Juozas Aputis. VIEŠKELYJE DŽIPAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.

 
       Lyg ir neblogai pažindamas autorių ir jo kūrybą, rengdamasis rašyti šį straipsnį vis dėlto turėjau net ne viename šaltinyje pasitikrinti netikėtą „atradimą“: tarp metų pradžioje pasirodžiusios Juozo Apučio novelių knygos „Vieškelyje džipai“ ir prieš tai išėjusios – dviejų dešimtmečių tarpas: „Keleivio novelės“ pasirodė 1985-aisiais. Net jeigu kas ir pri(si)mins, kad po metų – 1986-aisiais – leista novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“, tai nieko nepakeis: pirmiausia rinktinėje naujų novelių, rodos, ir nebuvo, o vienerių metų patikslinimas tikrai nieko nekeičia. Ištikimu žanrui vadinti rašytoją, du dešimtmečius šį žanrą palikusį likimo valiai, iš pradžių pasirodė abejotina ir rizikinga. Trumpai pasirodė. Šiandien šiuos žodžius jau rašau be abejonės ir rizikos jausmo, net ir numanydamas, kad žodžio precizijos mėgėjas čia gali gauti progą pasvarstyti, ar ištikimybė vienareikšmiškai vertintina tik teigiamai, ar neslepia ji kartais stagnacijos požymių, kai galvojam apie literatūros raidą, ir kažkokio nesavikritiško užsispyrimo, kai turim omeny žmogų, asmenybę: juk pusantro dešimtmečio išgyvenom intensyvių virsmų atmosferoje, kur ištikimybė tam, kas buvo prieš dvidešimt metų, jau gali pasirodyti net įtartina.

       Neva užbėgdamas už akių tariamam „žodžio precizijos mėgėjui“, autorius, tiesą sakant, suveda sąskaitas su savo paties aprioriniais lūkesčiais ir nuogąstavimais. Lūkesčiai komentaro nereikalauja: tikriausiai jie labai panašūs į visų J. Apučio talento gerbėjų ir vertintojų. Už nuogąstavimus vis dėlto tenka atsiskaityti. O jų būta ne vieno. Pirmiausia dėl žanro: pripažintas novelistas per tą dvidešimties metų laikotarpį išleidžia dvi apysakas – „Vargonų balsas skalbykloje“ ir „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989) bei romaną „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996), ir nors tai buvo kūriniai, ilgokai pagulėję stalčiuje, galėjai įtarti, kad ir J. Aputis galbūt pasuks keliu, kuriuo pasuko ne vienas: nuo novelės – per apysaką – prie romano. Devyneri metai be naujos knygos irgi stiprino nuojautą, kad pagaliau bus „išmesta“ kažkas stambaus.

       Kitas nuogąstavimas buvo jau ne dėl žanro, o dėl esmingesnių dalykų: kaip ir apie ką prabils J. Aputis, skaudžiau už daugelį savo plunksnos brolių jautęs sovietinės tikrovės svetimumą ir sovietinės cenzūros gaubtą? Ar visas per dešimtmečius susikaupęs negatyvios patirties ir neišreikštų emocijų užtaisas neišsiverš staiga kokia nors postmodernistine forma, kuria jau lyg ir spėta pasisotinti kitų prozininkų kūryboje? Kas bus, jei ir J. Apučio, kuris kelis dešimtmečius kalbėjo prislopintu ir vis dėlto labai girdimu balsu, kuris, net iš po cenzūros gaubto retkarčiais išsprūsdamas ir tik pašnibždom supratingam skaitytojui ką nors ištardamas, pasakė daugiau už tuos, kurie turėjo privilegiją kartais ir smarkiau, „opoziciškiau“ pašūkauti, staiga neliks?..

       Todėl dabar, naujosios rašytojo knygos dėl savo lengvabūdiškų nuogąstavimų „sugėdintas“, žodį  i š t i k i m y b ė   rašau ir su pasitenkinimu, ir su pasitikėjimu. Rašau kaip pagrindinį patirtų įspūdžių motyvą.

       „Neatsispyriau pagundai“, pasakysiu J. Apučio žodžiais, atkreipti dėmesį į knygos pavadinimą, juolab kad pats autorius tai išprovokavo, prisipažindamas nusižiūrėjęs jį nuo K. Jankausko romano. Niekada iki šiol nebuvau pagalvojęs, kad „Vieškelyje plytų vežimai“ esąs „nepralenkto grožio pavadinimas“. Nepasikeitė mano nuomonė ir dabar, nors „galbūt čia yra ir kokios simbolinės prasmės“. Tebūnie. Įžvelgti simboliką ir tam tikrą ryšį nėra sunku: per dvidešimtojo amžiaus tempu pralėkusius dešimtmečius džipai pakeitė vežimus, bet vieškelio tęstinumas išsaugotas (tarp „Vieškelyje plytų vežimai“ ir „Vieškelyje džipai“ dar įrašytini ir „Priešaušrio vieškeliai“); vieškelis ir džipas gali reikšti ir tam tikrą santykį tarp to, kas įsiveržė į mūsų krašto panoramą pastaraisiais metais, ir to, kas toje panoramoje dar liko išsaugota.

       Bet ne dėl šitos ar galimos kitokios simbolinės prasmės stabtelėjau prie pavadinimo: norėjau atkreipti dėmesį į knygos paantraštę – „Novelių knyga“. Prisiminkite, ar buvote kada skaitę tokią žanrinę nuorodą pirmame viršelio puslapyje. Bent jau šių eilučių autorius tokio atvejo neprisiminė. Pažįstant J. Aputį, nieko nedarantį atsitiktinai, šita nuoroda mane intrigavo net labiau negu vieškelis ir džipai. Nesistengdamas panašiai suintriguoti ir skaitytojo, pasakysiu iš anksto: „Vieškelyje džipai“ – ne rinkinys ir ne rinktinė, kad ir kaip apdairiai ir kryptingai būtų sudaryti, o novelių knyga, reto vidinio vieningumo, labai aiškios idėjinės krypties (įspėju: tai – ne iš praeities atskambėję, o į ateitį gravituojantys žodžiai), kūrybinės pilnatvės įsikūnijimo knyga.

       Visa, ką iki šiol pasakiau, galbūt natūraliau skambėtų rašinio pabaigoje – kaip apibendrinančios išvados iš to, kas patirta skaitant, bet tokį kelią pasirinkau sąmoningai: visa, kas patirta, apie ką mąstyta sustojus ne viename puslapyje, reikalautų didesnio nei įprasta recenzijai teksto. O iš anksto išsakęs (supratingas skaitytojas, tikiuosi, neįtars, kad „iš anksto“ reiškia „prieš skaitymą“) tai, kas lyg ir gaubia visą knygą, jos viduje galėsiu stabtelėti tiek, kiek leis aplinkybės…

       Tris ilgesnius stabtelėjimus savotiškai užprogramavo pats autorius, suskirstęs kūrinius į aiškias skiriamąsias ribas turinčius (ir vis tiek, kaip sakyta, vidinės vienybės siejamus) skyrius: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“.

       Dėl atminų ir rudeninių novelių turinio skaitytojas gali ir paspėlioti, ir daugmaž atspėti, o su atverstinėmis tikriausiai būtų sunkiau. Pabandykite, bet kritikui, kuris tariasi pažįstąs autorių, tai nepavyko. Pirmojo skyriaus turinyje aptikęs keletą pažįstamų novelių pavadinimų, pirmiausia pagalvojau apie įprastą rinktinės principą: per du dešimtmečius išaugo nauja skaitytojų karta, kuriai taip pat pravartu būtų turėti šiokią tokią rašytojo kūrybos retrospekciją. Kituose skyriuose tokios retrospekcijos neaptikęs jau ėmiau mintyse kritikuoti autorių, kad tiek gal nė nevertėjo dėti, o jeigu jau įdėta, tai ar tos, ir t. t. Žodžiu, viskas, apie ką pagalvojau, buvo pro šalį, nes atverstinės novelės – originalus, netikėtas kūrybinis eksperimentas, drąsus bridimas į tą pačią laiko upę, autoriui, kaip ir mums visiems, iš anksto žinant, kad į tą patį vandenį antrą kartą įbristi neįmanoma.

       Rašytojas nė nesistengia paneigti šios dar antikos laikais suformuluotos aksiomos, bet praturtina ją neabejotinai: nebeįbrisdamas į tą patį vandenį, jis meniškai įtaigiai ir prasmingai parodo ir įrodo tos pačios upės vagos buvimą. Tegu kai kur ta vaga jau laiko smėlio gerokai užnešta, tegu dažnai dėl užmaršties liūnų ir krūmų geroku lankstu apeinama, tegu meninės atminties žemėlapyje tik punktyru pažymima, tegu pagaliau po tų praleistų vingių nebe tokiu pačiu pločiu ir gelme atsiverianti, net kryptį netikėtai pakeitusi, bet yra.

       Įtempkime atmintį ir sugrįžę porą dešimtmečių į praeitį prisiminkime, su kuo mes atsisveikinome jau minėtose J. Apučio knygose. Prisimenate Petrą Gvildį („Horizonte bėga šernai“), traktorininką, kuris vieniems labiau įstrigo dėl to, kad žmona ražu išdūrė akis, o kitiems todėl, kad išgyveno ir kalbėjo apie kažkokį nesuprantamą liūdesį, kurio priežastis jau kiekvienas atskirai bandėme išsiaiškinti, Petrą Gvildį, kurį jau kitą rytą po incidento sunerimę kaimo žmonės rado „kimsynuose, gražioje salelėj“, lyg šventąjį „su baltos marlės aureole“ žiūrintį „į salelės pakrašty augantį beržą, kuriame tupėjo išsigandusi gegužė“? Žinoma, prisiminėte. Taigi šitą Petrą Gvildį, dabar jau pensininką, sutiksime Palangoje, to metafizinio liūdesio, atrodo, atsikračiusį ir praktiškesniu žvilgsniu į gyvenimą žvelgiantį, skaudžių netekčių (net skaudesnių už akies praradimą, bet neerzinsiu skaitytojo iš anksto „išplepėtu“ siužetu) patyrusį, bet gerokai šnekesnį, ne tiek dramatiškai, kiek ironiškai traktuojantį visa tai, kas vyksta aplinkui. Tam, kas neskaitė dabar jau klasika tapusios novelės „Horizonte bėga šernai“, kurį laiką neaiški liks pirmojo knygos kūrinio („Prisiminimai prie nematomos jūros“) pabaiga, atrodo, pridurta kaip tik tiems, kurie aną yra ir skaitę, ir prisimena. Bet dabar perskaitys abi kartu ir supras.

       Susitikimas laukia ir su kitu nepamirštamu veikėju – Milašium iš „Skraidančių obelų“, kuriam kažkada, padarius sandėrį su valdžios vyrais ir sąžine, ėmė vaidentis ne tik poetiškai skraidančios obelys, bet ir siurrealistiškai apsireiškusi mirusi „motynėlė“, sudžiūvusiu pirštu rodanti „į smakrą, ant kurio vietoj kadaise styrojusio ilgo plauko augo nedidelė balta obelėlė“. Milašius dabar susenęs, jį jau tik kaip liudytoją verslą pradėjęs sūnus veža į kažin kada, dar prieš tą obelų skraidymą, jam priklausiusius laukus. Kadangi tuo pačiu metu, kai Milašiaus sūnus planuoja ateitį, vyksta ir šiurpi jo bei kaimyno dukters drama, tai senis, matyt, norėtų kažką patarti, dėl kažko įspėti, bet „jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise skraidė obelys, kur grūmojo genties pirštas“. Vėl cituoju paskutinį naujosios novelės („Vieškelyje džipai“) sakinį, nes J. Apučio novelių pabaigos, kartais tiesiog pabrėžtinai neutralios ir išoriškai neefektingos (šiuo atveju, žinoma, yra priešingai), racionaliai apgalvotos ar intuicijos pašnibždėtos, gali būti vertos ir atskiros platesnės kalbos. Šį kartą tik trumpai pasakysime, kad paskutinis sakinys per sąmonėje dar neišblėsusius šernų, obelų ir „motynėlės“ įvaizdžius ne tik siužetiškai susieja naująją novelę su dviem iš senesniųjų laikų, bet ir prideda skaudų prasminį kirtį: sąžinės balsas, kažkada stipriai trikdęs net pakaušusį Milašių, jau greičiau liko tik pasakotojo prisiminimas, o ne giminės paveldas. „Jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai“ vargu ar ką bepasakys suaugusiems vaikams, o jam kažkada grūmojęs „genties pirštas“ vargu ar kada jiems bepasirodys.

       Vienintelė gyva iš trijų likusi moteris Rozalija („Lapsinis geras yra“) – taip pat pasiligojusi ir pasenusi, besiguodžianti tik tuo, kad auga alkoholikės dukters jos globai palikta anūkė Čelesta, gal kada nors dar ir įstengsianti išeiti į pasaulį, kuris prieš daugelį metų neaiškiai vaidenosi pačiai Rozalijai. Trijų karalių vardais (cenzūrai nepastebėjus ar apsimetus nepastebinčia) anksčiau pavadinti trys novelės vyrai viltį teikiančių atžalų taip pat nepalikę: alkoholis, tada nusinešęs į mirtį to dar tikrai nenusipelniusias moteris, šiandieniniame kaime siautėja dar pražūtingiau, – toks išoriškai tramdomas, bet iš vidaus krūtinę draskantis skausmas tampa pagrindiniu šito retrospektyvaus teksto („Ilgas gyvenimas, trumpas etikos išpažinimas“) varikliu.

       Sąlygiškai šviesesne galėtume laikyti novelę „Važiuojam“, besiremiančią į chrestomatinę „Dobilę. 1954 metų naktį“. Kiek teko patirti, bent jau šitą novelę gerai prisimena ir jaunesnioji skaitytojų karta. Bet tas paauglys, kuris pagal klasikinės literatūros dėsnius visada lieka kiekvienos naujos kartos bendraamžis (turiu omeny Martynuką, tada sarginusį sunkiai sergančią moterį ir užsikrovusį ant pečių vienintelio šeimoje vyro pareigas), šiandien – pagal autoriaus sau nusistatytas taisykles – taip pat jau senelis, su trimis anūkėmis važiuojantis aplankyti gimtųjų vietų. Novelė „Važiuojam“ stiliaus atžvilgiu gerokai išsiskiria iš kitų: įpratinęs skaitytoją prie skausmingų psichologinių atsiręžimų į praeitį, į atmintį, į sąmonę, šį kartą prozininkas (sakykim, pasakotojas) nemažiau autentiškai įsiklauso į paauglišką anūkių erzelynę, subtiliai „fotografuoja“ situaciją (kai užspringusį kledarą padeda atgaivinti vienintelė sustojusi moteris), atveria gimtosios tarmės intonacijas išsaugojusią atmintį, saikingą humoro jausmą (kai Martynas leidžiasi į žaismingą dialogą su savo geradare). Žinoma, Aputis nebūtų Aputis, jeigu ir čia nepraslinktų negrįžtamai tolstančio laiko, neišvengiamų praradimų šešėlis: ir dobiliena, ir Dobilė, ir namas, pro kurio langą į žaibų skrodžiamą naktį tąkart žvelgė Martynukas, ir šuniukas, ištikimai lydėjęs jį, bėgantį ieškoti nutrūkusios karvės, likę tik prisiminimuose. Bet paguoda, kad anūkės dar klausosi senelio, kad prisimena kai ką ne tik iš jo pasakojimų, bet ir parašymų, kad nori kaip nors užfiksuoti bent vietą, kurioje kažkada vyko mažo berniuko didelė drama (deja, pamirštas fotoaparatas), yra šiuo atveju esmingesnė už stoiškai suvokiamą nesustabdomą laiko bėgsmą.

       Viena iš dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės mūsų novelistikos viršūnių jau seniai yra pripažintas novelių triptikas „Ak, Teofili!“, daugelio atmintyje dar įtvirtintas ir G. Lukšo filmo. Atsimenate, kaip trečiosios triptiko novelės („Brikelis išvažiuoja“) pabaigoje, šviesaus liūdesio nuotaikos pagauti, kartu su pasakotoju (o gal pagrindiniu veikėju) šešiolikmečiu Benu kartojom:

       Ak Vilija, Milda, Jonai, Vladai, Amerikone, Milašiau, Vaciuk, Jūrate, Teofili, kaip būtų tuščia gyventi, jeigu taip viskas ir pasibaigtų, jeigu Benas vakare, paėmęs dviratį, nelėktų pamišęs tais takais, prie tų vietų, kur buvo įsmeigtas teodolito trikojis, kur lijo lietus, ir jeigu kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų ir kitas vaisius – praradimo! Kokie nelaimingi mes būtume savo laimėje! (J. Aputis. „Gegužė ant nulūžusio beržo“, – Vilnius, „Vaga“, 1986, p. 96.)

       Prisimenu iš tų laikų vieną triptiku susižavėjusią skaitytoją, kuri priekaištavo autoriui, tiesa, už akių, kad jis taip ir paliko viską be tęsinio, kurio ji tikrai nekantriai lauktų. Tikiuosi, ta skaitytoja sveika ir gyva, ir dabar galės pasidžiaugti, kad iš to simpatiško Benučio išaugo rimtas vyras, rašytojas, skaitytojų kviečiamas į susitikimus, kuriuose tenka pamatyti ir seniai matytų veidų. Arba… prasilenkti su žmonėmis, kuriuos gal ir įdomu būtų sutikti. J. Aputis šį kartą renkasi antrąjį variantą: užuot leidęs Benui susitikti su romantiškąja ankstyvosios jaunystės meile Vilija, leidžia jam perskaityti savo paties tada rašytus laiškus. „Geriau jau būtų neleidęs“, – girdžiu balsą minėtos skaitytojos, kurią autorius bus ir antrą kartą nuvylęs.

       Suprasdamas pačias įvairiausias skaitytojų aspiracijas ir šiek tiek kilstelėjęs uždangą nuo atverstinių novelių siužetų, nebegaliu toliau mėgautis šiuo tikrai maloniu užsiėmimu ir turiu sausesne kritiko kalba pasakyti, kaip skaitant knygą tirpo visokie mano nuogąstavimai ir su kiekviena novele stiprėjo jausmas, kad dvidešimt metų novelisto nestovėta vietoje, kad ne vieną kartą pakelta kartelė naujam meniniam šuoliui ar bent jau išlaikytas kūrėjo raumenų tonusas, kad tos kartelės neužkliudytum ir nenumestum.

       Visą novelių knygą aprėpiančias išvadas paliekant pačiai rašinio pabaigai, atverstinių novelių fenomenui priklausančią duoklę reikėtų atiduoti iš karto. Jau anksčiau akcentuotą pačios „atvertimų“ idėjos originalumą dabar galima papildyti išvada, kad nė vienu atveju tai nebuvo tik formos originalumas ar naujovė: puikus stiliaus meistras J. Aputis niekada nepiktnaudžiavo savo meistriškumu, o šį kartą yra beveik pabrėžtinai susitelkęs ties tuo, ką nori pasakyti apie du ar tris dešimtmečius nematytų savo herojų gyvenimą. Juodo kasdieninio darbo, prakaito skonio ir kvapo, kuris paprastai lydi menininko pastangas ieškant savojo  k a i p   p a s a k y t i, J. Apučio prozoje nejausdavome ir anksčiau: jis visada ilgai ir tikriausiai nelengvai „nešiodavo“, bet pakankamai greitai ir lengvai „gimdydavo“. Šįkart „nešiota“, kaip matome, dar ilgiau, o „gimdyta“… vos nepasakiau „be skausmo“, nors tai gal ir nebūtų baisi neteisybė, jeigu turėtume omeny tik formos dalykus: naujųjų novelių stilius asketiškesnis, J. Apučiui būdingus lyrinius atsidūsėjimus pakeitęs ironiškas šypsnys, sąmoningą kompozicijos „darymą“ – visiškas pasitikėjimas tuo, ką pasiūlo pats gyvenimas.

       Bet juk įdėmus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į gyvenimą ir sukelia skausmą – ne kūrybinių paieškų, o egzistencinių išgyvenimų maudulį.

       Antra mintis, kurią žadina atverstinės novelės, susijusi su J. Apučio prieraišumu savo herojams. Ne vieno jų, ypač Martynuko ar Benuko, paveikslai, kaip jau seniai kritikos įžiūrėta, turi autobiografinių elementų. Autentiškų prototipų, atrodo, būta ir už kitų personažų nugarų. Martynuko ir Beno išaugimas į rašytojus tas senas įžvalgas, suprantama, patvirtina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tiems personažams kažkada buvo įkvėpta tiek gyvenimiškosios ir meninės gyvybės, kad ji nespėjo išsikvėpti ir per prabėgusius dešimtmečius. Kita vertus, nė viena atverstinė novelė neleidžia nė užsiminti apie gyvenimo ar kūrybos proceso inerciją: kiekvienu atveju įvyksta toks netikėtas posūkis, kurio nebūtų atspėjęs ne tik pats įžvalgiausias skaitytojas, bet kai kuriais atvejais greičiausiai ir autorius. Nenorėdamas suteikti jam progos pasišaipyti iš kritiko prielaidų, apsidrausiu viena išlyga: kad ir kokio tamprumo ryšiai sietų autorių, pasakotoją, prototipą ir meninį personažą, skaitytojui svarbiausias, „gyvesnis už visus gyvus“, vis dėlto yra pastarasis. Ir jeigu skaitytojas savo jėgomis net niekada nebūtų galvojęs, kaip gali pasisukti pažintų herojų gyvenimai, šiandien autoriaus pateiktus posūkius tikriausiai priims neabejodamas.

       Pabrėžtinas ir dar vienas aspektas: sėkmingai meniškai realizuoti atverstinių idėją J. Apučiui padėjo ne tik ir net ne tiek meistro patirtis ir įgūdžiai, kiek ypač stiprus tiesos jausmas bei sąžinės balsas. Novelė „Ak, Benai!“ (triptiko atverstinė) baigėsi, kaip sakyta, kažkada Vilijai rašytu Beno laišku. Daug minčių ir prisiminimų sukėlė man šitas naivus, bet ambicingas šešiolikmečio laiškas, kurį cituoti – kaip savąjį – imtųsi retas plunksnos brolis, iš tolimos paauglystės atplaukęs į literatūrą, „prie klasikų užstalės“… Ne savo turiniu sukėlė – tą turinį iš esmės sudaro sąrašas anais laikais privalomos ir proteguojamos literatūros, kurią triptiko herojus kuo nuoširdžiausiai jau savo vardu rekomenduoja svajonių mergaitei, ir kurią visi, prie knygų linkusieji, buvom perskaitę.

       Prisiminimus ir mintis sukėlė to sąrašo paskelbimo laikas, vieta ir kitos aplinkybės. Būtų autorius tą sąrašą įtraukęs į triptiką (juk kalbėjo ten Benutis – ir net ne kartą – apie A. Čechovą), – ir   t o k i o  triptiko šiandien, žinoma, neturėtume, bet pageidaujamą „idėjinį skambesį“, kurio amžinai trūkdavo J. Apučio prozai, jis būtų tikrai įgijęs. Bet kam reikėjo šitą „kompromatą“ priklijuoti simpatingajam Benui dabar, turbūt pagrįstai nesupras ne tik anksčiau minėtoji, bet ir ne viena jį nostalgiškai prisimenanti skaitytoja.

       Dabar, kai savotiška mada tampa demonstruoti savo hamletišką ar faustišką sudėtingumą, žmogų ir pilietį priešinant valstybės vyrams ar mažesniems pareigūnams, aš irgi – kaip žmogus – būčiau linkęs stoti skaitytojos pusėn: kaip smagu būtų kažkada pamiltą Benutį tiesiog išvysti tarp literatūros klasikų, skaidrų kaip krištolas, labai natūraliai pamiršusį savo „peizeliojimų pradžią“ ir prisimenantį tik tai, kad „vėliau dėl subrendusio žmogaus nusistatymų esi metų metus kentėjęs“.

       Nutylėti daug „palankesniu“ laiku autoriaus jau nutylėtas mažas „idėjines“ šešiolikmečio Beno „nuodėmes“, atrodo, primygtinai siūlytų atverstinėje daug ryškiau nei triptike juntamas autobiografiškumas. Dar kartą priminsiu kitame kontekste jau cituotus rašytojo žodžius: „Galbūt čia yra ir kokios simbolinės prasmės“. Ta prasmė – ne simbolinė, o idėjinė, etinė ir meninė – yra štai kokia: be šito laiško erdvėje pakibtų keletas puslapių reto psichologinio atvirumo ir intelektualinės minties koncentracijos teksto, kuris neabejotinai galėtų praturtinti ir publicistiką, ir eseistiką, ir memuarus, bet būtų kiek „per sunkus“ grožiniam kūriniui ar bent jau šiai atverstinei. Pavyzdys gali būti štai šis rašytojo Beno vidinio monologo fragmentas:

       Štai ir dabar tu tebesi taip idiotiškai pažeidžiamas, sakė sau, tu esi tikra silpnybė, jei tave ant menčių taip guldo tas vaikiškas anų laikų išsipažinimas. Laisvas žmogeli – ir šiandien tai šiurpiai užgauna tavo ambiciją? Štai kur didžioji ne tik tavo, bet ir daugybės tavo amžiaus žmonių bėda – anasai nelaisvas laikas išrovė žmogaus išsipažinimo laisvę! (p. 178)

       N e l a i s v a s   l a i k a s    i š r o v ė   ž m o g a u s   i š s i p a ž i n i m o   l a i s v ę. Pasibraukime šituos žodžius, atskirai kur nors juos įsirašykime kaip dvasinės mūsų visuomenės būklės diagnozę. Galima pasiguosti, kad ji skirta tik kartai, išgyvenusiai tą „nelaisvą laiką“. Neskubėkime guostis. Rašytojas savo atverstinės novelės personažo Beno lūpomis įspėja:

       Juk ir dabar, šiandien, peršamos rašytinės beprasmybės, bedvasio kūno glostymo menai, raštų kūrėjai raginami kuo greičiau patraukti plastmasinių žodžių ir dirbtinių išgyvenimų keliais, o pakelėj atsigerti mineralizuotų papilvės vandenų! (p. 179)

       Ar šitokiais „mineralizuotais papilvės vandenimis“ pagirdytas žmogus bus pajėgus atgauti „išsipažinimo laisvę“? Taip suformuluoto klausimo novelės tekste nerasime, bet potekstėje jis skamba tikrai įspūdingai ir įspėjamai.

       Visos penkios atminų novelės – triptikas „Ateina!..“ ( „Politrukai“, „Jūzapi, čia tu?“ ir „Šešių raidžių nuosprendis“), „Tarp mažų, tarp didelių eglių (1968)“, „Trys brandos slenksčiai“ – jau pačiais savo pavadinimais grąžina į seniai praėjusius pokario metus, užmaršties dulkėmis dar neužneštus ne tik autoriaus, bet, kaip parodė neseni debatai dėl gegužės devintosios minėjimo, ir tautos sąmonėje. Atvirai, dorai, sąžiningai literatūros ar kito meno kūrinyje pavaizduotas pokaris iki pačios devintojo dešimtmečio pabaigos buvo neįmanomas dalykas, o bandymai nors kiek atviriau, sąžiningiau jį aptarti buvo susiję ne tik su pavojingais kompromisais, bet ir su rizikingu dalinės tiesos ir melo artumu. J. Aputis šiuo atžvilgiu kompromisų nepripažino, vengė rizikingai balansuoti ant tiesos ir melo ribos. Jo poziciją galima apibūdinti žodžiais, kuriais A. Zalatorius yra apibrėžęs ne vieno šios kartos menininko laikyseną: atseit jeigu neleidžiate mums pasakyti tiesos apie esminius dalykus, tai mes rašysime apie nieką. J. Apučio atžvilgiu, žinoma, būtinas esminis patikslinimas: rašymas apie nieką, kaip protesto ir keršto forma, jam buvo nepriimtinas. Laimei, tuo laiku, netikėtų politinių šalnų pertraukiamo atlydžio metais, tarp atviro melo ar gėdingų kompromisų reikalaujančių temų jau galima buvo apsibrėžti gana plačią moralinių, psichologinių žmonių santykių bei dvasinių kolizijų erdvę ir darbuotis joje, liaudies rašytojo vardo gal ir nesitikint, bet rašytojo poziciją išsaugant nepažemintą.

       Nereikia įrodinėti, kad tokia laikysena, išsaugojusi nuo sąžinės priekaištų, negalėjo numarinti neišsakytos tiesos ir neįvykdyto – bent meninio – teisingumo jausmo. Pusantro Nepriklausomybės dešimtmečio yra pakankamas laikas, kad galima būtų išrėkti tai, kas ilgai buvo slėpta už suspaustų lūpų ir kietai sukąstų dantų. Turime visko – nuo memuarinės autentikos iki buitinės ar psichologinės prozos, nuo groteskinių pokario paveikslų iki postmodernistinių jo interpretacijų. Gal ne viskas kritiškai apmąstyta ir vertybiškai pasverta, bet tai jau kita tema. Apeidamas ją, pasakysiu tiesiai ir ne itin diplomatiškai: kaip pokario metus prisimenantis žmogus, nevienareikšmiai priimdamas jau Nepriklausomybės metais pasirodžiusius ar parodytus jo literatūrinius pavidalus, aš visą laiką nekantriai laukiau J. Apučio, R. Granausko ir kitų šios kartos prozininkų žodžio. Kartos, viską mačiusios ideologinių valkčių dar neaptrauktomis vaikų ir paauglių akimis, viską patyrusios intensyvaus auklėjimo dar neiškreipta sąmone ir nesusitepusios kompromisų bei dalinių tiesų meninio įforminimo nuodėme. Turbūt ne atsitiktinis dalykas yra tai, kad jų laukti teko ilgiausiai: drįstu prognozuoti, kad atitinkamai ilgesnis gyvenimo laikas skirtas ir jų literatūriniams anų dienų paliudijimams.

       Intuityviai tai jausdamas, ilgokai ieškojau racionalesnio pagrindo savo prognozėms pagrįsti. Neturiu iliuzijų, kad jį visą aptikau. Mes visada esame tik atradimų kelyje, kažkada kažkieno pradėtame, bet niekam nepažadėtame nueiti iki galo.

       Meninės atminų novelių sugestijos paslaptį būčiau linkęs sieti su jų dviplaniškumu ar daugiaplaniškumu, kurį lengviau paaiškinti ne literatūrologinėm kategorijom, o vienas ant kito užplaukiančių, „persišviečiančių“ kino ar televizijos kadrų „technika“. Efektyviausias, patikimiausiai kritiko įžvalgas pagrindžiantis būdas būtų detali bent vienos novelės ar net jos fragmento analizė ir interpretacija. Dabar belieka primygtinai siūlyti skaitytojui neskubėti įkandin siužeto įvykių ir ypač sulėtinti akių bėgsmą tose teksto vietose, kur joks matomas įvykis ir nenutinka. Gal kaip tik ten jis pamatys tą antrąjį ar trečiąjį, ar dar kelintą „planą“, kurie, beje, nuolat keičiasi vietomis.

       Novelė „Politrukai“ prasideda ne nuo politrukų, o nuo filosofiškai abstrakčios refleksijos, kad, pasakę „taip dar nebuvo“, „galime ir suabejoti, nes tuojau pat galėsime prisiminti, kad panašių pajautų ir išgyvenimų buvo daugybę kartų, kad ir gamta, ir žmonės amžinai kuria panašius gyvenimo pavidalus, tik laikas, to laiko įtampos nevienodai aštriai išgalanda mūsų klausą, regėjimo ir atminties ašmenis“ (p. 246). J. Aputis, kaip prisimename, savo novelėse pasakotojo teisę ne taip jau dažnai atiduodavo „savo rango“ personažui – dažniau tai būdavo pasakotojas su eilinio kaimiečio ar eilinio inteligento kauke. Šį kartą jau nuo pirmųjų eilučių pajuntame, kad pasakoja mąstytojas, tikriausiai – žodžio menininkas, nevengiantis ryškių metaforų ar palyginimų, išmanantis, kuo „už lango girdimas šauksmas“ skiriasi nuo „literatūros ar muzikos tikrovės“. Išmanantis, bet tam tikroje situacijoje gyvenimui atiduodantis neabejotiną pirmenybę meno atžvilgiu: „Bet jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra, jeigu tai lyg erkė nuo vaikystės laiko įsisiurbė į tavo kūną?“ (p. 246).

       Toliau nuo literatūros teorijų ir literatūrinio žaidimo konvencijų esančiam skaitytojui tokie novelės pradžios pasažai gali ir nepatikti, ir apsunkinti kelią iki tų puslapių, kur jis bus negailestingai įsuktas į įvykių verpetą nepriklausomai nuo to, ar panašių įvykių pats yra patyręs, ar tik iš tėvų girdėjęs, ar tiesiog pirmą kartą į juos patekęs ir nejučiom pamiršęs, kad čia vis dėlto tėra menas, o ne „tikras gyvenimas“. Nepriekaištauju tokiam skaitytojui ir neturiu jokios teisės reikalauti iš jo daugiau, tik noriu, kad jis neišsigąstų pirmųjų puslapių „filosofijos“ ir – tegu ir pagreitintu žingsniu – žengtų prie situacijos, kai į taikią valstiečio sodybą įsiverš penketas tarybinės armijos dezertyrų, mirtinai fiziškai ir dvasiškai pavargusių nuo savo „pergalingo žygio“ į Vakarus, nuo nuolatinės baimės padėti galvą svetimoje žemėje jau imant šviestis karo pabaigos vilčiai, nuo žvėriškos baimės sulaukti negailestingos savųjų bausmės, nuo išgerto alkoholio, nuo nepatenkinto gašlumo, nuo vos ne iki galo iššvaistytų paskutinių žmogiškumo atsargų.

       Situacijos įtampa, veiksmo dinamika, psichologinių išgyvenimų tikrumas, lakoniškų personažų charakteristikų tikslumas, tiesiog grafiškai brėžiamos linijos, žyminčios ribas, minėtus žmoniškumo likučius skiriančias nuo negrįžtamų degradacijos padarinių, – visa sukrečiamai tikra, baugu, įsimintina. Tai kuriam laikui priverčia pamiršti meną, įtikina nepakartojamu gyvenimo tikrumu, ir tik bent kiek atsitokėjęs nuo patirto įspūdžio imi galvoti, kad vis dėlto tai ir yra menas. O tada pamąstai ir dar apie vieną dalyką, dar vieną „užplaukiantį planą“, kuriam vieno pavadinimo nesiryžtu siūlyti. Besąlygiška ištikimybė konkretaus įvykio tiesai, sąmoningas saiko jausmas, pasąmonėje glūdinti krikščioniškoji atlaidumo nuostata, intuityvus įgimto talento šnabždesys? Turiu galvoje siužeto pabaigą ir novelės atomazgą. Viskas, atrodo, buvo paruošta pačiam šiurpiausiam finalui – motina bus išprievartauta paauglio sūnaus akyse, visa šeima iššaudyta. Ir jeigu taip būtų atsitikę, niekas neturėtų teisės priekaištauti autoriui: tokių gyvenimiškų finalų istorinė atmintis yra pakankamai užfiksavusi. Bet autorius pasirenka kitą pabaigą – politruką „erzinančios“ varnos nesėkmingo šaudymo sceną. Įtariu, kad ne taip paprastai ir lengvai pasirenka, bet už tai tokį apsisprendimą laikau – gal ir subjektyviai – eiline  m e n i n i n k o   pergale.

       Antroje triptiko novelėje („Jūzapi, čia tu?“) tragiškos baigmės lyg ir nelauki, tikėdamasis, kad miško broliai tik pagąsdins „stribytelio“ dėdės šeimą ir paliks ramybėje. Bet nesitiki ir dviejų labai reikšmingų siužeto posūkių – trumputės „atpažinimo“ scenos, davusios vardą novelei, ir kaimynų dialogo pačioje novelės pabaigoje. Be platesnių komentarų, be akivaizdesnio pasakotojo įsikišimo, vien psichologiniu atžvilgiu preciziškais dialogais autorius užfiksuoja įsimintinus žmonių tarpusavio santykių aspektus – apsimetinėjimą ir nuoširdumo proveržį, baimę ir savo galios pabrėžimą, nuoširdų dėkingumą ir teisėtą nuoskaudos jausmą. Nuo besąlygiško tiesos siekimo, tvirto etinių principų laikymosi iki vienintelio tiksliausio žodžio, išraiškingos detalės, net daugtaškiu išreikšto nutylėjimo, – viskas aputiška.

       „Šešių raidžių nuosprendis“ taip pat įsimena dėl kelių dalykų: kompozicijos atžvilgiu – dėl labai netikėtos, bet ir labai logiškos laikų sąšaukos, didžiosios teksto dalies pasakojimo atžvilgiu – dėl savotiško raiškos minimalizmo, kurį gali sau leisti, matyt, tik gyvenimo ir kūrybos brandos metų sulaukęs prozininkas, stiliaus atžvilgiu – dėl meistriškai kaitaliojamų registrų nuo buitiško vaizdo, įstrigusio į paauglio atmintį, iki intelektualinės refleksijos, kuri visiškai natūrali jau „suaugusiam“ pasakotojui, už kurio pečių beveik nesidangstydamas stovi pats autorius. Didelė pagunda būtų savo teiginius paremti nors trumpiausiais pavyzdžiais, bet už nugaros jaučiu nekantrų redaktorių, kurio atsakingos pareigos verčia priminti įsismaginusiems raštininkams, kad kritika – ne romanas, ne eseistika, o žanras, kuriam vis dėlto numatytas puslapių limitas…

       Jeigu tos limito ribos iš tiesų jau peržengtos, tai ties daugtaškiu tekstą galima būtų ir nukirpti. Autorius galėtų apsimesti, kad rudeninės J. Apučio novelės yra artimiausios toms, kurias dar prisimename ir po dvidešimties metų, ir kantriai palaukti kitos progos plačiau jas aptarti. Pabrėžiu – galėtų apsimesti, nes iš tiesų galvoja kitaip: rudeninės novelės yra neatskiriama šios knygos dalis, bet, pratęsdama dvi pirmąsias (ir kartu su jomis), visai knygai suteikia epinį mastą, leidžiantį regėti ne tik atskirų personažų likimus, bet ir visos tautos pusės amžiaus istoriją.

       Esmingai knygos vertę padidina ir literatūrinis rudeninių novelių naujumas ir savitumas, meniški pačių netikėčiausių temų, problemų, idėjų, motyvų ir estetinės raiškos, formos, stiliaus paieškų lydiniai. Yra juose elementų, kuriuos autorius atsinešė ateidamas į literatūrą: dėmesys eiliniam, paprastam žmogui ir žmogiškumo išlaikymas; pastangos suprasti ir nuolat šlifuota psichologizmo raiška; tiesos siekimas ir teisybės gynimas; sąžinės, kaip ypač svarbaus žmogiškumo kriterijaus, akcentavimas ir su tuo sietina nuolat tobulinta saikingo, bet labai tikslingo vidinio monologo technika; dėmesys smulkiausioms detalėms ir savikontrolė, neleidžianti jomis piktnaudžiauti; polinkis į lyrinius nukrypimus ir tam tikrų retorinių figūrų pomėgis. Visa tai yra, bet atskirų elementų proporcijos dažniausiai yra pasikeitusios. Kai kuriais atvejais – beveik iki rizikingos ribos.

       Štai pirma rudeninė novelė – „Atgaila“. Tema iš tiesų labai aputiška, nors pagrindiniai personažai – paskutines dienas gyvenantis profesorius ir paskutinį patepimą jam suteikęs kunigas – rašytojo novelistikoje ryškesnių pirmtakų lyg ir neturi. Artėjančios mirties situacija rašytojui nėra nauja, bet paskutinės išpažinties vaizdavimas dėl suprantamų aplinkybių nėra dažnas. Bet pats netikėčiausias, bijau, kad kai ką net šokiruoti ar papiktinti galintis dalykas yra „nuodėmė“, kurią grožiniame tekste galima nusakyti vienu žodžiu, bet kurio į kritikos leksiką, atrodo, dar neįvedė net jaunesni ir drąsesni kolegos.

       Neabejoju, kad kokioje nors apskrito stalo diskusijoje novelė gali tapti ir aštraus nuomonių susikirtimo objektu, susilaukti prieštaringų interpretacijų, bet pats sau susiformulavau vieną: sąžinę turinčiam žmogui smulkmenų nebūna. Kaip papildomą novelės prasmę dar drįsčiau nurodyti „moralisto“ J. Apučio iššūkį tiems, kas be jokių išpažinčių ir atgailų, kartais su ciniškomis nebaudžiamųjų veido išraiškomis nurašo ne tokius dalykus. O jeigu kas nors novelėje įžvelgtų tiesiog liūdną ir ironišką J. Apučio šypsnį, taip pat nepulčiau ginčytis.

       Turinio atžvilgiu gal ir atminų skyriuje galėjęs būti kūrinys „Kojaitės, porykit!“ savo forma iš visos knygos išsiskiria kaip savotiška novelė-metonimija, šį kartą viena iš nedaugelio (čia būtinai pridėčiau katino monologą „Baimė baigėsi, bet gali būti…“) reprezentuojanti „sąlygiškąjį“, sapnais, vizijom, fantazija žaidžiantį J. Aputį. Nors iš visų sąlygiškųjų knygos novelių platesnei analizei rinkčiausi daugiausia asociacijų keliantį tekstą „Priapo ašaros“.

       Apskritai rudeninėms novelėms sunkiau nei bet kuriam ankstesniam skyriui surasti bendrą vardiklį: taip jos skiriasi viena nuo kitos savo siužetais, veikėjais, įvykiais, idėjomis, pasakotojais, stilistine raiška. Tik aplinkybių spiriamas gali ryžtis ant vieno prasmės siūlo – žmogiškumo, žmogaus gyvenimo nepakartojamumo – verti visa, kas pakliūva į menininko akiratį.

       Kita vertus, pasakymas „visa, kas pakliūva“ yra labai sąlygiškas, o gal ir visai neteisingas: kad novelių knyga atsivertų prieš mus kaip kokia gyvenimo pilnatvės „atverstinė“, turėjo būti atliktas didžiulis atrankos darbas, kad už jos ribų liktų kuo mažiau to, dėl ko gyvenimo pilnatvė atrodytų skurdesnė, bet ir nepatektų vienas nuo kito mažai besiskiriantys „dubliai“. Jeigu kritiko „kodeksas“ (ir ambicija) leistų iš anksto pakamantinėti autorių apie kūrybos ar atrankos procesą, jis tikriausiai išgirstų dalykų, kurie būtų įdomūs ne tik jam, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Bet taip elgtis neįprasta ir „nepriimta“, todėl tenka daryti bent hipotetinę prielaidą, kad atsirinkinėta ne iš parašytų kūrinių gausos (kaip dažnai būna sudarant rinktines), o iš paties menu dar netapusio gyvenimo. „Gyvenimas pagal Aputį“, perfrazuojant vienos verstinės knygos pavadinimą, nėra nei paprastas, nei lengvas, o jo „pavertimas menu“ – dar sunkesnis ir sudėtingesnis. Kaip savarankišką „namų darbą“ siūlau skaitytojui įdėmiau, o gal ir pakartotinai sugrįžtant įsižiūrėti į kai kurių novelių pradžias ar savotiškus intarpus apie kūrybą, net jeigu šito skambaus žodžio ir nepavyks aptikti tekste.

       Mažiausiai porą punktyru nubrėžtų linijų verta atskirai paminėti: pirmosios pradžia savotiškai pažymėta jau cituota mintimi „Bet jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra…“ ir leidžia autentiškiau suvokti esmines J. Apučio, kaip kūrėjo, etines nuostatas. Šitoje linijoje atsidurs ir autoironiška frazė „išdidintais žodžiais išsitarsime“, ir kūrėjo laboratorijos duris praveriantis prisipažinimas, kad „atmintis lengviau plėšia tolimo laiko atplaišas“ (gal čia ir paaiškinimas, kodėl J. Aputis neskubėjo plėšyti naujausio laiko atplaišų?) ir kiti įdomūs dalykai.

       Antroje linijoje gražiai rikiuojasi perliukai, kai autorius, rašytojas, tarsi akimirkai nusimetęs tam tikrų konvencijų varžomo pasakotojo kaukę, iš tiesų prabyla tais „išdidintais žodžiais“, rodančiais, kiek neišnaudotos poetinės ir intelektualinės potencijos yra susikaupę per sąlygiško, kaip dabar suprantame, novelisto tylėjimo metus (fragmentai: „Ir šitaip sukasi gyvenimo ovalas…“ (p. 336–337), arba „P. S. 2004 metų vasario 4 dieną, lyjant…“ (p. 505–506).

       Ilgėliau stabtelėjęs nurodytuose puslapiuose (ir dešimtyse nenurodytų), skaitytojas ras įdomių, filosofiškai gilių ir estetiškai nušlifuotų refleksijų, išryškinančių ontologinius ir egzistencinius žmogaus gyvenimo aspektus, istorinį ir asmeninį laiką, moralinius imperatyvus ir kūrybos paslaptis. Arba tiesiog iš ankstesnės novelistikos jau pažįstamų, bet šiandien dar gilesnių atsidūsėjimų, prisiminus artimos dvasios bendrakeleivius, dažniausiai – jau baigusius savo kelią.

       Puslapis, užbaigiantis visą novelių knygą, nėra vien poetiška abstrakčių retorinių kreipinių „psalmė“: arčiau literatūros esantis žmogus už tų kreipinių atpažins J. Vaičiūnaitę ir B. Baltrušaitytę, B. Radzevičių ir R. Klimą, A. Ramoną ir R. Jonutį, J. Kunčiną ir R. Gavelį, A. Zalatorių ir V. Kubilių, monsinjorą K. Vasiliauską… Įsimenantis miniatiūrinis panteonas, kurį puošia ne akmens, o žodžio paminklai. Taip prasmingai užbaigiamas per visą knygą – nuo atverstinių iki rudeninių novelių – plėtojamas Atminties motyvas. O knygos, gaivinančios atmintį, ir pačios į ją patenka ilgam.