POKALBIS, KURIO NEGIRDĖSIME


       Jeigu būčiau toli ir kas nors papasakotų, – nė už ką nepatikėčiau tuo, kas įvyko. Nes Gražina man atrodė tokia tvirta, kokios niekas negali palaužti.

       Bet buvau arti – nuo Sigito Gedos žodžių telefonu apie baisią ligą iki Gražinos nutilusio veido ir pabalusių plaukų karste.

       Šįkart nekrologinio kalbėjimo nemoku, kažin kas priešinasi. Gal ištikusi neteisybė, gal visa, kas mane siejo su Gražina.

       Vilniaus universiteto kiemuose ir kaimyninėse gatvelėse studijų metais susitikdavom. Gražina beveik visad būdavo su Nijole Miliauskaite. Nepamenu, kad kas būtų supažindinęs, bet sveikindavomės. Abi atrodė ypatingos. Tas ypatingumas vedė į kūrybą. Dabar sakytume – ir į abiejų sąjungą su poetais: Sigitu Geda, Vytautu Blože. Jodvi ir savo padarė, ir jiems patarnavo. Nemanykim, kad tai lengva.

       1974-aisiais atsisėdome su Gražina vienas prieš kitą. Penkeriems metams. Tai buvo „Literatūros ir meno“ redakcijos kambarys dabartinėje Pylimo gatvėje. Iš karto po kariuomenės pradėjau ten dirbti literatūros kritikos skyriaus vedėju, o vienintelė „vedamoji“ ir buvo Gražina. Kur tu jai pavadovausi… Jau anksčiau ten pradėjusi dirbti ir pakankamai įgudusi, ji užsakinėjo ir rengė spaudai knygų recenzijas. Ir pati jų parašydavo. Daugiau apie lietuvių poeziją. Bet mielai rašydavo ir apie pasaulio rašytojų knygas, išleistas lietuviškai. Aiškiai matėsi, kad buvo išranki. Apie niekus, konjunktūrinius leidinius nė už ką nebūtų rašiusi. Mokėjo ramiai pasakyti „ne“. Pasirinkdama recenzentus mokėjo pataikyti ir kartu buvo realistė. Visa tai plaukė iš puikaus literatūros visumos ir esančių kritikos pajėgų išmanymo. Vėliau, kai jau dirbo „Pergalės“ žurnale (nuo 1985 m.), kurį dabar žinome „Metų“ vardu (taigi ir „Metuose“), tais savo gebėjimais dalykiškai naudojosi. Dėl to šio žurnalo recenzijos tebėra solidžiausios.

       Kitas Gražinos talentas – pokalbiai su rašytojais. Kalbintojų buvo ir tebėra, bet prilygti Gražinai būtų sunku. Tai iš jos pokalbių vis cituojami intymesni poetų kūrybiniai išpažinimai, eilėraščio genezės paslaptys, meno ir jo terpės sąsajų paliudijimai, kūrybos psichologijos dalykai. Kaip ji sugebėdavo prakalbinti – Dievas žino. Be abejo, jos klausimai (su tiksliais pastebėjimais) plaukdavo iš įsiskaitymo ir tikro savitumų pajautimo. Patys jos žodžiai, jų intonavimas būdavo tikslūs. Maniau ir tebemanau, kad kalbinamuosius ji savaip apstulbindavo – maža mergaitė rimtu jaukiu veidu (taip jaunystėj atrodė), išmananti kūrybos aukštąjį pilotažą.

       Džiaugiuosi, kad, jau dirbdamas „Vagos“ leidykloje, galėjau rūpintis jos „Pokalbių apie poeziją“ (1984) išleidimu.

       Padėkite šalin šį rašinį ir atsiverskite tą knygą.

       Atsiverskite ir knygą apie Nijolę Miliauskaitę „Moteris su lauko gėlėmis“ (2003). Tai Gražina ją parengė. Meilė išėjusiai draugei čia nėra viską užstojanti meilė – ji įkvėpė Gražiną aukščiausio profesionalumo kūrybiniam darbui, kurio dosnias dovanas žeria kiekvienas tos knygos puslapis.

       Rudenį, jau esanti tarp gyvenimo ir mirties, paskambino Gražina: „Tu nesijaudink, tą knygą apie Henriką Nagį aš parengsiu“.

       Gal taip ir bus. Ir bus joje tai, ko negalėtų būti, – Gražinos pokalbis su Henriku Nagiu apie tai, ko nežinome.


       Valentinas Sventickas      

       2004. XII. 24