2004 m. spalio 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuota mokslinė konferencija „Žinomas ir nežinomas meistras“, skirta Icchoko Mero septyniasdešimtmečiui paminėti. Konferenciją atidariusi L. Mačianskaitė priminė I. Mero biografiją, kūrybos faktus ir laimėjimus, pažymėdama, kad kūrėjas labiau žinomas pasaulyje (jo kūriniai išversti į dvidešimt pasaulio kalbų!) nei Lietuvoje. Įvadines konferencijos organizatorės mintis savitai pratęsė I. Mero ir V. Kelertienės pokalbio įrašo perklausa. I. Meras kalbėjo apie savo gyvenimo ir kūrybos trajektorijas, atėjimą į literatūrą, kai kurių kūrinių genezę, romanų cenzūrą. Iš įdomaus pokalbio paaiškėjo, kad rašytojo kūrybą inspiravo ir gyvenimiškas patyrimas, ir žydų tautos istorija, ir siekis parodyti „kasdieninį žydų didvyriškumą“. Pokalbio pabaigoje savitai nuskambėjo rašytojo mintis, kad sovietmečiu jis jautęsis laisvas, o šis pojūtis jam leidęs parašyti tai, ką jis yra parašęs.

       Rašytojo biografijos ir kūrybos diskursai tapo ir visų pranešimų tema. Konferenciją pradėjusi doc. D. Šakavičiūtė (ŠU) pranešime „I. Mero kūrybos iššūkiai ir riboženkliai“ aptarė rašytojo kūrybą pagal aštuntojo dešimtmečio politikos, kultūros kontekstą. Anot prelegentės, rašytoją išskiria pilietinė drąsa, išėjimas iš ideologiškai angažuotos prozos, gebėjimas „paneigti visus socialistinės literatūros kanonus“, ypatingas eksperimentavimas, žydiškojo stiliaus ir mentaliteto neafišavimas. Kita vertus, I. Mero kūriniuose viskas apskaičiuota ir „norisi kreivos linijos“.

       I. Mero tapsmą rašytoju autentiškai reflektavo doc. dr. V. Martinkus (VPU). Pranešime „Keletas štrichų septintojo dešimtmečio literatūriniam I. Mero portretui“ kalbėjo apie I. Merą kaip rašytojas apie rašytoją, prisiminė literatūrinę veiklą Kauno politechnikos institute, sakė, kad rašytojas jauniems literatams buvęs „ženklu, nurodančiu pasaulinę paradigmą“. Priminęs septintajame dešimtmetyje vykusį ginčą tarp fizikų ir lyrikų, V. Martinkus teigė, jog „Meras buvo įveikęs fizikos trauką“. Vis dėlto inžinerinės studijos paliko pėdsaką jo prozoje, o „struktūrinis mąstymas buvo Mero sėkmės didžioji lygtis“.

       Doc. dr. D. Striogaitė (LLTI) pranešime „Didžioji Icchoko Mero kūrybos tema“ aptarė įvairius rašytojo tekstus. Anot jos, nacių holokaustas – pagrindinė I. Mero kūrybos tema. „Kiek išradingas ir paveikus yra tos pačios temos eksploatavimas?“ Į šį klausimą netiesiogiai ji pati ir atsakė, aptardama meninės fikcijos kūrimo būdus, Biblijos, mitologijos vietą I. Mero tekstuose. „Kultūringas, korektiškas rašymas, siekiantis tiesos“, – taip rašytojo kūrybą apibūdino D. Striogaitė, pabrėždama, kad I. Mero kūrybos tema – tai žmogaus buvimas žemėje.

       G. Sabaitienė (VDU) pranešime „Menininkas ir valdžia: „Striptizo“ publikavimo aplinkybės“ pamėgino rekonstruoti Tarybų Lietuvos laikotarpį ir sudėlioti 1971–1972 m. „dėlionę“. „Iš jaunosios kartos pozicijų“ aptarusi istorinę, politinę, literatūrinę to meto situaciją, pranešėja priėjo išvadą, kad „Striptize“ reflektuojamas „valdžios ir kūrėjo santykis“.

       I. Mero romanų santykis su lietuvių romanistika tapo svarbiausia prof. habil. dr. A. Kalėdos (LLTI) pranešimo „I. Mero prozos žanrinės modifikacijos“ tema. Prelegentas perskaitė I. Mero prozą žanro plačiąja prasme, literatūrinės formos kodu. Autorius teigė, kad I. Merui būdingas „totalus literatūriškumas“, žanrų sinkretiškumas, ypatinga empatija, angažuotumas etiniam pradui. „Meras yra laisvas nuo žanro“, – apibendrino savo mintis A. Kalėda.

       Kad I. Meras nėra laisvas nuo savo romanų struktūravimo modelio, mėgino parodyti N. Brazauskas (LLTI) pranešime „Pasakojimo struktūravimas I. Mero romanuose“. Jis analizavo įvairius I. Mero romanus ir priėjo išvadą, kad fragmentiškas pasakojimo skaidymas ir jo vidinis jungimas pasitelkiant dažnai ritmišką veiksmo elementų („Lygiosios trunka akimirką“), sakinių („Ant ko laikosi pasaulis“), intertekstų („Ties gatvės žibintu“), giesmės („Striptizas“), pasąmonės vaizdinių („Sara“) pakartojimą – esminė rašytojo pasakojimo struktūravimo formulė.

       N. Brazausko įžvalgas netikėtai patvirtino S. Valiulis (VU žurnalistikos institutas), analizavęs I. Mero kino scenarijus: „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), „Mažoji išpažintis“ (1970). Jis pažymėjo, kad I. Meras kartu su režisieriais „kūrė naują filmų struktūrą“. Tradicinio naratyvo atsisakymas, potekstės, niuansai, minimalus veiksmas, vis dar „daugoka personažų“, įterptiniai momentai, vizualinė ženklų sistema – svarbiausi meniniai sprendimai. Visi aptarti filmai, anot pranešėjo, „žymi mūsų sąlygiškai gero filmo pabaigą“.

       Kad I. Mero romanai išsiskiria lietuvių romanistikos kontekste savo intertekstualumu, įtikinamai aptarė dr. L. Mačianskaitė (LLTI) pranešime „Intertekstinės romanų sąsajos („Ties gatvės žibintu“ ir „Lygiosios trunka akimirką“)“. Iš pradžių prelegentė, patikslinusi, kad kalbės tik apie romaną „Ties gatvės žibintu“, pažymėjo, jog intertekstualumo aspektas leidžia romanus perskaityti nauja dvasia. Literatūrologė atskleidė, kaip I. Mero romane funkcionuoja J. Swifto, R. Raspe's, A. de Saint-Exupéry tekstai. Pranešėja aiškino ir interpretavo įvairias reikšmes, semantines ir stilistines sąsajas, atkreipė dėmesį į įvairias detales ir simbolius. Jos analizė parodė, kad I. Meras kūrybiškai ir modernistiškai kuria tekstų dialogą, kuris pagrindžia esmines kūrinių idėjas.

       Intertekstualumo diskursą kalbos diskursu pakeitė R. Vaitkevičiūtė (VDU) pranešime „Poetinės kalbos raiška ir vaidmuo Icchoko Mero prozoje“. Ji gilinosi į tai, „kokios kalbos ieško Meras savo patirčiai išsakyti“, ir teigė, kad rašytojas surado savitą kalbą, nepaisančią žanrinių apibrėžčių (ši idėja priminė A. Kalėdos pranešimą). Prozinė kalba yra praturtinama poetinės kalbos priemonėmis. Ritmas, pauzė, loginiai kirčiai, inversija, retorinės figūros – būdingos I. Mero romanų kalbai, ir tai buvo pademonstruota analizuojant konkrečią ištrauką. Poetinė kalba, anot prelegentės, leidžia autoriui užtikrinti tiesioginį emocinį ryšį su skaitytoju.

       Habil. dr. J. Sprindytė (LLTI) analizavo I. Mero novelistiką. Anot jos, „Meras kaip novelistas beveik nežinomas“. Ji ir pamėgino užpildyti šią spragą, aptardama keturis novelių rinkinius: „Geltonas lopas“ (1960), „Žemė visada gyva“ (1963), „Senas fontanas“ (1971), „Stotelė vidukelėj“ (2004). Išgryninta struktūra, vertybiškumas, tylusis psichologizmas – tai tik kelios iš daugelio literatūrologės išskirtų novelių savybių. Kiekvienas rinkinys turi savitą veidą, kritinę refleksiją, skaitymo kodą, bet visuose juose atpažįstama rusų novelistikos įtaka. Pirmas rinkinys žymi trauminę vaikystės patirtį, paskutinysis – I. Mero grįžimą į lietuvių novelistiką. Daugiau laiko buvo skirta „Stotelei vidukelėj“, kur kritiškai analizuoti rinkinio privalumai ir trūkumai. „Mero novelistika bus žinoma, jei bus skaitoma“, – tiksliai situaciją apibendrino J. Sprindytė.

       Šis teiginys tinka visai I. Mero kūrybai, kuri, mano nuomone, ir po konferencijos pasidarė žinomesnė, bet ne žinoma. Tokia ją padaryti turėtų perskaityti pranešimai, kurie galbūt liudija mūsų, skaitytojų ir literatūros tyrinėtojų, grįžimą prie savitų ir modernistiškai skaudžių I. Mero tekstų, vis dar tebelaukiančių vidukelės stotelėje.