P i r m a s   s u s i t i k i m a s    s u   K a z i u   B o r u t a

       Ne kartą man teko eiti pro vieną namą Antakalnyje, Olandų gatvės pradžioje (Vilniuje), bet vis nedrįsdavau užeiti, nors jis traukė tarsi koks magnetas. Juk jame gyveno įvairiomis legendomis bei įdomiais pasakojimais apipinta asmenybė – poetas ir prozininkas Kazys Boruta, kuris mano vaizduotę savo kūryba audrino nuo pat vaikystės, paauglystės metų.
       …Stovėjau prie rašytojo namo durų (buvo 1958 m. vasara) ir vis nedrįsau paspausti skambučio mygtuko. Pagaliau ryžausi. Po geros pauzės duris atvėrė tvirto sudėjimo, aukštas, didele nuplikusia galva vyras. Aš kažką pralemenau, ir jis, mestelėjęs žodį „prašom“, pirma manęs ėmė kopti stačiais laiptais į antrą aukštą. Žvelgdamas į jo krypuojančią eiseną, pagalvojau: tikras jūrininkas, kaip ir vienos jo knygos herojai, ir nusekiau paskui jį.
       Palyginti nedideliame pailgame kambaryje stovėjo masyvus, knygomis ir popieriais apkrautas rašomasis stalas. K. Boruta, pasiūlęs man sėsti į krėslą, atsisėdo už to stalo priešais mane, užsidegė užgesusią pypkę ir tylomis įsmeigė skvarbų, atrodė, kiaurai perveriantį klausiamą žvilgsnį.
       Aš atėjau dėl dviejų dalykų: pamatyti iš arti garsųjį rašytoją ir paprašyti, kad jis papasakotų ką nors apie save, savo kūrybą, požiūrį į gyvenimą ir pan. Mat tuo metu dirbau viename žurnale ir norėjau jame išspausdinti interviu su K. Boruta.
       Po ilgos pauzės (vis dar svarsčiau, nuo ko pradėti) pagaliau pasakiau:
       – Aš iš žurnalo redakcijos. Esu žurnalistas.
       Vėl pauzė. Rašytojas vėl įbedė į mane tiriantį žvilgsnį ir netikėtai šyptelėjęs tarė:
       – Tardysite? Klausinėsite?
       – Ką jūs! Aš – tardytojas?!
       – Matot, mane visą gyvenimą kas nors tardė – tai vieni, tai kiti… Aš jau pradėjau nebeatskirti tardytojų nuo normalių žmonių. Bet jūs nekreipkite dėmesio į mano vapaliones. Toks jau mano charakteris, ką čia bepadarysi.
       – Norėtųsi sužinoti, kurį iš savo prozos kūrinių Jūs labiausiai vertinate? – išspaudžiau pirmą klausimą.
       – Net nežinau, ką ir pasakyti. Man labai artimi „Mediniai stebuklai“. Jo pagrindinis herojus Vincas Dovinė – maištautojas, ramybės drumstėjas, o aš irgi toks. Mano nuomone, visi rašytojai turi būti ramybės drumstėjai. Nuo senų laikų buvo rūmų, dvaro poetų, o visi kiti – tikrieji. Aš sakau, kad tikras rašytojas visada turi stovėti opozicijoje, arčiau liaudies, paprastų žmonių. Žinoma, kartais rizikinga taip gyventi, bet visas mano gyvenimas – rizika… Atleiskit, aš truputėlį nuklydau į šoną… Kur mes buvome sustoję?
       – Prie „Medinių stebuklų“.
       – Aha, romanas, teisingiau, jo veikėjas Dovinė dvasiškai man yra labai artimas. Pasakodamas jo istoriją, tarsi pasakojau savo vidinę biografiją. Bet ta knyga pridarė man daug rūpesčių, o gal geriau pasakyti, kad, rašydamas šį romaną, aš sau prisidariau daug rūpesčių.
       – Kokie tie rūpesčiai?
       – Čia bus kaltas nelemtas mano būdas: begalinis noras vos ne iš naujo perrašyti tai, kas parašyta.
       – Taisyti, tobulinti?
       – Va, čia ir yra ta nelemtoji mano bėda. Ką nors parašau, kurį laiką paguli tas kūrinys ar jo dalis, o aš ir nebeiškenčiu: net nagai niežti braukinėti, taisinėti, perrašinėti.
       – O gal tai į naudą? Juk Levas Tolstojus „Karą ir taiką“, atrodo, net keletą kartų perrašė, o René Chateaubriand'as apysaką „Atala“ – net septyniolika!
       – Tarp jų ir mano taisymų yra esminis skirtumas: jie tikrai patobulino savo kūrinius, o aš, deja, „nutobulinu“. Parašiau tuos „Medinius stebuklus“ ir po kiek laiko užėjo noras beveik iš naujo perrašyti. Taip ir padariau. Bet kai mašinėle perspausdinau du ar tris šimtus puslapių, pamačiau, kad kažkur – ne ten, kur reikia – nuklydau, kad rašau visai ne tai, kas mano galvoje, dūšioje buvo susigulėję; taigi ne patobulinau, o sugadinau. Dėl visa ko daviau paskaityti Antanui Venclovai, dar vienam kitam – visi patvirtino, kad pirmasis variantas kur kas geresnis. Jį ir palikau. Žinote, aš dar prieš karą pradėjau rašyti dienoraštį, įsitaisiau kelias visokio formato užrašų knygutes, kurias pavadinau „Pačiam sau“. Šitoj savo rašliavoj aš, be viso kito, nuolat kreipiuosi į save, sau įsakinėju, ką reikia taisyti, perrašyti, ko nereikia judinti, bet – kokia velniava: beveik viską darau atvirkščiai! Taip išeina, kad aš pats sau priešas!
       – Bet aš netikiu, kad visus taisymus, kalbu apie visus Jūsų kūrinius, vadintumėte blogais.
       – Ne, žinoma, ne. Aš tik kalbu apie bendrą tendenciją. Štai parašiau „Baltaragio malūną“. Paskui man pasirodė, kad trūksta dar vieno veikėjo. Įvedžiau. Dėl to kai kas šiek tiek pakito ir romano audinyje. Kaip jis buvo užsipultas, jūs tikriausiai žinote?
       – Taip, gerai žinau. Atseit kodėl klasių kovos metais Boruta nevaizdavo kovos momentų, o parašė kažkokią knygą, nieko bendra neturinčią su dabartimi. Žinoma, toks požiūris tiesiog kvailas. Bet čia, aš manau, atsitiko tas pat kaip ir su Balio Sruogos „Dievų mišku“, nes ši knyga irgi buvo visaip peikiama, dergiama kaip ir Jūsų romanas. O vėliau jos tapo reprezentacinėmis lietuvių prozos knygomis.
       – Dėl tokių ir panašių dalykų aš visada pasiutusiai pykau, o man primetamą politikavimą aš laikau nesąmone. Dar šiais metais savo dienoraštyje įrašiau… Kurgi jis… – Rašytojas ištraukia vieną, kitą stalčių, ir jo rankose pamatau storoką sąsiuvinį. – A, štai, radau. Taigi cituoju: „Atviras žodis tautai: Joks aš politinis veikėjas nebuvau, tiktai poetas, dažnai susipainiodavęs laiko prieštaravimuose ir dėl savo tiesaus būdo persekiojamas. Bet visada buvau ir būsiu su savo tautos pažanga“. Va, šituos mano dienoraščio žodžius būtinai pacituokite savo rašinyje.
       – Tikrai pacituosiu, nes čia lakoniškai apibūdinta kone visa Jūsų gyvenimo, kūrybos ir veiklos esmė. Bet aš vis dėlto grįžtu prie pirmojo savo klausimo…
       – Kuri mano prozos knyga man pačiam labiausiai patinka?
       – Taip.
       – Jau sakiau, kad „Mediniai stebuklai“ – tartum mano paties vidinė biografija, bet aš vis dėlto sutinku su kritikais, teigiančiais, kad geriausias mano romanas – „Baltaragio malūnas“. Na o pačią geriausią knygą, manau, dar parašysiu.
       – O žinote, man nepaprastai patiko Jūsų dokumentinių apybraižų apie keliautojus knygos „Kelionės į šiaurę“. Tai buvo mano paauglystės parankinė knyga. Narsūs keliautojai, nepaprasti jų nuotykiai, žygdarbiai, pavojai… Visa tai dirgino vaizduotę, ugdė dvasios stiprybę. Beje, ne tik tada, paauglystės metais, bet ir dabar skaitinėju į vieną tomą sudėtas dvi knygas su paantrašte: „Nuo seniausių laikų iki šių dienų narsiųjų keliauninkų žygiai ir darbai“. Ji, kaip Jūs, be abejo, žinote, išėjo pernai. Tik jos pavadinimas kitoks – „Šiaurės kelionės“. Taigi ją vis skaitinėju, daugelį jos vietų pasibraukinėju – galvoju, gal tiks mano eilėraščiams… – nejučia išsprūdo, ir mano veidas tikriausiai paraudo: kurių galų atėjęs pas poetą išklojau, kad ir aš su poezija turiu kažką bendro?..
       – A, tai tamsta ne tik žurnalistas, bet ir poetas! Nuo šiol, berneli, į tave kreipsiuosi tu! Gerai?
       – Man tai būtų didelė garbė. Bet koks ten aš poetas: gal tiktai po metų galvoju leidyklai įteikti pirmąjį savo poezijos rinkinį.
       – Kaip žadi pavadinti?
       – „Dar niekam nesakiau.“
       – O man ar gali pasakyti?
       – Čia ir yra pavadinimas…
       K. Boruta nuoširdžiai ėmė juoktis:
       – Cha cha cha! Tai bent pavadinimas! Bet jei tokiu pavadinimu išleisi knygą, tikriausiai daugelis paklaustų taip, kaip aš ką tik paklausiau. Gal turi sugalvojęs kitą, atsarginį, pavadinimo variantą?
       – Turiu: „Žalsvieji žirginiai“.
       – Va, šitas man labiau patinka. Ir aiškus, ir poetiškas.
       (Tokiu pavadinimu 1960 m. ir išėjo mano pirmas rinkinys.)
       – Dabar norėčiau paklausti, kurių kitų rašytojų, mūsų ir užsienio, kūryba Jums patinka?
       – Putino, Vaižganto, Krėvės, Sruogos, Miškinio. Iš užsienio rašytojų labai vertinu H. Ibseną (išverčiau jo draminę poemą „Brandas“, filosofinę dramą „Cezaris ir Galilėjietis“), A. Tolstojų (išverčiau jo romaną „Petras Pirmasis“), F. Schillerį (išverčiau jo dramą „Vilius Telis“); iš rusų rašytojų man labiausiai imponuoja V. Korolenka (išverčiau jo apysaką „Giria gaudžia“).
       – Girdėjau, kad Jūs išvertėte ir Romaino Rollando romaną epopėją „Žanas Kristoforas“.
       – Taip, ją išverčiau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime kartu su kameros draugu studentu J. Butkevičiumi 1933–1935 m. Išėjęs iš kalėjimo dar taisinėjau, o paskui įteikiau Grožinės literatūros leidyklai – septynis tomus. Ar žinai, kaip baigėsi šio vertimo istorija?
       – Kažką girdėjau, bet, prisipažinsiu, gerai nežinau, nei kas, nei kaip.
       – Papasakosiu. Vertimas leidykloje pragulėjo gal metus kitus, kol 1941 m. pagaliau buvo išleistas pirmas tomas. Bet vertėjo, tai yra mano, pavardė nebuvo nurodyta. Tituliniame puslapyje pasirašė specialusis redaktorius Valys Drazdauskas…
       – Jūsų pavardės nebuvo?
       – Ne.
       – Kodėl?
       – Nežinau. Aš juk dar nebuvau į jokias politines žabangas patekęs. Suprantu, kad mano pavardės neturėjo būti 1946 metais, kai išėjo penktasis, paskutinis, tomas…
       – Tai išėjo tik penki tomai? – pertraukiau jį. – Juk sakėte, kad įteikėte septynis.
       – Taip, tik penki. Bet nieko, aš honorarą už vertimą tai gavau…
       – Vertėjo pavardės nėra, o honoraras jam yra?
       – Tais laikais ir dar vėliau tai buvo įprastinis reiškinys. – Staiga jis rankomis pasitrynė smilkinius. – Pekliškai skauda galvą, net nežinau, nuo ko…
       – Gal blogai miegojote?
       – Ką ten – blogai! – sugriaudėjo K. Boruta. – Aš nežinau, ar iš viso miegojau!
       – Vadinasi, sergate nemiga?
       – Taip! Ir dar kokia! Gal jau dvidešimt metų, kai sergu. Baisia chroniška nemiga!
       – Įsivaizduokite, ir mane kankina nemiga…
       Rašytojas net pašoko:
       – Ir tu? Ir tu? Na tai iš tikro mes geri prieteliai. Ir ką darai, kai neužmiegi?
       – Geriu vaistus. Migdomuosius…
       – Kokius? – jo akys įsisiurbė į mane.
       – Visokius… Eleniumą, nembutalą, noxyroną, dar kažkokius…
       – Minutėlę, aš užsirašysiu.
       Nuskambėjo durų skambutis. Rašytojas nukrypavo laiptais žemyn ir įsileido kažkokį vyrą ir moterį. K. Boruta greitu žingsniu priėjo prie jau stovinčio manęs ir skubiai pasakė:
       – Aš labai atsiprašau. Žinau, kad pokalbis dar nebaigtas. Aš turiu dar daug ką pasakyti, bet… – skėstelėjo rankomis, – matote – pas mane svečiai… Tik žinai ką, štai čia užrašyk savo telefono numerį: aš tau netrukus paskambinsiu. – Pakišo man užrašų knygutę. Aš užrašiau. Jis padėkojo, maloniai man šyptelėjo ir palydėjo iki pat durų.

       Netrukus sulaukiau K. Borutos skambučio. Jis skundėsi nemiga ir prašė pasakyti keleto migdomųjų pavadinimus, nes kokius vaistus jis begeriąs, vis tiek blogai miegąs ir dažniausiai visai neišsimiegąs. Kiek žinojau tų pavadinimų, visus išvardijau. Paskui jis man skambino dar daug kartų, sakydavo, ne tik beveik nemiegąs, bet esanti pašlijus jo sveikata, jį kankinanti neurozė, depresija, sapnuojąs košmariškus sapnus, žodžiu, „velniaižin kas jam esą“. Skambindavau ir aš. Teiraudavausi, kokia jo sveikata, primindavau, jog mes dar turime susitikti – dėl nebaigto interviu. Susitardavome, kada aš pas jį užeisiu, bet dažniausiai jis telefonu atšaukdavo pasimatymus, sakydamas, kad arba negalįs susitikti dėl skubių, neatidėliotinų reikalų, arba dėl neišmiegotos nakties, nes jam, jo gero, tučtuojau nulėksianti „nuo pečių sutinusi galva“, todėl jis dabar kalbąs gal su Dovinės vėle, o gal su pačiu Pinčuku, tad, pasak jo, aš su juo nesusikalbėsiąs... Dėl kažkokių rimtų reikalų ir aš gal porą kartų atidėjau mudviejų susitikimą. Ir vis dėlto mes susitikome. Tačiau tik po penkerių metų.

 
       A n t r a s   s u s i t i k i m a s    s u   K a z i u   B o r u t a

       Buvo 1963-ieji. Irgi vasara. Buvome iš anksto susitarę susitikti kaip tik tą dieną ir valandą. Jis manęs laukė. Irgi Olandų gatvėje. Aš dar nespėjau paspausti skambučio, o durys jau atsivėrė. Jis manęs paprašė, kad laiptais pirmas kopčiau aš.
       Mane pasodino į tą patį krėslą kaip tada, o jis irgi atsisėdo į tą pačią kėdę, priešais mane, – irgi kaip tada…
       – Ar ne prieš penkerius metus mes buvom susitikę? – paklausė rašytojas.
       – Taip, prieš penkerius.
       – Kaip greitai skuodžia tie meteliai! – Ir pridūrė: – Kad juos perkūnas!
       – Ar dar pykstatės su miegu?
       – Ir dar kaip! Niekaip jis man nepaklūsta! Bet ką čia tave varginsiu savo bėdomis. Klausk, ko nori, – viską pasakysiu. Juk tada mes nebaigėme pokalbio.
       – Ačiū Jums už suteiktą galimybę dar kartą paklausinėti.
       – Kam čia dėkoti. Reikia – ir klausk!
       – Ką jūs dovanosite skaitytojams artimiausiu metu?
       – Dar šiais metais išeina mano humoristinė, tautosakos medžiaga pagrįsta apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“. Kol kas pirmoji knyga.
       – Vadinasi, bus ir daugiau?
       – Taip. Galvoju apie kelias knygas. Galbūt išsiteksiu penkiose. Tai bus savotiškas pasakojimas apie lietuviškąjį Ulenšpigelį, Miunhauzeną arba Pantagriuelį. Mano Paketurio nuotykiai prasideda feodalizmo epochoje, o baigsis prieškarinėje Lietuvoje. Jis gyvens šimtą ar daugiau metų. (Deja, išėjo tik pirmoji knyga – 1963 m. – J. J.)
       – Aš girdėjau, kad yra šio herojaus prototipas.
       – Neginčiju, prototipą – ir gan gerą – surasti pavyko. Tai vienas senas žmogus, kuris mano gimtinėje vaikštinėjo iš vieno kaimo į kitą, gyvendavo pas žmones ir buvo didelis pasakorius. Jis taip įdomiai pasakodavo, kad žmonės iki išnaktų užsisėdėdavo klausydami tų jo pasakų. To žmogaus vardas buvo Juras, todėl iš pradžių ir knygoje norėjau Paketurį „pakrikštyti“ Juru. Bet vėliau persigalvojau. Tebūna Jurgis, nutariau. Jeigu būčiau neatsisakęs Juro, būtų aiški nuoroda į tikrai gyvenusį žmogų.
       – Ar negalvojate apie savo poezijos knygą?
       – Noriu skaitytojui pateikti lyg ir savotišką maždaug keturiasdešimies metų poetinę ataskaitą. Mat eilėraščiais bovinuos turbūt nuo 1921 metų. Taigi kitais metais pasiūlysiu leidyklai savo poezijos knygą „Suversti arimai“, kurią sudarys išėję devyni eilėraščių rinkiniai ir dar nespausdinti eilėraščiai („Suversti arimai“ išėjo 1964 m. – J. J.)
       – O gal rengiate spaudai ir apsakymų, novelių rinktinę?
       – Norėčiau parengti tokią rinktinę. Ir pavadinimą sugalvojau – „Neramios žvaigždės“. Ši rinktinė turėtų apimti irgi keturiasdešimies metų kūrybos laikotarpį.
       – Gal rengiate savo raštus?
       – Po truputį krapštinėju. Prašysiu leidyklos, kad 1965 metais užplanuotų kokius penkis tomukus. (Buvo išleisti jau minėti dešimties tomų K. Borutos raštai. – J. J.)
       – Žinau, kad per karus keletas Jūsų kūrinių dingo. Ar nežadate jų atkurti?
       – Karo metais dingo beveik visa apysaka apie kaizerinę okupaciją Lietuvoje „Sunkūs metai“; tik keli fragmentai liko iš pjesės „Skardupių giria“, kuri vaizduoja 1918 m. kovas, ir pjesė-poema apie L. Stuokos-Gucevičiaus gyvenimą „Sostinės bokštas“. Norėtųsi šiuos kūrinius, ypač porą pastarųjų, atkurti, bet kada ateis jų eilė – dabar nežinau.
       – Kokių dar turite kūrybinių sumanymų?
       – Sumanymų netrūksta, kad tik Dievas sveikatos duotų. Jau kalbėjau apie vieną pagrindinių darbų – „Jurgio Paketurio klajones“. Senokai guli parašytas romanas „Vakarykštė diena“. Norėjau pavaizduoti, kaip suburžuazėjo lietuviškoji inteligentija, kilusi iš liaudies. Turiu parašęs antifašistinį romaną „Pašešupiai“. Stalčiuje guli ne visai baigtas romanas „Sūduoniai“. Tai XVIII a. mano valsčiaus kronika. Bet prie visų šitų kūrinių reikia dar gerokai padirbėti, juos taisyti.
       – Tų darbų, ko gero, užteks vos ne visam gyvenimui!
       – O ne, berneli! Dar galvoju rašyti ir biografinę knygą, bet nelinkęs jos pradėti, kol nesukaks 60 metų. O jeigu sulauksiu Homero amžiaus, pradėsiu rašyti nacionalinį herojinį epą. Aš jau seniai apie tai galvoju ir šia linkme šį tą jau bandau daryti, bet kol kas rūpi aktualesni darbai.

       Atsisveikinome. Šiltai, nuoširdžiai. Jis palydėjo mane iki durų. Ar aš galėjau pagalvoti, kad jį matau paskutinį kartą? Nebuvo net mažiausios minties, kad jis mirs beveik po poros metų nuo kepenų vėžio ir kad liks neįgyvendinta tiek daug puikių sumanymų. Ko verta vien tik nacionalinio epo idėja!
       Likimas – žiaurus. Jis leidžia žmogui žaisti tik pagal jo taisykles.