Kodėl gervės į Šiaurę nulėkė?

       Stumiu vienratį karutį – parvežu paskutines daržoves. Jeigu dar kas liko, tegu būna zuikiams. Neskubu, keliauju pailsėdamas, pasižvalgydamas, kas ką veikia. Noriu išskirti šią iš kitų dienų, pavadinti kokiu nors geru vardu. Į rūsį parkeliauja paskutinės daržo gėrybės. Kokie palankūs dangaus ir žemės ženklai galėtų pagerbti šį įvykį? Gal ką geresnio tars kaimynas Lukoševičius? Ana, kaip įnirtingai degina bulvienojus ir daržo žoles! Baltas, tirštas dūmas tumulais kyla aukštyn. Smagiai verčia šakėmis į laužą dvimetrius kiečių ir rietmenių stiebus. Jis kiekvieną rudenį šitaip kariauja su žolynais – į orą paleidžia tai, ką žemelė išaugino! Ir kaip vis nepasimoko žmogus iš savo klaidų: be saiko tręšdamas bulves, pats priaugina rietmenių, balandų, galinzogų ir net kiečių, o paskui šienauja lyg džiungles… Ir bulves dar bando nusikasti… Na o tai, kas ant lauko lieka, – sudegina. Taip ir dusinasi kasmet, tik orą gadina, daugiau nieko. Gal todėl jis ir pasidarė toks irzlus, tikras nihilistas – kad ir ką pasakysi, būtinai prieštaraus. Ir dar pridės, kad dabar viskas kasmet vis blogiau ir blogiau. Ir bukutis pavasarį ne taip švilpauja, ir sausra vasarą kaskart vis baisesnė, ir Nemunas vis bjauresnis. Apie politiką geriau neprasižioti – ne tik politikai, bet ir visi arčiau valdžios papuolę, anot Lukoševičiaus, – vagys, alkoholikai ir iškrypėliai. Normalaus žmogaus tiesiog nebėra, visi – priekvaišos. Jis pats tai, matai, labai gudrus: bulves kasmet tame pačiame plote augina ir vis stebisi, kad gerai užauga tiktai žolės… Sustosiu po Lukoševičiaus ąžuolu, pailsėsiu. Pokalbio vis tiek neišvengsiu. Ana, jis jau artinasi, įspūdingai šakėmis į dangų rodydamas. Ir iš tolo šaukia:
       – Vytautai, ar matei, – gervės į Šiaurę nulėkė?
       – Ne, nemačiau. Ko joms lėkti į Šiaurę, juk ruduo…
       – Aš ir sakau – ne prieš
gerą. Visa virtinė gervių klykdamos nulėkė į Šiaurę.
       – Gal į Čepkelius? Ten daug spanguolių. Gal prisiles ir patrauks į Pietus.
       – Ne, čia labai blogas ženklas, aš tau sakau – niekada taip nebuvo!
       – O kas dar blogo šiandien atsitiko?
       – Bubnelis išlaužė parduotuvės duris.
       – Kodėl?
       – Spyna užsikirto, reikėjo laužt.
       – Su laužtuvu laužė?
       – Ne! Labai gražiai išėmė, su grąžteliais, kalteliais.
       – Įsivaizduoju, kaip Levukai jį ragino ir patarinėjo.
       – Visi patarinėjo, ale jis nieko neprisileido, pats vienas viską padarė. Ir ne cekava – šitiek metų Vilniuje dirbo durų meistru.
       – Matot, kartais ir miestietiški įgūdžiai kaime gerai.
       – Net labai. Kaipgi būt vyrai alaus atsigėrę, jei ne Bubnelis!
       Ir bumbteli sunki ąžuolo gilė į mano karutį, matyt, laikas važiuoti. Pokalbio nauda jau aiški – gilę laimėjau. Padėsiu rūsy, pabus per žiemą, o pavasarį pasodinsiu, gal ir sudygs. Tai gali būti svarbiau nei žinia apie išlaužtas duris. Bet kodėl vis dėlto gervės nulėkė į Šiaurę?
       …Jau trumpa rudens diena. Ir nuovargis – rudeninis. Skauda nugarą. Ne gėda prisipažinti. Vasarą eini ir eini kartu su saule, kartais būni ir labai pavargęs, bet nesustoji, juk negulsi į lovą, kol saulė šviečia. Rudenį galima pasverti visas surinktas gėrybes – iš daržų, iš pievų, iš miškų… Bet, matyt, kartu su tuo vasaros kraičiu atsinešamas pirkion ir nuovargis. Taip tikriausiai ir turi būti. Prisimenu dabar labai seniai girdėtą hipotezę: jeigu žmogus užsigeidžia obuolių pavasarį, tai jo biologinis laikrodis – sugedęs. Normalu yra užsinorėti obuolių rugpjūčio pabaigoj, o žalių valgomų lapų – balandį. Man, sąmoningai begrįžtančiam į natūrinį ūkį, ši tezė, ko gero, labai svarbi. Paukščių migracija taip pat yra žemės pusiausvyros ženklas. Būtų negerai, jei tundra vasarą nesulauktų paukščių, kai tiek daug žiedų ir vabzdžių. O žmonės? Gal tą gerąjį žemdirbiškąjį pastovumą, tą prisirišimą prie žemės plotelio aš be reikalo vis romantizuoju? Gal reikėtų nors šiek tiek pasiblaškyti, pamatyti, kaip kitur gyvena žmonės… Rudeniška nuotaika, rudeniškos mintys. Prasideda rudeniški vakarai. Jau guldamas pastebėjau, kaip stropiai sūnus Gediminas laikraščiu valė žibalinės lempos stiklą – vėl skaitys baisųjį „Mobi Diką“. Kodėl jam šį vakarą parūpo tokią knygą skaityti prie žibalinės lempos? Tikriausiai nenori, pavargusiam tėvui anksčiau beužmingant, elektros žibinti. O gal jaunystėje išvis nereikėtų skaityti knygų, kurių herojai lyg apsėstieji, lyg užkeiktieji? Rodos, neteisinga jų klajūniška romantika ir netgi gyvenimo tikslas – negarbingas… Neužmiegu, galvoju apie tuos nežmoniškai atkaklius, užsigrūdinusius, bet nuožmius ir negailestingus baltojo banginio persekiotojus. Galvoju ir apie šioje Nemuno pusėje plušančius mažo kaimelio gyventojus, nejučiomis vėl prisimenu viskuo nepatenkinto ir niekuo pasidžiaugti nebemokančio Lukoševičiaus gerves, kažkodėl nuskridusias į Šiaurę… Galvoju ir apie save. Gal kasdieniniu darbu, žemdirbišku pastovumu ir taikinga sodininko laikysena vis dėlto įrodysiu, kad, būdamas nevietinis, nesu čia blogesnis už senbuvius, kad šiame žemės plotelyje nedauginu chaoso… Kaip rašė W. Whitmanas, „aš matau tave kiaurai, už mane geresnis tu nesi“. Norėčiau tai pasakyti Lukoševičiui, bet niekada nepasakysiu.


       Ką išgiedos Silvanavičienės gaidys?

       Nubundu naktį ir girdžiu, kaip šlubuodamas tiksi senas laikrodis. Prityla, prityla… Rodos, visai sustos… Ir vėl atsigauna, tiksi gerai. Matai, galvoju, ir laikrodžiui būna aritmija. Ir – nieko. Pats išgyja. Gal ir žmogaus širdies aritmija yra ne liga, o tiktai strategija… O kodėl atsibudau? Rodos, kažką sapnavau, betgi ne košmarą, ne, ir širdis tuksi gerai. Tai kodėl pabudau?
       Keliuosi, pašviečiu žibintuvėliu į tą šlubuojantį laikrodį: pusė pirmos. Dar ilga bus naktis. Jau lapkritis, ir naktis gerokai pailgėjo. O galva šviesi, tarsi būčiau išmiegojęs tiek, kiek reikia. Tiktai kairiosios rankos alkūnė skauda. Ir šonkauliai sopa. Jau neužmigsiu. Senatvės ženklas, ne kitaip… Staiga dunksteli už lango obuolys. Ir sukiauksi Silvanavičienės šunelis Kaukolinis, lyg tikrą pavojų pajutęs. Pro miegus nebeskiria vargšas, kur vagis eina, o kur obuolys krinta. Ir Nikas jau loja!
       Na dabar grandininė reakcija jau garantuota. Šunų solidarumas žavus. Visi stropiai gina savo kaimą nuo įsivaizduojamų priešų. Jau loja Reksas, jau ir Jonis viauksi. Klausausi ir laukiu. Pradeda storai amsėti Sobolis, kelis kartus suloja ir nutyla, gal jaučia, kad pavojus netikras, bet jam atsiliepia Dimka… Per visą kaimą nuėjo netikro pavojaus banga. Gal kas dabar irgi nebeužmigs kaip aš. Užsidegu stalinę lempą, rengiuosi ir jau žinau, kad užrašysiu viską, kas vakar atsitiko.
       Dabar kažkodėl atrodo, kad diena buvo ypatinga. Pirmiausia atsibeldė duobkasiai, labai prašė penkiolikos litų. Nedaviau, nes neturėjau. Bet jie, rodos, nepatikėjo, kad neturiu, nes dievagojosi tuoj tuoj atiduosią, va už poros valandų gausią net aštuoniasdešimt litų – tiek dabar kainuoja duobės iškasimas… Paskui į kapines palydėjom Nenartavičių. Į bažnyčią nenešė, sako, jis, gimęs Sibire, nebuvo krikštytas. Klebonas į velionio namus pavėlavo ateiti, pusę valandos visi laukė ir nežinojo, ką daryti. Bet, matyt, Dievas žinojo, ką daro. Jeigu klebonas būtų atėjęs lygiai vienuoliktą, tai būtų tekę laukti kapinėse, kol duobkasiai baigs kasti duobę. Jie vis dėlto jau buvo gavę pinigų. Visi keturi atrodė baisiai: šlapi nuo prakaito, murzinais veidais, pajuodusiais paakiais. Adomas, abu Margevičiai ir Kasputis. Pervargę, vos bepastovintys. O juk žemelė minkšta, smėliukas, ne žiemos įšalas. Rodos, galėjo anksčiau pradėti ir kasti ramiai. Paskui taip pat ramiai būtų išgėrę. Bet ne, prieš pat darbą reikėjo išgerti, tada – karštligiškai plūktis. Dirbo jie tarsi kokie katorgininkai, o ne savi kaimo vyrai… Ir dar gūdžiau pasidarė, kad niekas nepasakė jokio žodžio apie velionį. Niekas nieko nepasakė. Klebonas šventino ir laimino tyliai, moterys giedojo graudžiai… Bet kai bažnyčioje nebūna šventųjų mišių, prie kapo duobės reikėtų pasaulietiško žodžio. Skirstėmės iš kapinių, ir atrodė, kad dar kažko trūksta. Prakaituoti duobkasių veidai, skubėjimas kuo greičiau užversti žemėmis karstą ir kastuvo kotu įspausti kryžių kapo smėlyje – tik toks ir liks prisiminimas apie šias laidotuves, apie tą sunkaus likimo žmogų. Mirė jis savo kieme. Sako, gėrė be sustojimo penkias dienas ir džiaugėsi, kad nieko jam nebeskauda. Jokie vaistai, sako, nebenumalšindavo skausmo, tik degtinė.
       Po laidotuvių pardavėja baltame plastmasiniame kibire mazgojo silkes. Kiemsargis nešė vandenį, o ji stropiai plovė kiekvieną silkę ir nešvarų vandenį pylė ant cementinių laiptų. Ji visada šitaip nuprausia silkes, kai jos pradeda pelyti, bet šį kartą vaizdelis buvo itin puikus. Kiemsargis, pasipuošęs baltu kostiumu, vos spėjo nešti vandenį, o baltai apipelijusios ir stropiai nuplautos silkės, rodos, pačios šokinėjo iš vieno plastmasinio kibiro į kitą. Paskui kiemsargis ūžtelėjo ant laiptų porą kibirų vandens – tvarka kaip geriausiame restorane! Ir pasitaikyk tu man šitaip: vos pabaigė pardavėja sutvarkyti silkes – atvažiavo pats ponas Česnulevičius, parduotuvės savininkas. Išlipęs iš blizgančio automobilio, du kartus pasikėlė smunkančias kelnes, spyrė į naujosios tvoros stulpelį, įsitikino, ar gerai sukietėjo cementas, ir nedelsdamas nubėgo į tualetą. O tą minutę iš parduotuvės dūsaudama išsliūkino Silvanavičienė, kuri ką tik buvo giedojusi kapinėse. Ji tiesiog visiems matant nusispjovė ant Česnulevičiaus mašinos sparno ir nueidama užtraukė netikėčiausią giesmę: „Kad tu numirįs duobėn neinsitektai… Svoločiau tu nepadabnas, vagis tu neragėtas…“ Neseniai dėl parduotuvės kiemo Česnulevičius laimėjo bylą teisme, todėl ir tą naują tvorą užtvėrė. Per vieną dieną užtvėrė taip, kad Adomo kaimynas Vaikšnoras dabar jau nebegalės prie savo namelio privažiuoti. Tas Vaikšnoras, nors ir retai čia teatvažiuoja, yra Silvanavičienės giminaitis, užtat dabar toji moteriškė ir palinkėjo parduotuvės savininkui tokių baisių dalykų. Ana, jis jau ateina iš tualeto, tik ne ateina, o atbėga, jis visada bėga vis kelnes pasikeldamas kaip tikras komersantas. Paskubomis iš mašinos ištraukia dvi raudonas vėliavas su baltais kotais ir tvirtina aukštai, prie kažkada buvusios tarybinės parduotuvės durų staktos. Ai, kokia netikėta naujovė! Kai vėjelis papučia, ant vėliavų pasimato baltas užrašas: „Coca-Cola“. Silvanavičienė nešasi druskos pakelį, matyt, sūdys vištas, kurias vakar papjovė kiaunė. Gal papjovė ne vakar, gal užvakar… Apie tas kiaunes Silvanavičienė jau seniai virkavo. Negi vištos papjautos išgulėjo kelias dienas, o druska bus pasūdytos tik dabar? Bet ką jau čia – miestiečiai turguje nupirks ir suvalgys, nesvarbu, kad jų kraują iščiulpė kiaunė…
       O senasis Margevičius su savo arkliu kovėsi tikrai vakar. Pailsėjo po laidotuvių ir nusprendė paauklėti jauną arklį. Iš tolo žiūrint, atrodė šiurpiai juokinga: net pasišokėdamas gaspadorius duoda kumščiu arkliui, o šis pasuka galvą, ir kumštis – pro šalį. Tada arklys išsišiepęs grybšteli dantimis gaspadoriaus alkūnę, tas vėl duoda, ir vėl pro šalį. Taip ir kaunasi, bet matyti, kad laimi arklys. O Margevičiui pikta, kad gyvulys jo neklauso, dargi šokinėja priešais. Matyt, todėl, kad jaunas.
       …Gieda Silvanavičienės gaidys. Kodėl jis gieda vidurnaktį? Per tą kiaunę sukvailėjo, netekęs vištų, prarado laiko nuovoką. Kaip ir tas anąkart per daug prisivaišinęs, greit savo vardadienio proga apgirtęs Česnulevičius, pradėjęs skelbti visiems, kad tuoj nusipirks šarvus, atstatys pilį ir tiltą permes per Nemuną. Tartum gaidys skeryčiojosi parduotuvės savininkas, kol jį kažkas išvežė į namus anon Nemuno pusėn… O vakar vakare apie devynias vėl kuo skubiausiai pasitarti užsuko Adomas. Visą duobkasio uždarbį žmonai atidavęs. Ir vėl neramiai aiškino, kodėl jis esąs ne atėjūnas. Va žiūrėk, Česnulevičius – tikras atėjūnas: išvalė šulinį, sukirto naujų rąstelių rentinį, net stogelį padarė, bet vandens prie parduotuvės pasisemti niekas nebegali – šulinys užrakintas. Negirdėtas dalykas užrakinti kaimo šulinį! Paskolinau Adomui du litus. Ir dar pabandžiau teirautis, ar gerai, kad supykęs Margevičius vis muša savo arklį, be reikalo muša, taip sau prieina ir užsimojęs duoda kumščiu į galvą. Ar gerai? Adomas pagalvojo, pagalvojo ir lyg savo kaimyną užtardamas atsiduso, – esą dabar ir gyvuliai nebe tie, naujoviški, dabar su visais naujoviškai reikės… Dabar ir gyvuliams jau nebe gyvenimas, o tikra Coca-Cola!
       …Vėl gieda Silvanavičienės gaidys… Nutyla… Kaime visiška tyla… Net peliūkštis niekur nesukrebžda. Jokia šakelė už lango nejuda. Vidurnaktis. Dar negreit pabus pirmi paukšteliai ir ankstyviausi kaimo šeimynykščiai. Tebemiega Nemuno pašonėje glausdamiesi visi šios mielaširdingos žemės teisuoliai ir apgavikai, gudruoliai ir priekvaišos, darbštuoliai ir tinginiai, blaivininkai ir girtuoklėliai… Visi laikini šio amžino kranto senbuviai ir atėjūnai, prie kurių kapo duobės gal bus, o gal ir nebus, kas žodelį tartų…

       2003-2004