***
Visai šiuolaikinė laumė,
Spragsėdama kojų pirštais
Tarsi būrimo kauliukais
(Ar laumžirgių akimis),
Išbūrė audringą lemtį:
„Sulauksi, kai nebelauksi.
Bet to įsimint nebūtina,
Nes laukt nebėra ko“.


***

Mano saulė
Numirė ant tavo rankų.

Bet nesakė „troškina“.
Nei „šalta“.
Net neprašė paduot atsigert.
Netgi slinktis arčiau
Ar suklaupti aplinkui.
Vis alsavo ritmingai –
Tarytumei murktų…
Viena tik burna jos
Žiojėjo juoda lyg bedugnė.
Ir vis siurbė gilyn –
Tarsi verptų po vieną…
Kaip spindulio siūlus.
Per kiekvieno akimirksnio akį –
Vis gilyn ir gilyn
Į tylos katakombas.


***
Basas
Vienplaukis
Vienmarškinis
Tutanchamonas
Skruzdėtu
Ir skujom nuklotu
Taku artėja prie jūros.
Kairėje – balti karčiai.
Dešinėje – baltos pasagų kibirkštys.
Priešais – baltos burės.
Virš galvos – balti sparnai.
Kodėl
Reinkarnaciją mes vadinam
Baltąja karštine?..


***
Niekada
Nerašysiu prozos:
Kad prakeiktum
Save,
Užtenka
Vieno žodžio –
„Amen“.


***
Įnoringai gražuolei boružei
Jau pabodo: nuo žiedo – ant žiedo…
Tad, pamačiusi gulintį šunį,
Jį nusprendė pagerbt apsilankymu.
Bet tas šuo, vos pajutęs jos eigastį,
Pagalvojo, kad kuičias blusa –
Tik grybšt dantimis sau per garbanas!..
Ir po pasakos apie Esmeraldą ir Kvazimodą.


***
Nieko nėra pavojingiau,
Kaip katė, besiglaustanti apie kojas…
Susirangiusi skreite…
Murkuojanti į pažastį…
Ar lyžtelėjusi pasmakrę…
Švelnumas ima vergijon
Greičiau už bet kokį tironą.


***

Tą vidurdienio vakarą,
Kai žodžių mortyrom
Išdaužėme langus,
Kai į vidų prasmukus
Lig pat panagių
Ėmė smelktis tamsa,
Jis atėjo…
Ir triskart nedrąsiai pabeldė
Į ąžuolo staktą.

Jis sakė esąs net iš pat neolito.
Be veido.
Be vardo.
Be ginklo.
Be tikslo.
Bet…
Bet toliau mes jau
Nebegirdėjom –
Jo žvilgsny ištirpom
Greičiau negu saulės.


***
Sen Žermeno oro uoste
(Tiesiog gražus pavadinimas)
Nusileido trisdešimt trys žuvėdros.
Tiesiai ant pakilimo takelio.
Ir tikimybė nukristi tapo
Lygiai tokia kaip ir skristi.