IŠĖJO VIDURY DARBŲ
Senokai bebuvau gavęs kokį raginamąjį elektroninį Nadijos laišką. Pagalvodavau: gal vėl Ukrainoj, gal tenai vėl neliauja susitikinėti su filologais, rašytojais, poetais, – ir kada pagaliau bus sustota, kada pagaliau ukrainiečių poezijos antologijai, Nadijos konstruojamai ir vis perkonstruojamai, bus nubrėžta galutinė riba: iki čia, ir nė žingsnelio toliau?..
Tačiau atėjo žinia: sunki liga pakirto Nadiją Neporožnią – humanitarinių mokslų daktarę, Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro narę, Pasaulio ukrainistų asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkę.
N. Neporožnia gimė Jahotyno miestelyje netoli Kijevo, Ukrainoje. Studijavo ukrainiečių kalbą ir literatūrą Kijevo universitete (nuo 1966 m.), čekų kalbą (nuo 1967 m.); lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete (1969–1971 m.). Kijevo universiteto aspirantūroje studijavo serbų ir kroatų kalbas (nuo 1971-ųjų, disertacija 1977 m.). Taigi Nadija, gerai mokėdama lietuvių kalbą ir daugelį slavų kalbų, toli gražu nepasitenkindama vien specifiniais kalbos dalykais, uoliai darbavosi daugelyje sričių: kaip filologė, kalbotyrininkė, istorikė, užtat ji žinoma daugelyje šalių kaip įvairių mokslo darbų, tyrimų, straipsnių (taip pat ir apie Lietuvos ir Ukrainos bei kitų aplinkinių kraštų istorinius-kultūrinius santykius) autorė. Begaliniai, gyvi, kartais sunkiai suvaldomi interesai. Vos mintis blykst – ir dirbama užsidegus, kibiai tan darban telkiami padėjėjai, palaikytojai, bendražygiai. Ir pati Nadija – nepamainoma pagalbininkė ne vienam ukrainiečių, kroatų, serbų poezijos vertėjui lietuviui, daugeliu atvejų – tų vertimų įkvėpėja. Ir pats jos esu ne kartą paniukintas, prigriebtas, ir man ne kartą padėta: balsu rodyta eilėraščio originalo skambesys, aiškinta galimi įvairiopi kontekstai. Be Nadijos, neišsemiamos slavų (ir mūsų) kultūrų bei jų kalbų istorijų enciklopedijos, – be Nadijos, tarkim, verčiant senuosius slaviškus LDK poetinius tekstus – nė iš vietos... Mūsų literatūros ryšių ir su Ukraina, ir su Kroatija mezgėja, gyvintoja, palaikytoja. Ne tik organizatorė, kartais ir pati imdavusis plunksnos versti... į lietuvių kalbą. Jau nekalbant apie mūsų literatūros vertimus į savo gimtąją ukrainiečių. Čia ir V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, ir atskiromis knygomis išleisti L. Jacinevičiaus ir R. Granausko prozos vertimai, ir Ukrainos periodikoje skelbti A. Vienuolio, P. Cvirkos, J. Grušo, J. Baltušio apsakymai.
N. Neporožnia, nuo 1991 m. gyvendama Lietuvoje, Vilniaus padagoginiame universitete dėstė baltų ir slavų mitologiją, 1995–1998 m. darbavosi Vilniaus universitete. Yra dirbusi Tautinių mažumų ir išeivijos departamente ir kitur. Organizaciniu, vertimų ir kitokiu kūrybiniu darbu ji prisidėjo rengiant Brastos bažnytinės unijos 400-mečio paminėjimą. Jos darbų publikuota Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos leidiniuose.
Lietuvos ukrainiečiai Nadiją prisimins ir kaip aktyviai dalyvavusią kuriant Lietuvoje jų visuomenines organizacijas, taip pat ir Lietuvos ukrainiečių (ukrainų) kultūros centrą (buvo jo pirmininkė). Jos pastangomis Vilniuje įamžintas Taraso Ševčenkos vardas, įsteigtas Taraso Ševčenkos fondas. Nadija dirbo ir Vilniaus ukrainiečių sekmadieninėje mokykloje. Buvo Švenčiausiosios Trejybės (graikų apeigų katalikų) bažnyčios parapijietė, gynė šios bažnyčios teises Lietuvoje. Tai vis daugiau jos tautiečiams žinomi faktai, tačiau mūsų Nadijos portretui ir jie būtini. Lietuvos ukrainiečiams ji liks žmogus, daug nusipelnęs ugdant jų tautinę savimonę, saugant jų kalbą, kultūrą, tradicijas, padedant geriau susišnekėti, susiprasti su mumis, lietuviais.
Nadija Neporožnia paliko sūnų Olesį, dukrą Jaroslavą, vaikaitį Severiną bei artimuosius Ukrainoje.
Vladas Braziūnas
