Erotinį Kornelijaus Platelio poezijos pradą pabrėžia kone visi jo kūrybą analizuojantys kritikai. Kitaip, ko gero, ir būti negali: filosofinių, mitologinių motyvų ir simbolių atpažinimas (dėl kurių gausos Sigitas Geda K. Platelio poeziją pavadino hermetine) reikalauja specialaus pasiruošimo, literatūrinės kompetencijos, o juslingumo pritvinkę eilėraščiai, tiesiogiai įvardijama fiziologija ir geismas atsiveria tarsi savaime.
K. Platelio poetinė erotika nėra izoliuotas reiškinys lietuvių literatūroje, tačiau svarbiausias skirtumas, anot S. Gedos, „kas ir kaip daro. Vieni iš tos nelemtos meilės kliedi ir drabstosi vulgarybėmis, kitas (ar kita) pina laurų ir lelijų vainikus“1. K. Platelis kuria mįslingame „tarp“ – jo eilėraščiuose nėra nei romantinių mizanscenų, nei egzistencinio klausimo „būti ar nebūti“, nei postmodernios pornografijos. Mintis įkvėpta neidentifikuojamai gilaus juslingumo, goslaus žvilgsnio į moters kūną ir prigimtinio geismo. Šioje poezijoje įprasta kūniškumo ir dvasingumo skirtis nepabrėžiama – jaudinantis kūnas, meilės aktas „įforminami“ filosofiškai, kūrėjo sąmonės vaizdiniai reflektuojami pasitelkiant intelektualųjį pradą, senovės tautų mitologijos simbolines struktūras ir įvaizdžius – „aistros plūgas nusileidžia proto akėčioms“2, arba atvirkščiai: „tikrosios mintys / Gyvena pačios savaime: mylisi, dauginasi ir tikriausiai / Jaučia malonumą“3. Įvadas į erotinę poezijos problematiką gali būti paties poeto eilėraščio eilutės: „Tad ką galima atsakyti literatūros žinovui / Sauliui Žukui, klausiančiam, kodėl lietuvių poetai / Pradeda nuo metafizikos, nuo kosmogonijos ir baigia / Tuo, kas iš tikrųjų vyksta tarp dviejų besimylinčių“4. Į poetinį tekstą įsiveržusi prozos kalba, retorinis klausimas atskleidžia subtilios autoriaus ironijos reikšmę – meilė yra vienintelis dalykas, apie kurį verta kalbėti, nuolat sugrįžtant prie jos per metafizinius aplinkkelius.

       K. Platelio poetinį geismą, kūrinių erotizmą galima aptarti kalbant vien tik apie moters reprezentaciją. Moters portretas piešiamas juslėmis, jos grožis matomas „vyriškai“. Svarbios ne tiek pačios kūno detalės, bet jų kuriamos reikšmės, visumos sukeltas įspūdis, individualus, objektyvius kriterijus dažnai ignoruojantis pojūtis, nors retkarčiais pasiduodama ir įprastoms mąstymo klišėms („auksinė plaukų sruoga“). Bandant struktūrinti kalbėjimą apie K. Platelio poezijos persmelkiantį erotizmą, galima išskirti eilėraščių grupes, kuriose išryškėja atskiri erotiniai impulsai – tam tikros moters portreto reprezentacijos.

       Pirmasis eilėraščiuose kuriamo moters portreto tipas yra susijęs su prigimtiniu instinktu, reaguojančiu į archetipinius kūniškus ženklus, kurie žymi moters vaisingumą. Geismas šiuose kūriniuose kyla iš buityje atsivėrusios netikėtos vizijos, per kurią kasdienybės akimirka įgyja erotinę potekstę ir estetizuojančią reikšmę.
Eilėraštyje „Bekonas rytą“ skirtingi objektai sugretinami išmoningai žaidžiant spalvų ir medžiagų paralelėmis: „bekonas buvo standus / tarsi pripumpuotas oro / raudonskruostis uodegėlė žaviai / susukta spirale o balsas! / ankstų saulėtą rytmetį / virš auksinių šiaudų įsirėžiantis / į švelnų viduržiemio rūką! o / baltaodė ir stambiakrūtė šėrėja / nešanti saldžiai garuojantį jovalą! šviesūs / šeriai valiūkiškos akys baltai raudona / skerdiena ant nikeliuoto kablio! balti / apdarai švarus katafalkas o raudonskruostė / virėja! o proporcingas kūnas! dešimt / jo kojų bus tvarto plotis dešimt aukštis / ir dvidešimt ilgis ir viena / dviašmenis peilis… bekonas buvo standus / bei rausvas tarsi saulėtekis“5.

       Fragmentiška skyryba, tarytum atsitiktinai kapojamos eilutės ir nekintantis emocinis tonas kuria dviprasmybę: vaizduotėje regime vieną keistą pavidalą, turintį abiejų eilėraščio objektų – moters ir gyvulio – bruožų. Vaizdo kūrimo principas primena kiną, kuriame dideliu greičiu mirgantys kadrai pasąmonėje transformuojasi į netikėtus vaizdinius, sukurtus daugiau juslių, o ne objektyvaus matymo. Taip raudonskruostis paršelis pagal paradoksalų panašumą priartinamas prie raudonskruostės virėjos; pagal tai dėliojamos reikšminės poros: standus bekonas – stambiakrūtė šėrėja; šviesūs šeriai – šviesūs apdarai – švarus katafalkas; ir jau sunku pasakyti, kam priklauso valiūkiškos akys ir proporcingas kūnas. Erotizuota yra ne daiktavardžių, o būdvardžių kalba: standus, rausvas, stambiakrūtė. Šiame eilėraštyje atskleidžiamas pirminis geidulingumas, „žemuoju“ kūniškumo aspektu priartinantis žmogų prie gyvulio.
Moters ir kiaulės šokiruojantis sugretinimas, gyvuliško prado raiška pasirodo ir kitame tekste: „Tarp kriuksinčių paršų <…> vario bokšte / Mylėk ją, maurojančią“6.

       Spalvine raiška, kalbėjimo būdu giminiškas eilėraštis „Pienas ir pomidorai“, tačiau prasminiai akcentai skiriasi. Pirmame tekste iškeliamas „žemasis“ kūno geidulingumas, o šio eilėraščio jaudulį sukelia įsivaizduojama komunikacija. Eilėraščio pagrindas – buitinė kasdienybės situacija, paliktas raštelis: „brangusis / nupirk du butelius pieno ir du / pomidorus“. Tačiau šis eilėraštis ne apie pieną ir pomidorus. Šiame paprastame raštelyje užkoduotas santykis, kurį išreiškia kreipinys ir dviskaita. Pirminis K. Platelio užfiksuojamas žmonių komunikacijos lygmuo yra buitinis, daiktiškas, materialus. Kalbama apie kasdieniškus dalykus, be dvasinės įtampos. Tačiau buitiško žmonių bendravimo refleksija atveria gilesnį patirčių lygmenį, slepiantį žmonių santykius; pro kasdienybės paviršių prasišviečia dvasios gelmė. Eilėraštis kuriamas iš asociacijos, kurią sukelia raštelis. Mylimos moters paliktas prašymas yra impulsas, kuris paskatina lyrinio subjekto jausmų sklaidą. Dviskaita – du buteliai pieno ir du pomidorai – išsiskleidžia dvejopa asociacija. Pienas – balta oda, pomidorai – raudonos lūpos. Buitiškas ir idealus pradai kūrybine pastanga yra suartinami, tobulas grožis atskleidžiamas kasdienybės akimirkoje. Šiame kūrinyje erotinis santykis atskleidžiamas per netiesioginį bendravimą. Mylimoji palieka raštelį kaip savo pačios ženklą. Raštelyje perkeltinėmis reikšmėmis kuriamas moters paveikslas: ji myli („brangusis“), jos oda balta ir raudonos lūpos. Eilėraščio spalvos kontrastingos ir atitinka tobulo grožio kanoną (Snieguolė), pomidorų sultingumas primena erotinį pradą, vaisingumo, moteriškojo grožio simboliką. Juslingumą sustiprina mintys apie lytėjimą („tekės pro lūpas į skrandį / po to ji šluostysis balta / servetėle o pomidorai / raudoni kaip lūpos jų sulčių / srovelė srus smakro marmuru / kol ją nubrauks baltas delnas“); jis išreiškiamas ir tiesiogiai: „jos akys spindės geismu“. Talentingai estetizuota erotinė fantazija priklauso jau minėto vyriškojo matymo laukui. Kūrybinė sąmonė mąsto asociatyviai: pieno baltumas prišaukia odos vaizdinį, pomidorų sultingumas tiesiogiai mintį perkelia į geidulio sferą, identifikuojamą su moterimi. Subjekto geismas išsakomas iš pirmo žvilgsnio neutralia pabaigos fraze: „jis būtinai nupirks / du butelius pieno ir du / pomidorus“. Vaizduotėje sukonstruotas asociatyvus vyksmas būtinai turi realizuotis.

       K. Platelio eilėraščiuose pienas turi kelias reikšmes: jis yra ir buitinės realybės ženklas („Pilstydami viens kitam kasdieninių pokalbių pieną“), ir ypatingo moteriškojo prado reprezentantas: „Jį sutraukia it varškę iš jos spinduliuojančio pieno“. Pieno kaip gyvybės syvų simbolika primena Deivės Motinos archetipinę figūrą: „o deive / Motina mūsų visų, mylimoji bedugnėm įsčiom!“ Moteriškumas ir motinystė K. Platelio poezijoje yra organiškas vienis, geidulingumas siejamas su vaisingumu, kuris išreiškiamas pasikartojančiais strėnų, klubų, dubens, pilnų krūtų įvaizdžiais. Meilės akto troškimas („Atlydys slegia smegenis it geležinis puodas. / O geismas it kergiantis jautis“) ir pats aktas, kuris buitiškai („moterį verčia ant menčių, / Ropščias ant jos ir darbuojasi be įmantrybių“), metaforiškai („Ir staiga aiškus ritmas pripildo sustingusį kūną, / ir iš tamsos gelmių / pakyla šiurpi jėga, žalčiu šnypščiantis viesulas <…>
Taip žmogus gimsta ir dar kartą gimsta“) ar mitologiškai („Staiga aukso krioklys nukrinta, / Akinančia šviesa nutvieksdamas vario skliautą, / Džiaugsmingai jį įsčios priima, ir gyvybės / Delne suspurda mažasis Persėjas“) atliekamas dažname eilėraštyje, nėra vien „masinis erogeninių zonų pasikutenimas“7, bet būties prasmė, „šventoji pasaulio jungtis“, gimdanti gyvybę. Moteris yra geidžiama, nes turi gimdymo galią: „Štai ką tik pastojusios moters kūnas, / Kai įsčios godžiai užsiveria, / Sugniauždamos gemalą“. Moters „tuščiaviduriškumas“ vertinamas kaip patologija, ėjimas prieš prigimtį, kuris pavirsta į nėštumo nutraukimo problematiką ir moralinį požiūrį eilėraštyje „Mąstanti moteris“.

       K. Platelio poetinio pasaulio ontologija pirmiausia susijusi su įsčių motyvu. Apvaisinimo, nėštumo sąvokos dažnos jo eilėraščių leksikoje: „Elgetos meta į mane savo sėklą. / Praeitim šis kūnas nėščias, ateitim apsunkus krūtinė“.
Sėkla yra vyriškasis moters gimdymo galios atitikmuo, o toks dažnas sėklos ir apvaisinimo motyvo pasikartojimas (anot S. Gedos, „tarsi čia darbuotųsi koks daugiavarpis lietuviškas Priapas, laistantis sėklą Patrimpas“8), K. Platelio eilėraščiuose gausūs falo simboliką įkūnijančių žalčių, gyvačių įvaizdžiai gali būti siejami su vyriškuoju nepilnavertiškumo kompleksu. Tuščių įsčių vaizdinys, perkeliamas į vyriškos savivokos sferą: „Klausausi lašų teškenimo į savo vienatvės dubenį“, atskleidžia tokią filosofinę moters ir vyro santykio interpretaciją, kuriai gali būti artima C. G. Jungo archetipų teorija, išskirianti vyro moteriškąją esybę – pasąmoninį idealios moters provaizdį – Animą. Vyras be moters, metaforiškai mąstant, yra tuščiomis įsčiomis; erotinis santykis yra būties pilnatvės sąlyga, antrosios sielos dalies trūkumas sukelia kančią: „Ar pažįstate geismą, kai kiekviena ląstelė, / rodos, yra atskirta / Nuo mylimosios ar mylimojo, / Padalinta aštraus kalavijo ir tik siaubo jėgos dėka / Laiko savy nustėrusį skystį gyvybės? / Ar pažįstate kūną – / Vientisą guolį savo dvilytei sielai?“9 Pagal žmogaus prigimtinį dvilytiškumą K. Platelis kuria filosofinį meilės apibrėžimą: „Meilė yra tas trečiasis, kurs du sugrąžina į vieną“. Įsčių motyvo daugiaprasmiškumas primena pasaulio sukūrimo mitą – jos yra ir ontologinis vanduo, ir kosminis kiaušinis („dvilypis kiaušinis oro įsčiose“). Moteriškoji gimdymo galia K. Platelio interpretuojama kaip visatą valdantis pirminis gyvybės impulsas. Vandens motyvas taip pat įvairuoja: jis leidžia apsivalyti, tad turi ir biblinę reikšmę; šiltas – įsčių vanduo, šaltas – mirusiųjų buveinė. Mirtis ir gimimas sueina į vieną būties tašką ir atkartoja heraklitiškąjį vandens-žemės-sielos ryšį, pagal kurį mirusi siela virsta vandeniu, vanduo žeme, o iš vandens vėl atgimsta siela.

       Moteris K. Plateliui yra paslaptinga, nepažini, įkūnijanti prieštaringus jausmus, tačiau geidžiama. Meninį pavidalą geismo objektui – moteriai – suteikia mitologiniai įvaizdžiai. Dažniausiai pasikartojanti moters figūra yra vadinama trimis skirtingais vardais, tačiau jie visi žymi vieną provaizdį. Artemidė, Diana, Žvorūna – graikų, romėnų ir lietuvių medžioklės ir žvėrių deivė, įkūnijanti švelnaus moteriško grožio ir kruvino žiaurumo priešingybes (prisimintina ir eilėraščio „Bekonas rytą“ stambiakrūtė virėja su dviašmeniu peiliu ir katafalku). Mitologines moteriškąsias figūras vienija jų valdomos mistinės galios. Medžiotojo ir miško deivės susitikimas apverčia įprastą lyčių hierarchiją, autorius lėmėjos vaidmenį atiduoda moteriai, kuri paprastai užima vyrui skiriamą užkariautojo, medžiotojo, prievartautojo vietą: „Jos kūnas lankstus it katės, / O įsčios valdingos ir godžios. / Ji atima sėklą“. Iš antikinės mitologijos pasitelktas archajinis siužetas apie nežemiškų galių turinčią moterį-deivę ir karžygį (jo figūra K. Platelio poezijoje žymi vyriškąjį identitetą), eilėraščiuose yra realizuojamas įtaigiais pirmapradžio gaivališkumo vaizdiniais: „Žengiant per jį Dianai, iš sudraskyto žvėries, / Plūstančio drumzlinu polaidžio vandeniu, / Virs šviesiaplaukiu jaunuoliu su standžiais raumenim“. „Kruvinarankė Žvorūna“ subjektui sukelia prieštaringus jausmus, nubloškiančius jį į pasąmonės gelmes, kuriose psichoanalizės tėvas S. Freudas išskyrė literatūrologų pamėgtą dvilypį žmogaus būties principą: malonumų troškimą ir mirties baimę.
„Atrodo, kad Platelio poezijos pasaulį valdo du patys stipriausi instinktai: griaunantis – mirties ir kuriantis – meilės“10. Anot S. Freudo, Erosas, arba seksualinė energija, yra istorijos varomoji jėga, tačiau ji tragiškai susiduria su Tanatu, arba mirties potraukiu. K. Platelis, tarytum nesipriešindamas šiai kritikų identifikuotai jo poezijos metafizinei prasmei, savo eilėraščiuose ištaria: „Sąnarius siaubas ir geismas sukausto“ ir kartoja: „ir dabar jau – aistra <…> ir dabar jau – mirties baimė“; „Ir balta oda paslėpusi karštą kraują, / Ir po karštu krauju paslėpusi mirtį, ir po mirtim – / Kitą gyvybę“. Medžioklės deivė atstovauja chtoniškajam gamtos pasauliui. Paslaptingas pirmykštis geidulingumas slypi gamtoje: Artemidė, Diana, Žvorūna įkūnija žmogui nepavaldų amžinąjį gyvybės ir mirties ciklą: „Ir žmogaus noras gyventi, man atrodo, yra demoniškas. Ko gamtoj yra: tylos, ramumo, bet gamtoje esama ir labai daug siaubo, rijimo ir tamsos yra, kovos už būvį, baisaus negailestingumo, <…> spontaniško gyvybės siautulio, „realaus misticizmo“11.

       Kitas moteriškųjų figūrų triptikas – Sirena, Undinė, Laumė – ontologinio vandens pasaulio atstovės, savitos dėl savo zoomorfiškumo: „Tavo kūno bedugnis akivaras / Pažadina geismą, žiaurumą, baimę ir vėl užmigdo“; „Nesi juk nei moteris, nei žuvis – keistas jūrininkų / Geismų krešulys“. Jos bene labiausiai erotizuotos, pilnos materialaus kūniškumo. Jos verčia žmogų blaškytis tarp bauginančio prigimties mistikos pojūčio ir nevaldomo potraukio:

 

Žvilgsnis pro lapų tankmę paralyžiuoja sąnarius –
        gelbėtis? dėtis ramiu? priešintis?
Ji atsiskiria nuo medžių kamienų,
Nuo rudagalvių švendrių,
        siekiančių krūtis.
Jos odos auksas yra susijungęs su vaisiaus
Švelnumu, aistros įkaitintas oras,
Rasos lašai
        rusvuose papilvės plaukeliuose
Laužia begėdiškus spindulius
.12

      
       Visi moters pavidalai K. Platelio poezijoje susilieja į bendrą Deivės Motinos archetipą:

 

Bet ji – daugiau nei pavidalas, ji – tos jūros vanduo,
Stebuklinga substancija, nudievinta, nenutikrovinta,
Pasaulio siena, Didžioji Motina, Deivė,
Mėgstanti kraujo aukas, ritualinį vyro ir moters
Susijungimą ant savo šventyklų altorių,
Skambant ekstatiškai muzikai, kuomet jos žynės
Plūsta ir taškos kartokom, svaigiai kvepiančiom sultim<...>
13.

      
       Šiame vaizdinyje suliejamas aptartasis Eroso ir Tanato nulemtas būties dualizmas; dieviškosios moteriškumo galios, gyvybės syvų, sėklos motyvas; mistifikuotas moters ir vyro santykis. Taigi K. Platelis kuria teakratinės („tea“ – deivė) kultūros viziją, kurioje viešpatauja Deivė Motina, valdanti kosmogoninį gimimo, mirties ir atgimimo ciklą. Kultūros ir istorijos atmintis papildoma individualios meninės vaizduotės pavidalais, kuriuos įkvepia geismas ir erotinės vizijos, suteikiančios vyrui pasyvumo, o moteriai – aktyvumo reikšmes.
Šiuose moteriškumo pradą iškeliančiuose tekstuose erotizmas yra „meilės gaivalo kuriama vienovė, sau pakankama visuma, audringas gyvybių susiliejimas, nemąstomas, savitikslis ir abejingas aplinkai“14. K. Platelis ne sukuria naują moteriškumo reikšmę, bet atkuria ją – geidulingas šėlsmas, vaizduojamas prigimties dvilypumas (moteris-žvėris, moteris-žuvis) atkuria zoomorfinius senųjų deivių pavidalus, taip pat primena graikų dionisijas. Literatūros teoretikai, aptarinėdami Dioniso mitą, šį aistrų dievą sieja su moteriškuoju pradu. Gimdos susitraukimai menstruacijų ir gimdymo metu antikinėje mitologijoje buvo suvokiami kaip Dioniso įsiveržimas į moters vidurius. Gimdymas yra prigimtinio gaivalo proveržis; gimdymo aktas siejamas su mistine moters jėga15.

       Deivės Motinos archetipas yra vienijantis kitus įvaizdžius, tačiau ne vienintelis. Retesni K. Platelio poetiniame pasaulyje moterų paveikslai taip pat iškyla iš antikinių mitų: mitinio siužeto transformacija eilėraštyje „Pagautas rūkas“ atkartoja Apolono persekiotos Dafnės virsmą lauro medžiu; interpretuojama Pigmalijono, pamilusio savo kūrinį, istorija; minimi atskiri mitologiniai ir istoriniai vardai (Elena, Afroditė, Sapfo); taip pat biblinių tekstų fragmentai – pasirodo Salomėjos figūra su tikslia nuoroda į jos paveikslo kilmę („Salomėjos šokis“).

       Eilėraštyje „Moteris ir šešėlis“ greta bendro moteriškojo prado yra formuluojama filosofinė problema, kurios atošauką galima būtų rasti Platono olos alegorijoje: „viskas – šešėliai, kas esti už mūsų rankų, / Gniaužiančių karštas tikrovės strėnas, / Už apvaisinimo, gimdymo, kūno darbo, mirties?“ Šis klausimas išreiškia juslinės realybės tapatinimą su tikrove: ko nepatiriame juslėmis, to negalime apibrėžti, o tik kvestionuoti. Platono olos alegorijai įdomiai oponuoja M. Buberis knygoje „Aš ir Tu“ – anot jo, antikos filosofas tiki paneigsiąs šešėlinę tikrovę ir papasakosiąs olos gyventojams apie neva tikrąją realybę. Tačiau tikrovė gali būti tik asmeniškai patiriama, o ne įkurdinama tekste – olos gyventojams tikrovė yra ne kas kita, o tik tie šešėliai, kuriuos ugnis meta ant olos sienos, nors filosofas įkalbinėja juos nusigręžti nuo individualiai patiriamos tikrovės ir patikėti tekste užfiksuota „tikrąja“ realybe. K. Platelio filosofinė idėja, artima buberiškajai, išreiškiama paskutinėmis kūrinio eilutėmis: „Taip Homeras / Iš žodžių sutvėręs pasaulį, / Lieka aklas / Kaip kurmis“.

       Erotizmas K. Platelio poezijoje kyla iš prigimtinių gyvybės impulsų, jo kuriamas moters portretas įkūnija moteriškumo esmę – ne vieną ribotą savybę, bet jų sintezę. Geismo objektas yra vaisinga, gyvybės paslaptį sauganti moteris. Žiaurumu ir kraujo kvapu alsuojanti Žvorūnos figūra ir jos antikiniai pavidalai realizuoja slaptus pasąmonės troškimus, o chtoniškoji undinė moteriškų figūrų geidulingumą papildo mistiniu dvilypumu. Introspekciškai apibrėžiamos erotinės aistros ištakos: „Tačiau tai nereiškia, kad ji nekyla iš juodų sielos gelmių / Sapnuose ir vizijose, neišplaukia / Su žaliais maurais ant veido, krūtų ir pilvo“. Nagrinėjant K. Platelio poetinę erotiką, adekvačiausi atrodo epitetai: pirmapradė, pirmykštė, archetipinė. Iš tiesų jo poezija yra ontologinė, nes akcentuoja pirminių būties potyrių reikšmę. Eilėraščiuose, kuriuose ryški erotinė potekstė, yra sprendžiamas amžinasis žmogaus būties klausimas, subjektas įkurdinamas tarp gimimo ir mirties, Eroso ir Tanato. Filosofinis poezijos prasmių kontekstas, intensyvi būties problematika K. Platelio erotinėms vizijoms neleidžia pasilikti paviršiniame kūno geismų refleksijos lygmenyje. Galima kalbėti apie jo erotinės potekstės potekstę – metaforiniai vaizdai slepia geidulingą meilės aktą, o po juo – amžinąjį ontos, gyvybės rato ciklą. Kasdienybės, buitinių įvykių fone, mitologizuotose vizijose atsiskleidžia gyvybinis impulsas, pirminis žmogaus instinktas būti.


       1 G e d a  S .  Homeras atsikrausto į bažnyčią // Literatūra ir menas. – 1995. – Birželio 24.
       2 J o n a i t i s  M .   Heraklito upės gaiva // Metai. – 1996. – Nr. 2. – P. 108.

       3 P l a t e l i s  K .   Prakalbos upei. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 53.

       4 Ten pat. – P. 342.

       5 Ten pat. – P. 14.

       6 Ten pat. – P. 335.

       7 J o n a i t i s  M .   Heraklito upės gaiva. – P. 107.

       8 G e d a  S . Homeras atsikrausto į bažnyčią. – P. 4.

       9 P l a t e l i s  K .   Prakalbos upei. – P. 69.

       10 M i t a i t ė  D .   Tarp meilės ir mirties // Metai. – 1991. – Nr. 7. – P. 179.

       11 G e d a  S .   Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 68.

       12 P l a t e l i s  K .  Prakalbos upei. – P. 67.

       13 Ten pat. – P. 340.

       14 K v i e t k a u s k a s   M .  Mito pabaiga: lygiosios // Metai. – 2001. – Nr. 3. – P. 142.

       15 Palyginimo dėlei galima paminėti, jog pagal budizmo filosofiją gimdymo galia neleidžia moteriai patirti tyros, dvasingos būties ir išsivaduoti iš prigimties gniaužtų. Buda iš pat pradžių į savo vienuolių gretas moterų nepriimdavo. Pranašas buvo įsitikinęs, kad moterys pavojingos, – juk jos išjudina gimimo ratą ir taip įkūnija gyvenimo godulį.