Pokalbyje dalyvavo Elena BUKELIENĖ, Laimantas JONUŠYS, Valdemaras
       KUKULAS, Jūratė SPRINDYTĖ, Jūratė BARANOVA, Juozas APUTIS,
       Regimantas TAMOŠAITIS.

 
       Regimantas Tamošaitis. Kultūrinės žmonijos atminties pagrindas – didžiuliai tekstų masyvai. Juose užfiksuotas žinojimas ir patirtis tarytum kyla iš dviejų šaltinių – iš dieviškojo ir žmogiškojo. Religijai artimi tekstai rodo žmonijos idealus, žmogiškieji ieško tų idealų. Tai – meninė literatūra, žmonijos savarankiško dvasinio augimo ir tobulėjimo dokumentas. Literatūroje išreikštos pastangos pažinti pasaulį ir ieškoti žmogaus tiesos susijusios su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu. Žmogaus kūryba išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris matomas tarp įsivaizduojamos idealios tvarkos ir pasaulio tikrovės. Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo, jai atsiskyrus nuo mitologinių ir religinių tekstų. Ji teigia žmogaus savarankišką valią, gina asmens vertes ir teises prieš pasaulio galias. Antikos literatūra maištavo prieš dievus ir likimą, vėliau atsirado despotijos, neteisingos santvarkos kritika, vis labiau ryškėjo humanizmo idealai – sekuliarizuotos religinės vertybės. Literatūra visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasinio gyvenimo, jo sielos verte. Ši retorika išlieka net moderniausiuose tekstuose. Antai Julija Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ teigia: „Nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir teorijai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, kuriai galbūt pavyks išsaugoti mūsų vidinio gyvenimo gyvybingumą: psichikos erdvę, kuri vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir būtinas šaltinis“. Galbūt ši slapta ar atvira sielos sąvoka visais laikais ir yra literatūros tvirtumo ir pasitikėjimo savimi pagrindas.

       Kūrybos impulsas, regis, kyla iš kažkokio dvasinio žmogaus nepasitenkinimo, o literatūros kritika yra nukreipta prieš visa tai, kas trukdo išsiskleisti žmogui kaip visavertei asmenybei. Jos akiratyje vienaip ar kitaip išnyra socialinės problemos, istorinės peripetijos, institucijų ir santvarkos ypatybės. Apskritai literatūros maištas yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį, ir tikra literatūra visuomet yra kažkiek politiška – net kartais savo deklaruojamu apolitiškumu. Be šio aspekto ji tampa vartojimo preke, tenkinančiu elementariausius juslinius žmogaus poreikius. Rašymas, nukreiptas į jusliškumą, ignoruoja žmogų kaip asmenybę ir neturi išliekamosios vertės.

       Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju ar net charizmatine asmenybe. Ypač toks rašytojo vaidmuo darosi svarbus nelaisvės sąlygomis: prisiminkime kai kuriuos mūsų klasikus, kuriems ypatingo monumentalumo suteikė sovietinės sistemos aplinkybės. Nepaisant visų painių samprotavimų apie kolaboravimo problemas, lietuvių literatūra sovietiniais laikais buvo tautinės kultūros, demokratiškos visuomenės ir asmenybės teisių gynėja. Pereinamuoju laikotarpiu, po Nepriklausomybės atkūrimo, kurį laiką rašytojų maištas netikėtai pasuko kita kryptimi: prieš patriotinę ideologiją ir tradicinę moralinę sistemą. Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės karta ėmė skelbti ne tik individualistinę asmens, bet ir kūno laisvę. Personažo saviraiška buvo paremta pirmiausia kūniškosios tapatybės principu.

       Šiandien maištas prieš totalitarizmą ir prieš konservatyviąją moralę atrodo praeities dalykas, o maištingųjų kūryba vis labiau skaitoma remiantis estetiniais kriterijais. Jos buvusį revoliucingumą vis dažniau norisi vertinti psichopatologiniu aspektu. Ko vertas maištingasis personažas, kuris prieš sistemą ir konformistinę visuomenę sukyla pasirinkdamas susinaikinimo kelią (intoksikacijų, savižudybės romantizuota patetika)? Žmogus išsilaisvina nuo ideologijos, bet įsikalina psichologiškai ir kūniškai. Beviltiško mazochistinio maišto principas, rodos, išryškėja jau Broniaus Radzevičiaus prozoje: keršydamas nežmogiškoms šeimos ir visuomenės institucijoms, personažas naikina savo kūrinius (vaikas sukapoja slides), profesinę karjerą (patetiškai atsisako instituto) ir pagaliau iš blogo pasaulio išbraukia pats save. Ir ką tuo pasieksi, ką įrodysi? – skamba kontrapunktinis klausimas, taikytinas visai negatyviosios, anarchistinės laisvės retorikai, kuri buvo tokia populiari antrojo tūkstantmečio pabaigoje.

       Pasikeitusioje visuomenėje praėjusio laiko dramatizmas tampa neįdomus, o naujoji karta susiduria su naujomis problemomis, literatūrai iškyla kitokie gyvenimo iššūkiai.

       Kur šiandien slypi tas galių laukas, prieš kurį turėtų maištauti šiuolaikinė literatūra? Jis, matyt, susijęs su globalizacijos procesais ir kapitalizmo atėjimu į Lietuvą (juk mūsų žmonės visgi nostalgiškai puoselėja vienokias ar kitokias socializmo – lygios ir teisingos visuomenės – idėjas). O pasaulis šiandien darosi vis prabangesnis, bet taip pat vis plėšresnis, negailestingesnis, agresyvesnis. Ir kūrybos pasaulyje tampa svarbus stimulas – komercinis veiksnys. Naujasis rašytojas sieks, kad jo knygos būtų pirmiausia perkamos (na, taip pat ir skaitomos), todėl orientuosis į masinį skaitytoją. Nusileis iki jo su visais savo sugebėjimais ir idėjomis.

       Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas. Maišto literatūra buvo bendraminčių literatūra – kaip tam tikras socialinės komunikacijos reiškinys, telkęs žmones pagal bendrus interesus ir vertybes. Šiandien situacija tokia: draugai lieka draugais, bet autorius patyliukais savo knygą kreipia ten, kur ganosi pirkėjai. Autoriaus vertės rodiklis – jo išparduotų knygų tiražas. Tai – galutinis vertės argumentas. Apie kokį rašytojo maištą galima kalbėti, kai jis yra įtrauktas į komercinius mechanizmus ir sukamas reklamos malūnuose, kai jo kūrinys yra traktuojamas kaip rinkos prekė? Didžiausias autoriaus draugas ir patarėjas yra jo užsakovas, leidykla. Pastarosios interesas nutaikytas į masinio pirkėjo mentalitetą. Komercinis literatūros prisitaikymas prie gyvenimo jau nieko bendro nebeturi su kūrybos originalumu. Kapitalizmo estetika – postmodernizmas – paneigia pačią kūrybos idėją ir reikalauja perrašinėjimo, tiražavimo, permanentinės prekybos. Tai „second hand“, vartotų kultūros dalykų prekyba, efektingai išblizgintas senienų turgus.

       Komercine preke paverčiama pati maišto idėja: maištaujantieji autoriai tuoj pat kanonizuojami kaip nacionalinės literatūros reprezentantai ir niekuo nerizikuoja ir nepralaimi. Svarbu ne autoriaus maištingumas, bet jo produktyvumas. Juk išleidžiamų knygų jau neįmanoma aprėpti, tinkamai jas apmąstyti – naujus pavadinimus išstumia kiti, dar naujesni.

       Sovietmečiu literatūra maištavo prieš totalitarinę sistemą. Vėliau – prieš konservatyvią tradicinių vertybių sistemą. Postmodernėjanti literatūra – prieš pačią nacionalinės literatūros tradiciją. Literatūros maištingumas buvo visoks: deklaratyvus, idėjinis, provokuojantis, eksperimentuojantis, taip pat subtilus, lyriškas, ironiškas, sarkastiškas ir pan. Kokia šiandien madingiausia maišto kalba ir prieš ką ji gali būti nukreipta: prieš tradiciją, kapitalizmą, globalizaciją?

       Visgi literatūra nėra vien prisitaikanti, ji išsaugo maištingumą kaip savo gyvybingumo pagrindą. Todėl galime klausti: ar lietuvių rašytojas šiandien yra maištingas ir kokios būtų to maištingumo formos?

       Laimantas Jonušys. Galiu paminėti vieną autorių. Mano nuomone, vienintelis tikrai maištingas rašytojas Lietuvoje šiuo metu – Herkus Kunčius. Žinoma, tą jo maištingumą gana sunku apibūdinti. Galima sakyti, kad tai yra maištingumas, kuris nesusijęs su socialinėmis aplinkybėmis. Lietuviškai galime skaityti Michelį Houellebecq'ą, kuris laikomas vienu maištingiausių rašytojų šiuolaikinėje pasaulio literatūroje. Bet jo romanuose yra daug aiškinimų, netgi tam tikros didaktikos, kuri atsiduria lyg ir toje pačioje plotmėje, kaip ir ta visuomenė arba tie jo kritikai, kurie tam jo maištingumui prieštarauja. Kitaip tariant, jis ginčijasi su jais, ir taip jo kūryboje atsiranda publicistinių elementų, ko visiškai nėra H. Kunčiaus tekste. H. Kunčiaus maištingumas, kuris yra nukreiptas prieš pačius esmingiausius visuomenės dalykus ir moralę, prieš tai, kas yra priimta ir kas yra visų pripažįstama, lyg ir yra bandymas išmušti tam tikrą pagrindą. Bet reikia pabrėžti, kad kokio nors pasipiktinimo jo kūryba visuomenėje ir netgi literatūrinėje bendrijoje mes nematome. Iš dalies taip yra dėl to, kad jo kūriniai – akivaizdžiai nerealistiniai. Juos galima vadinti fantastiniu farsu ar kaip nors panašiai. Tada, žinoma, labai sunku paaiškinti, kokią prasmę turi tas jo maištavimas. Mes negalime sakyti, kad jo kūriniuose reiškiamos kokios nors idėjos, kurias būtų galima pritaikyti gyvenime. Atvirkščiai: visos jo kūrinių nuostatos ar principai mūsų gyvenime, savaime suprantama, yra absoliučiai nepriimtini ir smerktini. Bet gal tuomet tai yra bandymas žiūrėti į save pačius, į pasaulį, į visuomenę iš tokio netikėto ir drastiško taško, iš kurio mes niekada nepažiūrėtume patys, racionalioj diskusijoj? Tai suteikia tam tikrą laisvės jausmą, tam tikrą atotrūkio jausmą, netikėtą galimybę pažvelgti į visa tai visiškai naujoje šviesoje, kuri ne tik parodo mums, kaip reikia elgtis ir gyventi, bet ir sukelia tam tikrų abejonių, atnaujina mūsų pasaulio suvokimą, – nors mes patys tokio gyvenimo, koks ten vaizduojamas, jokiu būdu nenorėtume ir negalėtume gyventi. Bet savo vaizduotėje tokį gyvenimą galime numanyti. Kaip tik tuo ir skiriasi gyvenimiškoji sfera nuo literatūros, jog to, ko negalime turėti gyvenime, galime turėti savo sapnuose, fantazijose, vaizduotėje. Tie šokiruojantys vaizdai mus išmuša iš rutinos, iš vėžių ir leidžia blaiviau pažiūrėti į visa tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais.

       Jūratė Baranova. Ką tik grįžau iš Čikagos, iš „Šviesos–Santaros“ konferencijos, kur skaičiau pranešimą „Postmodernizmas lietuvių literatūroje“. Ilgai mąsčiau iki konferencijos ir diskutavau su Violeta Kelertiene, kas gi yra tas tikrasis postmodernizmas lietuvių literatūroje? Svarsčiau ir taip, ir anaip, o galutinė mano išvada buvo tokia: Lietuvoje vienintelis aiškus postmodernus rašytojas yra H. Kunčius. Tačiau man nėra visai aišku, ar postmodernus autorius yra kartu ir maištininkas? Kita vertus, kyla abejonė: ar pats H. Kunčius pritartų, kad jis – maištininkas? Nes maištas visuomet būna nukreiptas prieš kažką. O ar nėra taip, kad jis tiesiog bando ne maištauti, bet kitaip matyti, kitaip mąstyti? Rašyti kitaip, negu buvo rašoma iki šiol? Ne todėl, kad visa tai, kas buvo anksčiau, jau būtų netinkama, o todėl, kad minties atsinaujinimas yra natūralus dalykas. Filosofas Richardas Rorty apie Immanuelį Kantą kalbėjo: Kantas nėra blogai, jis tiesiog paseno, ir dabar reikia naujo žodyno. Taip ir H. Kunčius – jis išradinėja naują diskursą, naujas išraiškos priemones. Ir ar galime vadinti tą „kitaip“ maištu? Gal tai tik kitoks žaidimo būdas, priartinantis šį autorių prie postmodernizmo konteksto. Išeivijoje, manau, tikras postmodernistas yra Kostas Ostrauskas, o pas mus – H. Kunčius. Abiejų kūriniuose veiksmas neturi konkrečios vietos, juose susitinka herojai iš skirtingų epochų, viskas supainiojama, bet tas kontekstų kaitaliojimas visgi gal dar nėra maištas. Jis prieš nieką nenukreiptas.

       L. J. Iš tikrųjų pritarčiau minčiai, kad šie kūriniai nėra koks nors sąmoningas maištas prieš kažką, tai tik autentiškas ir natūralus rašymas. Rašytojas nesako: štai aš šį tą sugalvojau ir dabar imsiu maištauti, nors M. Houellebecq'as sąmoningai išreiškia savo maištą. Bet žiūrint iš šalies pagal visas įsivaizduojamas normas, H. Kunčiaus tekstas jau savaime yra tų normų laužymas. Objektyviai vertinant literatūros procesą, jo tekstai yra maištavimas.

       J. B. H. Kunčius kažkada rašė dviejų tipų tekstus: eseistiką, kurią pavadinčiau patirtine. Yra pagrindinis veikėjas, kuris kažkur važinėja, neaišku kur ir ko, kažką veikia, taip atsiranda romanas „Būtasis dažninis laikas“ – visiškai nemaištingas. Ir tik po to tas ironiškasis pasakotojas pamažu nyksta ir lieka tik absurdiškas pasaulis. H. Kunčius tarytum leidžia tai pasaulio beprotybei kalbėti pačiai, nes panaikina pasakotojo balsą. Metafiziškai vertinant atrodo, kad pats pasaulis yra absurdiškas ir šokiruojantis mūsų sąmonę.

       Jūratė Sprindytė. Man patiko Regimanto mintis – ar postmodernizmas neužmuša maišto idėjos? Man atrodo, kad užmuša.

       Valdemaras Kukulas. Taip pat ir literatūros?

       J. S. Na ir literatūros... Ir kai kalbam apie H. Kunčiaus kūrybą, taip pat manau, kad jis pas mus yra vienintelis grynas postmodernistas. O maištauja jis pirmiausia prieš klišes ir standartus, prieš mentaliteto klišes – tautinio, kultūrinio ir t. t. Tokia literatūra turi prasmę, ir viskas yra labai gerai, bet, kaip teisingai pasakė Laimantas, nėra jokio rezonanso, niekas nereaguoja. Kur tas maištas eina? Gali maištauti, verstis per galvą, daryk, ką nori, kaip nori – nėra jokios reakcijos. Visos maišto idėjos krenta į tuštumą. Kodėl nėra atsako?

       J. B. Todėl, kad niekas neskaito, nes nėra siužeto. Per sunku sekti tekstą...

       J. S. Na H. Kunčiaus tekstas gal ir per sunkus paprastam skaitytojui, bet, man regis, postmodernizmas, be visų gerų naujovių, Lietuvoje padarė ir daug blogų dalykų. Pravėdino lietuvių literatūrą, bet kartu, kaip sako Valdemaras, išplovė pačią literatūros idėją. Mano požiūriu, kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas. Maišto idėja genetiškai būdinga europietiškam mąstymo modeliui (Prometėjas, Šėtonas). Prisitaikantis ir nemaištingas žmogus apskritai nesiima plunksnos. Jei jau pradedi rašyti, turi būti kažko supykęs, ar kažką teigti, neigti, turėti kažkokį impulsą – negali būti drungnas ir abejingas. Literatūra ir maištas yra neišskiriami dalykai. Bet šiandienos literatūra, atrodo, maištauja per mažai, o ji privalėtų maištauti prieš neteisingumą ir prieš manipuliacijas. Prieš manipuliavimą žmonėmis, vaikais, mūsų protu, prieš standartizaciją, globalizaciją, prieš mūsų oligarchiją. Bitė Vilimaitė parašė „Mergaitės romaną“ apie sukrečiantį manipuliavimą vaikais. Yra daugybė temų, kurios susijusios su maištu. Kai sakoma, kad mūsų laisvoje šalyje nėra prieš ką maištauti, tai būtų galima parodyti, kad Lietuva nėra laisva šalis. Manau, kad jei literatūra būtų tokia, kokia ji buvo seniau, su klasikine savivoka ir savastimi, tai ji turėtų prieš daug ką maištauti – kur kas daugiau nei sovietmečiu. Anuomet pagrindinis maišto objektas ir pretekstas buvo nelaisvė. Dabar mes esame lygiai taip pat nelaisvi, tik šiandien mūsų priklausomybės kitos ir nelaisvės kitos, ir galimo maištavimo spektras labai išsiplėtė. Per penkiolika metų mus užplūdęs pasaulis yra labai dinamiškas, turi aibę negatyvių reiškinių. Užplūdo mūsų tautinę sąmonę, kiek jos dar yra likę, taip pat gležną mūsų literatūrą, kuri labai imli ir viskam labai pralaidi, neatspari jokioms įtakoms. Lietuvių literatūra – gležnas kūdikis. Ji tiesiog neatlaiko viso to antplūdžio ir yra pakrikusi.

       Juozas Aputis. Jeigu jau visi apytikriai sutinkame, kad literatūra, o ir visas menas yra tam tikra žmogiško maišto išraiška, tai man įdomiau, kai tas maištas kyla dėl kokios nors konkretybės – nebūtinai socialinės, gal kaip tik dėl dvasinės. Sakysim, Williamas Faulkneris, kuris jau lyg ir pasenęs, bet vis tiek pripažįstamas ir modernistų, taigi jo romanų trilogijos herojaus Minko maištas ir siutas – atkeršyti už tai, kad jis buvo nuskriaustas, apgautas, kad jis keturiasdešimt metų gyvena vien tuo kerštu, – man daro didžiulį įspūdį. Tai – žmogaus vidinis maištas dėl labai konkrečių dalykų. Jūratė sako tiesą, kad anais sovietizmo laikais maištas, jeigu jo kokio nors ir buvo, jis – pirmiausia – negalėjo būti atviras, turėjo būti paslėptas. Bet anas – paslėptas ar aiškesnis – buvo maištas prieš svetimą. Prieš svetimą idėją, prieš svetimą, tau kenkiantį žmogų. Jei dabar pliūptelėtų koks maištas, besiremiantis aiškia konkretybe, jis būtų labai skaudus. Nes visos tos bėdos, kurios turėtų rūpėti rašytojui, kyla iš mūsų pačių – iš laisvų žmonių. Filosofiniu požiūriu tai yra dar įdomiau, nes galima giliau žvelgti į žmogaus prigimtį. Kokia yra žmogaus prigimtis: gavo laisvę, ir staiga pasidarė bjaurus. Gal ne visi su tuo sutiks, bet juk ir to paties H. Kunčiaus visas žodynas ir ėjimas per pasaulį, per daugybę žmonių teigia, man rodos, tai, kad žmogus yra pakrikęs, nervingas, neturintis į ką atsiremti. Jeigu pažiūrėtume įdėmiau į savo žmones – darosi baisūs dalykai... Tai viena. Kita vertus, nelabai norėčiau visiškai sutikti su tuo, ką ir pats čia pasakiau: kad menininkas būtinai turi būti maištininkas. Jis gali būti maištininkas kabutėse, gali būti nusižeminęs maištininkas – norėdamas ką nors atvirkščiai įrodyti. Įsivaizduoju, kad jei kam nors kiltų toks nesąmoningas maišto impulsas – galėtų prieš kokią nors niekšybę stoti herojus, besipriešinąs blogiui savo nuolankumu, nusižeminimu… Tai galėtų daryti didelį įspūdį skaitančiajam. O juokais pasakius, – jeigu jau pasiilgome maišto, – tai koks nors Maksimas Gorkis ar Konstantinas Ostrovskis su savo „Kaip grūdinosi plienas“ buvo visai smagūs maištininkai.

       Elena Bukelienė. Norėčiau sąvokos aiškumo – ji, kiek dabar kalbame, lyg per siaura, ar atvirkščiai – suabsoliutinta. Maištas neišsemia literatūros esmės. Ar imsime poeziją, ar prozą – visur ieškoti maišto negalima. Suprantu rašytojų maištą kartų kaitos situacijose, koks buvo, tarkim, keturvėjininkų sąjūdis. Jie programiškai neigė tradiciją, maištavo literatūriškai. Maištas asocijuojasi su programiškumu, deklaratyvumu, publicistiškumu, kovotojai labai aiškiai žino, ko jie nori, ateina į literatūrą su savo idėjomis, jas deklaruoja. Ir mūsų laikais tas kartų konfliktas akivaizdus. Tai natūralus literatūros raidos, atsinaujinimo procesas. Radikalus maištas neilgai trukęs baigiasi, išsenka ir kovotojai, anot Sigito Parulskio, suvokę savo pernelyg didelį radikalumą, paprastai pereina į priešininkų pusę.

       Kuo maišto sąvoką galėtume keisti, kad būtų aiškiau, kad išlaikytume dėmesį literatūrai kaip menui? Matyt, tiksliau būtų kalbėti apie rašytojo poziciją, apie jo vertybių sistemą, atsakomybę už savo epochos žmogų. Jau seniai įsitikinome, kad rašytojai bejėgiai pakeisti pasaulį ar pagerinti gyvenimą. Bet jie tikrai palaiko žmogaus dvasios sveikatą. Man norėtųsi apginti tuos rašytojus, kurių kūryboje maišto nematyti. Literatūra – subtilių žmogaus dvasios dalykų menas. Ateina laikas, kada reikia kalbėti apie žmogų.

       Pastaruoju metu skaičiau dviejų moterų kūrybą. Aleksandros Fominos pirmą knygutę ir Lauros Sintijos Černiauskaitės naują knygą „Artumo jausmas“. A. Fomina „Nepaprastojoje padėtyje“ žaismingai, jaunatviškai, tarsi iš vidaus parodydama savo bendraamžių gyvenimą, taikliai įvardija, kas yra kas. Šaiposi iš tuštybės, poetizuoja tikrus jausmus. Kartu atskleidžia ir visuomenės, ir individo dvasinę situaciją, tapatybę. Tarsi gydytojas diagnozuoja ligos ir pasveikimo simptomus. Bet neturi jokių pretenzijų ką nors išgydyti ar, tarkim, apsaugoti nuo narkomanijos. Ar šito maža? L. S. Černiauskaitės proza ir dramos – irgi prieš nieką nenukreipta kūryba. Jos knygos recenziją norėtųsi pavadinti „Vienatvės anatomija“. Autorė atėjo į literatūrą turėdama savo problemą. Tai ne socialinė, o psichologinė, amžina problema. Žmogiškieji tarpusavio ryšiai (ne tik vyro ir moters) – moteriai labai svarbi kūrybos sritis.

       J. S. Maištas prieš prigimtį. Aš jos kūryboje maišto elementą surasčiau.

       E. B. Man tai neatrodo maištas. Atvirkščiai – tai žmogaus gynyba, amžina, niekada nesibaigsianti. J. Sprindytė čia išvardijo daug maišto objektų ir rašytojo pareigų dabarties situacijoje, – bet literatūros kokybė priklauso nuo ko kito. Jeigu rašytoja eis į gelmę, į žmogų ir parodys, ką reiškia, sakysim, moteriai vienatvė (taip pat ir vyrui; beje, tai rašytoja, kuri labai gražiai rašo apie vyrus – kartais juos vertina palankiau negu moteris), literatūrai tai bus kur kas svarbiau. Tegul maištauja eseistai, žiniasklaida, o rašytojas turi intymesnių reikalų – padėti žmogui pažinti save, išmokyti jį savigarbos ir gyvenimo laisvės sąlygomis, o tiesioginis maištavimas kažin ar yra tikros kūrybos apraiška.

       V. K. Atrodo, kad pamažu pradedame „sueiti į vieną smaigalį“. Viena pastaba: H. Kunčiaus kūryba yra labai nevienalytė. Ir jeigu aš pasirašyčiau po jo romanu „Nepagailėti Dušanskio“, kaip po tikrai autentišku, tegul ir postmodernistiniu romanu, tai paskutinis jo opusas „Metuose“ – „Pijoko chrestomatija“ – toks neatrodo. R. Gavelis iš „Respublikos“ irgi dėdavo į savo romanus kai kuriuos eseistinius gabalus, bet ten viskas labai gražiai susilipdydavo. O čia viskas sumesta į krūvą ir netgi stilistiškai vienas „gabaliukas“ skiriasi nuo kito – čia nematau ne tiktai jokio postmodernizmo, bet apskritai jokios literatūros. Nepaisant visos pagarbos H. Kunčiui, tuos dalykus reikia skirti. Postmodernistas H. Kunčius parašė Salomėjos Nėries jubiliejui radijo pjesę, ir niekaip nesuprasi: ar tai buvo postmodernizmas, ar ironija, ar sarkazmas, ar bandymas punktyriškai perrašyti poetės kūrybinę biografiją. Bet ne apie tai noriu kalbėti. Maišto sąvoka, man atrodo, yra tiktai vienas iš literatūros proceso proveržių, kuriuos išprovokuoja laikas, socialinė aplinka, permainos. Panašiai kaip literatūros procesas išprovokuoja ne pačią literatūrą, bet jos sroves, tarkim, futurizmą, akmeizmą, kuris davė ir tikros literatūros, o dadaizmas, kaip ir futurizmas, man regis, nieko literatūrai nedavė. Ir postmodernizmas – kuo toliau, tuo labiau su literatūra jis nebeturi nieko bendro. Šią postmodernizmo sąvoką keisčiau kita: asmenybės savarankiškos laikysenos, savarankiškos jausenos ir mąstysenos deklaracija. Savarankiška laikysena jau vien dėl to, kad bet kokia formacija – antikinė, viduramžiai, socializmas, globalizuota dabarties visuomenė – vis tiek stengiasi žmogų unifikuoti, ir kiekvienas į literatūrą einantis žmogus eina į ją iš savo savarankiškumo, iš savo sugebėjimo ką nors priešpriešinti unifikuojančiai sistemai. Šita tendencija ir lydi visą literatūrą, ji visuomet eina prieš formaciją, prieš unifikuotą visuomenę, prieš valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų. Kaip sakė R. Tamošaitis: antikoje buvo kovojama prieš dievus, paskui – prieš bažnyčią ir t. t. Ir visą laiką kiekvienas kūrėjas buvo didesnis ar mažesnis autsaideris. Nebūtinai juos visus nuteisdavo, bet kūrėjai vis tiek buvo neparankūs, nes jie budindavo žmogų: nepasiduok šitai miniai ir neklausyk karaliaus. Kažkada buvo sakoma: kariauja karaliai, o žūsta žmonės. Literatūra visais amžiais šaukė: brangieji, jeigu jūs pašaukti į karą neitumėte kariauti, tų karų ir nebūtų. Bet štai yra karaliaus išleistas įsakymas, ir jūs liejate savo kraują. O karaliai saugosi pasislėpę ir išlieka – pats mačiau Lenkijoje Hitlerio bunkerius. Štai tokia ir yra maišto esmė. Man atrodo, kad dabar kalbėjimas apie žmogų, jo individualybę – pats tikriausias maištas. Todėl, kad mes dar negyvenome tokioje visuomenėje, kokia yra dabar. Šita globalizacija yra ypatinga, joje kariauja ne karaliai – ne George'as Bushas ir Vladimiras Putinas, – bet pinigai; mes čia kalbame apie literatūrą, o virš mūsų plaukia didžiuliai srautai pinigų, kurie gimdo bombonešius, bombas, teroristus. Amerikos prezidentas finansuoja Osamą bin Ladeną, kad susidorotų su Afganistanu, o šis atsisuka prieš pačią Ameriką. Prezidentas nesusitvarko ne su teroristu, bet su pinigais. Literatūros pašaukimas laikyti žmogų parengtyje, kad jis visą laiką budėtų, žiūrėtų, kas virš jo galvos plaukia, – tai ir yra tikrasis jos maištingumas. Amžina opozicinė literatūros ir visos kultūros laikysena. Jeigu kada nors literatūra ir filosofija būtų nugalėjusi šitas visuomenines formacijas – nesvarbu, kokios epochos, – literatūros nebereikėtų. Jeigu bent vieną kartą ji būtų nugalėjusi ir įtvirtinusi humanistinius idealus, žmogaus viršenybę prieš santvarkos formacijas, įveikusi žmogų niveliuojančias jėgas, jos tikrai nebereikėtų, nes ji būtų atlikusi savo vaidmenį, savo misiją. Bet ji jos niekada neatlieka ir neatliks, ir jos pašaukimas lieka vienintelis: stovėt žmogaus savarankiškumo, vienišumo, jo autentiško mąstymo sargyboje. Ir tai vienintelis literatūros maištas, vienintelis jos pašaukimas. Todėl pritariu J. Sprindytei, kad postmodernizmas nėra joks maištas. Tai net ne literatūros reiškinys. Kita vertus, jeigu nebūtų literatūros proceso, jeigu nebūtų jos vidinės kaitos, apkerpėtų, imtų merdėti pati literatūra. Tai – kita reiškinio pusė. Kai H. Kunčius rašo apie Dušanskį – čia šį tą suprantu. Bet kai žiūriu į dabartinę postpostmoderniąją lietuvių poeziją, matau, kad ji iš esmės kolektyvinė: galima nubraukti absoliučiai visas pavardes, tekstas liks vienas ir tas pats, be jokios individualybės. Štai čia neįžvelgiu jokio maišto, netgi literatūrinio, grynai estetinio, jokio maišto prieš tradiciją. Mat norint maištauti prieš tradiciją, reikia su ja turėti tam tikrą jungtį, tam tikrą santykį, ryšį. O ne griauti, ardyti pačią kalbą. Ardydamas kalbą iš ko sukursi tą opozicinę laikyseną?

       J. S. Man patiko opozicionieriaus terminas. Gal iš tikro jis labiau tiktų nei maištininko sąvoka. Bet gal nurodydami tokius reiškinius galėtume kalbėti apie literatūros reformatorius, turėdami omenyje pirmiausia estetinę programą. O maištininką įsivaizduoju susijusį su idėjomis, konceptualumu. Estetiniais reformatoriais galėtume vadinti tuos rašytojus, kurie avangardiškai laužo kalbą, kažką ardo ar naujai klijuoja, perdėlioja kaladėles – žaidžia gana hermetiškus žaidimėlius.

       V. K. Jeigu jie neatsitraukia nuo žmogaus problematikos, tai galima tą kalbą reformuoti kaip tik nori. Kaip ir Jonas Aistis – jis juk nesilaikė jokios metrikos, jokios ritmikos. Bet tai jam nesutrukdė alsuot žmogaus kvėpavimo ritmu. Kvėpuot, kaip kvėpuoja žmogus.

       J. S. Žmogaus problematiką mes esame gerokai praradę... Žmogus pametamas perrašinėjant literatūrą iš buvusių tekstų (postmodernizmas garbina palimpsestą), atsitraukus nuo natūros, gyvenimo autentikos. Literatūra yra gerokai sutrikusi, ir jos vertinimas taip pat. Todėl reikėtų aptarti ir komercinę padėties pusę. Aptarti visa tai, ko dar nebuvo prieš dešimt ar penkiolika metų. Mūsų socialinėje ir rinkos aplinkoje dar nebuvo tų iššūkių, kurie atsiradę dabar. Kaip minėjo Regimantas, maištas yra perkamas ir net kanonizuojamas. Net ir opoziciškumas perkamas, viskas perkama ir viskas parduodama.

       J. B. Man maišto sąvoka apskritai atrodo nelabai tinkanti kūrybos procesui aptarti. Kodėl rašytojai rašo? Ar todėl, kad jie maištauja, ar kad kažkas ateina jiems į galvą? Matyt, jie kažką tokio pajunta, kad jiems patinka rašyti. Jie turi talentą, kuris skatina ir leidžia rašyti. Maištauja revoliucionierius – rašo proklamacijas, – o rašytojas išreiškia savo įžvalgas, kaip jis mato pasaulį. Nepaisant to, kad sąvoka „maištas“ yra kiek fakultatyvinė, vis dėlto ir ją, kaip ir bet kurią sąvoką, galima peržaisti. Literatūroje maištas gali būti suprastas kaip maištavimas prieš kasdienybę, prieš banalybę, kaip sako Valdemaras – kalbėjimas savo vardu. Čia išryškėja prieštaravimas. Jeigu sakome, kad maištas yra kalbėjimas savo vardu, tai ir postmoderniam autoriui reikia palikti tą pačią teisę „kalbėti savo vardu“, nors kartais mums tai gali ir nepatikti. Todėl abejočiau, kad apie postmoderniąją literatūrą būtų galima pasakyti: čia ne literatūra, čia ne kūryba. Gal tai tiesiog kita, kitokia literatūra? Man labiau patinka kalbėti ne apie tai, ką rašytojai privalo daryti, – maištauti, skatinti bendruomenę mąstyti ir pan., – bet apie tai, ką jie padarė ir daro. Kritikai, mano galva, turi sekti kūrėjams iš paskos, nes kaip tik rašytojai jautriausiai pajunta ir išsako sociumo savimonę. Kritikas turėtų aiškiai fenomenologiškai aprašyti ir iššifruoti rašytojo įžvalgas, o ne nurodinėti, ką šis turįs ar privaląs rašyti. Įdomu tai, kad šiuolaikiniai rašytojai – R. Gavelis, R. Granauskas, S. Parulskis – staiga pradeda autoironiškai reflektuoti patys save, savo rašytojo amatą. R. Gavelis romane „Septyni savižudybės būdai“ savo pasakotojui leidžia būti pamatytam moters žvilgsniu – koks jis yra bejėgis, nieko negalintis. Panaši įžvalga yra išskleista ir Gintaro Grajausko romane „Erezija“: rašytojas beviltiškas, jis rašo beviltiškus tekstus, tokie pat beviltiški skaitytojai, kurie tarsi nori nužudyti rašytoją už tai, kad šis blogai rašo. Skaitytojai žūsta, rašytojas lieka gyvas, bet pats suvokia savo amato bejėgiškumą. Tas pats su S. Parulskio „Dorifore“: čia rašytojas vis rašo ir rašo, bet niekaip negali parašyti romano – vaikšto pas leidėją, bando su juo susitarti, kad šis pasakytų, kokia būtų pati geriausia idėja, koks būtų pats perkamiausias romanas, bet to romano jam niekaip nepavyksta užbaigti. Galiausiai geriau už jį romaną parašo moteris. Man atrodo, kad čia – ryški autoironija, rašytojo savimonė aptiko savo amato problemą, todėl manytume, kad šiuolaikinis rašytojas puikiai susivokia ir tvarkosi pats. Kritikai jam tampa nebereikalingi.

       E. B. Norėčiau pratęsti kalbą apie S. Parulskį. Tik antrą kartą grįžusi prie romano „Doriforė“ pamačiau jame tiek vidinių prieštaravimų, kad pagaliau, regis, suvokiau autoriaus žaidimo taisykles. Autorius pats save tiesiog sunaikina, tik negaliu suprasti, ar jis tą daro sąmoningai, ar ne. Gal tai net nesvarbu. „Doriforė“ – tikrai prieštaringas kūrinys, bet kaip tik dėl to jis alsuoja šių dienų dvasia, atskleidžia pasiklydusio amžininko dvasinę situaciją. Nors sakote, kad tikras postmodernistas yra tik H. Kunčius, man atrodo, kad S. Parulskis vos ne chrestomatiškai sukaupia romane populiariausią postmodernizmo estetikos repertuarą. Tik viena smulkmena: romano herojus – postmodernus žmogus, praradęs tradicines vertybines atramas, tikėjimą Dievu, pozityvų santykį su pasauliu, be saiko geriantis, išviešinantis savo seksualinį gyvenimą ir nenusisekusius santykius su moterimis bei kūrybinį nevisavertiškumą, – autoriaus yra išjuokiamas, parodomos jo silpnybės, bejėgiškumas ir bandymas nusižudyti, savyje nerandant vidinių resursų atsilaikyti susvetimėjusioje aplinkoje. Romano pasakotojas – jis ir protagonistas – taip pat rašytojas, lyg ir autoriaus antrininkas, dvasinis dvynys. Tačiau jį turime priimti kaip meninę apgaulę. Ir pats S. Parulskis teigia: mano veikėjas – dirbtinis, sukurtas, o ne natūraliai atsiradęs žmogus. Taigi kūrinio veikėjo pasaulėvokos bei vertybinių nuostatų negalima tapatinti su biografinio autoriaus pozicija. Pastaroji, matyt, yra platesnė. Kita vertus, ta autoironija, o jeigu dar pažįstame S. Parulskį ir nuo to negalime atsiriboti, – turim pripažinti, kad autorius šaiposi ir iš savęs, kad jis suvokia savo sąmonės ir savo gyvenimo destruktyvumą, atramų praradimą. Taigi sakyčiau, jog romano pasakotojas, tas „rašytojas kvadratu“ ir sutampa, ir atsiskiria nuo autoriaus. Teoriškai žinome, kad autoriaus ir pasakotojo nevalia tapatinti, bet ką daryti, jeigu tie panašumai yra akivaizdūs. Pats autorius nesistengia nuslėpti savo artumo pasakotojui, kūrybos problemos svarstomos profesionaliai, parodant puikų filologinį pasirengimą. Svarstomos iš esmės, labai rimtai, visiškai ne postmoderniai. S. Parulskio reikalavimai, kuriuos jis kelia kūrybai, yra iš modernizmo repertuaro. Kūrinyje yra tokių vietų, kurios atrodo kaip iš psichologinio romano, kur pasakotojas, pamiršęs ironiją, prabyla apie save, bando suvokti savo vidinį gyvenimą, atkurti prarastą santykį su pasauliu. Tai ne paviršutiniškas žmogus, bet tomis jo pastangomis ir pabaigiama. Romano veikėjas rašytojas nueina pas leidėją, jam reikia pinigų, ir jis renkasi komercinį pasiūlymą, rašo tai, kas tinka rinkai, kas turi paklausą – kunigo savižudybės istorija ir pan. „Doriforę“ suvokiu kaip romaną apie romano rašymą.

       J. B. Galbūt apie negalėjimą jį parašyti? Apie nepajėgumą?

       E. B. Taip. Bet įtariu, kad čia ir yra rašytojo maištas, noras tikro meno akistatoje parodyti tam tikrų postmodernizmo nuostatų bejėgystę. Autorius pasirenka absoliutaus maišto formą. S. Parulskis gali parašyti gerą romaną, bet jis nori parodyti romano žanro subyrėjimą. Jo rašytojas eksponuoja postmodernią dekonstrukciją, pagal rinkos prievartą žaidžia imitacinį žaidimą. Mėgdžioja romano formą, o autorius tik vaidina autoriaus vaidmenį. Visus taškus sudeda romano pabaiga – herojus žudosi, bet nenusižudo. Kodėl? Atsakymą randame žvelgdami į romaną kaip į paradoksą – kūrinį, neigiantį patį save. Pabaiga logiška – „negraži“ mirtis – herojus nuodijasi išmetamosiomis dujomis sėdėdamas ant mėšlo krūvos. Viską neigęs, net save patį, jis pagaliau paneigia ir mirtį, atkreipdamas dėmesį į savo tariamai egzistencinio pasirinkimo niekingumą. Ironijos objektu romane tampa viskas – pats autorius, kūryba, visuomenė, moralė, praeitis, dabartis. Sugriautos ir sugriuvusios visos atramos. Mums parodyta niekingoji mūsų gyvenimo pusė. Tai jau, ko gero, tikrai maištas.

       V. K. Bet juk tai dabar – visuotinis reiškinys. Literatūros nužmoginimas. Kas darosi tarptautinėse knygų mugėse? Ten laukiama gražių, išvaizdžių rašytojų. Štai R. Gavelis mirė, ir niekam nereikia jo knygų, miręs autorius nereikalingas. Tose mugėse laukiama jaunos, gražios, seksualios rašytojos, pageidautina moters. Ir pasižiūrėkime, kas įvyksta, kai tos jaunos, gražios, seksualios moterys grįžta iš knygų mugių: net ir tos, kurios iki tol rašė daugmaž padorią prozą, staiga ima rašyti taip, kaip reikia rinkai, kaip diktuoja pinigų srautai. Turiu omeny Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“, J. Ivanauskaitės „Placebą“ – tai jau apskritai toks kratinys, komercinis rašinys. Nelieka žmogaus problematikos, lieka tik finansinių srautų diktuojami kriterijai, ir ar galima tai vadinti literatūra? Kodėl aš net ir prastoką H. Kunčiaus tekstą, kaip tą „Pijoko chrestomatiją“, perskaitau iki galo, o S. Parulskio „Doriforės“ nuo trečdalio – niekaip nepajėgiu įveikti, nėra jėgų?

       E. B. Tai dar nieko nereiškia. Tai ne argumentas, kad „Doriforė“ – prastas romanas. Juk ir „Ulisą“ skaityti yra kančia, skaitai tik todėl, kad būtinai reikia, prisiversdamas, po gabalėlį.

       J. S. Lengvo skaitymo iliuzija – blogas dalykas. Mane pritrenkė viena Audronės Urbonaitės frazė: esu dėkinga laikraščiui, kad jis mane išmokė rašyti visiškai trumpais sakiniais. Laikraštis – pavyzdys ir idealas literatūrai? Manau, kad rašytojas neturėtų taip samprotauti.

       V. K. Seniau redakcijose reikalaudavo rašyti sakinius, susidedančius iš ne daugiau kaip penkių žodžių. Dabar iš mokyklos jau ateina karta, kuriai užtenka ir trijų. Dabartinė moksleivija, patikėkit, tikrai nebeištrauks didesnio nei penkių žodžių sakinio.

       L. J. Norėčiau Valdemarui paprieštarauti. J. Sprindytė kalbėjo, kad literatūroje turėtų būti kažkoks atkirtis manipuliacijai, komercializacijai, reklamos įsiviešpatavimui, globalizmui ir pan. J. Ivanauskaitės romane „Placebas“ visi tie dalykai parodomi labai ryškiai ir aiškiai. Kitas dalykas, kad jis parašytas patrauklia forma, kuri tinka ir komerciniam platinimui, patraukia skaitytojus. Protesto literatūra taip pat gali tapti komercine preke, ypač kinas, kuris yra dar populiaresnis menas už literatūrą. Kitas klausimas, – ko mes apskritai laukiame iš literatūros? Ar ji funkcionuoja socialinėje plotmėje, ar individualioje? Ar ji prisideda prie visuomenės tobulinimo, ar prie dvasinio asmens tobulėjimo? Mano nuomone, antrasis vaidmuo yra svarbesnis, nors neneigiu ir pirmojo. Kalbėdami apie literatūros maištavimą, daugiausia akcentavome jos socialinį vaidmenį. Bet yra kitas svarbus aspektas – literatūrinis estetinis maištas. Manau, kad H. Kunčiaus kūryboje susijungia abi maišto formos. Estetinis maištavimas gali pasireikšti kaip rašymas to, kas dabar yra nemadinga, kas komerciškai negali turėti jokios sėkmės. Šiuo požiūriu įdomus reiškinys yra Valdas Papievis. Jo romanas „Vienos vasaros imigrantai“ visiškai iškrenta iš dabartinio postmodernistinio literatūros konteksto, iš viso to, kas yra madinga ir populiaru. Iškrenta todėl, kad, galima sakyti, yra atsilikęs. V. Papievis rašo lygiai taip pat, kaip rašė prieš dvidešimt metų. Matyt, tiesiog ten gyveno, literatūra nesidomėjo, ji nuvažiavo tolyn, o jis rašo taip, kaip buvo įpratęs – senamadiškai. Bet kaip tik tai gali būti labai gražu ir labai gerai. Juk esminės vertybės nepriklauso nuo madų. Paradoksalu tai, kad sovietiniais laikais jo kūryba buvo naujoviška, taigi šiek tiek ir maištinga. Subtili asmeninio gyvenimo prizmė tuomet buvo kažkas naujo ir maištingo. Dabar ji maištinga visiškai kitaip – tuo, kad yra lyg atgyvenusi.

       E. B. Mes dėliojame autorius, jų kūrinius į lentynėles šiandien, o po vieno kito dešimtmečio jie išsidėlios visai kitaip – ne pagal šiandieninį maištingumą, bet pagal kitus, vidinius, estetinius, literatūros vertės kriterijus. Ir V. Papievio romano meniškumo ar aktualumo niekas nebegalės paneigti. Tai – svarbiausia.

       J. S. Šalia V. Papievio reikėtų paminėti ir Antaną Ramoną. „Balti praėjusios vasaros debesys“ atrodė paprastutis kūrinys: gamta, miesto grožis, vienas nuo visuomenės atsiribojęs žmogus, bet tokia pozicija brežnevizmo sutemose jau buvo tam tikra maišto forma. Dabar maišto formos kitokios, o nuolatinio kismo ir naujų iššūkių akivaizdoje apskritai sunku susivokti, ir rašytojai patys reflektuoja pasikeitimus, mėgina išsiaiškinti kūrybos reikšmę naujomis gyvenimo aplinkybėmis. Ne tik G. Grajauskas ir S. Parulskis, bet ir J. Aputis, Romualdas Granauskas ima reflektuoti rašymo ir rašytojo vaidmenį. Tai mūsų laiko simptomai. Subtilus V. Papievio tekstas taip ir liko autsaiderystės pozicijoje. Neseniai skaičiau paskaitą bibliotekininkams apie dabartinę prozą; minėjau tuos vardus, apie kuriuos čia kalbame, o auditorija tų vardų buvo net negirdėjusi! Ir pradėjo klausinėti apie Elenos De Strozzi, Bronės. Buivydaitės, Edmundo Malūko romanus, kurių nebuvau skaičiusi aš. Tarsi reikėtų užsiimti ir populiariąja literatūra, bet ką apie ją galima pasakyti? Kai rašiau apie tarpukario apysaką, apie vadinamąją geltonąją literatūrą, išvardijau gal dešimt jos bruožų, kuriuos labai lengva peradresuoti šių dienų popsui – viskas idealiai tinka. Visos tos avarijos, katastrofos, neva meilės – populiariojoje literatūroje niekas nesikeičia. O juk ją skaito apie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt proc. skaitytojų. Į kokią situaciją patenkame mes, kalbėdami apie rimtus autorius? Mes tapome autistai, kalbame vieni kitiems, girdime tik vieni kitus, ir kas iš to?

       J. B. Mes esame nekompetentingi kalbėti apie populiariąją literatūrą. Aš jos irgi neskaitau ir mažai ką galiu pasakyti. Tiesiog nėra laiko.

       L. J. O sakome, kad J. Ivanauskaitės kūryba yra komerciška? Bet palyginkime ją su tais jūsų minėtais vardais ir pamatysime, kad J. Ivanauskaitė priklauso aukštajai literatūrai.

       J. B. Galbūt populiarioji literatūra ir yra tokia, kurią galima lengvai perskaityti – kelionėje, lėktuve, traukinyje. O rimtoji reikalauja didesnio susikaupimo. Jos neperskaitysi vienu ypu arba visai numesi, kaip sakė Valdemaras apie „Doriforę“.

       J. S. Svarbu tai, kad skaitytojai susitapatina su ta menkaverte literatūra, orientuojasi į jos siūlomą lygmenį. Tokia literatūra nepraplečia nei pažinimo, nei erudicijos, neugdo žmogaus jausmų, nekalbina individo, neskatina jo mąstymo, jinai tik kanonizuoja mūsų rutiniško ir paviršutiniško gyvenimo standartus. Ji žmogeliui sako: „Tu gyveni teisingai, normaliai, viskas taip ir yra, nieko daugiau ir nebūna, ir nereikia“.

       J. B. Bet jei knygą gali greitai perskaityti, ar tai reiškia, kad ji yra prasta? „Žurnalistinius“ romanus, pvz., ką tik pasirodžiusią A. Urbonaitės „Posūkyje neišlėk“ galima praryti greitai. Aš pati ją perskaičiau skrisdama lėktuvu į Čikagą. Panašus ir romanas „Strekoza“. Jam perskaityti pakanka vienos nakties. Tačiau nepaisant skaitymo lengvumo ir tokiose knygose atsiskleidžia kažkokia užkoduota žmogaus patirtis, kažkoks tekstą peržengiantis skausmas, rūpesčiai, ligos... Pasakotojų gyvenimas blyksniais praeina pro tavo akis, ir kažkas vis dėlto lieka. Man pasirodė, kad A. Urbonaitės romane visą pasakojimą iš naujo nušviečia paskutinis jo sakinys. Ar lengva romano forma turi būti siejama su jo turiniu?

       V. K. Iš tiesų juk Alberas Camus romaną „Svetimas“ parašė tarytum labai lengvai: trumpais, aiškiais sakiniais, iš kurių galima mokytis kalbos. Bet juk nevadiname šio romano lengvąja literatūra?

       E. B. Kas tas „kažkas“, kas lieka, perskaičius vadinamosios pramoginės literatūros produktą? Ar tai tokia informacija, kurios negauname kitur – laikraštyje, žurnale, internete, ligoninės palatoje ar pasikalbėję su kaimynu? Vis dėlto yra riba, skirianti išliekamosios vertės kūrinį nuo vienadienio. Jau geriau aktuali, kritiška, maištinga apybraiža, paremta faktais, iškelianti socialinius, politinius ar kitokius visuomenės skaudulius ir galinti realiai paveikti gyvenimo procesus, negu tos „tikros“ gyvenimo istorijos, kurias autoriai galėtų parduoti meksikiečių kino studijai.

       J. A. Iš mūsų kalbų klostosi liūdnas piešinukas, kad literatūra darosi bejėgiška, kai susiduria su tuo, kas dabar vyksta gyvenime – ypač tame globalizuotame pasaulyje. Ką jis gali padaryti, kai įvyksta kokie sukrėtimai? Prisiminkime įvykius per potvynį Naujajame Orleane – juk ten ėmė plėšikauti, grobti ne kažkokios svetimos jėgos, o tie patys padorūs amerikiečiai, lankantys bažnyčią, gerbiantys valstybę ir įstatymus.

       V. K. Pas mus po 1991 m. irgi neprivažiavo svetimų žmonių – viskas atsirado iš vidaus.

       J. A. Esame bejėgiai – ne tiktai kūrybos žmonės, žmogus apskritai yra bejėgis.

       J. B. Man atrodo, kad literatūros galia atsiranda kaip tik tada, kai ji gali reflektuoti savo bejėgystę. Kai ji tai pastebi ir apmąsto. Ir dar: jokia literatūra negali sustabdyti blogio srauto.

       J. A. Bet ji gali perspėti, rėkti.

       V. K. Išgyvename labai keistą, paradoksalų laikotarpį: visuotinai raštinga visuomenė. Išgyvename panašų laikotarpį kaip ir XX a. pradžioj, kai rašė Jonas Biliūnas. Kai jis rašė „Pirmutinį streiką“, tai tikrai tie, kuriuos jis vaizdavo, nesugebėjo perskaityti tų jiems skirtų „užuojautos“ apsakymų. Dabar rašome žmogui, kurį lyg ir norėtume prabudinti iš daiktiškojo pasaulio letargo, bet jie taip pat jau yra beraščiai. Nes visuomenė taip jau yra sutvarkyta, kad be televizoriaus ir be „Penkiolikos minučių“ laikraščio, platinamo gatvėse, daugiau niekam žmogus ir neturi laiko. Galime čia nertis iš kailio ir kalbėti apie visokius dvasios judesius, budinimus, bet vėl atsiduriame tokioje pat situacijoje, kokia buvo XX a. pradžia, kai savo veikalus rašė mūsų klasikai. Tačiau tada visuomenė tikrai buvo neraštinga, o dabar visi yra raštingi ir kartu – absoliučiai beraščiai, paviršutiniški žmonės.

       E. B. Ir visgi mūsų darbas nėra beprasmis. Ne tiek literatūra, kiek kritika turi būti maištinga, aktyvi, gyva, einanti į žmogų, neužsidariusi elitiniame klube. Rimtos literatūros skaitytojų niekada nebuvo daug. Reikia stengtis, reikia šviesti žmones, pirmiausia mokytojus, kad šie ugdytų mokinius, geros literatūros skaitytojus. Tai duoda vaisių, ir toks darbas yra labai reikalingas.

       L. J. Taip. Juk tas lietuvių kalbos egzamino testas yra labai sudėtingas, sunkus. Ir visgi jį išlaiko gana daug mokinių. Jie mokosi, daug dirba ir šį tą sugeba. Tikėkimės, ir Kristijoną Donelaitį jie prisimins, taip pat ir kitus autorius.