualumas yra ir vienišumo išraiška. H. M. Majevskio poezija dar nepateko į reikšmingiausius pastarųjų metų latvių literatūros istorijos leidinius. Netgi aną mirties rudenį, kai Kultūros kapitalo fondas neskyrė pinigų rinkinio „Tamsoje dundėdamas ledas“ leidybai (rankraštis jau buvo įteiktas leidyklai „Dauguva“), šią poezijos knygą bičiulių pastangomis išleido „Elpa“. Jo kolegos lietuvių poetai ketina parengti Margerio poezijos rinkinį lietuviškai. Lietuvos literatūrinių ryšių istorijai H. M. Majevskio kūrybinės veiklos įamžinimas būtų tikrai reikšmingas.