SAUSIO DVYLIKTA, mirsiu

Šiandien
krentančių popierėlių diena
nieks nerašo ir niekas neskaito
vien tarp medžių uždelsęs
sniego spengimas
dar perspėti spėtų –

vis nuožmesnė po juo
tolsta žemė
ir angelo kalasi dagtis
ir ne tuos danguos sukrešės
asteroido nukenksmintas veidas
kiek nedaug mumyse žolės
ir kaip sunkias per akmenį
pilkas priešaušrio daiktas
įsiaistrinęs tapti
brėžia kontūrą rojaus tamsoj
lyg matuotų –
vis trumpiau ir šviesiau
viens kitam
pasirodom

kas vėluoja transliuoti
popierėlių kritimą
vaizdo meistrą uždarė vitrinoj
už šviesmečių stiklo
čia kur žodis neatitinka
susmilkusio gesto
į tankiai prikvėpuotą atstumą
gal jau mestis
kur čia aš pasikark o kur
                                kūnas
kur ritmingai kaip lašas
iš čiaupo
pernai išvirto angelo kalasi plunksna
kur tirštėja daiktai
ir gūžias dvasia
                            architektūrose
mano meile tegu užguiti
bet kvėpuojam
ir jei visko per pusę
                             tai daug

tai po šiuo
dangumi
dar pabūsim



2004, SPALIO 23,
važiuokim lėčiau, jau ruduo

Rudens kaspinai
lėtas slydimas per varį
drykstanti kelio tinklainė
lapo gelmė

sekundei
sulaiko
kritimą

vėl mostas –

nesulaikys
jau niekas nesulaikys

liek ant odos
baugščią bronzą
trumpam užderėsim
paskui
bus
matyt
kaip laikinumas
virsta dvasia
sakalu
kalasi
iš akmens
dabartis

nieko šičia neliesim –
taip visa padėta
kelio briauna
nukirsta
ir tarytum vieni

laša ir laša
į šiltą kraujo pelėsį
šitos
kelios
sekundės



2004, GRUODŽIO 26

Miestas sukasi
ant karuselės arkliuko

mes išaugom vardus
ar ne tam jie duoti

dvi minutes
tarp tavo daiktų gyvensiu –
visa kita sukurk atsimink
pro dylančius kūno meldus
košias šviesa ar kraujas
lengvas ir lėtas
kaip išsipildžius mintis –
šito neliesk
tik pasilenkęs žiūrėki –
kas ryškėja išnyks
nes ne tau ir ne man ir kažin
ar dar sykį
visa bus taip ryšku
kad po šito jau ne –
neataugs mums vardai
ir arkliukai pražilę
išvaryti iš rato suglaus
užgyventą sidabrą
ir viskas
nudžius –
ašaros
šerkšnas
šviesa ir
greitis



2005 VASARIS, Neapolyje Šv. Klaros
vienuolyno kiemelyje noksta mandarinai

Siela yra kambarys
jo arka nušvinta
aplink šventojo plaukus

virš jo kaktos
prieangis kur paliekame daiktus
šviesa čia trupina kaulus
ir džiaugsmas linčiuoja
kaip rimbas

Siela yra virš kūno paleistas
aitvaras, pasimatymas krištolo perėjoj
kai iš tolo stebi kaip sugrįžta
sugrįžta mažėdama

Siela tai tirpstantis
deimantas…. tirpstantis….
deimantas….