Iš vengrų k. vertė Modesta Liugaitė

       J á n o s  O l á h  (g. 1942 m., Nagyberki km.) šiuo metu – „Magyar Napló“, pagrindinio Vengrijos literatūrinio žurnalo, vyriausiasis redaktorius. Yra išleidęs kelias poezijos knygas, parašęs apsakymų, taip pat romanų ir dramų. Nors pagal išsilavinimą būtų galėjęs dėstyti, komunistinio režimo metais kartais turėdavo verstis karatė pamokomis. J. Oláh eilėraščių yra išversta į anglų kalbą. Jo kūryba apdovanota penkiomis premijomis.



Nepasiekiama žemė

Prie kalvų su rudais šalmais gyvenu,
mano namas baltas it sidabro kirvis.
Lauke lyja lietus, tarp šakų
susipainioja, kaulai jo krinta ant žemės.

Kambary ant kėdės trimis kojomis sėdžiu,
aplink mane įrankiai dulka.

Mintyse nelyginant upėj gilioj
grimzta prisiminimo liekanos.

Pažinojau kalvį, dažnai pas jį būdavau,
ir aš plojau žaižaruojančią pasagą.

Žinojau, kokia neklusni geležis.
Kartais, susėdę ant slenksčio,

pasirėmę ant kelių,
kalbėdavomės.

Širdyse nebūdavo nieko,
kas būtų slopinęs

svaigų metų laikų kvapą,
kai pro kalvos šlaito

išdžiūvusias smilgas
stebėdavom lekiančius debesis.


Pasirinkimas

Iš devynių ramybės būsenų –
viena,
iš septynių išbandymų kančiom –
vienas,
iš trijų norų –
vienas,
iš dviejų kelių –
vienas,
vien tiktai iš tavęs paties –
kitas.


Vengrai

Šia užsispyrusia kalbą
nedaug mūsų kalba,
bet vis dėlto pernelyg daug,
kad
suprastume vienas kitą.



       Poetė ir vertėja K a t a l i n   M e z e y  (g. 1943, Budapeštas) sukūrė eilėraščių, apsakymų, romanų, dramų ir pasakų vaikams. 1961–1967 m. studijavo vengrų filologiją pagrindiniame Vengrijos ELTE universitete, 1964 m. – vokiečių filologiją Ciūriche. 1970 m. dirbo pogrindyje leisto literatūrinio žurnalo „Eksperimentas“ („Kísérlet“) redaktore. Buvo viena iš Rašytojų profsąjungos steigėjų, 1987–1992 m. – sekretorė, vėliau generalinė sekretorė, Rašytojų sąjungos prezidiumo narė, nuo 2004 m. – Vengrijos meno akademijos narė. Nuo 1985 m. už kūrybą ir veiklą yra gavusi septynis apdovanojimus, 2001 m. pelnė Metų knygos premiją.


MANO VIEŠPATIE, KURSAI
– iš dviejų pusių svaidydamas žaibus –
ženklini man kelią,
stebiuosi, kaip gali
taip sergėti mane?
Kaip gali taip širdin dėtis
mano rūpestį,
kai panašiai dar milijardais
turi rūpintis?

Iliuzija ar atsitiktinumas,
kad vėl ir vėl
pažįstu Tavo ranką,
kada lyg žaislą
vaikui neišmanančiam
tyloj paduodi
numestą tikėjimą?


Kelionė

Transporto priemonėse būtybės,
panašios į beždžiones.
Veidai nejudrūs.
Nežinai, ar jie ką nors galvoja.
Bet jei galvoja, aišku,
kad tau jų mintys pavojingos.
Jeigu prabyla – iš mašinų
nusiklausytais žodžiais,
mašinų, nuo kurių tu bėgi.
Jauti, kad žodžiai jų – apie tave.
Net ir drabužiai jų, ir batai – pavojingi.
Nutuoki, kokia būtybė,
jeigu nešioja tokius drabužius, tokius batus?
Gal netikrus drabužius ir netikrus batus,
o ką po jais paslėpę – nežinai.
Visame mieste pasitiki
tik keletu žmonių,
kurie ant plačiosios upės kranto stoviniuoja
ir savo meškerėm menkom
tikisi didelę žuvį
ištraukti iš vandens.
Apie juos galima žinoti nors tiek.


Lyg surūdijusius peilius

Iš dirbtinių dantų, akinių,
kelių senų drapanų
sudedu
kasryt savo motiną.
Tarp sudžiūvusių kojų
išlyginu vystyklą,
kojines, medžiagines
šlepetes užmaunu,
už abiejų rankų suėmus vedu,
iššliurinam į svetainę.
Ji, savarankiškumo čempionė,
niekad neprašius niekieno pagalbos,
ir laisvės čempionė, aš,
kai jau paauglė
nuo jos pabėgau,
nuo jos griežto būdo.
Gali stebėtis dabar tas,
kas anksčiau mus pažinojo.
Lyg surūdijusius peilius
vieną į kitą
Viešpats mus galanda.



       G á b o r  Z s i l l e   (g. 1972) – poetas, grožinės literatūros vertėjas. Nuo 2000-ųjų ketverius metus gyveno Krokuvoje. Buvo Vengrijos PEN klubo sekretorius, šiuo metu yra Vengrijos rašytojų sąjungos Grožinės literatūros vertėjų skyriaus sekretorius. Išleido tris poezijos knygas ir dvylika grožinės literatūros knygų vertimų iš anglų bei lenkų kalbų. Gyvena Budapešte.



Bet kur ta plunksna

Viešpatie, jei viską prisiminčiau!
Kiekvieną sakinį, kuriuo suklydau,
tylą sužeidžiantį žodį,
įžeidimu pavirtusią užuominą, gestą
iškrypusį, kikenimą, jei viskas
būtų manyje išlikę,
suktųsi galvoje, kartu
su manim vaikščiotų, Viešpatie,
jei kiekvienas suklupimas atkakliai
krypuotų čia su manimi, jei nebūtum leidęs
nieko užmiršti –
tai ir pamiščiau, taip,
kodėl tuomet turėčiau gedėti užmiršimo
dešimt ilgiausių minučių, dienų ar
metų, kodėl gedėt turėčiau užmiršimo
dešimt ilgiausių sekundžių,
neryžtingų keleto žingsnių,
betikslio krenksėjimo, drebulio,
kol viskas iškrenta, pranyksta,
panyra ir džiūsta –
ant užmiršimo šimtų sietuvų dugno,
man regis, tik pati esmė išlieka,
kasdienė tik poezija:
temstant sėdinėjimas,
garsų nuotrupos iš gimto namo,
vaismedžių lapai po lietaus,
paukščio plunksna švintant ant žolės,
bet kur ta plunksna, kur žolė –
laimingi tie, kurie užmiršta.


Kaip tik taip

Tėvynė tik retai būna.
Pavyzdžiui, tada, kai suplukęs įpuolu
į atokią apskurusią stotį,
paaiškėja, kad liko dar kelios minutės,
aikštėje šiukšlinoj prieš įėjimą
priešais saulėlydį aš sustoju,
rugsėjo pabaigos vėjas pučia,
ir gardžiuojuos, kaip maudo,
gardžiuojuos, kaip smelkias.
Gardus šitas vėjas.
Kaip tik taip tegu pučia,
kaip tik čia.


Šventasis Sebastijonas

Įsivaizduok, kad esi šventasis Sebastijonas,
Romos kareivis, kurį dėl atkaklaus tikėjimo
žudo, pririštą prie medžio,
mugės pasilinksminimui, dulkėse,

strėlės sminga į tavo kūną,
tavo šlaunis, tavo rankas, pečius,
iškart nemiršti, kitam viešpačiui
prisiekti dar suspėtum –

ir ką tu jauti? Nepakeliamą, kurčią
kančią ar skaidrią ramybę?
Kokiais prabyli žodžiais? Ar šonkaulius tavo
skydu pridengia šnabždantys angelai?

Tiki, kad verta buvo?
Alpdamas žvelk į kraują, kur plūsta prie kojų:
jo lašai barbena į pragaro dangtį –
jo aidas bežadis į debesis kyla.