MUSĖ, Tol. Rytuose laikoma
nematerialios, be paliovos
klaidžiojančios sielos sim-
boliu. – Tačiau dažniausiai
ji siejama su liga, mirtimi
ir velniu; paplitęs tikėjimas,
jog ligos demonai puola žmo-
nes pasivertę m. Biblijoje
paminėtas velnių valdovas
Belzebubas (hebr. Ba'al-
Zebub – musių valdovas), ku-
ris dažnai vaizduojamas m.
pavidalu, yra pirminės kana-
aniečių dievybės Balzebulo
modifikacija; pagal persų
mitologiją blogį įkūnijęs
Arimanas į pasaulį įsiskver-
bė m. pavidalu.

 

 
Simbolių žodynas



       Alkoholikės

       1
       Clopcy, puscie, nietšeba, ja niechce, mne boli, niechce, boli puscie, mne boli… boli…
       Trys basi, mėšlinom tarpupirštėm, nusmukusiom suplyšusiom kelnėm piemenys, girti, ropojantys, vemiantys, siurbiantys iš tamsaus žalsvo stiklo butelio, pasikeisdami – dviese laiko iškeltas virpančias kojas, trečias skverbiasi – prievartauja trylikos penkiolikos metų mergaitę. Keistas, tarsi viskam atbukęs, jos veidas, paliestas d a u n o. Menka perplėšta, labai nešvari suknelė, purvinos basos kojos. Ant vienos, užkliuvusios už neproporcingai didelio pėdos nykščio, supasi nešvarios kelnaitės. T u t e i š ų  tarmė, rusiški keiksmai: Ležac' kurva tvoja mat', ona niechce, a zato my chcemy, suka, jei boli, a sama až lyžasie, jak chce, suka tvoja mat', ležac', my ci pokažym, co chlopcy mogon, podnies' dupe, nu, bystrej, nu, čego ležeš jak kloda, davaj…
       Trys engiantys, niekinantys, prievartaujantys piemenys. Galbūt žiemą netgi lankantys lenkų mokyklą Turgeliuose, gal netgi ne alkoholikų sūnūs. Tačiau samogonka savo padarė – dabar jie trys gyvuliai, įsivaizduoją aptikę rujojančią kalę, trys vyrai, galį ją patenkinti. Keturiolikmetę silpnaprotę mergaitę. Apleistą, užmirštą, niekam jau nepriklausančią. Parugėje tarp mėlynuojančių rugiagėlių, tarp laukinių aguonų. Tokią kvapnią ir skaisčią vasaros popietę. Toli nuo kaimo, nuo žmonių. Nežinia, kokiu saldainiu ją čia atsivilioję, apgavę, nežinia, kokius stebuklus parodyti pažadėję. Trys galvažudžiai, nepilnamečiai, nepakaltinami, nesugaunami, nes niekam visame pasaulyje jų auka nerūpi. Net motinai.
       Samogonas varva per jų smakrus. Jie tiesiai iš tamsžalio butelio siurbia tą skystį, stengiasi supilti ir jai, pro sukąstus dantis, pro per anksti išpuvusių dantų kiaurymes jie pila ir pila, ji springsta, vemia, štai akys užvirto, iškeltos kojos pastėro. Bet jie nesitraukia, jie dar nepasisotino, jų paslėpsniuose dar šėlsta hormonų audra, skatindama dar ir dar kartą mėginti, pažinti, sulaukti to sprogimo, kuris duoda per girtas jų makaules kaip kūju, kaip laukų akmeniu per dar skystakiaušes, pasišiaušusias piemenų galvas.
       Ir m u s ė s. Debesys. Stiklasparnės, jos jau negali pakilti. Jos girtos. Nusėdusios degtinės likučius ant piemenų smakrų, ant mergaitės lūpų, kaklo, krūtinės, pilvo. Stiklasparnių alkoholikių puota. Jos čia susirinko iš visų aplinkinių kaimų. Degtinės kvapas jas pašaukė: skriskit, mielosios velnio patelės, jums paruošta puota, keturi buteliai samogono, kurio niekas dabar netaupo, nes šią popietę trys piemenys parugėje niekina nepilnaprotę nekalčiausią mergelę, skubėkit, stiklasparnės, nes degtinė greitai išgaruoja, jos garus ir tvaiką išnešioja vėjas, tad nedelskit.
       Velnių valdovo bendravardės. Jos neskiria aukos nuo budelių. Jos akmenširdės kaip pats šėtonas. Trokštančios vieno – apsvaigti, apsvaigti. Ir dabar jos jau girtos. Blyškiaveidė musių palaima, panaši į piktąją dvasią ar mirtį. Štai jos svirduliuoja, griūva ant šono, verčiasi ant nugaros, mataruoja kojytėmis. Sparnai jau permirkę. Nepaskrendantys. Nereikalingi. Joms pasiutusiai gera. Ne linksma, bet g e r a . Joms gera, kad niekas dabar jų nepritrėkš delnu, net nenuvys rankos judesiu. Piemenų pirštai dabar – kitur. Jie naršo, knisa, rausiasi, stengdamiesi pagelbėti nepilnamečių pimpalams bet kokia kaina įsiskverbti ir paniekinti negalinčią ir nemokančią apsiginti, nedrįstančią šauktis pagalbos, paliktą likimo ir trijų girtų bernų ir girtų musių valiai – suėdimui.
       Drąsios ir nuožmios. Siurbiančios. Nešvarios kaip ir jų auka. Paslaptingu būdu prieš tūkstančius metų prasiskverbusios į žemę, į Nojaus laivą patekusios per klaidą, per senio ar Dievo neapsižiūrėjimą, ar per velnių valdovo gudrumą ir išradingumą. Tūkstantmetės, tačiau gyvenančios vos kelias dienas, kad suspėtų nusigerti, apvirsti ant nugaros degtinės baloje ir apsvaigusios prigerti. Išdvesiančią kartą tuojau pat keičianti kita karta. Nesunaikinama padermė, kurią Colinas de Plancy, vaizduodamas Belzebubą, taip išraiškingai nupiešė – juodu tušu ant balto popieriaus, kad ryškiau matytųsi, – ir atspausdino „Dictionnaire infernal“ (1845 m.).
       Mergaitė jau miršta. Piemenims vis sunkiau išlaikyti pakeltas jos kojas. Jau jos stingsta į akmenį, linksta prie žemės, sukeldamos budelių įniršį. Jie šnypščia, kriokia: Nu, scierva, čymaj nogi, čymaj, suka, juž nie boli, co? nie? ciebie jiešče malo, tak biež do gemby, nu, otvieraj pysk, nu, otvieraj, kurva tvoja mat'…
       Jau nebegyvą jie engia, naikina, trypia norėdami suvaryti į žemę, paslėpti, kad neliktų nė ženklelio, jog čia kelias valandas trys vyrai tenkino vieną mergą, kuriai vis buvo maža. Keturkojai ropliai, užmiršę, kaip išmoko atsistoti ant dviejų, kaip žengė pirmuosius žingsnius link girtų tėvo ar motinos rankų. Šūdini karžygiai. Mėšlinomis tarpupirštėmis, niekada vandens nemačiusiais bibukais, kurių ilgį ne sykį yra matavęsi šiaudu ar pagaliuku. Purvini kaip velnio panagės. Stangrūs kaip šėtono uodega, kietabirkiai kaip kipšų ragai. Vienós su musėmis prigimties. Nesunaikinami nuo pat išvarymo iš rojaus gašlūnai. N i e k a d a   n e n u b a u s t i . Nepatyrę bausmės slėgio. Net nenujaučiantys, jog po krikšto ir jiems buvo dovanota Šventoji Dvasia. Kur ji dabar? Nejaugi akmeninėse jų širdyse?
       Tušti tamsžalio stiklo buteliai. Budeliai miega. Mergaitė miega amžinu miegu. Nekaltoji. Priklausanti Dievui ir jo angelams. Bet kas gi ten? Kas baltuoja tarp juodalksnių? Kas artėja basomis pėdomis nesiekdamas žolių? Kokie ten sparnai? Baltaplunksniai?
       Knarkiantys, persisotinę ir persigėrę niekšai ir jų pamotės musės. Niekas iš jų nemato, kaip aukštas, baltais drabužiais, sparnuotas vyras pakelia ant rankų mergaitę, priglaudžia prie krūtinės ir nusineša skrisdamas, vos ne vos balto apsiausto skvernais kliudydamas vystančias rugiagėles, nubyrėjusiais lapais laukines aguonas ir karčiuosius pelynus, čarnobylus.
       Budelio miegu miegantys nemato, kaip sparnuotasis pasuka upelio link, kaip pereina lieptą, pakyla į kalną, praveria iškrypusias, apipuvusias, niekada dažo nepajutusias duris, peržengia įdubusį slenkstį.
       Užmigę neregio miegu, trys piemenys nemato, kaip tamsiame žemos trobos kambaryje plyksteli ugnies kalavijas, ir ant lentų stalo stingstančias degtinės balas nutūpusios, dar nuo vakar dienos girtos musės, jau spėjusios persisunkti samogono tvaiku, apsunkusios, bersparnės Belzebubo sugulovės užsidega – mėlyna degtinės liepsna jau svilina, ryja, paversdama juodais bevardžiais gurvuoliais. Visas stalo paviršius liepsnoja. Svyla konservų dėžikėse užsilikę kilkių likučiai, raugintų agurkų nuograužos, duonos kriaukšlės, šeriuotų lašinių bryzai; net riebaluotos šakutės ir peiliai liepsnoja nežemiška ugnimi. Tačiau stalas lieka nepaliestas. Suodžiais nukarusių lubų balkiai taip pat ugnies nepaliesti.
       Nepaliesta ir labai nešvari, dėmėtomis antklodėmis pridengta medinė lova už senos apgriuvusios rusiškos krosnies. Nepaliesta liepsnų miega mergaitė. Dabar jos veidas šviesus kaip ryto debesis. Nepaliestas nė vienos musės. Nes jų čia jau nebėra – jos susvilo, pavirto juodomis šėtono ašaromis, saldžiomis nuo prisisunkusio alkoholio. Jų nelestų net varnas.
       Bet kas gi ten? Ar tik ne mergaitės krūtinė? Taip. Tai ji. Labai palengva pro amžino miego miglą ji stengiasi įkvėpti liepsnų nuskaistinto oro. Kvėpuoja. Šnabžda kažką pro miegus. Nemirus ji regi sapną: ant obuolmušio žirgo atjojantį karalaitį, jo drabužiai tvaska deimantais ir auksu, žirgo kamanos žiba sidabru, auksiniai, garbanoti plaukai plevena vėjuje. Jaunikaitis taria jos vardą: Basia, Basiun'ku, niespij, to ja, tvuj nažečony, na kturego tak dlugo čekales', otvuž očka, kochana moja…
       Ir niekas nežino, ar mergelė atvers akis, ar pakils, ar žengs link sapnuose išsvajoto bernelio, ar paduos jam šalto šulinio vandens atsigerti, ar pavadins jį vardu: Muj najdroššy Jasiu, tak viele lat na ciebe čekalam.
       Niekas nesužinos, ar karalaitis užsikėlė mergelę ant balno, ar nenumetė degančio deglo ant kiauro šiaudinio stogo, kad supleškėtų tas juodakilmis gyvenimas, tas girtuoklių lizdas, ta pakelės plėšikų buveinė, tiek metų nuo pasaulio slėpusi kerštingas, pykčiu dvokiančias širdis, kad ir jos sudegtų, pavirstų pelenais ir pakiltų į dangų.
       Niekas niekada nesužinos, kur karalaitis nusivežė mergelę, kur yra jo karalystė ir koks jos vardas, koks herbas, kokia pilis – požeminė ar dangiškoji…
       Ir tik nubudę, delnais suėmę sopančias galvas, piemenys galvós apie tai, ką jie padarė. Ieškos mergaitės, norėdami prigrasinti, kad neprasitartų, ką jie su ja veikė, kaip jie jos kūną trypė ir niekino. Tik trys nepilnamečiai, nedrįstantys pažvelgti vienas kitam į akis, nuožmiai puls vis dar girtas, ropojančias muses, tryps jas basomis pėdomis, juodais kulnais stengsis įtrinti į žemę, sunaikinti. Nes ir jiems pamažu taps aišku, kokią baisią nuodėmę spinduliuoja tie stikliniai, degtine permirkę musių sparneliai.
       Ir išsibėgios jie kur akys veda, palikę gyvulius rugiuose ir grikiuose. Lyg protą praradę, jie skris musių sparnais į žemės gale dunksančią saulės krosnį. Ir bus ji panaši į šventose knygose aprašytą pragaro ryklę – besotę bedugnę, negailestingą…
       Trys nuodėmės broliai. Vyriausias, kalčiausias, lyg akis išdegęs bėgs į didelį tvartą, kurio aukštosios durys, nukritusios nuo vyrių, gulės srutose, srutų ežere, pelkėje, išsiliejusioje pro durų angą į slėną fermos kiemą, iki kraštų jį apsėmusios, o skysto mėšlo pelkės vidury, nežinia, kaip ten patekę, ant vežimo su nuleistomis į mėšlą ienomis sėdės penki tuteišai, rūkydami jie aptarinės pasaulio grožybes, degtinės pigumą ir tvirtins, kad samogonką turėtų leisti pardavinėti Turgelių krautuvėj. Vyriausias brolis įbėgs į valdišką tvartą, kuriame už geležinių surūdijusių grotų žviegia dideli, kuproti, sulysę kuiliai, ir jis po kelių akimirkų taps vienu iš jų, ir nuo šiol jam teks aptarnauti kolchozo kiaules, įbridus iki pilvo į mėšlą ir srutas, jam teks gerai pasistengti, kad kiaulės liktų patenkintos, nes nuo jų nuotaikos priklausys kuilio likimas – važiuot į skerdyklą kaip niekam netikusiam b a l a m u t u i   ar tvarte pasenti, gauti medalį už nepaprastą vislumą, už gerą sėklą, už djabel'skie nasienie.
       Antras brolis, metais jaunesnis, metais doresnis ir kvailesnis, bėgs pelkės pakraščiu šokinėdamas per melioracijos griovius geisdamas pasislėpti, kad niekas jo nerastų, net motina, bėgs, nieko priešais save nematydamas, tarsi išdurtomis akimis ieškodamas angos į pragaro prieangį, ir suras, bet tai nebus labai ilgas kritimas į žemės gelmes, kur verda derva, lydosi auksas ir šikšnosparniais pavirtusios nuodėmės gaudo krintančiuosius. Ne, jis įkris į gilų melioracijos šulinį, kurio dugne telkšo rudas sieros skystis, riogso ožkų kaulai ir piemenų sumestų kačių maitos. Nukris minkštai ant kačių kailiukų ir užmigs nepabudinamu miegu, ir sapnuos muses, kurios nuo šiol bus jo miego žiniuonės, sapnų aiškintojos. Ir niekas čia piemens neras – ieškos visur, bet į šulinį net nepažvelgs.
       Ir tik trečias, jauniausias, brolis, kurio nuodėmė menkiausia, tik tas iš paskutinių, dar vaikiškų, galių mėgins vytis ant balto žirgo nujojantį karalaitį, šnabždės vakarais išmoktus lenkiškus poterius ir maldaus atleidimo. Ir kas žino, gal mergelė išgirs jo maldą, pažvelgs ir nuramins: Nieboisia, Zbyšku, ja ci daruje tvoje pšestempstvo, žyj dalej i nikdy nierub kšyvdy žadnej dzievčynie, obiecuj, i tvuj gžech ci opus'ci… Kas žino, gal bernaitis ir išsigelbės, gal dar ne vėlu…

       2
       Rūdninkų girios pelkėmis ir kemsynais srovena upelis Cirvija. Skaidrus vanduo, įvairiaspalviais akmenukais nuklotas dugnas, smagūs, per kerplėšas srūvantys kriokliukai. Į tokį upelį žvelgdamas nenoromis prisimeni Simono Daukanto aprašytus senovės žmonių takus per nepereinamas pelkes – upelis užšąla, ir žmogus, į roges pasikinkęs šunis, o gal ir briedžius, keliauja nekliudomas. Tiesiog negali atsistebėti, kaip Cirvija sugebėjo prasigraužti vagą per pragaro siera dvokiančius raistus. Ir dar išsikloti tokį prašmatnų, tvirtą, spalvingą dugną, tarsi persišką kilimą ant balto marmuro mečetės grindų…
       Bet kas gi ten, sietuvoje, taip negamtiškai blizga? Dalgiai? Peiliai? O tie, tvaskantys, ragai juk tikrai negali būti buliaus ar karvės ragai – švytėjimas išduoda ant dugno tvaskančio to k a ž k o    negamtišką prigimtį. Tad prieikim arčiau. Ir ką gi matom? Ogi du, vieną šalia kito suguldytus dviračius. Dar naujus, na bent jau jų rėmai ir vairai tikrai nesurūdiję. Pripažinkim, jog čia keista vieta dviračiams ilsėtis. Paprastai jie poilsiauja atremti į kokią nors sieną ar alaus baro palangę. Vadinasi, čia slypi paslaptis. Kadangi patys šie, dviem ratais judantys, daiktai niekaip negalėjo čia patekti, vadinasi, juos kažkas, tikriausiai žmogus – juk nesiveisia Rūdninkų girioj beždžionės, o ir paskutinis lokys, galbūt mokėjęs kelis metrus dviračiu pavažiuoti kokiame viduramžių cirke, jau prieš šimtą metų nudobtas, – ir išvada peršasi pati savaime: šiuos du švytinčiais ragais daiktus atsivedė ar atvairavo juos užsėdę du vyrai. Kodėl vyrai? Dėl to, kad jokios moters, netgi senmergės mėlyniautojos ar didžiausios nusidėjėlės, į šį Dievo užmirštą raistą nė su ilgu saldainiu nepriviliotum. Taigi du vyrai. Suprantama, jie turėtų slėptis kažkur netoliese, nes dviratis – brangus daiktas, įsigyjamas vienas visam gyvenimui, ypač šiame skurdžiame t u t e i š ų   krašte. Belieka gerai pasižvalgyti, pakelti vienos kitos šimtametės eglės šakas, žvilgtelėti štai už ano ar už šito kelmo, už kelmų sangrūdos. Nieko nėra? Na ką gi, tuomet pamėginkim įtempti – jeigu galima taip pasakyti – uoslę. Patraukim į vakarus, kur pro juodalksnių tankmę tarsi žarijų puodas žėri besileidžianti saulė. Dabar – į rytus, ten, kur taip greitai, nepastebimai buriasi šešėliai, medžiai, ypač reti kadagiai, tampa panašūs į žmonių figūras ar piktus demonus, liaudies dažnai vokietukais per klaidą vadinamus. Jeigu ir šioje pusėje nosimi neišgirsim posaldžio laužo dūmo ir dar saldesnės b r o g ė s   kvapo, suprasime, jog abu vyrai jau girti kaip šiaučiai ir kriokia nugriuvę ant drėgnos raisto žemės.
       Pagaliau dūmelis iš rytų šalelės. Buvo tokia daina apie saulelę, iš rytų šalelės tekančią, gal dar prisimenat?
       Taigi posaldis eglės šakų dūmas ir saldesnis už dangiškus migdolus užraugtos b r o g e l ė s   kvapas. Nepamirškim, kad dėl b r o g ė s   net karvė pasiunta: laužydama krūmus, vartydama medžius ir baubdama ji braunasi į vilkų karalystę, kad tik gautų to tiršto, šiltoko saldžiarūgščio srėbalo pasrėbti, nes ir keturkojui padarui retkarčiais norisi apsvaigti, gyvulio protelį pamesti, kaip kad žmogus, žinoma, dvikojis, geidžia keturkoju tapti apsvaigęs, trokšta būti raguotas, visą pasaulį ant rago smaigalio pasmeigti.
       Tad tegu šie du sumišę kvapai būna mums už vedlius. Tik ženkime kiek įmanoma atsargiau, nes ir raisto akys – bedugnės, ir sausi šakaliai, kai netyčia pastatai ant jų batą, labai garsiai traškėdami lūžta. O mums slinkti reikia kuo tylėliausiai, bemaž be subtiliausio pašalinio garselio, kad anie du, ant drėgnos žemelės giliai įmigę, girtuoklėliai staiga neišgirstų, nepašoktų ir, puolę ant dviračių, oru oru, kaip pasakoj, mums iš akių neišnyktų. Juk mes norime su jais geriau susipažinti, o per juos ir ypatingąjį musių alkoholikių porūšį ištyrinėti.
       O štai ir miegaliai. Dabar jau jiems per vėlu sprukti, tad galime ir pažadinti. Geriausia bus pašaukti vardais. Vienas jų vardu pan Antoni, antras, jaunesnis, pan Dzisiu. Matot, kaip smagiai pašoko, akis trinasi, negali patikėti, kad kažkas svetimas juos tokioje slėpynėje – gilesnėje nei senokai išnykusių raudonųjų partizanų urvas Rūdninkų girioj prie tos pačios Cirvijos – susekė ir aptiko. Nepagalvoja, taip staiga iš saldaus girtuoklių miego pabudinti, jog tie jų tvaskantys dviračiai ir buvo tas ryškus pėdsakas, įspėjęs ieškotojus, kad pats laikas nosimi pasidarbuoti. Ir ką gi, rezultatas daugiau nei puikus – abu vyrai, kaip į kelnes pridėję, apsmuktakiškiai, jau klaupiasi į samanas pasigailėjimo maldaudami.
       Bet argi mes kokie baudėjai, stambiais šratais b r a v o r o   statines kiurdinantys. Baudėjai po tokius raistus nevaikšto. Jie privažiuoja girios keliu prie raisto pakraščio, kelis sykius iššauna kurtinių ir velnių pusėn ir, pareigą atlikę, kryželį aplanke parašę, grįžta ten, iš kur buvo atsiųsti. Mes tik pasikalbėt per kemsus šokinėdami atėjom. Nes čia kaip tik panaši vieta Belzebubo padermei glaustis. Kaip ir reikėjo tikėtis, vyrai vienas per kitą prabyla. Ir tokia sudėtinga tarme, kad tik mes, seni vilniečiai ir Vilniaus apylinkių lankytojai, tegalime suprasti, ką gi šie du suodini beragiai – tarsi kažkas, labai galingas, už mums nežinomą jų prasikaltimą būtų jiems ragus metaliniu pjūkleliu nupjovęs, – virpančiom kinkom raistą drebindami šaukia: My, panie, tak sobie, jak tu poviedziec' nemnožko dlia svojej ochoty tego bimbru kilka litruf vypendzili, ne dlia rublia, co nie, to nie, dlia siebie i dlia rodziny na sviento Božego Narodzenia čy tež na Viel'kanoc gardlo pomočyc'.
       Kalba kaip pipirus į akis žerdami, kad mūsų akys apsiašarotų ir tų dviejų didžiulių b r o g ė s   katilų nepastebėtų. O mes, kaip susitarę, prie tų kubilų ir žengiam, visas utėles tuteišams į klynus suvarydami. Bet ką darys sugudėję, sulenkėję lietuviai – tyli, ūsus prikandę. Tyli ir laukia, kas gi čia bus – mirtis ar laisvė?
       O mes, suprantama, negaišim, nes saulė jau nusileido, laužas po katilu prigeso, piktosios dvasios jau slenka artyn, po tuteišemu šnabždasi, be to, ir kirviai, ir kiaulėms skersti peilis briedžio rankena laužo šviesoj blykčioja. Tad gaišti negalima. Klausiam tiesiai, jų tarme kalbant, prosto z mostu:
       Ar čia yra musių?
       Mūsų klausimas trenkia į jų bailias ausis kaip griausmas į b r o g ė s   katilą. Suklūsta it šeškai už uodegų nutverti. Mąsto, kokia čia paslaptis už muchų slepiasi? Gal pinigai už bimbrą? Ir jau šaukia: Nic niemamy ješče neuspeli spčedac' musial Zigmus' pšijechac' ale kurvy syn musi zablondzil, glupkovaty duren' niemamy ani rublia, proše panuf…
       O mes pakartojam:
       Ar čia yra musių? Mums jūsų rubliai nerūpi. Mums svarbu įsitikinti, kad musės alkoholikės sugeba b r a v o r ą   ir pačiame raisto vidury aptikti.
       Ach, muchy, oto jakže, jest, prosto same tučy, panovie, čarne tučy, proše tu, bližej kotla, beria žodžius kaip iš velnio gausybės rago.
       Prieinam ir matom, kaip juodas girtų musių tuntas b r o g ė s   katilo kraštais ropoja, svirinėja, daugelis jau tirštame srėbale ir prigėrusios, kitos ir nuskendusios, amžiams iš velnių akių išnykusios. Mums jau aišku, kad radom kaip tik tą porūšį, kurio ir ieškojom. O alkoholikės mūsų net nepastebėjo – apsvaigusios, griuvinėjančios, į karštą b r o g ę    krentančios zyzia šlapiais stikliniais sparneliais niekaip negalėdamos į vakaro orą pakilti, sugrįžti į kaimą, į tvartą, kur saugios galėtų girtus šėtono sapnus sapnuoti. Visuotinis svaigulys. Puota. Velnių balius. Viena kita iš tikrųjų, žiūrėk, jau ir raguota tapusi, jau ir su uodega, ir su mažomis skeltomis nagomis, net su barzdele, snukį išviepusi gundo pasilenkti ir užsimerkus gerai b r o g ė s   pasrėbti, kad galva tuosyk nuo pečių nulėktų ir pragaro vartai svetingai atsivertų…
       Mums belieka vyrų paklausti, kaip, jų galva, musės čia, vidury velnių raisto, atsirado, gal vyrai jas iš namų ar iš alaus baro kišenėse atsinešė, o gal jos po jųdviejų kepurėmis slėpėsi, kol jie čia dviračius stūmė?
       Vyrai tuteišai tik žlibėmis varto, pakaušius suodinais nagais krapšto, vienas į kitą žvelgia, klausimui atsakymo ieško, bet niekaip neranda, nes tos musės, kaip ponai jas pavadino, alkoholikės, čia, raiste, nuo seniausių amžių gyvena, juk jos iš velnių išsiveisė, čia joms ir vieta, argi ponai šito nesupranta? juk kur braga gotujesie, tam i muchy, niech ich djabli vezmu, tych kurvuf šatana.
       Ištarę šį siaubo vardą, tarsi kokį slaptažodį, abu vyrai apsidairo ir greitais mostais persižegnoja: „V imie oitca syna i ducha svientego amen, zžaluisie, Panie“. Matyt, kreipiasi į Dievą, nes jų kalboj, kur tik nespjausi, – ten ponas. Ponas guvnež ir pani kurva, o šalia be jokios sarmatos – ir Panna Najsvientša ir Pan Jėzus, teatleidžia jiems Dvasia Šventoji už tokį piktžodžiavimą.
       O mums jau aišku, kad musės čia nuo amžių gyvena, prieš šimtus metų midų siurbė, taip iki raisto kupstų graibymo nusilakdamos ir b r o g ė s   laikų sulaukė, tad ir visai prašmatniai įsikūrė. O vyrai, tie du apsmuktakelniai mėšlinom tarpupirštėm, anot vieno suomių rašytojo, čia niekuo dėti – ne jie čia alkoholikes atsikvietė, ne jie jas kaip patys save nugirdė. Greičiau jau Belzebubo sugulovės vyrus į raistą atviliojo, saldžiu zyzimu jiems galveles susuko, ir tie nusigėrė kaip musės ir į b r o g ė s   sapną paniro, velnių vestuves sapnavo, gal ir musių kadrilių ar mazurką sapne sušokt mėgino, tik raisto žemelė juos jau į glėbį buvo suėmus, jau siurbė jų sveikatą, ir jeigu ne mūsų viešnagė, tai greičiausiai lig šiol juos abu velniai jau būtų į pragarą nusitempę, muses nauju pilnu b r o g ė s   katilu apdovanoję.
       Sakome „būtų“. Tačiau su sakymais niekada nereikia skubėti. Visada prieš prasižiojant geriau palūkėti, gal net iš tuteišų akių laikinai išnykus, kad vyrai vėl prarastą drąsą atgautų, vienas kitam į snukį suduotų už tai, kad jis, o ne šis sumąstė dviračius Cirvijos dugne paguldyti, kad niekas nerastų, o ir nepavogtų. Tad juos stebime jų nematomi.
       Vyrai kirviais mėgina muses nukirsti, sunaikinti, nes jose slypi šios nakties nelaimės, nebūtų šių šėtono kalių, tai tie svetimšaliai, durni litvini, nebūtų į raisto tankmę brovęsi, nebūtų musių alkoholičkų ieškoję, tai vis per jas, per djabel'skie nasienie visos baimės ir kelnių pasmardinimai. Tad duoda vyrai kirviais per katilus su b r o g e , per kitus ir kitokius mažesnės talpos indus, labai suodinus, lyg tiesiai iš pragaro į raistą nematomų galių atneštus. Geležis sunkiai pasiduoda, kibirkštys žyra, į musę retai kirvio ašmenys tepataiko, tad girtuoklės ir toliau sau linksminasi, aukštielninkos kojeles krato, vyrus vilioja. Ir štai netyčia vienas kitam koją aukščiau klupsčio prakerta, kraujai paplūsta, bet sužeistasis nepasiduoda, niedaje za vygranon, kerta atgal, tik tiesiai per nematomus, gal nupjautus ragus, nors vyrui šie smaigaliai taip aiškiai rodosi, ach ty, djablie, šaukia, ja ci pokaže, kurvy syn. Taip kokį pusvalandį vyrukai vienas antrą į kapus varo, užmiršę ir kaimą, ir šeimas, ir save pačius, kas jie tokie ir iš kur čia vidury raisto atsiradę, ir muses užmiršę, tas nasienie šatana. Bet kur kirvis vyro rankoj – ten ir mirtis su dalge, su ja joks kirvis negali net lygintis. Raisto akys jau paraudo, rudas sieros tvaikas krauju pakvipo, tad musėms į pagalbą vienas kitas vilkas atbėgo, kraujus su raisto vandeniu laka, musėms dėkoja, vilkų kalba jas giria, gražių žodžių nepagaili. Abu bravoro panai – šis žodis nuo „pan“, ne nuo „pano“, to antikos girių švilpiko, nors negalėtume tvirtinti, kad ir jo čia nebuvo, nesėdėjo kokiam juodalksnyje ant storos šakos, viską, kas dėjosi, matė, žmonių drąsa ir žiaurumu stebėjosi, supratęs, kad nuo senovės laikų nedaug kas žemėje tepasikeitė: vis tie patys kovos kirviai, peiliai, dalgiai ir vis tos pačios vyno mėgėjos musės, – taigi panai vienas kitą do piekla sprovadzajon...
       Nujausdami, kuo pasibaigs ši dvikova, nelaukim, netrukdykim velniams jų svarbaus darbo – juk du nelengvus vyrus teks į tolimą pragarą tempti, į aukštakrosnių katilus grūsti, malkų įmesti, šakėmis gerai karštimą pasukti, kad vyrai nesušaltų, taip toli nuo savo namelių atsibudę, nesupratę, kur čia juos velniai atnešė. Ir būkim tikri, kad į juos pažvelgti būtinai atskris pats pragaro valdovas, senąja hebrajų kalba Musių Valdovu vadintas: Ba'al- Zebub. Ir jis tikrai bus kaip du vandens lašai panašus į ant šios knygos viršelio nupieštos m u s ė s , lotyniškai m u s c a , portretą. Tad nebūtina šėtoną įsivaizduoti kaip kokį tamsos valdovą, juodu, žemę siekiančiu, apsiaustu pečius apsigobusį, uodegą po skvernu paslėpusį, už auksinio diržo nuodingą durklą užsikišusį, raudona liepsna degančiomis akimis, dvišaku liežuviu ir riestais ožio ragais. Užteks pažvelgti į musės portretą ir suprasim, kokia galinga ir neišnaikinama yra ši padermė, per Nojaus klaidą paimta į laivą ir dėl to nenuskendus Tvano vandenyse. Be to, nepamirškim, jog čia pasakojome apie ypatingą m u s c o s  porūšį, apie muses alkoholikes, šiuo savo prigimtiniu polinkiu taip panašias ir į Neroną, ir į Staliną, tik į Hitlerį kiek mažiau, tačiau ir jam atitikmenų musių pasaulyje bus dar laiko paieškoti.
       Beje, mūsų laukia įdomus pasakojimas apie muses hibrides – degtinės ar vyno vardu „Jaučio kraujas“ ir tikro kraujo mėgėjas. Tad kantrybės, mielieji ponai. Verskime lapą ir skaitykime, o skaitydami permąstykime…

       3
       Vilnius, senamiestis. Pokarinius griuvėsius dar tik pradėjo valyti. Neskubėkim, laiko yra iki trečiojo pasaulinio karo pabaigos. Aškenazių ir sefardų kiemeliai, paversti v otchožyje mesta. Šių tolediškų oazių gyventojai seniai pakilę su dūmais į dangų – tik jų vaikų maldas dar atneša vėjas. Kai kur ant nutriušusių, keliais sluoksniais atsilaupiusių sienų dar galėtume pamatyti keisto nepažįstamo rašto raidžių likučius. Taip pat lenkiškų žodžių nuotrupas. Ir neseniai užtepliotas kirilicos raides…
       Ne visi griuvėsių rūsiai – negyvenami. O ne. Siauresnėje gatvelėje, žiūrėk, laipteliai kiek pravalyti, pataisytas turėklas, įstiklinti langai. Kažkas čia vyksta. Įtempkim regą ir klausą. Girdit? Kažkas dejuoja, aimanuoja ir klykia iš laimės ir beribio pasitenkinimo. Tai – kurvynas. Tamsiai raudono vyno rūsys. „Jaučio kraujo“ saugykla, kurioje, tiesą sakant, tas „kraujas“ menkai tesaugomas, nes jis liejasi upeliais – iš aukštų sunkiastiklių butelių į pražiotas gatvės vaidilučių rykles. Nenutrūkstama srovele tas klampus tirštas skystis plaukia į mergšių vidurius ir širdis.
       Vyno per daug. O vyrų ar jaunuolių – per mažai. Tokia moterų ir vyrų nelygybė. Sugriauta pusiausvyra. Kekšių per daug, o pimpalų trūksta.
       Ir vis dėlto vieno gero čia – per akis. Tai musių. Tų pačių, mūsų jau pažįstamų alkoholikių. Štai pažvelkit: ant cementinių grindų sujaukti čiužiniai, laisvosios meilės guoliai, tamsiai purpurinės jaučio kraujo dėmės, balos, maži ežerėliai, nes į rykles jau nebetelpa, jau liejasi per lūpų kraštus, jau kekšikės pačios pavirtusios „jaučio kraujo“ buteliais, tik atkimštais, dėl to ir reikalaujančiais kamštukų.
       Ir kiekvienoje vyno baloje – musės, melsvaakės stiklasparnės girtuoklės. Panašios į anas, raistines ant Cirvijos krantų, tvirtai prisisiurbusios prie vynu ištepliotų limpančių lūpų. Apsvaigusios nemažiau už rūsio šeimininkes. Joms negaila permirkusių sparnelių, jos džiaugsmingai dalija tas svaigaus skraidymo priemones mergšėms, kad ir jos bent pamėgintų klykdamos pazvimbti, pakilti iki žemų, aptrupėjusių rūsio skliautų. Sparnuotos, sunkios vyno talpos, trikalbės ar keturkalbės, nes ir keiksmai – žmonių kalba. Ir nieko čia nepakeisi. Kekšės ir vyno musės jau seniai suaugusios į nedalomą visumą. Tūkstantis musių – vienai parduodamos meilės prekeivei. Mėlyna musių tatuiruotė ant perlamutrinių krūtų, ant neraugintos tešlos pilvų, ant sumedėjusių šlaunų, ant suakmenėjusių blauzdų, ant rausvais, juodais šeriais pasipuošusių gaktų.
       Vyno siurbikės. Belzebubo sugulovės, išmokiusios lenkaites, rusaites, žydaites, lietuvaites išradingo kūniško pasitenkinimo meno. Kamasutros filialas Vilniuje. Buvusio geto rūsyje, kurio sienos dar mena Toros žodžius, jomis retkarčiais dar klajoja septynšakės šviesa, kartkartėmis pasklinda skubiai kepamos neraugintos duonos kvapas. Bet visi šie ženklai bejėgiai prieš nesiliaujantį girtų musių zyzimą. Šėtonas neišsižada karo jam suteiktų privilegijų. Dažniausiai čia aidi sueičių burtažodžiai, slaptažodžiai. Dejonės ir aimanos dabar čia panašios į padebesiais plasnojančių varnų kranksmą – užkimusį, trūkinėjantį, grasų. O musių zyzimas – kaip smuikas. Kaip sudegintas smuikas. Kaip liepsnose susvilusių strykų ašutai. Kaip Stradivarijaus medis, pavirtęs pelenu, tuo nuskaistintu ugnies pirmavaizdžiu. Ir virš visko karaliauja, šoka musės alkoholikės. Danse macabre. Septynios didžiosios nuodėmės, išraižytos ant stiklinių sparnų. Septynšakės išjuokimas ir pažeminimas. Septyni puolę angelai. Septynios Dievo rūstybės taurės. Septynios kūno angos. O virš griuvėsių – kaip sugriauto Jericho – septyni dangūs ir Knyga su septyniais antspaudais.
       Telkšančiose „jaučio kraujo“ balose jie guli lyg paskerstos kiaulės, kuiliai su išvirtusiais pautais. 1950 metų Vilniaus senamiestis. Šiaurės Jeruzalės palaikai. Išniekinti. Pridergti. Aplaistyti „jaučio krauju“. Pagoniškosios Kretos jaučių aukojimo aidas – keli šimtai žingsnių nuo palaimintų Aušros Vartų, nuo Šventosios Dvasios cerkvės, po kurios vartų arka net žiemą švyti dangiška aura.
       Karo metais įpratę žudyti ir prievartauti atsargos karininkai išleido iš narvo savąsias dukras, kad gundytų. Kad įsiraustų į šventuosius rūsius ir begėdiškai voliotųsi „jaučio kraujuje“. Apspistos musių, virpančios nuo užkeikto geismo ir nuo stiklinių sparnelių gausmo.
       Taip, visa tai buvo gana seniai, prieš pusšimtį metų. Tačiau tiems, kurie bent vieną naktį buvo nugrimzdę į rūsių kloaką, kurie buvo išsiurbti ir išmesti nuogi ant šaligatvio, anos naktys dar gyvos, nes dar gyvos septynios nuodėmės, septyni šėtono persikūnijimai: į prostitutes, į pedofilus, į homoseksualus, į heteroseksualus, į lesbietes, į sadomazochistus ir į m u s e s , mokėjusias nusigerti ir apsvaigus prasiskverbti pro septynias angas į jaunuolių širdis, kad ir jos sustiklėtų, kad jų pulsą varinėtų ne kraujas, o „jaučio kraujas“, atitekėjęs iš Baalo šventyklų, iš šventos prostitucijos vaidilučių burnų, atsiverdavusių ožiams, šunims ir buliams.
       Nuo girtų musių nukarę voratinkliai kaip užgesę žvaigždynai, į kurių šukes taip skaudžiai anuomet susižeidė 1935, 1936, 1937, 1938, 1939 metais gimę gimnazistai ir studentai, per klaidą ar įgimto gašlumo pašaukti, nusileidę į tamsiuosius požemius ir atsigulę ant kaulėtos mirties krūtų, ant raudonu moliu aplipusių kaulėtų jos klubų, įspraudę geiduliais virpančius, dar menkai pasitikinčius falus tarp dubens kaulų, tarytum tarp geležinių žandikaulių.
       Ir štai nebeliko rūsių, nebeliko sienų su magiškais užrašais, išnyko vynas „Jaučio kraujas“, anų naktų kekšės ir nepilnametės paleistuvės pavirto kretančiomis senėmis, užmiršusiomis net vyriškos lyties vaizdą. Ir anų dienų studentai, gimnazistai seniai pavirto į pilvotus, riaugėjančius mandarinus iš senosios kinų prozos kūrinių. Tačiau musės alkoholikės vis dar ropoja per miestelių baruose degtinės klanuose miegančiųjų veidus, per užmerktas akis, per keiksmažodžius šnabždančias lūpas. Ši nuožmi ištvirkautojų padermė vis dar zyzia kaip pragaro malūnas stikliniais sparnais. Ir nepanašu, kad atsirastų jėga, galinti sunaikinti šią šėtono veislę. Nes Musių Valdovas budi. Tai jis perina sparnuotąsias savo suguloves, kad jos pasklistų, pasiektų atkampiausius raistus, jų tankmėje kunkuliuojančius b r a v o r u s   ir girtas vyrų ir moterų, ir mergaičių sąžines.
       Buvo tik kartą suklysta – prieš Tvaną. Musės prasiskverbė į Nojaus arką, sulaukė ryto, kai vandenys atslūgo, o išleistas balandis jau nesugrįžo į laivą, nes aptiko sausumos salelę, iš kurios nuskrido Musių Valdovo Ba'al-Zebubo nurodyta kryptimi. Ir žmonių giminė keitė giminę, viena karta išnykdavo, kita ateidavo, tik musės niekada niekur nedingo. Jos žinojo, kad pasaulis baigia išprotėti ir ritasi į prarają. Nes sugrįžo Nerono laikai, Berijos amžius, apsukęs ratą pragare, ant asilo atjojo Hitlerio sapnas, elektrinių jūros ungurių akyse vėl sublizgo aštrios ir smigios geležinio Felikso žlibės, į Bin Ladeno rankas pateko Džiugašvilio pypkė, pro kurios angą išrūko civilizacijos pasididžiavimas – Niujorko Dvyniai. Ir musės į tą nelaimės vietą pribuvo pirmos, jos atskrido greičiau už žvalgus, saugumo tarnybas, už FTB, už gaisrinių, greitųjų sirenas…
       Ir nieko čia nepakeisi, nieko neišmąstysi. Nes mirtina kova ant Armagedono kalvos jau prasidėjo, dangaus kareivija jau susikovė su pragaro šmėklom, ir visos knygos tapo bevertės, tik Apreiškimas Jonui dar švyti kaip Aleksandrijos švyturys, tas septintasis pasaulio stebuklas. Jo šviesoje dar slypi vilties daigelis. Šio teksto raidėse dar glūdi rytdienos laisvė nuo Musių Valdovo despotijos.
       Maži vaikeliai – nors ir jų miegančius veidus jau sutepė musių kojos ir saldus, „jaučio kraujuje“ išmirkytas liežuvis – dar žino, kam priklausys dangus. Tad pasikliaukime jų žinojimu, jų nieko neišmanymu, ilgų poterių mintinai pakartoti negalėjimu. Nes užtenka nekalto jų žvilgsnio, kad stikla-sparnė kariauna pavirstų į peleną.

       4
       Alaus baras. Iljičiaus lempikės šviesa palubėj. Pro cigarečių dūmus mėginanti prasiskverbti ir bent kiek apšviesti šlapia šluoste ir maisto likučiais dvokiančius keturkampius stalus, kad vyrai įžiūrėtų vienas kito veidus, nes kalba rimta, globalinė, kelianti mirties ir gyvybės klausimą. Štai vieno galva, it nukirsta avino galvelė, guli ant šono alaus baloje, plaukai permirkę ir lipnūs, alkūnė taip pat nugrimzdus tirštoje pigaus alaus kūdroje, nors akis dar budi, dar mėgina sekti priešais gestikuliuojančią ranką, tą iškeltą bičiulio smilių, ant kurio viršūnės, matyt, mirtinai prilipus musė alkoholikė bando nuo kojyčių nusibraukti alaus klijus, nors pati suvokia, koks tai beprasmis darbas, kai devynakė galvelė jau regi pragaro dugną, o žemai, tarp butelių ir silkių galvų, ropinėja likimo draugės, girtos kaip pokario šiaučiai turgaus apylinkių rūsiuos, ir viskas skęsta svaigiame alkoholio ir cigarečių dūmų tvaike, tarytum kažkur labai arti sostinės degtų durpynai ir vėjas neštų į miestą smalkes, nuo kurių dar labiau svaigsta musės galvelė…
       – Tu, susmirdęs vientuly, tu, nusilakus kiaule, ar tu gali bent apytikriai suprasti, k ą ą   reiškia šeimos židinys, moters kūno šiluma, puikūs pietūs, saldus bučinys po pietų, asile, ar tavo pragertai makaulei suvokti patyrusio šeimyninę laimę ir ją praradusio širdies skausmą, kai po darbo pareini į namus ir ant stalo randi tą prakeiktą popiergalį su išdavystės raštu: „Išėjau pas N. Man nusibodo tavo girtuokliai draugai, amžinai dvokiantis tavo klynas, neieškok – nerasi…“ Ar tau, senberni, suprast manosios širdies peršulį, tuos prakeikto gyvenimo nagų įdrėskimus krūtinėj, gyveni vienas kaip paršas prasmirdusiam savo guoly, šviesios dienos nematydamas ir mane paskui save traukdamas į šį dvokiantį barą, kas, sakyk, tau davė teisę uzurpuoti mano pasirinkimo laisvę? Jeigu ne tu ir į tave panašūs sušikti menininkai, pragaro teplioriai, aš šiandien jau būčiau tapęs brigadininku ir kas mėnesį parneščiau savajai gerą algą, jeigu ne tu ir ne į tave panašūs apsišikėliai, grabinėjantys apie vyrų klynus, prasmirdusios siurbėlės, o kad būtų prakeikta toji diena, kai tave sutikau užėjęs vieno bokalo gerklei praskalauti, jeigu ne tu ir tavo sėbrai, manoji dar ir šiandien mane mylėtų ir gerbtų, nes tekėjo iš meilės ir aš iš meilės ją paėmiau, atvežiau iš to užkampio, ištraukiau iš kolchozo mėšlo, nupirkau drabužių, išpuošiau kaip karalienę, jeigu ne tu, smarve, alaus statine, jeigu ne tavo liežuvis, gal šį vakarą ji mane būtų paglamonėjus, švelnų žodį į ausį sušnabždėjus, gal mūsų laimė būtų tikra ir jai niekas negrėstų, bet reikėjo pragaro išperai susirasti kaip tik mane, ne kokį kitą bevalį smirdžių, reikėjo prisigerinti, prisisiurbti prie mano šlaunies ir klyno, kad tu būtum prakeiktas, smarve tu, šūdinas teplioriau, susikišk tuos savo paveikslus į subinę, gal ten ir įvyks garsiausioji tavo darbų paroda, suski, apgailėtinas vargeta, kad tave velnias iškruštų pro abu galus, kuo gi aš nusidėjau, kad kaip tik mane ištiko ši išdavystė, taip ilgai slėpta jos nuolankių mėlynų akių dugne, giliai gerklėje už blizgančių plėšrių dantų, žinau, pas ką ji išbėgo, žinau, seniai nujaučiau, bet netikėjau, nes tu, kiaule, vis įtikinėdavai, kad niekur ji nedings, nes bobų daugiau nei vyrų, dėl vyro kinkų bobos pasiruošusios viena kitai akis iškabinti, melavai, pasmirdęs vientuly, ožio mašna, imsiu ir sutraiškysiu tą girtą tavo makaulę...
       Alaus baloje mirkstanti akis regi, kaip iškeltas smilius apčiuopia bokalo ausį, sugniaužia…
       Telkšančio alaus ežere sumirkus galva iš paskutinių sąmonės galių mėgina pakilti, atsiplėšti nuo lipnaus skysčio, lipnus delnas dar bando uždengti, apginti bent kaktą, kad smūgis jos neperskeltų į dvi lygias dalis. Paskutinis bandymas išgelbėt savo gyvastį. Paskutiniai, veik nesuprantami, prašantys pasigailėjimo žodžiai, skiemenys, padrikos girtos raidės, bejėgės prieš išduotojo įsiūtį, keršto troškulį, įžeistõs ir pažemintos garbės klyksmas…
       Gėdinga mirtis alaus bare ant prišnerkšto dvokiančio stalo, tarp silkių galvų, apverstų bokalų ir juodo musių debesies, tos mirties drobulės, lengvos kaip sapnas ir lipnios kaip stalių klijai, neatplėšiamos…
       Tačiau tai tik mintys, keršto pritvinkę žodžiai ir judesiai. Nes girtuoklis, pakėlęs sugniaužtą bokalą, niekada neišdrįs smogt į kruvino širdies bičiulio galvą, nes seniai ši praplikus pederasto makaulė brangesnė už pabėgusios neištikimosios kūną ir širdį, nes abu šiuos alaus mėgėjus į vieną nedalomą visumą sujungė musės, tos paslaugios rėplinėjančios šėtono sugulovės…

       Žvelkit, kaip nusvyra keršto ranka, kaip draugystės glėbys apkabina dviejų raudančių vyrų pečius, kaip lipnios lūpos suranda kitas, su maisto likučiais kampučiuose. O, koks saldus girtuoklių bučinys. Romantiškas. Dvelkiantis aukštosios kultūros kvepalais…

       Triumfuojančių musių muzika. Nuožmiosios meilės paveikslas blyškioje aludės šviesoje. Vyriškos priesaikos žodžiai. Alaus skonio ištikimybė. Girtos bičiulystės ašaros, tarsi stiklo šukelės, krintančios į lipnaus, tiršto skysčio gelmes. Šėtono pergalė ir pragertos meilės pralaimėjimas. Dar viena priverstinės neištikimybės valanda. Ją mušantis miesto bokšto laikrodis. Tuštėjančios Vilniaus gatvelės. Katės. Šunys. Mėnulis kaip mimo kaukė. Ledinis juokas pro ašaras. Pokario dykuma. Svetimakalbė daina, sklindanti iš metalinės dėžės, iškeltos ant medinio pakrypusio stulpo…
       Ramus nusigėrusių musių miegas už geležine juosta ir spyna užrakintų aludės durų. Už tamsiastiklių aklų langų. Musių mirtis ir prisikėlimas. Poezijos eilutė. Prozos sakinys. Keiksmo skrepliai. Ir nakties bedugnė…