JAUSMŲ RITERIS – MIRĖ?

       …Gimė Širvintų rajone, Taučiulių kaime. Viktoro ir Janinos Brazauskų šeimoje…

       „Metų“ žurnalo redakcijoje mano gimtadienio išvakarėse ligos sutrauktais pirštais laikydamas rašiklį savo apsakymų rinktinės „Po Dievo padu“ (2000) tituliniame puslapyje užrašė: „Kol gyvas, prisimink, kaip rugpjūty svirpia smilgos“.

       Prisimenu. 1966-ieji. Studentų vasaros darbų stovykla netoli Kėdainių. Nebesvarbu, kodėl nesutapo mudviejų ir stovyklos viršininkės, komjaunimo lyderės, nuomonės. Nusprendėm, kad stovykloj negalim pasilikti. Užlipom ant stogo, nuleidom sovietinę vėliavą, pasipustėm padus ir leidomės į kelionę po Lietuvą.

       Išdrįsom! – džiūgavo Viktoras. Nepabūgom!

       Kėdainiai, Utena, Ukmergė, Širvintos, Musninkai, Taučiuliai. Viktoro tėvų sodyba. Mamos padengtas vakarienės stalas: grybai, bulvės, naminukės lašas. Viktoro Vyresniojo daina:

       Į kovą, aukštaičiai,
       Į kovą, žemaičiai,
       Į kovą, visa Lietuva!..

       Viktoras Vyresnysis didžiavosi bajoriška kilme, atrodė lyg ir išdidus, pasipūtęs, tačiau jo mėlynų akių žvilgsnis buvo tyras kaip vaiko, balsas – sodrių virpesėlių gama, akimoju suderinanti tramdomą skausmą ir ūmai pro jo luobą prasiveržiantį džiaugsmą. Viktoras, be abejonės, iš tėvo buvo paveldėjęs ir orios savigarbos, ir gilaus jausmingumo.

       Nuo Taučiulių netoli benukeliavom. Suskaičiavę kapeikas supratom: kelionė po Lietuvą baigėsi. Sėdėjom ant pakelės griovio krašto, smilgos ausyse taip svirpė, kad mudviejų išsiskyrimas tapo apskritai žmonių atskirtumo supratimu.

       …Tėvą prieš daugelį metų ragais mirtinai sužalojo jautis. Mama, sulaukusi gilios senatvės, mirė 2003 m. kovo 14-ąją. Atėmė koją, vaikštau pasiramsčiuodamas lazda, girdėjau telefono ragelyje Viktoro balsą. Namai tušti. Apvogti. Laipioja pro langus. Išnešė paltus. Nebežinau, ar dar ką nors rašau.

       Kai kalbi apie Viktorą Brazauską ir jo kūrybą, turi kalbėti apie mąstymą jausmais. Mus, draugus, Viktoro jausmingumas kartkartėm glumindavo. Sveikas! – surinka kur gatvėje. Ar žinai, kaip aš myliu tave, rapucha? Ir tuoj liūdnai priduria: nežinai…

       …V. Brazauskas 1961 m. atvažiavo į Vilnių, įstojo į Kultūros ir švietimo technikumą, iš jo 1962 m. išėjo į kariuomenę. 1965 m. grįžo, įstojo į VU lituanistikos studijuoti. Mokėmės viename kurse su One Baliukonyte, Maryte Kontrimaite, Antanu Kalanavičium, Bronium Kašelioniu, Aloyzu Tendzegolskiu, Gediminu Griškevičium ir kitais vėliau knygas rašiusiais, dar teberašančiais žmonėmis. Pirmą novelių knygą „Vasaros muzikantai“ V. Brazauskas išleido 1970 m. Tame pačiame PK aplanke išėjo ir Broniaus Radzevičiaus, Rimanto Šavelio knygos. 1976 m. V. Brazauskas buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, „Komjaunimo tiesos“, „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“ redakcijose…

       Parašė šešias novelių ir apysakų knygas („Antrąkart gimę“, 1976; „Nežinomų artistų gyvenimas“, 1984; „Kamanių pieva“, 1991 ir kt.). V. Brazausko kūryboje ir liūdesys, ir džiaugsmas – nuoširdus, gražus bei riteriškas. Kai kurios jo novelės – kaip ir Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės, Ričardo Gavelio ir kt. – reprezentavo geriausią XX a. paskutinių dešimtmečių lietuvių novelistiką. Pavyzdžiui, „Anderseno pasaka“ buvo įdėta į lietuvių novelės antologiją slovakų kalba („Pol'ana so živou vodou“, Bratislava, 1987).

       …V. Brazausko asmeninis gyvenimas buvo nelengvas. Santuoka su kurso drauge Judita iširo. Viktoras labai mylėjo dukterį Vaidilutę, didžiavosi, kad ji tapo dailėtyrininke. Šviesiai mąstė ir apie savo mirtį, kurią artėjant nujautė, ir apie vaikaičių – keturiolikmetės Ievos, penkiamečio Antano – ateitį. Pastarąjį dešimtmetį Viktorą, jau ligotą, globojo dailininkė ir literatė Renata Baradinskaitė. Ji ir išvežė Viktorą iš tėviškės namų į Širvintų ligoninę, kurioje po kelių dienų jis mirė. 2005 m. lapkričio 14 d. buvo palaidotas gimtosios parapijos – Musninkų – kapinaitėse…

       Tu neverk, aš sugrįšiu namo dar,
       Trečią kartą, kai vyšnios žydės, – jaunystėje dainuodavo Viktoras.

       Jis nesugrįš. Mes įkandin išeisim. Tačiau vyšnios žydės dar tūkstančius metų, vis naujų kartų~ jautrias širdis įkvėps mylėti žmones, kurti literatūrą.