Viktorija Ivanova. GIRGŽDANTIS ŽVIRGŽDAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 98 p.

       Klaipėda – turtingos istorijos ir menininkų, turinčių originalaus „šarmo“, miestas. Atkaklumo ir jūros vėjo, vasarą – tingios poilsio erdvės karalija. Dažnas iš mūsų turbūt turi iliuziją, kad ten, kur erdvė, horizontas, jūra ir žiemiškų vėjų rūstumas, ir žmonės gyvena truputį kitokie. Gal į daug ką jie žvelgia aštriau. Gal tvirčiau stovi ant kojų, giliau jaučia, kaip kažkada rašė N. Abrutytė, praminusi save „pajūrio vėjo dukra“? Taigi atsivertusi Viktorijos Ivanovos prozos knygą su prisipažinimu „Myliu Klaipėdą, senamiestį, Pilies džiazo festivalį“ pasidaviau pagundai: tikėjausi atrasti tos tvirtos pajūrio genties pėdsaką...

       Naujos debiutinės knygos pilkšvo smėlio spalvos viršelis padvelkia rezignacija. Tačiau originalia rezignacija dailininkas nesivaikė ryškaus ir greito įspūdžio. Ryški fonetinė aliuzija pavadinime „Girgždantis žvirgždas“ liudija efekto paiešką. Rašiusiai, atrodo, norėjosi aštraus, rėžiančio ausį skambesio. Atsivertus V. Ivanovos, pirmosios prozos knygos konkurso laimėtojos, rinkinį, nepasakytum, kad autorė neįvaldžiusi plunksnos. Tai įdomūs literatūriniai ieškojimai teksto efektų, netikėtų kūrinių pabaigų su ryškiu impresionistiniu potėpiu, magiškojo realizmo atžvilgiu. Autorė siekia netikėtumų: „Vietoj kūno, kurį oželis tikėjosi rasti susmukusį prie mašinos durelių, jis rado aguoną. Didžiulę raudoną ryškiaspalvę aguoną. Švelniai linguojančią“ (p. 38). Veikėjai ir veikėjos gana sunkiai iriasi per šiandienos sociumo negales ir bėdas, keikiasi, neigia ir erza, geria, mušasi ir valkatauja, taigi minėtos pabaigos ir retsykiais pasitaikantis didingos meilės troškulys – bene ir bus prasmingiausi, originaliausi. Neįtikėtinas transformacijas inspiruoja gėda, sutrikimas, sąžinės graužatis, meilė ir nemeilė: „Raminta mažėjo, mažėjo, mažėjo. Jai buvo taip beprotiškai gėda! Nebegalėjo pratarti nė žodžio, tik linksėjo savo kas sekundę mažėjančia galvele ir skaudžiai kandžiojo sušalusias (nors nebuvo šalta) lūpas. Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotėkų šulinį. Ir paskendo šaltam vandeny. Štai ten“ (p. 29).

       Trumpai peržvelkime istorijas, pasibaigiančias šitokiais virsmais. Štai pirmoji. Dvylikametės gyvenimo kaleidoskopas: geriantis smurtaujantis tėvas, daug dirbanti ir kenčianti mama, įnirtingai besikeikiantys ir dar įnirtingiau besimušantys (su tėvu) brolis ir sesuo. Tekstas išgražintas būdingais rusiškais keiksmažodžiais bei kitais rusicizmais („durakas“, „girtas kaip tapkė“). Vaiko mintyse rezgami žmogžudystės (tėvo) planai: „Apie ką tik nutikusį įvykį tik ir eina galvot, tai ir tie namų darbai nublanksta <...>. Bet neišeina, nors užmušk. O ir užmušt neišeina – nors ir girtas, bet man, mamai ir šešiamečiui broliukui – per stiprus. <...> Aš žinau ir kitą situaciją, kada jaučiuos niekam tikusi. Dar nėkart neišėjo perkąst gerklės, užmušt ar dar ko, nežinau... Ir muzikos klausaus, kaip močiutė sako, destruktyvios“ (p. 6). Kad skaitytojui būtų aiškiau, pridursime, kad čia taip pat naktį pasiėmus peilį einama tėvo galabyti, laidomasi alaus buteliais ir t. t. Pozityvi atrama turbūt būtų tokia: herojė svajoja, kad mama suprastų, jog ji jau didelė ir kad su ja jau galima „pasišnekėt ar bent padiskutuot, ką mums daryti toliau“ (p. 7). Finalas: tėvą vis dėlto nugalabija „mafijozai“. Gyvenimas, sprendžiant iš teksto, praskaidrėja, nes herojai, anot pasakotojos, galės bartis ir rietis (pagaliau) ir vienas su kitu. Tai šitaip.

       Antroje novelėje vaizduojama girtuoklio patėvio podukra, kurios mama užsienyje dirba. Mergaitė renka išmaldą palei tiltą ir baisiausiai nekenčia praeivių: „Ji sau sėdi visa sušalusi ant laikraščio, ant megztinuko ir celofaninio maišelio, apkabinusi kelius ir nekęsdama kiekvieno, kuris įmeta skimbčiojančią monetą į skardinę dėžutę, puoštą baltais žirneliais“ (p. 14). Disharmonijos ir neapykantos pilnoje aplinkoje esama trupučio gėrio – močiutė Angelė, priglaudžianti ir pamaitinanti mergaičiukę. Betgi tai lašas jūroje, palyginti su visa tekste alsuojančia pagieža. Net, kaip to reikalauja tradicinis socialinis konfliktas, turtingoms poniutėms: „Lialia pagalvojo, kad jei galėtų, tai ne į širdį, o ant tų kailių prišiktų. <...> Nuo tokios minties vėl šilčiau pasidarė“ (p. 17). Trečioje novelėje veikia priversti per anksti suaugti ir muzika užsidirbti sesuo ir brolis, ketvirtoje, skambiai pavadintoje „Buržujė“, – studentė, bendraujanti su „bomžais“ ir nekenčianti savęs todėl, kad gėdijasi tokių pažinčių, penktoje – bohemiška našlaitė Myga. Ji nė iš tolo neprimena mūsų pasakų našlaičių subtilumo ir gebėjimo užjausti. Užtat moka, sakytum, absoliučiai nekęsti: senutės, kuri mėgina užjausti ją prie mamos kapo, ir viso gražaus pasaulio: „Myga pyko. <...> norėjo užklijuoti gąsdinančią senės burną nepermatoma izoliacija ir įsmeigti į abi akis po šakutę. <...> Joje kunkuliavo neapykanta viskam – pienėms, piktžolėms, karstams, vainikams, pievoms, dangui, tvoroms, medžiams, žmonėms, po galais, situacijoms, ramybei, veiksmui, chaosui...“ (p. 32). Panašu, kad neapykanta nedeklaruojama tik vienos nakties nuotykiams (šiame epizode skaitytojas netgi pamaloninamas mažyčiu šlakeliu romantikos).

       Toliau publikuojama apysaka „Nėščias katinas“. Skaitytojas, kuris neužspringo negacijos kaskadomis iki 39 knygos puslapio, turėtų lengviau atsikvėpti, tačiau greit ir vėl tenka susigūžti: apysakos heroję kamuoja didelė nelaiminga meilė. Tačiau ji jau nėščia, nes tamsioje gatvelėje sutiko prievartautoją kažkodėl „purvinomis traktoristo rankomis“. Savo desperaciją ji reiškia vėlgi vienos nakties nuotykiais... Taigi aprašoma jaunos merginos gyvenimo griūtis. Čia norėtųsi pabrėžti, kad pasirinkta tema verta kiek daugiau, nei paaugliško maišto nuotaikų ir dūsavimų dėl nelaimingos meilės, tegul ir su tragiška atomazga. Autorė ėmėsi vaizduoti žmogaus dramą, ir kai kurios teksto vietos rodo, kad tikrai galėtų tai įstengti. Tekste ryškiai atsiskleidžia autorės gebėjimas vaizduoti emocijų įvairovę, rasti sodrių pasakojimo efektų. Jai pavyksta sukurti atmosferą, į kurią skaitytojas norėtų pasinerti, kurioje atrastų kai ką daugiau, – ne tik įprastą pasaulio, dovanokite, apspjaudymą neigiamybėmis ir juoduma. Taigi autorė turi gerų galimybių, ir kaip tik todėl peršasi išvada: būtų gerai jomis pasinaudoti kaip reikiant. Kad skaitytojas aiktelėtų. Kad proza pasidžiaugtų. Neigimas dėl neigimo – kelias, vedantis į aklavietę, ir ne tik literatūrinėje kūryboje. Juk matyti, justi, kad jaunajai prozininkei plunksna paklūsta. Tekstai šios autorės rankose vietoje vienos natos gali sušvisti visa gama. Jos dialogai geba būti kartu šilti ir taiklūs, o filosofinės įžvalgos – šiek tiek netikėtos. Iš kur tada tasai siekis, ta pozicija: „Nenoriu, nekenčiu, negaliu, / netikiu, nesuprantu, nesuvokiu, / neįsivaizduoju, nematau, / nejaučiu, negyvenu, nemirštu, / nesidžiaugiu, neverkiu. Noriu verkti“ (p. 53)?

       Autorės tekstuose galima pajusti aštrų žvilgsnį, neretai ji įrodo gebanti žvelgti giliai ir sykiu ironiškai. Antai ji gana kandžiai analizuoja sociumo rykštę – veidmainystę: „Senutė. Vargšė moteriškė. Duodu dešinę ranką nukirsti, kad ji šypsosi kaimynams, net jei jie užlieja jos butą: juk tas iš trečio aukšto mafijozas, o Stasė su Janina vasarą avietėmis nevaišins, jei susipyks. O būdama su savo sūneliu architektu ji stengiasi tylėti, nes jis juk išsimokslinęs, o bobulytė – kas? Tik kvailelė“ (p. 45). Kitur herojė maištingai ragina: „Verk! Berniuk, verk! Kol gali, vaduokis iš šitų smirdančių gniaužtų, nes jie tave pasmaugs!“ (p. 45). Vėl – negacijos perteklius, tačiau pasyvia pozicija tokių proveržių nepavadinsi. Kas gi tuomet stabdo, kas neduoda įsiūbuoti teksto iki kito kokybės lygmens?

       Ar nenutiko kartais taip, kad pjauname senokai pradėtos sėjos derlių? Sakoma, kad literatūra yra glaudžiai susijusi su visuomene, o visuomenės reiškiniai – su literatūra. Galima reaguoti į šios knygos toną, temas, nuotaikas ir deklaruotą poziciją kaip į mūsų visuomenėje vykstančių reiškinių atspindį, jų simptomą. Gal tikrai daug kas nebepastebi skaidresnių kūrybos temų, nebenori prisiimti kūrėjo atsakomybės ir mėginti keisti aplinką, bet ne šokti pagal smurtavimo apoteozės dūdeles? Pasyviai plaukti pasroviui yra lengviau nei prieš srovę. Jeigu mūsų jaunimas geidžia rašyti taip, kaip nieko gera nebematą ir tegalį aimanuoti ir peikti pasaulį suvienodėję kriticistai, jeigu nihilizmas semia ne tik visko mačiusių ir daug kuo nusivylusių ištvermingų literatūros augintojų gildijas, bet ir tuos, kurie visais laikais gebėjo matyti pasaulį kitokį, klaidose surasti išminties, įkvėpti optimizmo, polėkio ir sveiko, jaunatviško maišto, troškimo keisti – tai kur link mes rizikuojame nueiti? Nesinori tikėti, kad kultūros, literatūros žmonės linkę pasiduoti. Tylėti, pasyviai fiksuoti tai, kas vyksta, stebėti ir rinktis tik smurto, prievartos, nihilizmo ir tamsiųjų pusių aprašinėtojo vaidmenį – tai paprasta, netgi, sakyčiau, neįdomu. Griauti visais laikais paprasčiau, tačiau kurti – visai kitas reikalas... Kodėl neretai pasirenkamas paprastesnis kelias? V. Ivanova knygoje rašo: „Ji norėjo atversti švarų lapą popieriaus ir plonu šratinuku parašyti jame (saldžią?) laimės istoriją. Bet kažkas Joje tam atkakliai prieštaravo, kad ji pasidavė ir verkė ant Justo peties: Aš bijau“ (p. 65). Kuriančiajam pradui atskleisti reikalingas didelis talentas. Todėl norėtųsi nuoširdžiai paraginti mielą autorę daugiau nebijoti. Tiesiog – imti ir išdrįsti savo rašymu kai ką keisti.