Eilės, kurias yra įsiminę daugybė poezijos gerbėjų, kartais jau net abejojančių, kas jas sukūrė:

Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų,
Kur dangus toks melsvas, kaip melsvi

 

linai,

Nors svetur ir auksu grįsti miestai būtų,
Be tėvynės dūmų trokši tu tenai.

      
       Tai – Kazys Inčiūra. Poetas, prozininkas, dramaturgas, operos libretų kūrėjas, aktorius, radijo pranešėjas. Sverdlovsko lagerių kalinys. Pokario partizanai turėjo persirašę ne vieną jo posmą. „Užaugęs balsingų dainininkų šeimoje Rytų Aukštaitijos kaime, įsiklausė į liaudies dainos tonaciją…“ – skaitome Vytauto Kubiliaus knygoje „XX amžiaus literatūra“. O štai „Lietuvių tarybinė enciklopedija“ skuba išvardyti „nuodėmes“: egocentriškas, egzaltuotas, „žymu buržuazinė ideologija“.

       Spalio 8 d. sukako 100 metų nuo K. Inčiūros gimimo. Sukaktį Vilniaus literatūrinė visuomenė gražiai paminėjo Rašytojų klube spalio 11-ąją. Beje, salėje buvo ir nemažai anykštėnų – poeto žemiečių. Vakarą vedė Rimantas Vanagas – rašytojas iš Anykščių. Jis papasakojo, kad troškūniečiai ir kiti rajono gyventojai mielai lanko renginius, skirtus gimtinės poetui. Šio regiono kraštotyros entuziastė bibliotekininkė Audronė Berezauskienė Vilniuje pristatė knygą „Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“. Rinkdama medžiagą, knygos sudarytoja buvo susitikusi su poeto giminėmis, surado tremties draugų.

       K. Inčiūros kūrybą apžvelgė literatūros tyrinėtojos Donata Mitaitė ir Aušra Martišiūtė: pirmoji – poeziją, antroji – dramos veikalus.

       D. Mitaitė akcentavo poeto eilių melodingumą, tobulą instrumentuotę, dėmesį „artojėlių kultūrai“, kurį jaunam literatui Panevėžio gimnazijoje įdiegė mokytojas Julijonas Lindė-Dobilas. K. Inčiūros apdainuojamas kaimas – idiliškas, gal net pernelyg. Poetas sukūrė ir daug gražių pilietiškų eilių. 1940 m. rašydamas apie motinos laidotuves, turėjo galvoje ir Lietuvos okupaciją. Sovietiniais metais kaip „tylenis“ buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos, ištremtas. Taip jo kūryboje atsirado malda, giesmė („Nelaisvės psalmės“). Poetas prabilo pranašo balsu.

       Iš daugelio K. Inčiūros dramos kūrinių A. Martišiūtė išskyrė pjesę Vilniaus vadavimo tema „Savanorių duktė“ (1929), kurią su garsia aktore Ona Rymaite matė kone visa Lietuva. Profesionalių teatrų pasididžiavimu tapo istorinė drama „Vincas Kudirka“. Spektaklis 1940 m. buvo uždraustas. Vokietmečiu jame vaidino Henrikas Kačinskas ir Antanas Škėma. Gyvenimo pabaigoje dramaturgas atsigręžė į liaudies pasakas („Eglė žalčių karalienė“, „Broliai juodvarniai“, „Gulbės giesmė“). Jonas Lankutis ir jose įžvelgė moralinio pasipriešinimo motyvų.

       Dramatiškai skambėjo aktoriaus Petro Venslovo skaitomos dvi iš „Nelaisvės psalmių“ (Antroji ir Ketvirtoji). „Klampojam alkani, sušalę…“ Bet – „turiu vilties“. Įspūdį dar sustiprino šio aktoriaus perskaityti K. Inčiūros 1955–1956 m. laiškai buvusiam lagerio draugui kauniečiui aktoriui Antanui Barčui („Širdis ta pati, ir polėkiai tie patys“, „Galėčiau būt naudingas teatre“). Aktorius Rimantas Bagdzevičius renginyje paskaitė ankstyvosios poeto lyrikos.

       Minėjimo dalyviai klausėsi fortepijoninės muzikos. Pianistė profesorė Birutė Vainiūnaitė skambino W. A. Mozarto, C. Debussy, M. K. Čiurlionio kūrinius.