Atsiskyrėlio širdies skausmas

       S t a n i s l o v a s   M o r a v s k i s   (1802–1853) dabartiniam Lietuvos skaitytojui labiausiai pažįstamas kaip vienų puikiausių XIX a. atsiminimų1 autorius. XIX a. pradžioje Vilniaus universitete studijavęs mediciną ir įgijęs medicinos daktaro laipsnį, beveik dešimtmetį Peterburge vertėsi gydytojo praktika, taip pat užėmė įvairius aukštus postus valstybinėje tarnyboje. 1838 m., mirus tėvui, grįžo į Lietuvą ir įsikūrė paveldėtame Ustronės dvare (dabar – Jundeliškės, Prienų r.), kuriame Atsiskyrėlis išgyveno iki mirties.

       Tačiau Ustronėje praleisti metai netapo atgaiva kūnui ir sielai nuo pasaulio sumaišties ir tuštybės, kaip vylėsi S. Moravskis. Po 1830–1831 m. sukilimo Rusijos valdžios represijos politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime slogia atmosfera gaubė visą viešąjį krašto gyvenimą. Maža to, Lietuvą užgriuvo ūkinės nelaimės: lietingus arba pernelyg sausringus metus sekė nederlių ir bado metai, lydimi žmonių ir gyvulių epideminių ligų. Valstiečių ir dvarų ūkiai galynėjosi su ūkiniais rūpesčiais, kovodami už išlikimą. Bet dar labiau S. Moravskį slėgė Lietuvos provincijos gyvenimo primityvumas. Vien elementarių poreikių tenkinimu apsiribojantys kaimynų dvarininkų interesai, tamsumas, girtuoklystė, pykčiai, apgavystės, apkalbos, tuštybė ir pasipūtimas skaudžiai disonavo su Peterburgo teiktomis dvasinio gyvenimo galimybėmis, intelektualaus bendravimo prabanga.

       S. Moravskis atsitvėrė nuo jį supančios nykumos Atsiskyrėlio ir keistuolio Nuošalėje (taip verčiamas jo dvaro pavadinimas), kurioje gyvenimą skaidrino skaitydamas, augindamas gėles, susirašinėdamas ir rašydamas. Dažniausiai ilgais rudens ir žiemos vakarais, kai neblaškė ūkiniai rūpesčiai, jis parašė ne tik minėtus garsiuosius atsiminimus, bet ir nemažai kitų, labai skirtingo pobūdžio darbų. Tarp jų – unikalūs XIX a. vidurio Lietuvoje politiniai traktatai „Ustronės Atsiskyrėlio pastabos apie 1848 metų įvykius. Rašytos tų pačių metų Kalėdų išvakarėse“, „Politinės fantazijos“ (sudaro tokie kūriniai kaip „Pramonė“, „Prisiekusiųjų teismas“, „Mirties bausmė“, „Spaudos laisvė“, „Liaudies gvardijos“), „Žvilgsnis į mūsų amžiaus socialinių teorijų dvasią. Mažutė kelionė dideliu mišku“. Juose iš konservatoriškų pozicijų analizavo XIX a. gimusias ir vis didesnę įtaką įvairių kraštų visuomenės gyvenimui dariusias socialines teorijas, visų pirma radikaliąsias (buvo neblogai susipažinęs su Claude'o H. de Saint Simono ir Charleso M. F. Fourier idėjomis), svarstė, ar šių teorijų siūlomi veiklos metodai (revoliucijos) pajėgs išspręsti esmines žmonijos problemas, tarp jų – ir skurdo, ar padarys žmones laimingus, kaip buvo siekiama. S. Moravskį domino ir kai kurių institucijų ar reiškinių vieta kintančiame Europos šalių visuomenės gyvenime.

       Kiti S. Moravskio memuarinei ar grožinei kūrybai priskirtini darbai: dvi ciklo „Iš kiekvienos trobelės po mužikėlį“ dalys – „Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio pasakojimas“ ir „Broliai bajorai. Atsiminimai, pasakojimai, dialogai (1802–1850)“, eilėraštis „Kas ta šalis. Tulžingas ir kandus mažmožis, skirtas grafui Antanui Chrapovickiui“, dramos kūriniai „Seimelis Lietuvoje XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje. Dialogas. Pirmoji diena. Dideli tarnai, maži tarnai“ ir „Seimelių posėdžiai Lietuvoje. Kvailystė“, anekdotų rinkinys „Juokeliai niekeliai ir Du anekdotai“ ir kt.
Visi kūriniai vienaip ar kitaip skirti Lietuvos visuomenės moralės anatomijai2. Juose be pagražinimų ir užuolankų, įžvalgiai, kritiškai, o neretai ir sarkastiškai vaizduojami Lietuvos visuomenės gyvenimo personažai, su visomis savo ydomis ir silpnybėmis.

       Kaip ir daugelis pirmosios XIX a. pusės konservatyviųjų mąstytojų, S. Moravskis visuomenės gyvenime moralei skyrė ypatingą vaidmenį. Jo supratimu, žmogaus tikėjimas, dvasia ir dora kuria žemiškosios egzistencijos sąlygas, o žmonių ydos, silpnybės, kūniškosios aistros esančios pagrindinės nelaimių priežastys.
Jokios socialinės teorijos nepakeis į gera žmonių pasaulio, kol nepasikeis pats žmogus, kol jo gyvenimo pagrindu netaps Evangelijos tiesos3. Šis principas tiesiogiai buvo taikomas ir to meto Lietuvos situacijai: ne tik jos materialinį nuosmukį, bet ir politines nelaimes lėmė pirmiausia pačių jos gyventojų moralinė degradacija. Taigi ir kelias į krašto ekonominį ir politinį atgimimą turėjo vesti per kiekvieno jo gyventojo moralinį atgimimą. Deja, XIX a. vidurio Lietuvos visuomenės gyvenimo realybė S. Moravskiui vilčių neteikė. „Ak, dar tas nuolatinis amžinai raudančios ir kenčiančios sielos šauksmas, šauksmas meilės, draugystės, užuojautos, padorumo, nesuinteresuotumo, Dievo baimės, tiesos ir teisingumo, kai niekas aplinkui nesupranta jų reikšmės, yra didžiausia šiame gyvenime jautrios ir kilnios širdies kankynė!..“4 – rašė jis knygoje „Broliai bajorai“.

       Skausmo veriamos širdies šauksmas, paslėptas žodyje „kvailystė“, yra ir skaitytojų dėmesiui pateikiama S. Moravskio drama „Seimelių posėdžiai Lietuvoje“. Kūrinys, parašytas 1849 m., vaizduoja Lietuvos bajorų savivaldos organo – bajorų seimelio posėdžius, tiksliau, pasitarimus, kurie vyksta prieš posėdžius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes inkorporavus į Rusijos imperijos sudėtį, gubernijų ir apskričių seimeliai neteko politinės institucijos, sprendusios valstybinės svarbos klausimus, galių ir turėjo apsiriboti tik vietinių reikalų – finansinių, ekonominių, susijusių su bajorų luomo savivalda – tvarkymu. Bet ne keliai, užeigos namai ir žydai iš tiesų rūpėjo S. Moravskiui. Jį jaudino didžiausia ano meto Lietuvos (o gal ir mūsų?) bėda – žodžiai, netampantys darbais.

Zita Medišauskienė


____________

1 M o r a v s k i s S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825) / Iš lenkų k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Mintis, 1994. Šios knygos įvaduose, taip pat Redos Griškaitės straipsnyje „Praėjusių laikų garbintojas, arba Keletas potėpių Stanislovo Moravskio portretui“ (Metai. – 1996. – Nr. 3. – P. 117–126) galima rasti išsamesnių žinių apie S. Moravskio biografiją.
2 Visas S. Moravskio darbų sąrašas pateiktas knygoje: M o r a v s k i s S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825) / Iš lenkų k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Mintis, 1994. Apie jo rankraščius Lietuvos bibliotekose galima perskaityti: G r i š k a i t ė R. Stanislovo Moravskio rankraštinis palikimas Vilniaus bibliotekose // Lietuvos istorijos metraštis. – 2001. – Nr. 1. – Vilnius, 2002. – P. 87–114.

3 Plačiau apie S. Moravskio pasaulėžiūrines nuostatas žr.: M e d i š a u s k i e n ė Z. Konservatyviųjų idėjų raiška Stanislovo Moravskio palikime // Politologija. – 2000. – Nr. 4. – P. 115–136; Moralinio pasaulio riteris: keletas Stanislovo Moravskio pasaulėžiūros bruožų // Lietuvos istorijos metraštis. – 2001. – Nr. 1. – Vilnius, 2002. – P. 115–134.

4 M o r a w s k i S. Szlachta – bracia. Wspomnienia, gawędy, dialogi (1802–1850) z 8 ilustracjami / Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki. – Poznań: Wydawnictwo polskie R. Wegnerd, 1929. – S. 257.



       Veikėjai:

       PAMAKARIS – vienos partijos galva; jo didžiausias rūpestis – surinkti kuo daugiau kryželių, kad tik jo kandidatai vėl laimėtų. Neteisingai suprasdamas garbės reikalą, pakamaris šventai tiki, kad rūpinasi „visuomenės gerove“. Pats jis jau jokio posto nesiekia, tik kitus stumia. Pakumpęs ir nuolat susimąstęs viso seimelio metu.
       SENIŪNAS – šviesus, žinomas ir garbingas žmogus, nepriklausantis jokiai partijai. Rengiasi turtingai pagal lenkišką paprotį; gražus, kilnios išvaizdos ir šaunus lenkas.
       PONAS ŽYČINSKIS – vėliavininkas, aštuoniasdešimtmetis senukas, garbingas pilietis, rengiasi pagal lenkišką paprotį.
       Ponas KURDZIUKEVIČIUS, ponas ZABARMUCHA, ponas VAIDILA, ponas LINGAUDAS, ponas GENEROLAS, ponas STRUPEIKA, ponas RUBAŠKA, ponas VIRPŠA, ponas TANSKVILA, ponas VILKUTIS – į seimelį atvykę piliečiai, veiklūs ir daugiakalbiai žmonės, seimelių ciceronai ir demostenai, oratoriai ir deklamatoriai.
       Ir daug kitų ponų, tylių arba judrių, kurie vaikšto, šnabžda, lankstosi, glėbesčiuojasi, bučiuojasi. O juo labiau kas nors ko nors nemėgsta, tuo jį širdingiau bučiuoja ir glėbesčiuoja. Juo labiau kas išpuikęs ir pasipūtęs, tuo dabar nuolankesnis ir nusižeminęs, vos ne keliais šliaužiojantis. Tad visi jie yra „įžymūs žmonės“.
       Įžanginis pasitarimas didelėje neutralioje salėje, kurioje, vienam iš vadų pakvietus, susirinko didžioji dalis bajorų seimelio dalyvių, nepaisant juos skiriančios partinės priklausomybės, pasitarti dėl bendrų reikalų


       1 SCENA

           Visi veikėjai, nėra tik generolo

       PAKAMARIS (sėdėjęs ant sofos, po minutės atsistoja ir pradeda posėdį). Gerbiamasis susirinkime! (Visi: cit, sss, ša, tšš!) Gerbiamasis susirinkime! Nuo amžių vietinis brolis bajoras, nuo tėvų ir protėvių žemės savininkas, ir visa mano giminė, ir aš pats stengėmės užsitarnauti didžiai gerbiamų ir kilnių bendrapiliečių palankumą; pasikliaudamas jų tautiniais jausmais, tikiuosi, kad kraujas, kuris nuo protėvių nepamainomai ir ištikimai tarnavo šiai žemei, įstengė pelnyti palankumą ir malonę, kurios, nekalbant apie mane patį, mano protėviai nuolatos siekė. Daugelis kilniausių piliečių, tarp jų ir gerbiamasis ponas seniūnas, troško surinkti mūsų piliečių žiedą, nepaisant galbūt mus skiriančių požiūrių. Reikia broliškame rate iš anksto aptarti įvairius projektus, į kuriuos tik toks iškilmingas suvažiavimas galėtų naudingai atkreipti dėmesį. Jeigu jau atsiliepėte į mano kvietimą, teikitės leisti, gerbiamieji kolegos, man, susirūpinusiam vien tik „visuomenės gėriu“, šiam posėdžiui vadovavimą, kurį jūs man savo malone suteikėte, perduoti didžiai gerbiamam seniūnui, o aš savo pastangas paskirsiu tam pačiam visuomenės labui. (Žemai lenkiasi ir pasitraukia)
       SENIŪNAS (apsuptas stovinčių ir sėdinčių bajorų, sėdi ant sofos; viena ranka laiko didelį portfelį, kita – suka ūsą.). Gerbiamieji bendrapiliečiai, kolegos ir broliai! Kilnusis mūsų pakamaris, piliečių garbė ir pasididžiavimas, kuris taip iškalbingai šį posėdį pradėjo, nenuilstamai triūsdamas visuomenės labui, suteikė man galimybę pakalbėti su jumis apie tą patį dalyką tik kiek kitu požiūriu. Mūsų kraštas, per amžius vargų ir nesėkmių kamuojamas, nelaimių, audrų be perstojo blaškomas, negalėjo ir jau net nepajėgė pakilti virš įprastos rutinos ir nuolatos siekti tų laipsniškų pagerinimų, kurių kitos tautos daug anksčiau už mus periodiškai pradėjo siekti. Visuomeninio gėrio troškimas, kuris buvo ir mano gyvenimo kelrodis, verčia išdėstyti jums kelias pastabas ir kelis iš tų pastabų kilusius projektus, kurių svarstymą jūsų giliam protui, išminčiai ir patyrimui laikau savo pilietine pareiga pateikti. Jeigu maloningai teiksitės mane išklausyti, trokštu tuo, ką man įgimtas palankumas kraštui diktuoja, pasidalyti su jumis. Jūsų reikalas – nuspręsti. Pirmasis iš tų projektų... (Atsega portfelį ir iš jo ištraukia popierius)


       2 SCENA

       GENEROLAS (įpuola pro duris visas apsitaškęs purvu). Vai mano ponai!.. Žemai lenkiuosi, žemai lenkiuosi! (Visi atsistoja ir lenkiasi)
       SENIŪNAS (maloniai šypsodamasis). Sveiki, gerbiamasis generole. Kodėl taip vėluojate ir ko toks išsipurvinęs?
       GENEROLAS. Vai mano ponai! Dievui dėkui, kad iš viso atvykau! Dievui dėkui, kad gyvas iki čia atkakau! Tikra Dievo bausmė tas kelias į Nusuktsprandžius, kuriuo važiuoti teko! Nuo pat Pelkynės iki Skyltvankos – baisus purvynas, arkliams iki papilvės. Šeši arkliai lengvo vežimaičio neištraukia. Vėžionyse mano žirgas, puikiausias kinkomas juodis (atsigręžia į poną Vilkutį), – žinai jį, pone Justinai! – žirgas, už kurį man generolas Geltonpilvis į rankas 100 dukatų davė, nusilaužė koją! Įkišo ją tarp nugramzdintų rąstų! Kol išsikapstėme, visą pusdienį pragaišinau. Ir tai – vai ponai mano! – baisioje smarvėje, nes ten jau keli mužikų arkliai nustipę pūva! Liepiau į kaktą savo vargšeliui juodžiui kulką paleisti, gaila buvo žiūrėti į jo kančias... Bet paskui – vėl nuotykis! Privažiuoju Gerkliavamzdžius, rodos, bajorų akalica. Vai! Mano ponai! Sieksninė bala gatvėje. Baloje nuskendusių akmenų ir kaladžių tiek, jog galiausiai ten ir savo vežimaitį palikau. Turėjau lipti iš ekipažo iki pat pilvo balon ir va, kaip ponai mane matote, vyriausybės nurodymu ir garbingajam susirinkimui pašaukus, stoviu čia.
       PONAS VILKUTIS. Ak! Tikra tiesa, gerbiamieji, neduok Dieve važiuoti šiuo keliu. Tai siaubas!.. Gėda! O važiuoti būtinai prisireikia!
       PONAS STRUPEIKA. Ir mano valstiečiai su vežimais, taip sakant, ten keletą savo arklių paskandino! Negi jau niekas mūsų nepasigailės! Kad irgi mat, taip sakant, niekas pas mus visai jokio dėmesio į kelius nekreipia! Negi nori, kad ir mes patys nuskęstume, taip sakant, kad jį kur galas!
       PONAS RUBAŠKA (supykęs ir vis labiau įsiaudrindamas). Ne, kiek mano atmintis siekia, taip kaip dabar niekada nebuvo. Oi laikai, laikai! Kas per policija? Kas per maršalka? Ką veikia, geradėjau, kiaurus trejus metus gerbiamasis maršalka? Kas per mūsų tarnautojai – nė truputėlio niekuo nesirūpina! Tik mokesčiai ir mokesčiai, rekrutai, gerbiamieji, ir rekrutai! Gėda visai gubernijai!
       SENIŪNAS. Džiaugiuosi, kad laimingas pono generolo atvykimas ir ką tik kelyje patirti nemalonumai, tikrai pamatuotai piktinantys visą šį garbingą susirinkimą, rodo, jog būtina įsigilinti į šią visiems, o ypač krašto prekybai ir verslui pražūtingą kliūtį. Žinoma, nėra pasaulyje kelių, blogesnių už mūsiškius. Ir niekur kaip pas mus nėra lengviau turėti geresnius. Nors dalykams, dėl kurių su gerbiamuoju susirinkimu ketinau tartis, kitą buvau numatęs tvarką, noriu pasinaudoti šiuo vieningu visų mūsų liudijimu ir kaip tik pasiūlyti projektą pagrindiniam mūsų prekybiniam keliui pataisyti, bent jau blogiausias jo vietas, tai yra nuo Pelkynės iki Skyltvankos.
       VISI (vienu balsu). O pone seniūne, mūsų geradari! Tegu padeda tau Dievas visada už tokį išmintingą pasiūlymą! Klausome! Klausome! Gerbiamieji ponai, nutilkite!.. Kas tiesa, tai tiesa. Dievaž ilgiau taip tęstis nebegali! Arkliai – ir mūsų, ir valstiečių – visi iki vieno pragaiš!
       SENIŪNAS. Mano projektas labai paprastas ir labai mažai kainuoja. Kelyje sutikau vietinį poną kamarninką, ir mūsų greitomis sumesta sąmata parodo, jog jei sutiktume, kad kiekvienas iš mūsų duotų po du rąstus, po du vežimus žabų ir po du pėsčius darbininkus ne daugiau kaip penkioms dienoms, visas kelias taptų vienu iš patogiausių. (Sklaidydamas popierius) Štai – projektas parengtas, belieka garbiojo susirinkimo dalyviams tik pasirašyti.
       PONAS VILKUTIS (su nepasitenkinimu). Še tau! Dėkui už malonę! Duoti, gerbiamieji, ir medį, ir žmones, ir vežimus! Ir taip namuose darbo turime! Kas man iš to, kad ten kelias bus blogas arba geras! Aš retai juo važiuoju.
       PONAS STRUPEIKA (taip pat pasipiktinęs). O aš, taip sakant, niekada gyvenime tuo keliu nevažiavau! Kam man taisyti tą kelią?
       PONAS RUBAŠKA. Aš, dauggali, gyvenu atokiai ir nemiškingoje vietovėje. Mano jau visas miškas iškirstas, iš kur man paimti medžio? O ir visame valsčiuje vos du arkliai beliko! Aš prisidėti prie kelio taisymo jokiais būdais negaliu!
       SENIŪNAS (šiek tiek nusiminęs). Pone generole! Nors tamsta, pone geradari, dėl šio kelio netekęs daug naudos ir mylimo žirgo, padėk man įtikinti šį garbingąjį susirinkimą, kad paremtų naudingą reikalą. Daugiau kaip po keliolika auksinų susidėti niekam nereikės, o sutaupysime tūkstančius. Bent užtark, pone, mano projektą.
       GENEROLAS (išsidrėbęs krėsle). Ai mano ponai! Tuo keliu aš daugiau niekad nevažiuosiu. Kad jį kur galas tą kelią. Geriau važiuosiu pro Beržynę. Tiesa, dešimt mylių toliau, bet ten bent jau kol kas išvažiuoti galima. Kur jau ten man, ai ponai mano, už šešių mylių siųsti vežimus ir medį. Tegu ir kiti sau sprandus treškina kaip aš! Ne mano reikalas!
       SENIŪNAS. Tai garbingasis susirinkimas nenori sutikti su pasiūlytomis sąlygomis ir pasirašyti įsipareigojimų?
       VISI (kuo maloniausiai šypsodamiesi). Norėtų dūšelė į dangų, bet nuodėmės neleidžia, seniūne! Tegu tą kelią taiso tie, per kurių žemę šis velnio kelias eina.
       SENIŪNAS. Betgi, gerbiamasis susirinkime, malonėk atkreipti dėmesį, kad atskiri asmenys, kad ir kaip norėtų, nepajėgs to padaryti, o bendromis jėgomis ir lėšomis viską per kelias dienas...
       PONAS STRUPEIKA (pertraukdamas seniūną). Ne, gerbiamasis seniūne! Tai jau būtų didelė ir akivaizdi, taip sakant, skriauda mums. Su tuo negalime sutikti! Dovanok, gerbiamasis!
       SENIŪNAS (dėdamas visus popierius į portfelį). Tada nėra apie ką kalbėti! Viskas lieka in statu quo. Generole, gerbiamasis generole, dabar gaili kelių auksinų, bet vėl turėsi nuostolių už keliasdešimt dukatų! Nuo šiol drąsiai imk pinigus už arklius, jei tik koks nors generolas vėl pasiūlys. Tiek to, palikim tai ramybėje. Vargas, tikras vargas, kad mūsų Lietuvai taip nesiseka! Net verkti norisi! Gal duos Dievas ir visa tai kaip nors laikui bėgant pasitaisys ir pasikeis. Bet pripažinkite, ponai, kad dėl nieko mes negalime susitarti ir niekur mums patiems nėra jokių patogumų. Tai tokia šventa tiesa, jog net įrodinėti nereikia. Sakykim, kad ir mūsų apskričių miestai. Nė vienų užeigos namų! Atvyksta kas nors su reikalu, o pasidėti, tiesiogine šio žodžio prasme, nėra kur. Nėra kur nė košės su zrazais suvalgyti. Būtų puiku, jei ten koks nors smuklininkas įsikurtų visuomenės labui! Ar ne tiesa?
       PONAS VIRPŠA. O, gerbiamasis seniūne, kam kalbi! Kiekvienas iš mūsų patyrė tokių nepatogumų! Gerbiamasis esi didikas (žemai lenkiasi), turi mieste nuosavą namą! O aš, brolis bajoras, kartą vakare atvažiavęs ir neradęs savo giminaičio pono regento Ožiaragio, kuris kelioms dienoms į kaimą buvo išvykęs, turėjau visą naktį turgaus aikštėje su arkliais ir žmonėmis praleisti. Žmogus tik avižų maišais ir pasostės kilimėliu nuo rasos ar lietaus prisidengi... Linksma... a? Bet ką padarysi, jei pas mus nieko gero nevyksta.
       PONAS LINGAUDAS (šyptelėjęs). Ir aš non ignarus mali*. Aš, tiesą sakant, dvi dienas neturėjau ko burnon dėti užvažiavęs atsitiktinai į miestą pakeliui iš pono Brindzos svarbiu reikalu ir, tiesą sakant, nepasiėmęs jokio maisto. Po to buvau patenkintas ir žydės duotu, tiesą sakant, riestainiu ir kepta silke.
       PONAS TANSKVILA. Ir man ne geriau nutiko. Visą savaitę su reikalu turėjau ten prabūti ir dienų dienas valgyti iš namų pasiimtą jaučio kepenų gabalą!.. Kol galų gale švinkti pradėjo.
       SENIŪNAS. Taip. Tai didelis nepatogumas. Bet, atrodo, nesunku būtų jį pašalinti, jei kas surastų žmogų, kuris ten įkurtų užvažiuojamuosius namus su smukle. Tikriausiai atsirastų daug norinčiųjų, jei tik būtų duota pinigų pirmai, kaip sakoma, pradžiai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų apskrities gyventojas noriai paklos tam tikslui po kokį, pavyzdžiui, sidabrinį rubliuką! Tūkstantį zlotų pradžiai surinktų.
       PONAS TANSKVILA (tvirtai įsitikinęs). Tikrai! Tikrai! Mano Dieve, ko gi tik žmogus dėl to neduotum. Dievaž duotume po dukatą, kad tik nuo darganos ir bado apsisaugojus.
       SENIŪNAS. O ponai, kaip manote?
       VISI. Aišku! Jokių abejonių! Tai tikra geradarystė būtų!
       SENIŪNAS (vėl atverdamas portfelį). Jeigu taip, – reikalas išspręstas. Senas, atitarnavęs lenkų kareivis, garbingas žmogus ir puikus virėjas jau yra pasirengęs tarnauti ponams ir apskričiai savo talentu ir gera valia. Kiekvienas iš mūsų pradžiai jam duos po vieną sidabro rublį. Štai ir popierius paruoštas ponams pasirašyti. (Trina rankas) Dėkui Dievui, kad bent tai pavyko. Gėda buvo prieš žmones, kad savo namuose, t. y. savo apskrities mieste, nesugebam susitvarkyti! (Rodo visiems popierių) Esu jūsų paslaugoms, ponai. Nors aš visada su savimi vežuosi virėją, taip pat duodu rublį, kaip bet kuris iš mūsų brolių. (Paduoda popierių ponui Tanskvilai pasirašyti)
       PONAS TANSKVILA (sutrikęs). Hm!.. Taip… tai yra… Hmmm!.. (Springsta) Šviesusis seniūnas... Hm... Didikas!.. Hm!.. (Krenkščia) Tai yra... (Saldžiai meilikaudamas) Ponui rubliukas nieko nereiškia! Bet mums, vargšei šlėktelei, tai... hmmm! tai (vėl springsta) visai kas kita! Mes po tiek daug... hmm... dėtis negalim!
       PONAS VIRPŠA (mandagiai, bet įsitikinęs savo teisumu). Taip... Nėra žodžių! Bet kai ponas Tanskvila, turintis trisdešimt kiemų, taip kalba... tai ką man, vargšui šlėktelei, bekalbėti? Aš turiu tik dvidešimt septynis dūmus!.. Tegu būna taip, kaip buvo!.. Mes jau po truputį pripratome prie to.
       SENIŪNAS (truputį susierzinęs, bet dar bandydamas savo atvirame veide paslėpti panieką). Man atrodo, ponai, kad ką tik pritarėte šiam projektui!..
       PONAS LINGAUDAS (eidamas prie seniūno ir grakščiai lenkdamasis). Jeigu ponas seniūnas duoda tik rubliuką, tai proporcingai pagal turtą, tiesą sakant, man tereikėtų dešimt centų duoti.
       SENIŪNAS (pasipiktinęs). Bet, ponai, čia kas minutę išleidžiate šimtą kartų daugiau tokiems dalykams, kurių ir pėdsako nelieka! Jei šnairuojate į mane, tai aš duodu penkis auksinus. Ponai duodate tik po rubliuką, nors pirmi apie dukatus prabilote!
       VISI (visa gerkle). Ne!.. Kaip sau ponas seniūnas nori, bet gerbiant jo asmenį mums būtų per sunku… su nuostoliu! Tegu viskas lieka po senovei.
       SENIŪNAS (supykęs ir rimtai). Gerbiami bendrapiliečiai! Matau, jog jums neįtinka nė vienas mano projektas, mano pasiūlymuose neįžvelgiate jokios naudos sau. Taip būdavo ir praėjusiuose seimeliuose! Bet manęs tai nebaido! Kaip tik skatina daryti jums gera. Bet, broliai mano, kai netrukus pradėsim mūsų posėdžius, pagal įstatymų ir nuostatų raidę turėsime stoti prieš Viešpaties altorių ir prisiekti, kad savo pareigą atliksime sąžiningai. Dievo šventovėje ir Jo akivaizdoje negalėsime lyg išsigimę protėvių sūnūs nepaisyti akimirkos iškilmingumo, privalėsime susirūpinti bendru interesu ir pasinaudoti tik kas keleri metai mums pasitaikančia galimybe teisėtai susirinkti, pažvelgti į mūsų ūkio slapčiausius kampelius. Atkreipkime dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus nei tuos, apie kuriuos iki šiol kalbėjome! Pamąstykime apie mūsų valstiečių padėtį, apie jos pagerinimo būdus. Bet ypač įdėmiai pažvelkime į tą pražūtingą įtaką, kurią jiems daro žydai. Ši gentis, pakviesta pas mus dėl didžiojo karaliaus klaidos, iš svečių tapo šeimininkais. Kenčiantiems dienos ilgos – ką jau kalbėti apie metus. Žydai neabejotinai skurdina mūsų valstietį. Jei šiuo reikalu nieko nenuspręsime dabar, po trejų metų apie tai vien kalbėti beteks! Todėl skubėkime ir pagalvokime, kokiu būdu bendromis pajėgomis galime išgelbėti mūsų valstiečius iš žydų nelaisvės. Tegu kiekvienas gerbiamas pilietis teikiasi pasakyti savo nuomonę šiuo svarbiu klausimu. Dauggaliui regentui Vaidilai suteikiu žodį.
       PONAS VAIDILA. O ką, geradari, kokia gali būti kita nuomonė? Žydai sukčiai, pagonys, nenaudėliai, geradėjau, ir baigta. Nelaimei, karti jų, kaip buvo daroma lenkų laikais, dabar negalima, tai ką su jais daryti?
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS (kalba švelniai, meilikaujamai, kraipydamas galvą, nuolatos graužia nagus). Kad yra lyg ir žydai negarbinga tauta, tai yra lyg ir niekas, tai yra lyg ir neabejoja. Juos visi gerai pažįstame! Paskutinius, tai yra lyg ir marškinius ne tik nuo mūsų mužiko, bet ir nuo mūs pačių, tai yra lyg ir nuvilks! Bet visi žydai pagonys, ne katalikai...
       PONAS LINGAUDAS (pertraukdamas ir piktai šiaušdamasis). Ką, pone, priekabių ieškai, ar ką? (Pamėgdžiodamas pono Kurdziukevičiaus balsą ir judesius) Pagonis! Ne katalikas! Tai, pone, tiesą sakant, mano evangelišką tikėjimą prikaišioji!.. Argi ne?
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS (neapsakomai sutrikęs, bet kalba dar maloniau). Tai yra lyg ir gink Dieve! Nė nežinojau, kad ponas teisėjas esi, tai yra lyg ir kalvinas... Aš kalvinų sektą, tai yra lyg ir gerbiu.
       PONAS LINGAUDAS (staiga pakildamas iš vietos). Kalvinas! Kalvinas!.. Sekta!.. Aš ponui tuoj kalviną parodysiu!
       SENIŪNAS (sulaikydamas poną Lingaudą). Pone teisėjau, malonėkite nusiraminti. Akivaizdu, kad ponas rotmistras nė nemanė kam nors dėl ko nors priekaištauti ar ką nors užgauti. Žodžiai „krikščionis“ ir „katalikas“ paprastai čia laikomi ir vartojami kaip tą patį reiškiantys. O mūsų kolega, nepaisant savo žavumo ir iškalbos, kalbėdamas ekspromtu negalėjo pasverti kiekvieno žodžio.
       PONAS LINGAUDAS (šiek tiek atlyžęs). Na galbūt ir taip... Aš gi savęs užgaulioti neleisiu.
       SENIŪNAS (norėdamas kivirčą visiškai užglaistyti). Dabar ponui rotmistrui suteikiu žodį.
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS. Kiekvienas regi, kad ta prakeikta žydų padermė yra Dievo bausmė mums! Ko gi, tai yra lyg ir turėtume imtis? Nieko!.. Ponas regentas gerai šneka: jeigu jau visų iki vieno iškarti negalima, tai ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Tai yra neišvengiama lyg ir blogybė!
       PONAS ZABARMUCHA (tamsiai mėlyna nosine šluostosi prakaitą nuo kaktos). Ko čia veltui aušinti burną. Žydas tinginys ir chamas tinginys! Ko taip turime rūpintis chamais? Žinome, iš kur kilęs chamas! Kad ir ką darytum dėl jo, niekas nepadeda. Kas bent tris dienas kaime praleido, tas sužinojo, kokia tai gyvačių padermė! Chamas ir lieka chamu!.. Kad ir kiek jį teptum, pone, medum, aišku, kuo kvepės. Chamas – aštuoniolika, o žydas – dvidešimt be dviejų.
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS (saldžiai, lyg medum teptų). Bet, tai yra lyg ir chamas visada katalikas. (Užsidengia ranka burną bijodamas, kad ponas Lingaudas vėl neįsižeistų) Taigi chamas visada krikščionis, o žydas, tai yra lyg ir visada žydas. Visada pagonis! Dar ir mūsų kraują į savo macus deda! Žydas – tai pagrindinis mūsų krašto priešas. Tai vilkas, kuris, tai yra lyg ir visų mūsų naudą griebia ir suryja! Būtinai reikia dėl tų bjaurybių ką nors sumąstyti! Reikia juos taip išvyti lauk, kad niekada, tai yra lyg ir nė pėdos, nė padujų neliktų!
       PONAS ŽYCINSKIS. Jei jau mano eilė kalbėti, privalau atkreipti ponų dėmesį, kad gal ne visai pagrįstai taip rūsčiai kalbame apie žydus. Būdamas aštuoniasdešimtmetis senis, pamenu senesnius laikus nei jūs, ponai. Ir lenkų laikais ne taip jau korėme žydus, kaip galbūt kai kam dabar atrodo. Aš taip pat iš savo protėvių paveldėjau šiokį tokį žemės plotelį. Sutinku, žydai kenkia mūsų valstiečiams. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad jie mūsų krašte yra vieninteliai žmonės, kurie dar bent kokiu įžvalgumu, sumanumu, nuovokumu, apsukrumu saugo mus pačius nuo visiškos barbarybės ir visiškos pražūties. Nėra ko slėpti vieniems nuo kitų! Visi savi. Juk visi nuo senų laikų esam bajorai ir broliai! Ar tik mes patys nekenkiame savo valstiečiams labiau nei tie, kaip sakote, bedieviai žydai! Mes į jų rankas įdavėme pavojingiausią ginklą: degtinę. Ir liepiame jiems tą degtinę būtinai parduoti. Juk degtinės kaip vandens ant žemės neišpilsi. Kad pinigą uždirbtų, turi ją kas nors išgerti. Žydas visokiais būdais skatina valstietį gerti, nes jei to nedarys, valstiečio ponas jį pražudys. Visiškai išvarę žydus, kaip ponai savo kalbose siūlėte, kur rasime siuvėją, stiklių, skardininką, katilių? Kur rasime kasdien reikalingų amatininkų? Kur kaime yra amatininkas krikščionis? O ir mūsų miestuose jų ne tiek daug. Jeigu jau išvejame žydus – tai išvykime juos tik iš karčemų ir smuklių; ten jie kenksmingiausi. Aš taip seniai padariau ir man gerai. Tie žmonės, neturėdami žemės, iš uždirbto grašio turi gyventi ir tą grašį uždirba taip, kaip moka. Matyt, visame pasaulyje gudresnieji apgaudinėja kvailius; tokia visuotinė taisyklė. Padarykime ir mūsų valstiečius protingesnius, kad taip lengvai nesileistų apgaudinėjami. Dabar bajoras be žydo, kaip seniau be kardo, nė žingsnio žengti negali ir be jo yra tik pusiau bajoras. Pasiūlykite, ponai, būdus, kaip be žydų apsieiti? Aš, senis, viena koja jau karste, žinau, kad būsimų pasitarimų nebesulauksiu, bet esant dabartinei situacijai neįsivaizduoju kaimo gyvenimo be žydo pagalbos ir sakau, kad negana šaukti „išvyti žydus, pakarti žydus“ norint tokį sudėtingą reikalą sutvarkyti. Negana taip rėkti, o viduje galbūt visai ką kita galvoti. Pirmiausia krikščionis reikia išmokyti to, kuo su tokia nauda mums užsiima žydai. Ir dabar kiekvienas iš mūsų vykdamas čia pakeliui užsuko į karčemą, laikomą krikščionio, ir matė ten tokią pat girtuoklystę, tokį pat nevalyvumą, apgavystes ir plėšikavimą, bet to meilumo, to žydiško geranoriško paslaugumo tikriausiai nepatyrė. Ir nors aš gal keliasdešimtą kartą per savo gyvenimą dalyvauju seimelyje, ir nors nė sykio nieko gero iš mūsų posėdžių ir pasitarimų neišėjo, šįkart sakau: mada rėkti ant žydų yra mada, tuščiažodžiavimas, mūsų valstietis ne tiek nuo žydų, kiek nuo mūs pačių žūsta. O dabar, vaikeliai, tarkitės, kaip mokate, bet visai išvyti naudingus žmones patarti jums negaliu. (Seniūnas maloniai spaudžia Žycinskiui ranką)
       PONAS VAIDILA (užsidegęs). O aš kartoju, dauggali, išvyti tuos netikėlius visiškai, ir baigta!.. Kas man tas žydas?.. Ot!.. Ir baigta!
       PONAS VIRPŠA (taip pat įpykęs). Ir aš pritariu ponui regentui. Išvyti tuos apgavikus į pasaulio kraštą, kur pipirai auga... ir gana! Jie – mūsų valstiečio ir mūsų prapultis! Jie – siurbėlės, visą kraują išsiurbiančios!
       SENIŪNAS. Kaip tik šiuo reikalu turiu parengęs projektą. Įvertindamas gerbiamojo susirinkimo uolumą rūpinantis bendruoju gėriu, vis dėlto nemanau, kad tuoj pat prieš žydus reikėtų imtis tokių griežtų priemonių. Vis dėlto jie – žmonės, mūsų artimieji! Ir su jais reikia elgtis kaip su žmonėmis... visa kita laikas padarys...
       PONAS VAIDILA, VIRPŠAS, VISI (pertraukdami seniūną). O ne! Geradėjau, gerbiamasis seniūne, jokios malonės, nesutinkame! Išvyti, išvyti! Kad ir pėdų tų pagonių nebeliktų, ir baigta! Išvyti su vaikais... daiktais... Pritariam! Pritariam! (Visi rėkia ir šurmuliuoja)
       SENIŪNAS (kai triukšmas kiek aprimo). Labai vertinu ir didžiai gerbiu šviesių ir garbingų piliečių uolumą. Bet ne per vieną dieną Krokuva buvo pastatyta. Darykim viską protingai ir palengva. Susitarimo projektas numato iš pradžių išvyti žydus iš karčemų ir smuklių, kur jie pasirodė esą kenksmingiausi. Todėl prašau uoliai visuomenės gerove besirūpinantį gerbiamąjį regentą Vaidilą savo ranka pasirašyti projektą šiuo klausimu. (Paduoda popierių Vaidilai)
       PONAS VAIDILA (didžiai nustebęs). Kaip? Dauggali...
       SENIŪNAS. Šiame popieriuje kaip tik yra tų netikėlių žydų išvijimo iš piliečių karčemų ir smuklių projektas. Reikia mums visiems pasirašyti.
       PONAS VAIDILA (rimtai ir nepatenkintas). Kaip? Dauggali... Turiu išvyti savo žydus iš savo karčemų ir smuklių?!
       SENIŪNAS (nustebęs). Taip! Ir ponas regentas, ir mes visi. Ką tik gerbiamas regentas savo kalboje tam viešai pritarėte.
       PONAS VAIDILA (susierzinęs). Aš? Dauggali!.. Niekada! Aš niekada nepasirašysiu! Ir baigta! O ką aš su savo propinacija darysiu be žydo? Kuo aš pavirsiu? Kad aš žydus iš savo karčemų vyčiau!.. Tai gal gerbiamasis susirinkimas nori mane ubagais paleisti! Ir baigta! Ne, niekada... Ir baigta!..
       PONAS ŽYCINSKIS. Bet ką tik gerbiamasis pats apie tai mums čia kalbėjai!
       PONAS VAIDILA (ypač karštai). Aš ką kita, gerbiamasis, turėjau galvoje... ir baigta. Žodis – vėjas!.. Ir baigta! Aš savo noru skurdžiumi ir vargšu tapti niekada nesutiksiu... Ir baigta!..
       SENIŪNAS (truktelėdamas pečiais). Ne! To negali būti! Tai kažkoks nesusipratimas! Ponas vėliavininke, malonėkite apie tai pakalbėti su ponu regentu, o dabar kviečiu pasirašyti poną Virpšą.
       PONAS VIRPŠA. Aš?.. Aš?.. Aš gyvenime pirmas pasirašyti neinu! Tai savo bobutei, gulinčiai mirties patale, prisiekiau! Tegu kiti garbingojo susirinkimo nariai pasirašo. Aš – vargšas bajoras! Aš žmogus paprastas, nieko neišmanantis artojas, gerbiamasis, namisėda! Malonėkit, gerbiamasis seniūne, atleisti mane nuo šito (lenkiasi); netgi pagal abėcėlę mano pavardė yra garbingojo susirinkimo dalyvių pabaigoje. (Pasitraukia į šalį, slepiasi kampe)
       SENIŪNAS (netekęs kantrybės). Pone rotmistre, geradėjau, kviečiu gerbiamąjį.
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS (nustojęs graužti nagus). Aš, tai yra lyg ir negaliu su tuo sutikti ir pasirašyti. (Pakeldamas balsą lyg deklamuotų) Be Dievo bausmės šaukiančios, tai yra lyg ir skriaudos žmonai ir vaikams, tai yra lyg ir savo! Tai būtų visiška mano, tai yra lyg ir turto pražūtis. Turiu rūpintis savo giminės likimu. Ponas Dievas mane asmeniškai palaimino palikuonimis. Reikia duoti išsimokslinimą vaikams, tai yra lyg ir mano, nes taip daryti ir ponas Dievas liepė. Išviję žydus iš smuklių ir karčemų, liksime be pragyvenimo šaltinio, be grašio! Pasirašydamas, tai yra lyg ir šį aktą, savo rankomis savo turtui duobę iškasčiau!.. Tai yra lyg ir... Ne!.. Prašau atleisti!
       SENIŪNAS (sunkiai atsidusdamas). Tad garbiojo teisėjo Zabarmuchos eilė.
       PONAS ZABARMUCHA (kasydamasis pakaušį ir šluostydamas visada rasotą nosį ir kaktą): Aš, gerbiamasis, nenusimanau popieriuose ir nieko nepasirašysiu, tiesiai sakau. Kam man tas parašas?! Bet jeigu gerbiami kolegos pritars gerbiamojo seniūno projektui... tai aš duosiu garbės žodį.
       SENIŪNAS (maldaujamai). Bet kodėl, teisėjau, nenori parodyti pavyzdžio, kodėl ne tau pirmam savo parašu padaryti didžiausią paslaugą tavo kraštui? Puikus dalykas visų labui gerą ir naudingą darbą pradėti! Pasirašyk, teisėjau!..
       PONAS ZABARMUCHA. Ne!.. Duodu garbės žodį! Bet nepasirašysiu.
       SENIŪNAS. Tačiau jei nori padaryti daugiau, teisėjau, kodėl mažiau padaryti negalėtum?
       PONAS ZABARMUCHA. Kaip, gerbiamasis, daugiau? Garbės žodis manęs niekam neįpareigoja. O kai tik pasirašysiu, tai ir galas! Tada jau bet kas man duobę iškasti gali!
Verba, gerbiamasis, volant, scripta, gerbiamasis, manent**... Oho! Aš, davęs dėl ko nors garbės žodį, paskui galiu pasielgti kaip man norėsis, kaip atrodys patogiau, ir vaikščiosiu sau patenkintas. Garbės žodis, gerbiamasis, – ne dokumentas... Sakykit, ką norit, ponai! (Tuo metu salėje prasideda sumaištis, girdėti nepasitenkinimo šnibždesiai. Tarp garbingojo susirinkimo narių sukinėjasi ir pėdas mėto ponas regentas Vaidila, o jau susiraukęs – net pažiūrėti baisu)
       SENIŪNAS (Žycinskiui). O ponas geradaris vėliavininkas?
       PONAS ŽYCINSKIS (garsiai). Aš tuoj pat pasirašau po tokiu humanišku, išmintingu ir naudingu aktu. Visiškai išvyti tuos nelaimingus žydus, kaip čia siūlė gerbiami kolegos ir broliai, būtų barbariška, bet pašalinti juos tik iš mums kenkiančių vietų būtų geradarystė. Ponai, paklausykit manęs senio! Žiūrėkit, švaria sąžine einu pasirašyti ir jus visus kviečiu. (Pasirašo, po jo pasirašo seniūnas. Ponas Vaidila salėje kažką rašo ir taip pat renka parašus)
       SENIŪNAS. Gerbiamasis susirinkime! Jau du parašai yra, laukiame daugiau.
       PONAS VAIDILA (įpykęs, laikydamas popierių rankoje). Prašau, dauggali, žodžio!.. Ir baigta!
       SENIŪNAS. Gerbiamajam regentui Vaidilai suteikiamas žodis.
       PONAS VAIDILA (skaito). Viešpaties metų 1823-iųjų rugsėjo 10 diena. Mes, infra subscripti susirinkę į šį seimelio posėdį piliečiai, ponderande dalykus ir aplinkybes, su gailesčiu animadvertendo, kad tarp mūsų atsirado kolegų ir brolių, kurie naujų ir broliškai lygybei bei mūsų garbingai įsigytam turtui kenkiančių projektų insidiose imponere moliuntur ir juos sanctioni gerbiamajam kilniųjų susirinkimui submittere, visai nekreipdami dėmesio į aiškią žalą boni publici ir riziką mūsų ir mūsų vaikų gerovei; praepediendo tolesnėms galimoms pasekmėms unanimitate, savo rankomis pasirašę ir antspaudais parašus patvirtinę, šį įrašydami protestą sollemniter prieš tai pasisakome. O siekdami išvengti in futuro dėl tos priežasties galinčio kilti nusistatymo, remdamiesi maloningai mūsų luomui patvirtintų bajoriškų prerogatyvų galia, tiek viarum publicarum sistemos įvedimo požiūriu, tiek ir siūlomo tironiško apsiėjimo su judėjais, vulgo žydais, siūlant pašalinti juos iš jų turimų buveinių be menkiausio gailesčio jų vaikeliams požiūriu – šį mūsų viešą protestą amžinai atminčiai ir šiuo atveju tinkamam panaudojimui į mūsų gimtosios apskrities miesto ad acta įrašome. Jo patvirtintą kopiją eorundem deponere sine mora prie maršalkos lazdos įsipareigojame. (Perskaito keturiasdešimties pasirašiusiųjų pavardes)
       VISI. Sutinku! Sutinkame! Sutinku! Vivat mūsų senasis regentas! Ot rašo, pasiutėlis, lyg karolius varstytų!
       SENIŪNAS (kreipdamasis į Žycinskį). Na, pone vėliavininke, mums jau nėra čia ką veikti! Tegul jiems Viešpats Dievas atleidžia ir akis atveria! Man belieka eiti pas generolienę ir padėkoti jai už suteiktą salę. Ir šįkart baigsime mums įprastu būdu vadinamuosius mūsų seimelių posėdžius! (Kreipdamasis į visus posėdžio dalyvius) Gerbiamasis susirinkime, atsisveikinu pusei valandos.


       3 SCENA

          Veikia tie patys, nėra tik seniūno

       PONAS ZABARMUCHA (kreipdamasis į poną Vaidilą). Ot nušluostei jam nosį, regente! Net išsinešdino it musę kandęs!
       PONAS VAIDILA (didžiuodamasis, kad jam pavyko parašyti manifestą, bet vis dėlto įpykęs). Va taip!.. Ir baigta! Kas man, kad jis seniūnas! Baisus mat ponas!.. Ir baigta! Šlėktelė ant ežios lygus vaivadai!.. Ir baigta! Ne tokius mes jau pergyvenome! (Vaikšto po salę greitai, mosikuodamas rankomis) Mano, kad jis didelis ponas!.. Išvyti, gerbiamasis, žydus iš karčemų! Nuolankiai prašau! Tam, kad mūsų bajorų luomą sunaikintų ir engtų. Ne ant kvailių pataikė!.. Ir baigta! Pažįstam vilką avies kailyje! Palūkėk, katinėli gerbiamasis! Mes tau dar ne tokius batus pasiūsime! Juk labai gerai, kad jam jokiame seimelyje visiškai niekas nepasiseka. Šaunu! O ar pastebėjote, kaip apsukriai įsispraudė į manifestą žodžiai: „naudodamiesi maloningai mūsų luomui suteiktomis prerogatyvomis“?.. A?.. (Tylesniu balsu, diplomatiškai) Matote, ponai, tam, kad valdžios neužkabintume. Nes jis – išdavikas, ir baigta.
       PONAS KURDZIUKEVIČIUS (iki šiol kantriai klausęs ir kramtęs nagus). Visos sielos Viešpatį šlovina!.. Tai yra lyg ir kas – išdavikas?
       PONAS VAIDILA (garsiai, skardžiu balsu). O tas seniūnas! Jis – užkietėjęs maskolius!..
       PONAS VIRPŠA. Ką čia, gerbiamasis, kalbi!.. Fe!.. Toks ponas, toks garbingas pilietis!
       PONAS VAIDILA (vis dar įpykęs). Dauggali, išdavikas, ir baigta!.. Šnekėk man, pone! O kurį jau seimelį jis nuolat postringauja apie subordinaciją, tvarką, sutarimą, apie visuomenės gerovę? A?.. A?.. Tip top – maskoliškumas! Pasvarstykim tik, ir baigta! Tai – Maskvos dūšelė! Prisiekiu, kad maskoliai jam moka! O dabar gerbiamasis nori kelius taisyti, kad kada nors patrankas prieš mus lengviau galėtų pastatyti. Nuo senų laikų pažįstama... Ir baigta!
       PONAS TANSKVILA (netikėdamas). Ką tu čia, gerbiamasis, kalbi? Kuris maskolius jam turėtų mokėti? Mes juk jau Rusijai priklausome! Kai gabens patrankas, tai rusai jas jau savo žeme gabens. Už ką dar kam nors turėtų mokėti? Nė skatiko niekam neduos!..
       PONAS VAIDILA (tvirtai įsitikinęs, su aplombu). Jeigu, pone geradėjau, taip, kaip aš 1794 metais šventojo Kazimiero saugomas, būtum žiūrėjęs į etmoną, dabar kaip ir aš žinotum ir suprastum, kas yra, gerbiamasis, išdavikas... Ir baigta!
       PONAS VIRPŠA (truktelėjęs pečiais). Dievaž! Vis dėlto gal ir gerai, pone, sakai. Gal ir tikrai jis yra Maskvos šnipas, gal ir išdavikas!
       PONAS VAIDILA (išdidžiai). Aš niekada vėjais žodžių nemėtau!
       PONAS VIRPŠA (nuoširdžiai susigraudinęs). Viešpatie mieliausias! Kas dabar tuos žmones pažins!.. Ot laikai, laikai!.. Bet pasprings! Užčiaupėm jam burną manifestu!
       Ponas LINGAUDAS, ponas ZABARMUCHA, ponas STRUPEIKA, ponas VILKUTIS, ponas TANSKVILA, ponas KURDZIUKEVIČIUS, ponas RUBAŠKA (kartu). Taigi, ponai, ir išaiškėjo!.. Ylos maiše nepaslėpsi! Seniūnas – maskolius, išdavikas, šnipas!.. Kas galėjo tikėti!.. Oi, laikai, laikai!.. Reikia ir kitus kolegas perspėti, kad budresni būtų...


       Rašiau Ustronėje
       1849 m. liepos 4 d.

       Versta iš: Morawski S. OBRADY SEJMIKOWE NA LITWIE.
       BZDURSTWO // M o r a w s k i    S. Szlachta – bracia. Wspomnienia,
       gawędy, dialogi (1802–1850) / Wydali A. Czartkowski i H. Mościcki.
       Poznań: Wydawnictwo polskie R. Wegnera, [1929].

____________

* Mažo nepeikiu (lot.)
** Žodžiai nuskrenda, raštas lieka... (lot.)