2005 m. lapkričio 7 d. Maskvoje eidamas septyniasdešimt pirmuosius metus mirė Michailas Gasparovas, vienas pačių autoritetingiausių Rusijos humanitarų. Svarbiausios M. Gasparovo mokslinių tyrinėjimų sritys – teorinė eilėdara ir antikinė kultūra, Vakarų Europos ir rusų poezija. Jis parašė apie tris šimtus darbų. Minėtini veikalai: „Antikinė literatūrinė pasakėčia“ (1971), „Šiuolaikinė rusų eilėdara“ (1974), „Rusų eilėdaros istorijos apybraiža“ (1984), „Europos eilėdaros istorijos apybraiža“ (1989), „Metras ir prasmė“ (1999), „Įdomioji Graikija“ (1995; lietuviškai paties autoriaus pavadinta „Su skydu ir už skydo“ ir išleista 2004), „Užrašai ir išrašai“ (2000), „Eksperimentiniai vertimai: Pindaras, Ronsard'as, Miltonas“ (2003) ir kt. M. Gasparovo straipsniai esmingai formavo rusų „sidabro amžiaus“, O. Mandelštamo, M. Cvetajevos, B. Pasternako ir kitų kūrybos suvokimą.

       Mintimis apie tai, ką jiems reiškė Michailo Gasparovo darbai ir jo nepakartojama asmenybė, sutiko pasidalyti Tomas Venclova ir Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto profesorius Nikolajus Grinceris. Tad pateikiame dvi viena kitą papildančias nuomones iš Niu Haiveno ir iš Maskvos.

       DONATA MITAITĖ    
   
 

       Jų buvo trys – Jurijus Lotmanas, Sergejus Averincevas, Michailas Gasparovas. Filologų triumviratas, kuris atkūrė Rusijos humanitarinių mokslų tradiciją po bevaisio sovietinio laikotarpio. Jis nenusileidžia formalistų triumviratui, įėjusiam į pasaulinio mokslo istoriją – Viktorui Šklovskiui, Borisui Eichenbaumui, Jurijui Tynianovui.

       Tarp savo amžininkų M. Gasparovas užima ypatingą vietą. Kaip Jurijus Lotmanas, jis diegė literatūrologijoje tikslius metodus, orientavosi į matematiką ir kalbotyrą. Kaip S. Averincevas, buvo įžymus antikinės ir viduramžių kultūros žinovas. Tačiau jis toliausiai pažengė eilėdaros studijose ir poetinio teksto analizėje. Čia jam padėjo neįsivaizduojamas darbštumas, kurio būtų užtekę bent keliolikai mokslininkų, ir įgimta, kasdien tobulinama klausa. Savo sritį jis pažino iš vidaus, nes buvo talentingas poetas ir drąsus, tolydžio eksperimentuojantis poezijos vertėjas.

       Sunku pasakyti, kas svarbiau – fundamentalios M. Gasparovo monografijos ar trumpi, elegantiški jo darbai, skirti konkretiems autoriams, tekstams ir problemoms. Slavistai bei filologai klasikai tiek Rusijoje, tiek kituose kraštuose jais naudosis dar labai ilgai. Pagaliau jie pravartūs ne tik slavistams ar klasikams, bet kiekvienam, kas nori praplėsti savo protinį akiratį. Mokslas skiriasi nuo meno, nes naujų kartų įdirbis jame temdo ir stumia užmarštin ankstyvesniuosius pasiekimus. Tačiau ir moksle esama dalykų, kurie išsaugo savo patrauklumą praktiškai visada. Tokios yra ir bus M. Gasparovo studijos, priklausančios tikrojo mokslo sričiai, o drauge tobulos kaip meno kūriniai. Literatūrologijai meniškumą suteikia ne egzaltuotas filosofavimas ir gražbylystė, o minties tikslumas ir metodų griežtumas. Tai viena reikšmingiausių pamokų, kurią mums paliko M. Gasparovas ir jo kelio draugai.

       Pastaraisiais metais M. Gasparovas savo jėgų daugiausia skyrė Osipo Mandelštamo akademiniam leidimui. Čia jis bendradarbiavo su JAV ir kitų šalių specialistais. Bet jam užteko jėgų ir pedagoginiam darbui, ir pirmarūšiams mokslo populiarizacijos veikalams, tokiems kaip „Įdomioji Graikija“, ir vienai originaliausių bei sąmojingiausių šio dešimtmečio rusiškų knygų „Užrašai ir išrašai“.

       Džiaugiuosi, kad man yra tekę matyti Michailą Gasparovą ir Maskvoje, ir Amherste bei kitose Amerikos vietovėse, apsikeisti su juo knygomis bei atspaudais, diskutuoti moksliniuose simpoziumuose, kartais ir privačiuose rateliuose. Žinoma, tai nebuvo bendravimas lygiomis teisėmis – velionis Michailas Leonovičius buvo, kaip sakoma, visa galva aukštesnis už aplinkinius, nors niekada to nepabrėždavo. Jis pranokdavo net tokius pašnekovus kaip Josifą Brodskį – vieną iš savo karštų gerbėjų ir mokinių. Svarbiausia, kas likdavo po tų susitikimų ir diskusijų, būdavo neprilygstamo žmogiškojo kalibro pojūtis: tą kalibrą lėmė ne tik erudicija ar gilios, visada originalios įžvalgos, bet ir humoras, kuklumas, pilietinė branda.
 

      TOMAS VENCLOVA       

 

       Didžiųjų mirtį kartais suvoki tik kaip Vardo praradimą – liko mažiau vienu autoritetu, viena, dažnai neryškia figūra iš tų, kurias automatiškai laikai esančias ir tavajame, ir visuomenės panteone. Esu įsitikinęs, kad žinia apie Michailo Leonovičiaus Gasparovo mirtį privertė kiekvieną, kuris bent kartą buvo jį matęs, prisiminti sieloje atsispaudusį ryškų paveikslą: pergamentinis, atrodo, nejudrus veidas, pasikūprinęs ir kampuotas siluetas, trūkčiojančios frazės, susiliejančios į užburiantį nušlifuotos kalbos audinį. Sakytum, jis tiesiog buvo sukurtas tokio žmogaus futliare vaidmeniui: kaip tik dėl šios etiketės valdžia taikstėsi su jo nepriklausoma būtimi, o daugelis susižavėjusių gerbėjų pavertė šį paveikslą ikona.

       Per nuobodžius posėdžius ir konferencijas M. Gasparovas amžinai kažką rašydavo: „skaičiavo“ eilėraščius, vertė arba ruošė „užrašus ir išrašus“. „Koks pasiaukojimas mokslui! – pakampėmis kuždėjosi sužavėtieji ir sugėdintieji. – Štai iš tiesų ne šio pasaulio žmogus!“ O jam tuo metu paprasčiausiai buvo įdomu tai, ką jis darė. Bet jei kalbos jį sudomindavo, jis atsiplėšdavo nuo savo užsiėmimo ir įdėmiai klausydavosi. Čia slypi didžiausia M. Gasparovo, kaip mokslininko, paslaptis: jis užsiimdavo tuo, kas jam įdomu, tačiau stengėsi, kad tai pasidarytų įdomu ir kitiems. Be šito nebūtų atsiradę tiek vertimų ir komentarų, galiausiai nebūtų ir „Įdomiosios Graikijos“.

       M. Gasparovo antika – tai ne dvasios viršūnės, kurių paprasti mirtingieji negali pasiekti, o gyva istorija, kultūra ir literatūra, prieinama ir patraukli jo amžininkams, kuriems jis ir stengėsi tą patrauklumą išaiškinti. Jo mokslinis sąžiningumas – ne tik ir ne tiek ištikimybė klasikos teksto raidei, kiek nuoširdus noras suprasti ir perteikti jos dvasią.

       Tas, kurį kai kas troško pavadinti geriausių pedantiškos vokiečių filologijos tradicijų tęsėju, šitos garbės visaip atsisakinėjo: „Koks gi aš klasikas – šiaip, vertėjas“. Be autoironijos, šiuose žodžiuose šmėsčiodavo ir lengva pašaipa didingai sustingusiai „klasikai“. Tai dar vienas bruožas, vertęs M. Gasparovą nepaprastai gyvu mokslininku. Jis mėgo provokuoti, mėgo paerzinti kolegas humanitarus netikėtai užsipuldamas ką nors šventa, kokius nors nepajudinamus autoritetus, anaiptol ne oficialios propagandos, bet vieningos intelektualų nuomonės užkeltus ant pjedestalų. Kartais jis puldavo taip ryžtingai, be atodairos kaip berniūkštis, kad nejučia kildavo įtarimų, jog iš tikrųjų jis kovoja prieš garbintojus, kurie egzaltuotai meldžiasi, visiškai nesuprasdami kam.

       M. Gasparovas siekė suprasti, neatsižvelgdamas nei į tradiciją, nei į madą. Jis besąlygiškai sekė antikinės retorikos principu „tai, ką reikia suprasti, turi būti pateikiama aiškiai, o tai, kas aišku, turi būti pateikiama gražiai“ ir kiekviena jo vieša kalba virsdavo nedideliu šedevru.

       Nepriekaištingą tobulumą, aišku, lėmė ir tai, kad visus savo tekstus M. Gasparovas pasirašydavo iš anksto – jis stipriai mikčiojo, o skaitydavo beveik neužsikirsdamas. Jei liga padeda siekti tikslo, ar tai nėra pats geriausias įrodymas, jog M. Gasparovo mokslas neatskiriamas nuo jo paties? Jei ne mikčiojimas, nebūtų buvę tos unikalios monotoniškai skanduojančios ramios manieros, kuria jis tiesiog pakerėdavo bet kokią auditoriją. Ši patraukianti galia – pagrindinis jo paveikslo bruožas. Jei aplinkinio pasaulio reikalai jo nebūtų dominę, jis nebūtų įstengęs šio pasaulio nugalėti ir įtikinti, kad jo darbai reikalingi, o svarbiausia – įdomūs.

       Pačią Michailo Gasparovo paveikslo esmę sudaro tai, kad jis atmesdavo apsimestinį reikšmingumą, atsiverdavo kasdienybei, gyvai domėjosi mokslu ir siekė kiekvieną akimirką analizuoti banalią gyvenimo tėkmę. Blogiausia, kas jį galėtų dabar ištikti, – begalinis kėlimas ant aukšto pjedestalo ir besaikis garbinimas. Te geriau jis mums lieka tikro sąžiningumo, neapsimestinės ironijos ir beribio įkvėpimo pavyzdys.
 

      NIKOLAJUS GRINCERIS