Pabaiga. Pradžia 2005, Nr. 2

       Mėsėdės


       1
       Ilga stiklinėmis lubomis, – stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, – aukštomis niūriomis sienomis, primenančiomis liūdnai pagarsėjusių Lukiškių sienas, akmeninėmis grindimis kaip senosios Mino Kretos skerdyklos, kur prieš tūkstančius metų buvo aukojami buliai ir viena kita su jais susidėjusi gašlūnė, ilgais beveik nesibaigiančiais akmeniniais prekystaliais „papuošta“ menė. Kasdienine vilniečių kalba vadinama Hale arba Halės turgaviete. O dar konkrečiau – pod Hale.
       Ir nė vieno  m u s g a u d ž i o. Nors mėsėdžių musių debesys užstoja saulę. Kas gi rizikuos kopti į pačią padangę, kad pririštų tą lipnią musių sūpynę? Niekas. Nei Halės direktorius, nei kišenvagis. Ir tikrai jau ne ubagėlis nuo netoliese dunksančių Aušros Vartų – jam dangaus ir jo maldose gana, jis žino, kad aukštosiomis kopėčiomis laipioja tik angelai, ir tai tik Jokūbo sapne. O turėtų kabėt ilgi, kaip tautiškų švenčių kaspinai, medumi tvaskantys musiogaudžiai – menė visada būtų pasipuošus.
       Beribė erdvė ir laisvė musėms mėsėdėms.
       Ir pasirinkimas taip pat beribis: nuo šventų avinėlių galvų iki nešvaraus gyvulio kiaulės uodegų. Ir galvos, ir uodegos – apsvilintos, anglimi ir suodžiais apėjusios, jų gramdymo žymės eina skersai per aklas akiduobes, išilgai per uodegų slankstelius. Čia rūkyta produkcija. Jai reikia mėgėjų, ne visos mėsėdės prie tokio maisto puola. Be to, virš baroniukų galvelių ir skeltanagių uodegų apkūnios moterys palmės šakomis mojuoja, muses vaiko, kad šios pirkėjų neatbaidytų. Graži, labai teatrinė scena, arba moderni instaliacija. Trūksta tik avinėlių bliovimo ir kiaulių žviegimo.
       O štai ir šviežia šio ryto produkcija. Veršiena – aukščiausios klasės. Veršiukų galvos taip pat pirmos klasės – tiesiai nuo trinkos Paryžiaus aikštėje priešais Dievo Motinos Arkikatedrą. Ir pardavėjai beveik vieni vyrai, mėsininkai, budeliai su kirviais ir ilgais peiliais kruvinose rankose. O ponios pirkėjos tokios jau gražios, tokios mandagios, nekaltos, nuo kraujo alpstančios, nosinaitėmis besivėduojančios. Nors sykiu ir didžiai išrankios: ne, ne, šita galva truputėlį per daug apsvilinta, o štai šitas gabaliukas ar tik ne su sunkiu kaulu? Klausia, teiraujasi, renkasi, išsirinkt negalėdamos per tokią veršienos gausą. Dažnai neišsirinkusios grakščiais žingsneliais nutipena prie vištų ir taria: kuhičkų, što li. Nesuprasi – rusė ar lenkė, o gal ir iš Viduržemio jūros pakrantės kilusi, tik viduramžių vėjų atpūsta kaip pūkelis į šiaurę ir čia pasilikus, ir karo žiaurumų išvengus. Nes lietuvė ir po pusšimčio rusinimo metų mėsininko rusiškai neprakalbins. Dažnai ji lietuvių kalba mėsos kilą renkasi, o pardavėjas rusiškai siūlo ir įsiūlyti negali. Bet svarbu, kad susišneka, vertėjo nereikia nei tuteišui, nei lietuvaitei. Tokia jau ta Halė, mėsėdžių musių karalija. Tiesa, musės niekada nė už bryzelį nesumoka. Užtat dažnai galvą padeda, gyvybę mėsėdžių veislės pratęsimo labui paaukoja. Bet kas musėms viena kita auka – milijonai keičia trilijonus, nes ir aviniukų galvas nepaliaujamai keičia veršiukų ilgaausės galvelės arba kiaulaičių riestos uodegėlės – maisto užteks keliems amžiams į priekį. Tik stenkis nepersiryti. Tad dauguma mėsėdžių išsiugdžiusios pavyzdinį taupumo jausmą. Nusileidžia ant šviežienos, pačiulpia sekundę kitą ir vėl pakyla, stiklinėmis lubomis ropinėja, stiklus teršia iš vidaus, kaip balandžiai – iš išorės.
       Iš garsiakalbio – ruskoje radio. Iš gerklių – saldūs pasiūlymai. O virš viso to šurmulio – musių orkestrėlis, anot rusų bardo, nadeždy malen'kij orkestrik… Ne turgavietė, o karnavalas, kaip Karvalano sąmokslas Čilėje. Bet žmonija mandagi, nes ir prekė aukščiausios rūšies, ne iš po skverno, kaip anais pertekliaus laikais būdavo. Užsimanė žmogus gabalėlio rūkytos nugarinės, atėjo į Halę, vaikšto, stypinėja lyg muses skaičiuodamas, tuo pat metu viena akimi pardavėjos akį seka – pamerks ar nepamerks? Štai koks klausimas iškildavo. Ir jeigu pamerkė kaip pavartės merga, tai gali pamažu jai iš paskos link viešojo tualeto, rūsyje, po žeme įrengto, slinkti. Slinkti ir nesijaudinti, kad moteris už moterų pusės durų išnyko – ženk drąsiai, ir gausi. Pakeltas sijonas, nugarinė ištraukta, delnas atkištas – mokėk. Susimoki, mėsgalį kelnių raukšlėse paslepi ir iškopi tarsi iš antikos kapo į XX amžiaus dienos šviesą. Netgi savotišką erotinį jaudulį patyręs…
       Šiandien, suprantama, nebesislepiama – visa atvira, laisva, prieinama net ir vidury skverelio ant suoliuko su alaus buteliu rankoj. Kartais žmogų dėl tų deficitinių laikų žūties netgi graudulys suima. Juk kiek pažinčių, kiek kyšių, kiek sutarčių „ranka ranką plauna“ nugarmėjo negrįžtamai. Kiek išnyko kombinavimo paslapčių, tarytum jų nė būti negalėjo. O jų tikrai buvo. Net mėsėdės musės neleis sumeluoti. O ir meluoti nėra reikalo, kai melas jau nebeuždraustas, o paleistas nuo grandinės kaip vilkšunis ar pitbulis.
       Tik Halė dunkso kaip dunksojusi, karus marus trėmimus atlaikiusi. Juk kad ir ką kalbėtum – Pilvo Šventovė su akmeniniais aukurais ir su šviežiu krauju. Tiesą sakant, naujoviški šaldymo aparatai kiek aptemdė buvusią Halės šlovę. Ir mėsinių musių apmažėjo. Nes joms paliktos tik tos trumpos sekundės tarp mėsgalio išėmimo iš šaldytuvo, pasvėrimo ir suvyniojimo. Per tokį laiko akimirksnį net didžiai įgudusi senbuvė vos ne vos siurbtelti kraujo spėja, vos ne vos lašelytį šviežienos nugvelbti sugeba. Žodžiu, kiti laikai, kiti ir mėsininkų papročiai. Juk maro metu gatvėse mėsėdės puotaudavo, o štai dabar priverstos kaip kišenvagės mėsos dulkę vogti. Musių atžvilgiu – didi neteisybė. Bet žemė – žmonių planeta, ne musių ir ne šėtono pasiuntinių velnių raguotų. Musės privalo žinoti joms skirtą vietą, ypač viešose maisto prekyvietėse, kur tiek daug įvairiakalbių turistų iš Europos Sąjungos apsilanko, tėvų ir senelių takais vaikštinėja, vaikystės namus ir kiemų balkonėlius mėgina atrasti, nors patys žino, jog dauguma tų namelių ir kiemelių su dūmais į rojų pakilo, išnyko, net gatvikių pavadinimų nepalikę. Bet vis tiek vaikšto, dairosi ir į Halę užsuka norėdami įsitikinti, ar lig šiol gyvas vištas kaimiečiai ir priemiesčių žmonės į turgų neša. Ir nuliūsta supratę, kad gyvų vištų laikas pradingo kaip ir rieznikų – ką gi jie pjautų, jeigu gyvos vištos ir su žvake pasišviesdamas nerastum nei Halėj, nei buvusioj Dzeržynkėj, mūsiškai – Kalvarijų turgavietėje. Įdomu būtų panagrinėti, kaip ši prekyvietė gavo geležinio revoliucijos karžygio vardą? Nejaugi čia jo laikais žmonių galvomis ant akmeninių prekystalių targavojo? Atsakymo nėra, nes visi atsakovai nebyliai, tyli it kiaulių uodegas įsikandę.
       O mes prieikime prie aviniuko gatvelės, atsiprašykime už armėnus, kurie lig šiolei aviniukus aukoja ir už tokias aukas neišvengiamai bus nubausti, nes prieš tūkstančius metų Jėzus uždraudė baronėlius aukoti. Atsiprašykim tų aklų išdegintų akelių, tų apsvilintų garbanėlių – gal ir atleis.
       O mėsėdes muses palikime likimo valiai. Ne mes jas į Nojaus laivą įleidom, ne mes jas ir iš Halės išvarysim. Yra kam ir be mūsų tuo pasirūpinti. Angelai budi, kol kas leidžia muselėms siautėti, bet ateis diena, kai tie melsvi tuntai su savo valdovu nugarmės žymiai giliau, nei pragaro grindinys glūdi, – tiesiai į verdančią nerimstančią magmą.

       2
       Veterinaras atvyko anksti, vos praaušus. Darbo turėtų užtekti iki pavakarių – visas kaimas vienu gaistu nutarė išromyti visus kuilius ir kuiliukus. Buvo, tiesa, ir savas romytojas, vietinis, tačiau aklai prasigėrė, kuilio pautų nebeįžiūri, tik gyvulį žaloja. Tad ir buvo nutarta kviestis specialistą, kad viską tvarkingai, kaip reikia, sutvarkytų.
       Mažas toks žmogelis, neišvaizdus. Ne vienas kaimo vyras tokį, atsiprašant, bezdalių išvydęs, tik ranka numojo, suprask, nebus iš jo naudos.
       Tik moteriškės tylėjo.
       Ir ne veltui, nes, anot Čechovo, sataninskoje plemia iš anksto suvokia, kur vyras, o kur tik mėsos ar pilvo kalnas. Jos skradžiai kelnes tiesiai į klyną žvelgia ir viską regi. Tad jos tylėjo. Laukė. Ir sulaukė.
       Greičiau nei šešką vyrelis kuilį pargriauna, užpakalines kojas pakelia ir tik čirkšt, čiaukšt peiliu, ir pautai jau geldoj. Veskit kitą. Vyrai vos spėjo paršus vedžioti. Pautų krūva akyse augo. Suprantama, ir mėsėdžių musių proporcingai pautams gausėjo. Nereikėjo ir vakaro laukti. Moteriškės vos susigaudė specialisto paklausti, kokios vakarienės pageidautų, bet tas tik numojo ranka ir paprašė kuo daugiau arielkos, o dėl užkandos tegu nekvaršina sau galvelių.
       Štai ir vakarienės metas. Susėdo vyrai didžiausioj kaimo pirkioj, butelaitį atkimšo, balso stygas sumirkė kaip volungėlės lietaus lašais ar kaip kuolingos angelo ašaromis. Laukia. O daktariuko kaip nėr, taip nėr. Net nejauku žmonėms pasidarė – gal nepasivaišinęs žmogelis išvyko. Tai būtų sarmata prieš kitus kaimus – juk gandas greičiau nei žaibo šviesa šilus aplėktų.
       Nepastebėjo vyrai, kad moteriškių taip pat – nė vienos prie stalo. Ir štai atsidaro durys, ir įžengia vyras. Ant ištiestų rankų – didžiausia, kokią tik kaime rado, keptuvė, o joje – mėsos kalnas garuoja. Vyrams net seilės nutįso. Greitai stalo vidury palaisvino vietos ir visi visom rankom tą atneštą dovaną priėmė, ant stalo lentų pastatė. Ir jau statydami, dar nenuleidę, akis išsprogino – keptuvėje kaip kokie karališki didžkukuliai kuilių pautai riebaluose pleškenos, vartės ir spirgėjo iš juoko, nes suprato mėsgaliai, kad vyrai lyg per momenis trenkti stovi.
       O moteriškės lyg niekur nieko priešais vyrus deda lėkšteles ir šakutes su peiliais ir prašo skanauti. Ir prakeiktas šundaktaris kviečia neatsilikti, pats pirmas dideliausią pautą šakute pasmeigęs, į lėkštelę įsitėškęs jau pjauna, jau į gerklę grūda. Kad tave perkūnas su velniais ir pačiu Belzebubu! Silpnesnių kinkų vyreliai kaipmat pro duris į kiemą išpuolė ir išpylė į Rygą. Kiti, senesni, daugiau svieto matę, atsargiai kaip kokią gyvatę pautuką šakute smeigia ir patys netiki, kad išdrįso, nes dar niekada niekam jų kaime nebuvo į galvą atėję pautus ant žmonių stalo su visa keptuve statyti, o ne šunims išmesti.
       Tačiau vyrų daug, o pautų – gal tik po pusę kiekvienam. Tad pirmiesiems drąsiausiems didesni kąsniai ir atiteko, o jau iš Rygos sugrįžę tegalėjo seilę varvinti ir savo kinkų silpnumą keiksnoti.
       Tokia tad ši trumpa šviežios mėsos pasaka. Trūksta tik mėsėdžių musių. Mat velnio perai suprato, jog dėl pautų trūkumo tarp vyrų kils nesutarimų, tad pasiliko atšlaime šalia tvarto ir ramiai sau siurbčiojo kraują su kiaulės riebalais. Tai bent maistelis – paties šėtono puotos vertas.
       O moteriškėms nė prisiliesti prie pautų nepasisekė – visi vyrų ryklėse išnyko. Dėl to jos, daktarėliui išvykus, suėmė į nagą savo prisiegėlas, kad tie įrodytų taip pat turį pautus tarp kojų, o ne tuščias be vieno cento mašnas…


       Cukrinukės smaližės

       1
       Kai žmogus nebegali apsikęsti – cukraus smaližės neleidžia ramiai prie stalo pasėdėti, pasistiprinti, nors laukia keli arai pievos, prižėlusios, kambliais susimetusios, o musės limpa prie lūpų, tupia ant saldžia uogiene suteptos riekės, – tuomet belieka pasiųsti vaiką į mišką, kad parneštų musiomirį. Geriausia – raudoną. Bet tinka ir auksinis su baltais taškeliais. Motina žinos, ką su šiuo šungrybiu veikti.
       Švarus stalas. Stiklinis, senoviškas, gal net senelės laikais gudriai sumeistruotas indas. Siauras, kamšteliu uždarytas kaklelis. Į apačią išplatėjantis it kokia vazelė. Stiklainio dugnas įlenktas į viršų, kaip būdavo įlenkti didžiųjų butelių dugnai, tik čia tas įlenkimas baigiasi kiauryme. Visas indas pakeltas ant stiklinių kojelių, tad tarp dugno ir stalo lieka gana erdvi tuštuma. Ištirpdyto cukraus įpilama į stiklainį tiek, kad skystis siektų to įdubimo vidurį. Paskui musiomirio galva supjaustoma smulkiais gabalėliais, kurie suberiami į skystą cukrų.
       Musgaudis paruoštas. Belieka laukti. Motina, aišku, neturi laiko laukti, bet sūnus, penkiametis Antaniukas, atsisės stalo gale, pasidės galvelę ant sulenktų rankų ir stebės.
       Smaližės cukrinukės iš pradžių aptūps stiklainio viršų ir kruopščiai, kantriai ims ieškoti kelio prie cukraus. Po valandėlės gudriausia iš visų atlėkusių musių nutūps ant stalo ir nuropos po indeliu, kur mama bus paptelėjus skysto cukraus lašą. Kaipmat jos pavyzdžiu paseks ir kitos stiklasparnės, anot tėvo, velnio išperos, nuo kurių net miegant nėra ramybės.
       Dėl to lašelio kils nemenkas musių mūšis, nes dėl saldumo šis vabzdys gali galvą pamesti. Tad lašelis netrukus išseks. Tuomet musės ims kilti stačiai į tą dugno kiaurymę. Ir koks bus jų džiaugsmas, kai aptiks cukraus jūrą, – siurbk į šėtono sveikatą, kol pilvas išsipūs ir sparnai lipniu saldumu permirks. Viena kita musė po valandėlės jau aukštielninka zys cukraus klijuose, suksis ratu, bet po kiek laiko nurims ir susitaikys su saldžia mirtimi. Gal prieš pabaigą dar spės pagalvoti, jog retai stiklasparnei tokia puiki mirtelė stikliniame karste išpuola.
       Stipresnės, o gal gudresnės, smaližės šiaip taip išbris iš saldžiosios jūros ir pamažu ims ropoti stiklu aukštyn, niekaip negalėdamos suprasti, kaip čia yra – oras tarsi laisvas, kilk ir skrisk, bet kažkas nematomas, stiprus ir kietas, kelią į laisvę užstoja. Musė kantri. Nepasiduoda, ieško ir ieško išėjimo, tad dauguma jų susigrūda prie kamštelio apačios. Štai per tą grūstį ir sąmyšį stiklasparnės netenka jėgų, ir šešios šepetėliais padengtos kojelės jau nebeišlaiko – atitrūksta nuo slidaus stiklo sienelių ir krinta į tą patį skystą cukrų, kad po valandėlės sustingtų, nes ir cukrus pamažu stingsta, įtraukia musių sparnus, galvas ir išvirtusias akytas akis…
       Saldi smaližių žūtis. Mirtis saldžioji. Tai ne kokiame mėšle kiaulės nagų prispaustai nusigaluoti ar pagaliau ne pliauške prie sienos rąsto pritrėkštai apleisti šį mielą, saulėtą pasaulį. Pavydėtina saldžioji mirtis.
       Tačiau musiomiris šiuose spąstuose – tik priedas prie cukraus, tik raudonos spalvos vilionė. Šis šungrybis sugeba ir be gudraus stiklinio įtaiso museles galabyti. Tiesa, ir čia be cukraus niekaip neapsieisi. Paguldai musiomirio galvą taškeliais į viršų ant lėkštelės ir apibarstai cukrumi. Viskas. Pasiruošta. Lieka laukti. Neilgai, ne tiek, kiek stiklainyje žūstančiųjų. Musiomirio ir vardas pasako, kas jis yra: musių mirtis, arba musėms – mirtis. Anot amžiną atilsį senelės, šis grybas net žmogų gali į kapus nuvaryti, jeigu per klaidą pusę kepurės suvalgytų, nesvarbu, keptos ar virtos. Tad ko gi norėt iš muselių, kiekgi joms to musmirės nuodo reikia – mažytis lašeliukas, ir nebėr smaližės. Tik vinkst ant nugaros, ir baigta. Viena vinkst, antra vinkst, trečia. Taip visos, kiek jų ant grybo kepurės sutūpė, kiek naudingo saldumo ragavo, viena po kitos pas velnių karalių į svečius iškeliauja. Ten joms ir vieta, pasak amžinai musėms pikto linkinčio tėvo, „iš pragaro atskridusios pragaran tesugrįžta“. Čia jau tėvas į jokias kalbas nesileidžia. Kokiam vorui, per klaidą ant nosies ar į sriubą nusileidusiam, net pagalbos ranką ištiesia, matyt, suprasdamas, kad vorai – didžiausi musių priešai. Bet velnio veislei – tik mirtis. Nesvarbu, saldi ji ar karti kaip musiomirio nuodas.
       Vaikui tik viena ne visai aišku. Kodėl kuri nors netyčia išsigelbėjusi – pasitaiko ir tokių – cukrinukė nepraneša kitoms, kad nelįstų į stiklinio indo vidų, nes ten – spąstai. Kodėl nepašnabžda nors prieš žūtį: sesės, netūpkit ant šio gražuolio grybo kepurės, visų laukia mirtis. Ne. Musės tyli. Gal likusios laisvėje kaip tik ir siekia, kad kuo daugiau nusibaigtų. O gal net įspėjamo žodelyčio ištarti nespėja? O iš anapus pragaro vartų juk neatskrisi kitoms pranešti, kokią baisią žūtį žmogus joms ruošia. Bet argi ne tas pats ir su žmogumi? Tarkim, senelė ar senelis, ar jie kada nors sugrįžo bent keliais žodžiais apie gyvenimą po mirties apsakyti? Ne. Matyt, ne taip jau paprasta iš aukštybių, iš rojaus, taką į žemę surasti. Gal dieną tas takas visai nematomas, o naktį taip blyškiai šviečia, kad menkos senelės akys jo ir nepastebi, o skraidyt kaip angelai dar neišmoko, juk nedaug dar ir laiko nuo karsto kapan nuleidimo praėjo…
       Kad ir kaip ten būtų, tačiau per cukraus saldumą vien šioje pirkioje galybė musių galą gavo. Tas pats ir kitose pirkiose, nors ir ne visose. Antai Kiestos namai. Juose per musių debesis žmogaus veido nematyti, ant aplūžusio stalo saldaus vynelio balose musės kaip karvės Merkio brastoje braido, tik piemens nėra, nes labai jau ploną botagėlį tektų nusivyti. Bet Kiestai tas musių velniavimas – nė motais. Žiūrėk, sykiais vyno stiklinę prikritusių musių išmaukia iki dugno ir pasako: na matai, Antaniuk, ir  u ž k a n d o s   nereikia, riebbbiii muselė…
       Gal ir nekūda, bet, tfu, jeigu aš kada nors ir įprasčiau prie saldaus vynelio, jeigu aš kada nors bent musės koją nuryčiau, tfu, bjaurybės, velnio perai, arba, anot tėvo, įkyrios velnių mergos patvirkėlės, tfu…
       Vaikui tik neaišku, kaip voras musę prisivilioja, juk voratinklis, kad ir lipnus, bet tikrai ne cukrinis? Tai vienas neaiškus klausimas. O kitas gal dar neaiškesnis. Iš kur voras sužino musių skrydžio taką? Juk jis tikrai kurčias, zyzimo niekaip išgirsti negali. Be to, voras beveik ir aklas – tiesi pirštą, jau visai prie nugaros kryželio priglaudi, o jis nė krust. Tik papūtus vorelis sujuda, mažais nageliais tinklo gijas patikrina – gal jau kokia velnio patelė į jį pateko. Kas vorui pataria, kur geriausia tinklą mesti? Gal velnio priešas angelas? Gali ir taip būti. Juk ir velnio, ir angelo šiaip jau niekad nepamatysi. Antaniukas nelabai tiki seno bitininko Petrošiaus pasakojimais apie velnių ir raganų šokius Pakapių raiste, nes kiek jis paraistėj su tėvu ežere bežuvavo, niekad velnio net rago smaigalio nepastebėjo, o ir raganos šluotos, tarp juodalksnių lakiojančios. Pasakos. Nerimta kalba. Bet senis jau gerokai iškvošęs, pasak tėvo, išpindėjęs, tik su bitėmis ir susišneka…
       Taip vaikui besvarstant, virš jo galvelės kad suzvimbs į voratinklį patekus musė, kad pakels triukšmą, gerai, kad mama tvarte, prie avelių, – perbrauktų šluotos šepečiu, būtų ir po musės, ir po voro. O tu pamėgink tokį gražų, tamprų, lengvesnį už pūką tinklelį nunerti, oho, į tokį visos ežero žuvys kaip aklos sulįstų.
       Ir ūmai girdi: Antaniuk, ištrauk mane iš voro tinko – atsidėkosiu, skolinga neliksiu, gelbėk. Pakelia vaikas akis, ogi mato, jog čia musė smaližė į bėdą patekus. Nenustebo Antaniukas musės žodžius supratęs, juk tereikia gerai ausis ištempti, tai ne tik musės kalbą perprasi, bet ir paties velnio, jeigu kada kelią pastotų. Žmogus viską arba iš baisios baimės į protą suima, arba iš smalsumo. Dabar tai tikrai iš smalsumo. O musė pajuto, kad jam smalsu, kaip tas voras darbuojasi, tad ir prabilo zyziančiais plonais, velnių kalvėj paplonintais balseliais: geeelbėėėk… Galėtų, aišku, cukrinukę ir ištraukti – tėvo nėra, šienauja pamerkiuos, bet ar verta? Kiek pamąstęs ir klausia: o ką, smaliže, man už tai, kad išgelbėsiu, duosi? Musė zyzia: zyyy, ką gi aš, tokia bedalė ir skurdi, tokiam vyrui galiu pasiūlyt, nieko, galiu tik pragaro kraštelį parodyti, kad žinotum, kaip jis atrodo, kokie jo aukšti mūrai, kokie bokštai, kokios šviesios liepsnos po skliautais plevena, tik tiek tegaliu, zyyy…
       Antaniukui ir smalsu, ir baugu, be to, gal vorelis dar nepusryčiavęs, gal kelias dieneles musės užklydėlės laukęs, kaipgi galima grobį atimti, bet ir į pragarą akies krašteliu žvilgtelėt smalsu – ką daryti?
       Ir tuomet išgirsta kitą, kiek pakimusį, sodresnį balselį: nebūk, vaike, durnas, neklausyk velnio mergos žodelių, apgaus, pames pusiaukelėj į pragarą, kaip namo parsirasi? argi nežinai, kad musėms įsakyta nė mirties pavojuj niekam niekada pragaro nerodyt? negirdėjai apie tokį Musių Valdovo įsakymą? ne? o aš, brolyti, jau tūkstančius metų šią tiesą žinau, nekalbus būdamas, tau pirmą kartą prasitariu, tad paklausyk seno šilkinių tinklų pynėjo, neliesk musės, ji – mano, aš jau savaitėlę nieko burnoj neturėjau, kažkas bus musėms pakuždėjęs, kur mano spąstai paspęsti, tai ne kitaip kaip kinivarpos darbelis, nieko, ateis diena, kai jai teks iš sienojų lįsti, tuomet jau aš atsigriebsiu, nebus medžio graužikei pasigailėjimo, nekišk nagų, kur ne tavo reikalas, mūsų su muse senos sąskaitos, čia ne žmogaus ir ne kinivarpos galvos skausmas, kilk, vaike, nuo stalo, nešk stiklainį su nudvėsusiomis smaližėmis ir iškratyk ant skiedryno – gaidys su vištelėmis laukia ir sulaukti negali, tik nesugalvok man į tinklą dvėsenų mesti, o ypač tų musiomirio nuodų prisisiurbusių, nes labai užpyksiu, per sapnus ateisiu vaiduokliu pasivertęs, gąsdinsiu…
       Antaniukas, nors ir penkiametis, bet tikrai jau nekvailas, neprasidės su voru, kurio dar prieš metus kitus kaip velnias kryžiaus bijodavo, grynas kryžiuotis iš spalvotos knygelės, senovėj Lietuvą užpuolęs, žmogelius kardu kirtęs, nė vaikų negailėjęs. Tegu jį bala, nesikiš į musės ir voro reikalus. Geriau iš tikrųjų išneš stiklainį ir iškratys nudvėsusias muses gaidžiui – tegu ir jis lašelį cukraus saldumo pajunta. Kaži ar pašauks vištas? O musiomirines teks į būdelę nunešti, ten joms ir vieta su tomis baisiomis ropojančiomis kirmėlėmis, juk, pasak Petriuko, didžio žvejo, iš tų balsvų bjaurybių ir išsirita velnių mergos šūdmusės, kurias mama nuo naminių kaipmat atskiria ir, kad ant kojų atsineštų nešvarumų ant maisto nepaliktų, taikosi pritrėkšti…
       Atlikęs pareigą – kas gaidžio – gaidžiui, kas tupiko – tupikėliui, – vaikas kažkaip netyčia pakėlė akis ir žvilgsniu kliudė nuo balkio karantį siūlą. Ir staiga prisiminė, kad prie šio siūlelio pernai vasarą buvo pakabintos, anot tėvo, musių sūpynės. Ohoho, kiek jų supdavos – tuntai, musgaudis – toks buvo lipnaus ilgo popierėlio vardas – net išsitiesdavo nuo cukrinukių ir kitokių smaližių svorio. Musynas kaip velnynas, būtų pasakęs tėvas, jei būtų jo pasiklausęs. Tą vasarą nereikėjo musiomirių rinkti, nes juostelė lipni, kaip medum patepta ar sakais, gal iš tikrųjų pušies sakais, traukė muses it magnetas vinukes. Priskrido musiukė per arti, ir tik kapt juostelė, ir sparnai prilipę. Kitai, matyt, smalsu, ko gi ana taip zyzia, tai ir ta arčiau skrenda, ir tą tik kapt musgaudis. Vorui su tokiu žmogaus išradimu nesusilyginti, kur jau ten. Tik neaišku, kodėl šią vasarą juostelė nepakabinta? Reikės mamos paklausti. Gal jau nebeparduoda, gal pritrūko klijų tie, kas tokias juosteles karpė? Mama žinos. O siūlelis tegu sau kabo, vis šioks toks prisiminimas, kaip musių tuntai palubėje savose sūpynėse suposi…
       Dar ilgai Antaniukas būtų apie muses, vorus ir velnius mąstęs, bet mamos balsas tarsi pabudino iš svajonių sapno – teko paklusti, nes šį rytą, galvą musėmis smaližėmis cukrinukėmis užėmęs, visai pamiršo pareigą – į lauko virtuvę prinešti žabų. Liūdnas darbas, bet būtinas, juk negali mama vienu metu kukulius minkyti ir žabus nešioti. Tėvas šienauja, tad namuose jis vienas vyras ir belikęs…



       Kandiklės

       1
       Musei kandiklei kraujas ar ašaros – tas pats, kas ir medus. Dvisparnė, plokščia, beveik neįžiūrima, nes vis pažemiais lakiojanti, puolanti staiga kaip pasiutus ir susyk gelianti, kandanti, lašą kraujo pagriebus vėl išnyksta, išgaruoja kaip kamparas. Tokia yra kandiklių veislė.
       Puola visus – žmogų, moterį, vaiką, gyvulį ar šunį.
       Pažvelkit, kokios nukandžiotos Topo ausys. Kažkada buvusios stačios kaip zuikio ir ilgos, šiandien jos kažkokios nelygios, viena trumpesnė už kitą. Pakraštėliai išvarpyti, kraujais aptekę. Pūliais. Šuva juk niekaip dantimis savos ausies nepasieks. Beje, ir dėl savo mandagumo nepaprašys šeimininko, kad ausims kapšelius iš drobės pasiūtų. Jeigu gražiai, kaip tik Topas moka, paprašytų, Agotėlė tikrai nepagailėtų laiko. Čirkšt žirklėmis, klepu klepu mašinike, ir ausinės gatavos – tik užmauk ant šunies ausų ir surišk virvele po kaklu.
       Tačiau neteko žmogui niekur, net laisvoje Europoje ar dar laisvesnėje Amerikoje, šunų ausinių matyti. Visokius švarkus, frakus, kelnes ar sijonus tai kas antras miestelis kokiame nors Teksase gali kompiuteriu skaičiuoti, nes pirštų tam tikrai neužteks. Net šunų kapinynas kaip žmonių kapinės – antkapiai, angelai (matyt, keturkojai), epitafijos, graudžios eilės ir kitokie pasigraudenimai, gėlės, aukso smiltimis nubarstyti takeliai. Bet ausinių tikrai dar neteko pastebėti. Gal anuose kraštuose su velnio mergomis jau seniai protestantai ir mormonai, ir judėjai susidorojo? Juk ten velnias pažįstamas neblogiau nei čia, mūsų krašte ant Baltijos krantų.
       Mokėtų žmogus Zingerio pedalu klepetuoti, Topui tikrai porą ausinių pasiūtų. Bet nemoka. Kaimo moteriškei net prasitarti apie ausines nedrąsu, nes šuva kaime tai kaip svetimas čigonas – gali ir žodį tarti, bet geriausia paspirti, kad nesipainiotų po kojomis, o laikui atėjus, kaimo kvailiui įduoti – tegu už virvės į mišką nuveda ir pakaria. Negaila. Štai kalė Mirta vėl devynis šuniukus atsivedė. Teks pusę skandinti.
       Kaip greitai ta pati moteriškė ausines pasisiūtų, jeigu musės kandiklės jos ausis imtų kandžioti ir graužti iki kraujo ir pūlių. Pasisiūtų žaibiškai. Savų ausų gaila, o šunies auselių… Et, bus dar tų šuns ausų, kad tik ėdrus nebūtų ir stropiai kiemą saugotų.
       O žmogus, Topą pasikvietęs, žmonėms skirtu tepalu tuos ausų galus teplioja, mėgina bent truputį šunies skausmą apmažinti. Šuo net cypia iš laimės, nesuvokdamas, kad žmonių giminėj ir tokių pusšunių pasitaiko, kurie šuns nelaimėj nepalieka.
       Tačiau visi tepalai – perniek. Musėms kandiklėms toks tepaliuko sluoksnelis kaip ir niekas – nutūpė, išleido geluonį ir siurbia kraują, pamažu ir mėsos trupinėlius susiurbdama. Taip auselės ir kenčia, o per jas – ir šuns širdis. Gal pati švenčiausia iš visų keturkojų naminių ir lauko gyvūnų. Gal tik vilko širdis moka panašiai giliai jausti ir susigraudinti. Paklausykit, kaip vilkas iš baisaus ilgesio į pilnatį kaukia, – patys suprasit, kokia vilko širdis. Beje, ne vieno raštininko jau ir aprašyta. Pašlovinta. Nemeluojanti yra vilko ir iš jo kilusio šuns širdis.
       Tik musėms kandiklėms velnioniškai linksma, kad šuva taip kenčia. Nes kankynių tarnybai šėtonas ir atsiuntė kraugeres. Pamėgintų jos šuns ar arklio ausų negraužti, tai Musių Valdovas tokias dvisparnes tingines nuo žemės ir dangaus paviršiaus šluote raganos šluota nušluotų. Dėl savo gyvasties stengiasi velnio mergos, raganų utėlės. Jos jau nežino, kas yra gailestis. Žiūrėkit, kaip Topas geromis akimis į aplink jo protingą galvą ratus sukančias kandikles žiūri – atlaidžiai, bičiuliškai, gal jos susimylės ir negrauš taip skaudžiai, nes nuo jų zyzimo ausyse ir klausa apsilpo, o tai nieko gero nežada – užteks jam bent kartelį neaplot vežimu per kaimą skriejančio čigono su čigoniukais ir stora burtininke pašonėj, tik vieną kartą užteks neišgirst atidardančių ratų, ir baigta, virvė jau paruošta, ir kvailys laukia lituko, nes už tokio didelio šuns kaip Topas pakorimą – litas, nė centu mažiau.
       Sakytum, inkšdamas prašo: kandikle, gal jau gana, gal jau atsigėrei, žiūrėk, į ką gi mano stačiosios auselės pavirto, į kerplėšas kruvinais galais, argi tau nesuspaudžia širdelės matant, kaip kreivai į mano ausis rytais šeimininkas žiūri? pati supranti, ką tai reiškia, tad ar tau negaila Topo, kuris niekada tavęs dantimis net nebandė sugriebti, tik akimis palydi, tavo lenktu skrydžiu pasigroži, tad argi tau ne sarmata?
       Bet kandiklei tokie šuns aimanavimai, pagraudenimai kaip medum jos juodą, pragaro liepsnose apskrudintą, užgrūdintą širdį tepa. Jai nuo tokio šuns inkštimo tik kraugeriškas apetitas sukyla, nes kiekvienas siurbtelėjimas – taurė į Belzebubo sveikatą ir živatą.
       Dėl to žmogaus pirštais tepamas tepalėlis taip glosto šuns širdį. Per visus dvylika savo gyvenimo metų dar niekada nebuvo patyręs, kaip švelniai gali lytėti žmogaus pirštai, koks šilkinis jo delnas, prigludęs prie kaktos ir viršugalvio. Koks raminantis. Koks saugus. Gal tik labai seniai kažką panašaus buvo pajutęs, kai šeimininko sūnelis, dar trimetis pyplys, paimdavo mažą šuniuką ant kelių ir glostydavo, švelnius žodelius į sveikas stačias budrias ausis kalbėdamas. Gal tik kažkada… neatmenamą vasarą, kai pirmą kartą pramerkęs akis jis išvydo visą pasaulio grožybę ir saldžiausių kvapų gausa plūstelėjo į nosį. Tada ir pravirko šuns ašaromis, pirmą ir paskutinį kartą. Nes tai, kas šiandien srūva iš kandiklių išgraužtų akių, nėra ašaros, tai tik paskutiniai gyvybės syvai, kaip sakai iš šile kirsti pasmerktos pušies šono…
       Tokie tad yra Topo ir musės kandiklės santykiai. Šuns gerumas ir velnio mergos negailestingumas.
       Tačiau kandiklės negailestingos ne tik šuniui. O ne. Arklys – tas amžinai supančiotas, grandine prie plieninio kuolo prirakintas išdidus gyvulys – kenčia nemažiau už Topą. Galėtume netgi tarti: Šyvio ir Topo kančia. Tokia pati, nė per krislelį kraujo, nė per lašelį pūlių nemažesnė. Gal net didesnė, nes abi Topo akelės laisvai sutilptų į vieną Šyvio akį – tokios didelės, atviros pasauliui ir žmogui, ir lauko gyvūnams yra arklio akys. Arklio, kuris atėjo į svietą kumeliuku, su gražiais kiaušeliais, labai kumelaičių lauktas, gal net išsvajotas, kumeliškų sapnų išsapnuotas, bet laikui bėgant buvo parverstas ir sugadintas, brangios sėklos maišeliai išmesti varnams sulesti, o jam paliktas tik niekam nereikalingas vamzdelis šlapimui iš pilvo išleisti.
       Suvokiantis savąją bejėgystę Šyvis, gal truputėlį netgi pavydintis Topui, nuo kurio daugelis kaimo kalių šunyčius atsiveda. Dėl to toks neramus, nesusitaikęs su sava būsimo kuino dalia. Bet širdis ir akys liko t o s   p a č i o s. Ir kančia ta pati – kandiklės net žiemą nemiega, šiltame tvarte akis susiranda, užuodžia, kraugerės, ir patamsy, pajunta arklio ašaras, nepalieka ramybėje, siurbia ir siurbia kaip sparnuotosios dėlės, kur Merkio dumble kartais į kojas virš kanopų įsisiurbia. Bet pripampusios dėlės pačios nukrinta, – tik turėk kantrybės, juk vis tiek viso kraujo neišsiurbs, – o kandiklės niekada nenukris pačios, savo noru, nes jos apsvaigsta nuo kraujo ir arklio kaip ir šuns ašarų, jos gerdamos kraują svajoja, kokios bus gražios, kai ateis laikas sugrįžti į pragarą ir stot tarnaut Musių Valdovo haremui. Musės – į musulmonišką šėtono tarnystę, į sultoniškų pomėgių vergystę…
       Taigi kenčia šuva, kenčia arklys, milijonus kartų didesnis už musę kandiklę. Taip dramblys kaip ugnies bijo pelės, nes ji prakanda galiūno tarpupirščių plėves.
       Ir vis dėlto šuva arkliui nelygus. Arklio joks kvailys už virvės nenusives, kad pakartų. Tokia mintis net kvailiui atrodytų per kvaila. Pasiųstų po velnių ir akmenširdį arklio poną, ir patį arklį. Nes mūsų kraštuose šunienos niekas neragauja, o daugelis turkų ir mongolų arklieną vartoja maistui, ypač dešroms, į vokiečius nusižiūrėję. Nors šiais sumaišties laikais, kas žino, gal koks vienas kitas šuva ir sumalamas kartu su kuino gyslomis. Niekas netikrina – dingo šunėkas, ir gerai, kad dingo, bus kitas, drąsiau praeiviui į kinkas kibs, mėšliną, kriuksintį tvartų turtą geriau gins…
       Tačiau ne apie mėšlą ir mėšlinas tarpupirštes šiame skyrelyje kalbama. Čia pasakojama apie muses kandikles, apie žiauriausią musių rūšį iš visos tų dvisparnių vabzdžių genties. Apie kraugeriškiausią. Nepasotinamą. Apsvaigstančią nuo gyvulio ašarų. Tad metas būtų grįžti prie a u s i n i ų. Nes arkliui pasiūt ausų apsaugą netgi privalu. Ypač mūsų dienomis, kai olandiški paltai uždengė karvių nugaras iki paties kaklo. Juk mūsų žemdirbys negali olandams nusileisti. Paltui medžiagos gaila, bet ausims kelių sprindžių šiurkštaus lino – ne. Tad Šyviui jo ponia ir pasiuvo ausines. Arklio plaukas rusvas, o ausinės – beveik baltos, na pilkšvai švytinčios, kaip ir pridera linui.
       Pirmomis dienomis musės kandiklės buvo net į paniką puolusios – priskrenda tiesiai iš pragaro ir jau tūps kraujo palakti, o čia, žiū, ne švelni, jautri arklio ausies kriauklė, o kažkoks neprakertamas audinys. Tūkstančius metų negirdėta naujovė. Tad nesistebėkim kandiklių išgąsčiu ir sumaištimi.
       Kad ir ką kalbėsi, su tomis ilgomis, gal keliais centimetrais už ausis ilgesnėmis ausinėmis – juk nematuos moteriškė arklio ausų kaip savų – Šyvis tapo keistai panašus į briedį, tik be ragų. Nors pirmą vakarą iš toli keistą gyvulį išvydęs žmogus net sustojo abejodamas – naminis padaras ten gale pievos taip akylai į jį žiūri ar koks laukinis?
       Matyt, ir pačiam Šyviui tas jo išvaizdos pokytis neatrodė labai vykęs, dėl to ir sužvengė tarsi tardamas: ponuli, čia juk aš, jūsų kaimyno Juozo Šyvis, nejaugi nepažįstat?
       Susisarmatijo žmogus, prirovė sodresnės žolės ir prisiartino prie kelis žingsnelius pašokavusio supančioto arklio. Padavė žolę, o pats apžiūrinėjo niekada anksčiau nematytus daiktus – kitaip jų ir nepavadinsi. Juk nesakysi, kaip rusai sako: apžiūrinėjo Šyvio golovnoj ubor. Nei šis, nei tas. Taigi apžiūrinėjo ir stebėjosi Agotėlės sumanumu. Taip tu man sukirpk, taip susiūk, taip užapvalink. Ir nė plyšelio musėms kandiklėms įsiskverbti. Tokius daiktus moteriškė galėtų siūti ir į išlikusius kolchozus vežti – gal pirktų? Privatūs ūkiai, ko gero, jau senokai tokias ausines iš olandų ar danų nusižiūrėjo, bet kad čia, Dainavos šiluose, moteris arkliui ausines pramanytų, ir dar sava galva, – tai jau bemaž stebuklas.
       Suprantama, Šyviui tai joks stebuklas. Jam gera, kad ir jo kančią žmogus prisiminė, – jeigu nuo gylių negali apginti, tai nors kandikles nuo ausų pamėgino atpratinti.
       Ir žiūri Topas į Šyvį ir nesuvokia, kokie gi ten balsvi ragai ne ragai po nakties iš jo aukštos, gyslom išvagotos galvos išdygo? O gal ir supranta šuva, kad čia visai ne ragai, o patogios, saugios ausinės, niekaip jau neįveikiamos musėms kandiklėms. Ir kas žino, gal suspaudžia šuniui širdį graužatis dėl baisios neteisybės. Juk Šyvis tarnauja vos antra ar trečia vasara, o jis – jau dvylika metelių dieną naktį be poilsio tvarto gale ir prie karvių miškuose, ir pelkynuose, ir vis dar piemenų apšaukiamas, botagu pašventinamas – ir už ką? ar už tai, kad savaitę badavęs, ūmai zuikio pėdsaką aptikęs, nusivijo mėselės maišelį? argi už tai šuva baudžiamas?
       Žiūri ir pro liną regi saugias Šyvio auseles, ramiai sau želiančius plaukelius, gražiai užsitraukiančias žaizdeles ausų galuose. Mato, bet nepavydi, nes žino, kokia nepavydėtina yra šuns dalia. Juk argi nesakoma „šuns gyvenimas“, suprask, labai jau prastas, varganas gyvenimėlis. Tad nieko čia nepakeisi – kaip Dievulis nusprendė pasaulio pradžioje, taip ir liks iki jo pabaigos. Arklys, o ypač kumelys, visada bus pagerbtas ir išaukštintas, o šuva – paniekintas. Neteisybė. Skriauda, kurios neišmesi kaip kokio nulaižyto kaulapalaikio…
       Ir visgi musių kandiklių puotavimas tęsiasi. Na ir kas, kad kraujo nėra, užtatai Šyvio ašarų – jūros, ne ežerai. Tik siurbk sūrų vandenėlį, tik džiaukis gyvenimu ir šlovink šėtoną, nes nežinai, ar jam ašaros nebrangesnės už gyvulio kraują. Juk Jo Tamsybės toks keistas savitas skonis. O žmogus pagalvoja: reiktų tą kandiklių veislę, visas muses iki paskutinės, prie Druskos arba Mirties jūros stikliniame narve nugabenti, kad ten, to mirtino sūrymo prisilakusiuos, visos išstiptų…
       Su tomis ausinėmis panašus į briedį Šyvis išverktomis išgraužtomis akimis dar liūdnesnis. Ir čia net geriausias siuvėjas bejėgis. Tik akių daktaras galėtų pagelbėti. Bet arkliams nėra akinių, tik pelėdoms…
       Tai šitaip baisingai musės kandiklės engia gyvulėlius. Ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Kaip nėra išeities ir nuo Belzebubo įtakos ir prievartos – gal? suktis kaip sukutis ant Dievo delno, ir vis vien šėtonas suspės tave nustverti, spės pasiųsti musę kandiklę, kad nematoma priskristų ir įkąstų į kulkšnį, kaip angis – į moteriškės kulną po pirmos iš rojaus sodo išvarymo dienos…
       Tad ir nenuostabu, kad, anot med. dr. Dipako Čopros, cheminė laimės ašarų sudėtis labai skiriasi nuo cheminės liūdesio ašarų sudėties. Juk kur chemija, Mendelejevas, ten ir pasaulio sandaros ir tvarkos pagrindų paaiškinimas. O tai, kas chemiškai paaiškinta, neturėtų mums kelti nei abejonių, nei kvailo noro viską paneigti. Gal dėl šios priežasties nei Šyvis, nei Topas nieko ir neneigia – priima ir Kūrėjo įsakymą, ir Belzebubo prakeikimą…