Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė


       Danuta-Hadasa

       Danuta-Hadasa nė pati nepamena, kiek metų praėjo nuo tada, kai ji, klajūnė, pakelės smuklėje ketinusi atsisveikinti su šiuo pasauliu, užklydo į tą užkampį, kur, be Efraimo Dudako, jos pirmagimio senelio ir jos pirmojo vyro Ezros tėvo, nebuvo ne tik kad artimos sielos – anei jokio pažįstamo. Matyt, pats Aukščiausiasis paprotino ją negrįžti su pavainikiu ieškoti prieglobsčio j Gudiją, į gimtąjį palivarką prie Smurgainių pas kilmingąją ir dorybingąją tetulę Stefaniją Skuibyševskają, o keliauti į Lietuvą, į gūdžią Žemaitiją, iš kur buvo kilęs jos šėtoniškasis gundytojas Ezra. Apie Dudakų giminę Danuta žinojo tik tai, kad Ezros vyriausias brolis Sachna, vėliau tapęs jos antruoju vyru, kažkada tarnavo Vilniaus žandarmerijoje – vertė iš idiš į rusų kalbą suimtų žydų parodymus, o šeimos galva Efraimas buvo akmentašys ir duobkasys tarp miškų glūdinčiame Miškinių miestelyje, kur kitados, tolimoj ir siautulingoj jaunystėj., ji tris dienas ir tris naktis alpėjo nuo linksnio ir nepasotinamo išdaigininko Ezros, apstulbinusio savo talentu ir temperamentu provincijos mergaitės širdį ir nusiviliojusio ją alpulingų glamonių į nuodėmingų džiaugsmų kupiną Vilnių. Dar mažiau Danuta žinojo apie Ezros tautiečius – žydus. Tetulė Stefanija, tikra lenkų patriotė ir griežta moralės sergėtoja, tikino, jog žydai – tie piktadariai ir sukčiai, garbinantys tik aukso veršį, be gailesčio nukryžiavo „mūsų vargšą Išgelbėtoją Jėzusą“ – Jėzų Kristų, prikalę jį „surūdijusiomis užnuodytomis vinimis“ prie ąžuolinio kryžiaus. Palaidūnas Ezra šaipėsi iš tų kalbų apie „surūdijusias užnuodytas vinis“, vadino tetulę „neregėta kvaile ir apsamanojusia senmerge“, dievažijosi, kad nėra pasauly gailestingesnės tautos nei žydai, – atseit, kitaip nei visi padarai, žydai gavę iš Viešpaties Dievo papildomai ašarų ne tik tam, kad apverktų savo, bet ir kitų vargus ir negandas; ne veltui Aukščiausiasis prisakęs žydams mylėti artimus ir tolimus kaip save pačius, nors dažnai tie artimi ir tolimi nei Jam, nei jo mylimiems vaikams nejautė kokios meilės.
       Jeigu ras Ezros tėvą gyvą, Danuta buvo nutarusi pulti jam į kojas, išpažinti visas nuodėmes ir paprašyti atleidimo ir prieglaudos nors visiškai sulaukėjusiam nuo ilgų klajonių ir niekuo dėtam Juzikui. Vis dėlto savas kraujas – pirmagimis anūkas. Be pagalbos ji maželio neužaugins, o atiduoti į našlaičių namus – tas pats, kaip pasmerkti pražūčiai.
       Viešpatie, kada tai buvo? Dar caro Nikolajaus Antrojo laikais, kai nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Gudijoje nebuvo jokios kitos valdžios, tik rusų, ir ji, Danuta Skuibyševskaja, nė gražiausiame sapne nesapnavo, kad nugyvens tokį ilgų ilgiausią gyvenimą, kad praus dvi revoliucijos, nudundės du karai, su japonais ir po beveik dvidešimties metų – su vokiečiais, triskart pasikeis valdžia ir kad gyvenimo saulėlydy išsipildys jos pranašystėir jauniausias jos sūnus Aronas, paprastas siuvėjas, Gedaljės Bankvečerio padėjėjas, taps dideliu viršininku ir nauju karininko munduru ir raudonžvaigžde kepure su snapeliu išvyks iš Miškinių ne bet kur, o į Maskvą, kur iš visų jos giminių yra buvęs tik Danutos tėvas – poručikas Juzefas Skuibyševskis, tarnavęs prieš revoliuciją rūmų gvardijoje.
       Ačiū Efraimui – tais tolimais, nelaimingais laikais, kai Danuta visiškai netikėtai atsidūrė kukliose žydų kapinaitėse, šešuras neišvadino jos priklydusią palaidūne, nepradėjo priekaištauti, kad ištisas dienas ji siautėjo su Ezra ant pagalvių, kurias velionė Lėja kiekvieną rudenį prikimšdavo naujų žąsies plunksnų, pasigailėjo nuodėmingosios, neišvarė kur akys veda kartu su mažuoju, sproginusiu į senelį savo ašarotas užspeisto žvėriuko akeles.
       Danuta niekada neužmirš, kaip sustingusi ir nuolanki stovėjo kapinių kieme ir užsikirsdama kreipėsi gal į savo pirmagimį, suvyniotą į skarmalus, o gal į niūrų Efraimą:
       – Na, ko tu, mažuli, susiraukei? Nusišypsok! Tai juk tavo senelis Efraimas.
       Berniukas klausėsi ir nepatenkintas raukė kaktą.
       – Argi jis nepanašus į Ezra? – neišpešusi šypsenos iš sūnaus, Danuta persimetė prie paniurusio šešuro. – Kaip iš akies trauktas! Ir toks pat padūkėlis kaip Ezra. Ir į Jus panašus! Dievaž! Juk panašus? Įsižiūrėkit. Kaip du vandens lasai.
       – Lyg ir panašus... – trumpai mestelėjo Ezra, atidžiai pasižiūrėjęs į vaiką. Apstulbusi dėl netikėto ir didžiadvasiško šešuro, kurio povyza nežadėjo nieko gera, pritarimo, Danuta pravirko.
       – Neverk, – guodė ją Efraimas. – Kapinėse gyvųjų neaprauda. – Ir patylėjęs paklausė atvykėlės, rūpestingai šluostančios skarute ašaras; – O kuo jūs vardu?
       – Argi Ezra tada mūsų nesupažindino? Efraimas papurtė žilės nubalintą galvą.
       – Aš Danuta, o jis – Juzefas. Juzikas. Taip vadino mano amžiną atilsį tėvą – poručiką Juzefą Skuibyševskį.
       – Juzikas? – Efraimas ilgai žiautarojo sausomis kaip sudžiūvusi duonos kriaukšlė lūpomis neįprastą vardą. – Gražus vardas. Visi pasauly vardai gražūs. Ir žmonių, ir žvėrių. Bet jeigu leisite, aš vadinsiu jus savaip, tave – Hadasa, kaip mano motiną, o jį – Jokūbu, kaip mano tėvą.
       – Gerai, – šluostydamasi šiltas dėkingas ašaras sutiko Danuta-Hadasa.
       Ji buvo pasirengusi sutikti su viskuo, kad tik jis nepravytų jų, leistų pasilikti, kaip šiai ožkai, šioms varnoms ir šiems mirusiesiems. Jokūbas tai Jokūbas. Hadasa tai Hadasa, kad tik būtų stogas, kad tik garuotų žirnienė ant stalo ir kad būtų trobos kampe koks gultas už užuolaidos. Ir kad tik šešuras neapsigalvotų... O jeigu žydai pakels triukšmą – štai, destis, ligi ko priėjom – kapinėse gojė šeimininkauja, gėda Efraimui, susirado, gvėra, senatvėj paną, tegu tuoj pat jos atsisako, tegu ji nešdinasi, iš kur atėjusi.
       – Jokūbas, – sumurmėjo Efraimas ir sprigtelėjo skarmaluose gulinčiam berniukui į nosį. Bet šis nė nesujudėjo – tik įsistebeilijo į senelį ir ėmė įtartinai šnarpščioti.
       – Kol kas nepripažįsta, – tarė Efraimas. – Nieko. Paskui pripažins. Visi prie jūsų pripras – ir gyvieji, ir mirusieji, akmenys ir medžiai, ir paukščiai medžiuose, ir pelės žolėje...
       Efraimas iškūreno krosnį, pašildė vandenį, įpylė į dubenį, kuriame paprastai mazgojo mirusiuosius, išmaudė pavainikį anūką ir aptikęs, kad mažulėlis turi neatleistiną tikram žydui defektą, pašaukė apylinkėje žinomą niėjelį Zalmaną, kuris, pritariant širdį draskančiam varnų kranksėjimui ir gailiam ožkos mekenimui, atliko amžinąją apeigą ir priskyrė mažį Izraelio šventyklai.
       Ir išties greitai viskas stojo taip, kaip sakė Efraimas: prie atvykėlių visi priprato – ir gyvieji, ir mirusieji, pelės ir varnos, medžiai ir akmenys... Visi. Tiesa, pats senasis iki mirties vengė vadinti marčią naujuoju ar senuoju vardu, o prireikus kreipdavosi per anūką, bet Danuta nepyko. Ji ir pati iki pat Efraimo mirties nevadino vardu – tik jūs ir jūs...
       Apsiprato ir Danuta-Hadasa Miškiniuose.
       Čia, tarp kapų, nedrumsčiamoj pirmapradėj tyloj, kuri atrodė ką tik sukurta Viešpaties Dievo po šešių dienų darbų, ore lyg pakrikę paukščių pulkai plasnojo lengvasparniai prisiminimai, apgaubdami Danutos sielą aitriu ir nenumaldomu liūdesiu. Nebuvo dienos, kad ji neprisimintų praeities, kurioje susipynė viskas – ir netilstančios nuoskaudos, ir nusivylimai pramaišiui su retomis ir blankiomis prošvaistėmis. Visa, kas kapinėse alsavo ir judėjo, Danutai-Hadasai egzistavo ne dabarty, o veikiau tolimoj praeity. Net sūnūs Aronas ir pirmagimis Jokūbas, išaugę tarp antkapių; nenurimstančios varnos ant amžinų pušų ir nublukę žydiški rašmenys ant apsamanojusių akmenų, dangaus sodininko daigintos gėlės ir darbščiosios bitės, renkančios iš jų medaus duoklę; paukščiai, giedantys visiems, išėjusiesiems anapilin, ir tyra, kaip iš dangaus nusileidęs sniegas, ožka, skabanti tarp paminklų žolę, – viskas iškilo iš praeities, buvo sukurta Dievo andai kada – gal prieš šimtą, o gal prieš penkis šimtus metų, ir neturėjo nieko bendra su tuo, kas dėjosi dabar nerimstančiame, plėšomame į dalis pasaulyje ir miestelyje, – su vokiečių pavergta Lenkija, su Lietuvos prezidento pabėgimu į užsienį, su Raudonosios armijos, kurios tankai nelyg milžiniški vėžliai sustingo žemumose prie Miškinių ir Juodgirių, atėjimu.
       Ar ne todėl Danuta-Hadasa nebijojo mirties, nes kur kitur, jei ne kapinėse lengva ir ramu numirti, – tiesiog tam tikru Kūrėjo nustatytu laiku tu iš vieno pasaulio švelniai ir nepastebimai pereini į kitą.
       – Kai tiek metų gyveni kaimynystėj su benose, ne tik nustoji jos bijoti, bet ir spėji susigiminiuoti su ja, – ramiai ir atlaidžiai atsakydavo Danuta-Hadasa tiems, kas stebėjosi jos ilga ir ištikima tarnyste mirusiesiems.
       Ji kalbėjo be išdidumo ir pranašumo. Atrodė, jog ji ir amžinoji pjovėja sudarė tarpusavio sutartį ir slaptą susitarimą, kuriuo abi pusės įsipareigojo padėti viena kitai. Kaskart, kai Danuta ketindavo atsisveikinti su šiuo pasauliu (o žudytis ji bandė ne kartą), paskutinę akimirką, užuot padėjusi, mirtis ištraukdavo ją iš kilpos ir pristatydavo prie juodo darbo – laidoti ir prižiūrėti mirusiuosius, tarp kurių buvo jos pamišęs antrasis vyras Šachna, tvirtas kaip paminklinis akmuo šešuras ir anūkas Efraimas, pavadintas prosenelio akmentašio garbei. Tik pirmasis vyras – Ezra, su kuriuo ji klajojo po Siaurės vakarų kraštą linksmindama nepadoriomis dainuškomis varguolius, tik jis atgulė toli nuo tėvynės.
       Mirusiesiems ir savo šešurui Efraimui Danuta-Hadasa buvo dėkinga už gyvenimą, tegu gojišką ir apniukusį, bet ne alkaną ir benamį. Kartais Danuta-Hadasa su kartėliu pagalvodavo, kad, be mirusiųjų, niekam ji, niekados nelaikiusi rankoje nei kastuvo, nei siuvėjo adatos, nei šluotos, tik mokėjusi mylėti, nebuvo reikalinga.
       Jei ko ji ir bijojo, tai vienatvės, kuri grėsmingai artėjo, kaustė valią, ir Danutai atrodė, jog nėr kur dingti – tik lįst į duobę. Užuot likus su mirusiaisiais ir prisiminimų kankinamai, verčiau pačiai tapti mirusia. Kas per gyvenimas vienai, ir dar kapinėse? Visi, išskyrus mirusiuosius, paliko ją. Jaunėlis Aronas seniai metė kirpėjo amatą ir, nutaręs ištaisyti pasaulį, pasirinko kalėjimo gultą, o ne žirkles ir lygintuvą, kitas – tylenis ir slunkius Jokūbas – staiga iki ausų įsimylėjo ir aplenkdamas kapines gūrindavo į Juodgirių vienkiemį, kur valstietiškų gudrybių mokėsi jo mylimoji Eliševa Bankvečei tam, kad po metų kitų išvyktų iš priplėkusio miestelio ir pradėtų taikyti iš lietuvių perimtą mokėjimą sėti ir pjauti, melžti ir ravėti, plakti dalgį ir balnoti arklį visiškai kitame pasaulio kampe – Šventojoje žemėje. Juo toliau juo labiau Danuta-Hadasa slėgė suvokimas, kad nors ir kiek ji stengtųsi, jos sūnūs niekada negyvens taip, kaip anksčiau. Dėl jos jie nekeis savo planų, o ir ji daugiau neprašys ir neįkalbinės jų. Jų vienas kelias, jos – kitas. Į jokią Palestiną su Jokūbu ir Eliševa Danuta-Hadasa nevažiuos – kam jai Šventoji žemė? Ir kiek Aronas ją viliotų į Maskvą, ji ir ten nevažiuos – kas ja Kremlius, kas jai sūnaus stabukas Stalinas? Jai vieta ne Maskvoje, bet čia senose kapinaitėse, kurios, gerai pagalvojus, ir yra visiems prieinama ir pat švenčiausia šventoji žemė. Čia Aukščiausiojo paskirtu laiku susirinks vis: Dangiškasis tėvas niekam nuolaidų nedarys ir nė minutėlės nepridės ne tam, kuris kuria teisingumą, nei tam, kuris seniai nugrimzdęs į neteisybė liūną.
       Danuta-Hadasa nė negalvojo, jog kada nors liks žydų kapinėse viena. Vargu ar miestelis neprieštaraus, kad jame šeimininkautų krikščionė. Gyventi tarp paminklų, valyti antkapius, laiku melžti ožką, tampyti iš šulinio vandenį, kad Jokūbas galėtų numazgoti mirusiuosius, kasti per karštį ir šaltį naujas duobes – prašom, niekas nė žodžio nepasakys. Dar net tylomis pagirs. Juk nei kauptukas, nei kastuvas, nei dalgis, nei grėblys, nei kibiras, nei naščiai, nei paukštelis, kuris tupi ant šakos ir visus linksmina savo giesmelėmis, nepriklauso jokiai bažnyčiai. Danuta-Hadasa ir yra tas klajūnas paukštelis, linksminantis mirusiuosius.
       Šviesios atminties gailestingasis šešuras gynė ją nuo visų priekaištų ir neteisingų kaltinimų šventvagyste, stengėsi įtikinti tų, kurie ilsisi po šiomis senomis pušimis, giminaičius jos dorais ketinimais: atseit atvykėlė savo buvimu kapinėse nieko bloga nedaranti, iš jos vien nauda. O pagal rangą viską tvarko Jokūbas, kuris, būdamas žydas, turi tam visišką teisę, rabi Gilelis jo ištikimybę net pavyzdžiu laikė. Kas kad jį gojė pagimdė?
       – Ar sliekai ir varnos priklauso žydų giminei? Ar ožka – žydė? – būdavo, kreipiasi Efraimas j dangų ir Viešpaties vardu pats sau atsako: – Ne. Nors jų kartų kartos gyvena žydų kapinėse. Tegu ir ši ateivė su mano anūku jose gyvena. Paaugs bernaitis, bus man užvadėlis.
       Rabi Gilelis, įšventintas Varšuvoje ir nesigailėjęs, kad pakliuvo į tolimus, bet pamaldumu ir šventumu garsėjančius Miškinius, ne kartą siūlė Danutai-Hadasai atsižadėti krikščionių ir pereiti į Mozės tikėjimą, bet ši atkakliai nelyg kankinė priešinosi – kuo vystykluose tapo, tuo karste sudūlės.
       – Tikėjimas – ne drabužis. Geriau nešioti savo skarmalus nei svetimas puošmenas, – atsikalbinėjo ji ir, norėdama įsiteikti visiems, kas jos nemėgo, paskelbė miesteliui: – Bet neprieštarauju, kad Jokūbas priimtų žydų tikėjimą.
       Rabi Gilelis ir Jokūbo patėvis Šachna išmokė berniuką kalbėti ir rašyti senąja žydų kalba, giedoti psalmes ir kalbėti kasdienines maldas ir maldas už mirusiuosius, dėvėti filakterijas, pasninkauti. Grąžino rabi Gilelis į judėjų glėbį ir maištininką Aroną, nors tas ir nebuvo toks uolus mokinys kaip jaunėlis brolis – nesilaikė papročių, nepripažino jokių draudimų, valgė kiaulieną, smarkiai barė besimeldžiančiuosius, kovojo už tai, kad visi viršininkai pasauly būtų tokie sąžiningi ir dori kaip jo mokytojas pogrindininkas Meilachas Blochas, kuriam neva pats didysis vadas Stalinas, tuomet dar Koba, Sibiro katorgoje padovanojo kėnio pypkę su užrašu.
       – Sakykite, ką Jis, Gailestingiausias Visagalis, prieš tūkstančius metų sutvėrė? – samprotavo neramusis Aronas ir norėdamas patvirtinti savo žodžių teisingumą nevengė šauktis Dievo pagalbos: – Ar mus, žydus?.. Lietuvius?.. Prancūzus?.. Gal kinus?.. Nekvaršinkite man galvos!.. Jis sukūrė žmogų! Žmo-gų! Be jokio antspaudo ar užrašo! Kas iš jūsų parodys man liudijimą, kur būtų parašyta, jog Adomą, kaip tikrą žydą, apipjaustė? Kas man įrodys, kad jo pavardė buvo ne Murauskas, o Rabinovičius, ne koks nors Ivanovas, o Gonikmacheris? Kas?
       Nei norinčiųjų pateikti Aronui kokių nors liudijimų ir dokumentų, nei atkakliai tvirtinančiųjų, kad Adomas buvo žydas, Miškiniuose neatsirado. Pamėgink ką nors įrodyti, jei turi ne dokumentą su herbiniu antspaudu ir paties .Aukščiausiojo parašu, o ylą, lituoklį, skustuvą ar vadeles. Net ir mėjelis Zalmanas, kuris buvo laikomas tikru savo subtilaus amato, artimo Dievui, meistru, nesiryžo atsakyti, tik patraukė liesais pečiais ir patikinęs Aroną, kad jis, Zalmanas Gričeris, tikrai nedalyvavo Adomo apipjaustyme, pasakė, kad veikiausiai Aukščiausiasis sukūręs Adomą iškart be lyties galiuko.
       Danuta-Hadasa į kalbas dėl tokių dalykų kaip lyties galiukas nesikišo, bet atkakliai ginčijosi su Aronu įrodinėdama, jog Viešpats Dievas dar nesukūręs žmogaus pagal savo atvaizdą ir kad tokį žmogų, kaip kužda jai jos moteriškas protas, j au vargu ar sukursiąs. Ar gali vadinti žmogumi tą, kuris žudo ar nekenčia artimųjų, kuris vidury baltos dienos atima iš šeimininko baldų fabriką, o jį patį išvaro iš namų ir be kaltės ištremia į Sibirą?
       – Tu ką turi galvoj, motin?
       – Ogi, pavyzdžiui, tave, – ramiai atsakė Danuta-Hadasa. – Ir tavo šutvę... Argi jūs žmonės? Kas jums senasis Baruchas Bruchisas – gyvulys ar žmogus? Kodėl jūs atėmėte iš jo fabriką, išvarėte iš namų ir neleidote atsisveikinti su mirusiu sūnum Caliku?
       – Bruchisas pats nenorėjo. Aš buvau išrūpinęs jam leidimą, bet su sąlyga, kad bus sargyba.
       – Koks tėvas norės atsisveikinti su mirusiu sūnum, kai šalia – sargyba? Iš kairės – vienas kareivis su šautuvu, iš dešinės – kitas. Velionis Calikas, ko gero, dar pamanys, kad tėvas ką užmušė ar apiplėšė. Ką tu, brangusis, pasakytum, jeigu prie tavęs stovėtų tuzinas ginkluotų žaliūkų, kai atsisveikintum su mūsų berniuku... mieluoju Efraimu?
       Danuta-Hadasa, vis didėjančios nemigos kankinama, kasnakt išžvejodavo iš tamsos savo geradarius ir neprietelius, rėksmingąją tetulę Stefaniją ir geraširdį šešurą Efraimą, savo sūnus Aroną ir Jokūbą, kūmus Pniną ir Gedalję Bankvečerius, visus kapinių lankytojus – nuo raudotojų, kurios ateidavo apverkti ne tik kitų, bet ir savęs, iki krautuvininkų, parduodavusių kapinių prižiūrėtojai viską su nuolaida už tai, kad ji be atlygio prižiūri jų artimųjų kapus. Kartais į jos užsispyrusios atminties mezgamus tinklus įkliūdavo tėvas blizgančiu rūmų gvardijos karininko munduru ir dorybingoji tetulė Stefanija Skuibyševskaja, kas vakarą prieš miegą dėstanti lemtingąjį pasiansą. Danuta-Hadasa su jais pykosi ir taikėsi, atleisdavo ir kaltindavo, išpažindavo kaltes ir prisipažindavo tai, ko niekam – net sau – niekados gyvenime nėra drįsusi prisipažinti – šioms šmėkloms, tarsi nuaustoms iš virš galvos kabančių plonyčių voratinklio gijų, galėjai nedvejodamas patikėti visas paslaptis, viską, kas slėgė ir draskė sielą. Ji kreipdavosi į jas vardais, glausdavosi prie jų ilgomis rudens ir žiemos naktimis, stengdamasi kuo ilgiau išlaikyti, bet, vos rytuose imdavo brėkšti rausvas dangaus lopinėlis, jie lyg susitarę išsisklaidydavo ir ištuštėjusioje troboje, dvelkiančioje drėgme ir pelėsiais, stodavo tokia tyla, kad galėjai išgirsti, kaip voras mezga palubėj savo tinklus ir kaip gailiai lyg pelytė cypsena krūtinėj išvargusi širdis. Tokiomis ilgomis, nevilties atšaldytomis naktimis Danuta-Hadasa ir pati tarsi pavirsdavo begarsiu ir bekūniu vaiduokliu, kuris paryčiais, grįžus Jokūbui iš Eliševos Juodgirių, vėl įgydavo ir kūną, ir kraują.
       – Artai tu, Jokūbai? – kaip mokinukė klausdavo ji, nors savo šuniška uosle jautė jo kvapą dar prieš pradedant girgždėti veriamoms kinivarpų pagraužtoms dūrinis.
       – Aš... Ko nemiegi? Senelis sakydavo, kad duobkasiai ir mirusieji miega giliausiai. Žadink juos nežadinęs, vis tiek neprikelsi, kol patys neatsibus.
       – Maža ką senis kalbėjo. Pamenu, prieš mirtį jis pasišaukė mane ir tyliai pasakė; „Nesinori mirti, bet jau laikas... užtrukau...“Kaip manai, sūneli, gal ir aš užtrukau?
       – Neužtrukai. Gulkis.
       – Niekada gyvenime nemiegojau dieną. Ar valgysi?
       – Ačiū, Eliševa pavalgydino.
       Danuta-Hadasa tik tiek ir girdėdavo iš jo, kai šis paryčiais grįždavo iš Juodgirių: sotus, Eliševa pavalgydino. Kitas, kad ir nuovokusis plepys ir suktmelagis Aronas, juo dėtas pritaukštų devynias galybes, įsitaisytų prie grubiai suręsto stalo, sukirstų gabalą mėsos ar išgertų puodelį šviežio ožkos pieno su ruginės duonos rieke, kad tik neskaudintų motinos, tačiau Jokūbas nemokėjo meluoti ir gudrauti. Jo tiesumas ir atvirumas žeidė ne tik motiną, bet ir brolį Aroną, kurį Jokūbas nesigėdindamas smerkė dėl to, kad šis iškeitė pelningąją vikruolę adatėlę į plėšikišką pistoletą.
       Danutą-Hadasą slėgėjos bejėgiškumas, nes ji vis aiškiau suprato, kad Jokūbo niekaip nepavyks išlaikyti kapinėse ir kad jis paliks ją, kaip Aronas, kuris staiga nutarė visame margame pasaulyje, anot Meilacho Blocho, skleisti visuotinį teisingumą.
       – Rastum tu, Aronai, kokį pelningesnį užsiėmimą. Skleisk neskleidęs teisingumo, o jis vis tiek kur nors virs žiauriu ir nepataisomu neteisingumu.
       Danuta-Hadasa neabejojo, kad judviejų kovą dėl Jokūbo laimės Eliševa. Viena, ką ji pajėgė dar padaryti, – tai ne užkirsti kelią pergalei, o tik atitolinti ją.
       Iš pradžių ji dar vylėsi, kad kūmas Gedaljė Bankvečeris nė už ką nesutiks savo antrosios dukters leisti už Jokūbo – gana jam vieno žento ubago, Arono, dėl kažkokio blizgančio pakabuko ant munduro palikusio nepaguodžiamą Reizelę ir prieš porą metų išdulkėjusio į Maskvą. Galbūt Jokūbas apsigalvos, nustos draskytis tarp kapinių ir Juodgirių vienkiemio, supras, kad Eliševa ne jam skirta – jo panelė vargu ar atsižadės Palestinos ir liks Lietuvoje, kad ištekėtų už netašyto duobkasio.
       Su Jokūbo blaškymusi Danuta-Hadasa taikėsi, kol tas išeidavo pas Eliševa vos prasidėjus šeštadieniui ir grįždavo sekmadieniui auštant – laimei, šiuo trumpu metu pagal žydų papročius nebuvo galima nieko laidoti. Bet kai Jokūbo kelionės į Juodgirių vienkiemį padažnėjo, vilties žarijėlė užgeso, ir Danuta-Hadasa nutarė rimtai su sūnum pasikalbėti. Gal ji be reikalo baiminasi, įtikinėjo ji save, gal viskas ne tiek toli pažengė, gal Jokūbas tiesiog draugiškai padeda Bankvečerio dukteriai tvarkytis ūkyje, kurį jos globai paliko vienkiemio šeimininkas Česlovas Lomsargis, kuris pabėgo išsigandęs, kad jį, kaip ir fabriko savininką Baruchą Bruchisą, gali išvežti į Sibirą – iš žydės, artimos Arono Dudako, dabartinio Miškinių naujosios policijos viršininko, giminaitės nieko neatims, dabar pati geriausia apsauga yra žydė, o štai kai ateis vokiečiai {toliaregis Lomsargis tikėjo, jog jie greit ateis, duos Dievas, labai greit), tada jis viską susigrąžins.
       Šitam pokalbiui Danuta-Hadasa ilgai kaupėsi, apgalvojo kiekvieną smulkmenėlę, kad savo mikčiojimu ar tuščiu plepėjimu priešiškai nenuteiktų sūnaus, kurio tylėjimas tapo Miškiniuose priežodžiu – „tyli kaip duobkasys Jokūbas“. Motina vis atidėliojo pokalbį, lūkuriavo, stengėsi išrinkti tinkamą sau ir Jokūbui laiką, kartais visiškai nusiramindavo, jausdamasi bejėgė (ar ji, nuodėmingoji, turi teisę priekaištauti Jokūbui, kuris per gyvenimą nieko daugiau nematė, tik kapinių varnas ir antkapius? Ar ji, pabėgusi su Ezra iš Srnurgainių į provincialų Vilnių, nežino, jog niekas, net mirtis, neįstengs nugalėti meilės?), bet negalėjo nuryti kartėlio, kuris kasdien vis augo ir didėjo. Kaip nepykti, jeigu Jokūbas vis dažniau ir dažniau pradingsta Juodgiriuose, ir ne pėsčias, bet raitas. Danuta-Hadasa nuščiuvo, pirmąkart pamačiusi Jokūbą tvirtai kaip kareivį sėdintį balne, net pritūpė iš nuostabos – gal pasirodė? Atsitokėjusi suprato, kad šitą ristūną žvilgančiomis strėnomis ir vešliais kaip kadagio krūmas karčiais jam paskolino Eliševa.
       – Kas per arklys? – tarsi nejučiom pasiteiravo Danuta-Hadasa, norėdama pradėti pokalbį su Jokūbu apie tai, kas jai labiausiai rūpėjo – apie jo planus ateičiai.
       – Lomsargio, – atsakė Jokūbas. – Vienkiemio šeimininko. Vienu jis pabėgo iš namų, kitą paliko. Jis viską paliko Eliševai.
       – Viską?
       – Ir karves, ir žąsis, ir vistas... Ir šunį.
       – Ir kiaules?
       – Ir kiaules...
       Danuta-Hadasa atsargiai ir lėtai lyg pro erškėčių krūmą brovėsi svarbiausiojo dalyko link. Dar žingsnelis, ir ji viską iš jo ištrauks.
       – Kaip ji viena, Jokūbai, susitvarko? Tu padedi?
       – Kartais.
       Jam merkėsi akys, norėjosi kuo greičiau virsti miegot, bet jis, nenorėdamas jos įžeisti ir stebėdamasis jos žvalumu labiau nei smalsumu, nepertraukė pokalbio.
       – Tu ką – ir kiaules šeri?
       – Su kiaulėm reikalų neturiu... Nei vienkiemy, nei miestely, – šyptelėjo Jokūbas, bet tuoj pat nubraukė šypseną nuo lūpų lyg kokį trupinį.
       Troboj aitriai kvepėjo vašku, pro langų plyšius smelkėsi su pušų kvapu susimaišiusi vėsa, o po kampus drąsiai šmižinėjo kapinių pelės.
       – Kam ji šitą ūkį paliks, kai į savo Palestiną iškeliaus? Tau?
       – Kol kas Eliševa niekur nesiruošia. Be to, ją labai apvylė Aronas.
       – O ką – jis prieš?
       – Ne jis, o naujoji valdžia. Ji prieš Palestiną.
       – Kodėl?
       – Dabar į užsienį nieko neleidžia. Nei žydų, nei lietuvių. Gaudo ir sodina į cypę. Bet Eliševa sako, jog vis vien iš čia ištrūks... jokiu būdu neliks...
       – Kuo jai Miškiniai neįtiko? Čia jos artimieji, draugai ir tu... – Danutai-Hadasai užgniaužė kvapą. – Čia po egle guli jos motina Pnina, kurios ji jau senokai nelankė... Ir ką ji tikisi mainais gauti?
       Jos klausimai išvargino Jokūbą, jis nutilo ir, kad neužmigtų prie stalo. ėmė žiūrėti į danguje tirpstantį mėnulio pjautuvą ir mąstyti apie tai, jog ties dienos ir nakties riba visi vienodi – ir žmonės, ir žvėrys, ir net išdidi, iš už horizonto kas rytą iškylanti saulė.
       – Ką, klausiu, gaus mainais? Basurmanus vietoj lietuvių ir tokius pat žydus kaip mūsų miestely, – atsakė už Jokūbą Danuta-Hadasa. – Kitokių žydų Dievas pasauly nepasėjo. Visi iš to paties sieto. Ir karvės visur su tokiu pačiu tešmeniu, ir vištos vienodai kudakuoja. Geriau Eliševa susirastų berną ir išmestų iš galvos visas paikas svajones. Kas, tavo protu, moteriai svarbiau – šalis ar meilė?
       Jokūbas apstulbo. Iš kur čia žinosi, kas moteriai svarbiau.
       – Na, žinoma, meilė, – tarė Danuta-Hadasa. – Meilė – vienintelė šalis, kur moteris ir laiminga vergė, ir visagalė valdovė. Jeigu man, Jokūbai, dabar pasiūlytų rinktis šalį arba meilę, aš nė kiek nesuabejojus pasirinkčiau... pats žinai ką...
       Ji žarstė žodžius lyg pelenus, norėdama įpūsti jų ugnį.
       – Turbūt svarbu ir viena, ir kita, – tarstelėjo Jokūbas ir nusižiovavo. Jis norėjo, kad motina be jokių išvedžiojimų ir užkeikimų pagaliau ryžtųsi prabilti apie tai, kas jai labiausiai rūpi, juk Jokūbas – ne koks vaikigalis, jam nereikia aiškinti, ko ji nemiega naktimis, dunkso nelaiminga prie stalo lyg prie karsto įsistebeilijusi į apvarvėjusią žvakę ir, smerkdama jį dėl ilgų nebuvimų namie, svarsto, ar jis pasiliks, ar išduos, pames kapines ir išlėks paskui Eliševą ten, kur tik toji jį pakvies.
       – Kapinėse irgi turi kažkas gyventi, – atsiduso Danuta-Hadasa.
       – Turi, – tramdydamas žiovulį sutiko Jokūbas. – Mirusiuosius be priežiūros tik niekšai palieka.
       – Štai tu su Eliševą ir prižiūrėtumėte juos. Palestinoje duobkasių ir be tavęs gana, o mums, jeigu kas, kur kitą rasti?
       Pelės visiškai suįžūlėjo – uostė po stalu sunkius Jokūbo batus ir iš prilipusio prie jų mėšlo krapštė avižas.
       – Anksti tu mus apvesdini, mama... Ir apskritai dabar ne apie tai reikia galvoti. Ne apie tai.
       – O apie ką?
       – Pavyzdžiui, apie vokiečius.
       – Apie vokiečius?
       – O jeigu vienkiemio šeimininkas Lomsargis teisus ir vokiečiai greit ateis? Kas tada bus?
       – Kam?
       – Man... Eliševai. Tau nėr ko bijoti – tu vokiečiams ne žydė.
       – Neateis, – netvirtai sumurmėjo Danuta-Hadasa.
       – Bet juk rusai atėjo... Tam, kas stiprus, nenurodysi, kur ir pas kurį kaimyną pasukti.
       Jis pakilo nuo stalo ir netaręs nė žodžio nėrė į tamsą.
       Danuta-Hadasa paėmė žvakigalį ir sugrubusiais pirštais ėmė tiesinti dagtį, kaltindama save, kad dėl jos nuovargio ir susierzinimo pokalbis pakrypo ne į tą pusę, kur reikėjo, ir tik dar labiau sudirgino ir taip neramią sielą.
       Birželio pabaigoje, prieš Jonines, pasimirė krautuvininkas Chackelis Bregmanas, pravarde Žydų Naujienos. Visą pirmą keturiasdešimt pirmųjų pusmetį, šlovė Aukščiausiajam, nebuvo laidotuvių, priešų pykčiui, žydai nemirė, ir še tau – Anapilin iškeliavo visoj Žemaitijoj pagarsėjęs Chackelis Bregmanas, kuris prie visko, ką galėjai rasti jo krautuvės lentynose, dar pridėdavo pilną rinkinį pasaulio ir vietinių naujienų – šviežutėlių ir, teatleidžia jam Dievas, su pelėsiuko ar naftalino kvapu. Girdamasis, jog moka šešias kalbas, jis traukdavo jas iš savo senutėlio traškančio „Filipso“ ir iš laikraščių, kuriuos neva jam siųsdavo giminės iš Paryžiaus, Londono, Varšuvos ir net Niujorko vokuose, ant kurių puikavosi reti ir brangūs pašto ženklai, kuriuos retsykiais Bregmanas išdidžiai rodydavo savo krautuvėje prie turgaus aikštės visiems norintiesiems. Radijas radijum, giminaičiai giminaičiais, bet daugumą naujienų Chackelis kurdavo pats, ištisas dienas tūnodamas už prekystalio.
       – Dabartiniame pasaulyje galima apseiti be duonos ir sviesto, be farširuotos žuvies šeštadieniais, bet be naujienų, farširuotų siurprizais ir sensacijomis, gyventi neįmanoma. Normalus žmogus, atsikėlęs ryte ir iškišęs galvą pro langą, pirmiausia paklausia Viešpaties Dievo: „Vos chert zich?“ („Kas nauja?“), arba protėvių kalba „Ma nišma?“ ir kantriai laukia, ką jam Aukščiausiasis atsakys.
       Miškinių gyventojai nelabai suko galvas dėl to, ar Chackelis Bregmanas pučia miglą, ar sako tiesą. Jiems buvo vis tiek. Melas ir tiesa pagražindavo monotonišką buitį, linksmindavo ar liūdindavo, piktindavo ar džiugindavo, bet visi buvo dėkingi Bregmanui už tai, kad jis priverčia greičiau tekėti gyslomis iš nuobodulio ir vienodumo stingstantį kraują. Būdavo, kad kitą dieną Chackelis, kaltai šypsodamasis, paneigdavo savo naujienas.
       – Judėjai! Žydai! Noriu jūsų atsiprašyti: turiu paneigti mano vakarykštę naujieną iš Berlyno, neva Hitleris serga džiova. Labai gaila, bet jam kol kas tik, atsiprašant, paprasta tryda. Ir dar vienas mano netikslumas. Pasirodo, Čerčilio sūnus vedė ne žydę, o italę.
       Ne visi mėgo Chackelį Bregmaną ir jo „žydų naujienas“. Senoji valdžia nedarė Chackeliui Bregmanui jokių kliūčių – žydai tam ir žydai, kad neužsičiauptų ir liežuvautų vienas apie kitą ir visą pasaulį. Bet po to, kai prie lovio prisirovė plikabambiai, gandų nešiotoją Bregmaną pakvietė pokalbio į kažkokį valsčiaus komitetą ir liepė nustoti skleisti liaudžiai priešišką propagandą. Chackelis, laimei ar ne, apsimetė nesuprantąs šio žodžio ir toliau kūrė naujienas savo klientams, priklausomai nuo jų skonio ir pomėgių, daugiausia apie naująjį Amaną – Hitlerį, prisiekusį sunaikinti visą žydų tautą. Ir jį vėl pakvietė į valdišką įstaigą, bet šį kartą ne į civilinį komitetą, o į milicijos poskyrį, pas griežtą viršininką rusą, kuris trumpai drūtai jam paaiškino, kad apie Hitlerį draudžiama liežuvauti ir lietuviškai, ir rusiškai, ir jūsų, draugas Chackeli, kalba ir kad atseit jis, Hitleris, prašom įsidėmėti, visai ne Tarybų Sąjungos priešas, bet draugas, ir tai įrodo prieš dvejus metus su juo sudaryta taikos sutartis, na, apie draugus, kaip žinome, reikia kalbėti su derama pagarba.
       – Ar aišku, draugas Bregmanai?
       – Taip.
       – Na ir gerai, – pagyrė jį viršininkas. – Tikiuosi, daugiau savo šnekomis nedrumsite vandens ir mūsų neversite jūsų atžvilgiu imtis nemalonių priemonių, tokių kaip jūsų „Filipso“ konfiskavimas ar krautuvės uždarymas.
       Po apsilankymo pas viršininką rusą Chackelio Bregmano gyvenime daug kas pasikeitė – išnyko Paryžiaus ir Varšuvos, Londono ir Niujorko giminaičiai, dingo vokai su užsienio antspaudais ir retais pašto ženklais; staiga perdegė garsiojo „Filipso“ lempos; neliko prekyboj ir kolonijinių prekių – Ceilono arbatos, Maroko datulių, indiškų audinių. Chackelis apniuko, užsisklendė, įniršo, visas išdžiūvo ir smarkiai pasiligojo. Susirūpinę naujienų stoka kraštiečiai stengėsi jį padrąsinti – vieni žadėjo nuvežti „Filipsą“ į Kauną meistrui, kuris kone veltui jį pataisysiąs, kiti juokavo, kad už kiekvieną gerą naujieną mokėsią ne mažiau nei už indiškus audinius, treti slapčia keiksnojo naująją valdžią, kuri kalta dėl to, kad ir lempos perdegė, ir Ceilono arbatos neliko, ir Chackelis Bregmanas pasiligojo.
       Miškiniuose Chackelio palikuonių nebuvo (jo žmoną Godlą aną vasarą ištiko širdies smūgis, o abu sunūs dar prieš ateinant Raudonajai armijai išvyko už vandenyno – į Ameriką), taigi jo laidotuvėmis rūpinosi giminaitė – triukšminga plačiaburnė siuvėja Mirelė, kuri, Chackeliui gyvam esant, su juo, šykštuoliu, beveik nesikalbėjo.
       Susitarusi su Danuta-Hadasa ir laidojimo brolija, ji išrinko laidotuvių laiką ir vietą – sekmadienį, popiet, patogumo dėlei, ant kalniuko greta jos tėvų, irgi Bregmanų. Chackelis niekada būtų nesutikęs gulti šalia, bet mirusiųjų sutikimo niekas neklausia. Pakasė – ir gulėk ramiai.
       – Galėjo bent kiek pinigų paminklui palikti, – priekaištavo Mirelė godžiam krautuvininkui.
       – Nesirūpink, Jokūbas kokį nors akmenį parinks, – raukydamasi, kiek priekaištaudama pasakė Danuta-Hadasa. – Bus ir Chackeliui paminklas. Aš jam taip ir pasakysiu.
       – Kam? – išpūtė akis Mirelė.
       – Chackeliui. Mirusieji, kaip ir gyvieji, džiaugiasi geromis žiniomis.
       Prieš kiekvienas laidotuves ji pradėdavo kažin ko jaudintis. Daugiau nei per trisdešimt metų bendravimo su mirusiaisiais Danuta-Hadasa ne tik neatprato liūdėti dėl kiekvieno nelaimės ir nubraukti ašaros, bet ir neslėpė savo gilaus ir nesmerktino džiaugsmo, kad laidotuvės nors šiek tiek praskaidrindavo jos vienatvę, ji susitikdavo su daugybe pažįstamų, su kuriais būdavo gera persimesti žodžiu kitu. Atsisveikinti su Chackeliu Bregmanų sueis turbūt visas kaimelis. Daugumai gyventojų (o Miškiniuose dauguma ir buvo žydai) Chackelis buvo gerasis žinianešys ir guodėjas, jie atleisdavo jam melą ir pramanus, kadangi niekas taip nežemino ir nedraskė jų sielų kaip kasdieninė, visiems įgrisusi tiesa.
       Laidotuvių išvakarėse Danuta-Hadasa kaip prilipusi sekiojo paskui Jokūbą, žiūrėjo, kad jis niekur nedingtų – ar jos amžiuj kasti duobes, kai rankos neklauso ir priemolis kietesnis už geležį...
       – Tik nesugalvok kur išeiti, – perspėjo ji Jokūbą, turėdama galvoj Eliševą. – Tu privalai paruošti ponui Bregmanui patogų būstą. Jis juk ne metams ten persikelia.
       – Pasistengsiu.
       Tą šeštadienį jis iš tikrųjų liko namie, neišlėkė pas Eliševą, ir kai danguje įsižiebė pirmoji žvaigždė, persimetė per petį kastuvą, pakilo ant kalnelio, paspjaudė sudiržusius delnus ir ėmė plačiai, su kažkokiu įkarščiu ir netikėtu uolumu ręsti Bregmanui patogų būstą.
       Iškasęs duobę, jis užkūrė paties sukirstą pirtelę, pasipėrė, apsivilko švarius marškinius ir atsigulė miegoti, kad neerzintų savo žiovavimu tų, kurie ateis išlydėti kaimelio gandonešio į paskutinę kelionę. Danuta-Hadasa norėjo kažką jam pasakyti – gal apie paminklą, kuriam velionis nepaliko pinigų, gal apie arklį, kuris ilgu ir liūdnu žvengimu gąsdina mirusiuosius, bet apsigalvojo, uždegė kiek aptirpusią žvakę ir žvelgdama į gležną ir trumpalaikę tarsi vienadienė plaštakė liepsną pradėjo austi savo kasnaktę lenkišką maldą ir jos gijomis kaip stačiais laiptais kilti aukštyn, pas Viešpatį; gijos trūkinėjo, Danuta-Hadasa jas karštligiškai raišiojo, ir kai ligi dangaus ir Jo širdies jau buvo visiškai arti, staiga už lango birželio danguj, pilnam žvaigždžių, pasigirdo kraupus gausmas, paskui – baisus trenksmas, ir į viršų šovė liepsna, uždengusi kruvinu rausvumu ir žvaigždes, ir žemę.
       Išsigandusi Danuta-Hadasa pirštų galais – ji nesuvokė, kodėl tokiame triukšme sėlina pirštų galais, – prislinko prie sūnaus kambario ir dusdama, slopindama besiveržiantį šauksmą suriko:
       – Jokūbai! Jokūbai!
       – Kas nutiko? – pro miegus sumurmėjo tas, pagalvojęs, kad motiną visiškai nukamavo nemiga.
       Jokūbas sugirgždėjo lovoje, įsiklausė ir, apakintas dundančios pašvaistės, puolė vienmarškinis į kiemą.
       Sproginėjimai nesiliovė.
       Baltas tarsi vaiduoklis Jokūbas stovėjo vidury kiemo ir nenuleido akių nuo liepsnojančio dangaus.
       – Karas, – ištarė jis.
       Pastovėjo, paglostė pririštą prie papuvusio stulpo kumelę ir grįžęs į trobą beviltiškai pridūrė:
       – Tankų poligoną Juodgiriuose bombarduoja...
       – Ten, kur Eliševa? – Danuta-Hadasa suprato, kad jam dabar rūpi ne rusų tankai, o Gedaljės Bankvečerio duktė.
       – Po Bregrnano laidotuvių iškart pas ją josiu.
       – Jeigu tos laidotuvės iš viso bus.
       – O ką, gal per karą mirusiųjų nelaidoja?
       – Laidoja, laidoja, – pratarė Danuta-Hadasa ir prisiminė, kaip Lomsargis, vienkiemio šeimininkas, kalbėjo, kad vokiečiai tuoj ateisią. Galbūt Chackelis Bregmanas bus paskutinis žydas, palaidotas šitose kapinėse. – Girdėjau, kad Lenkijoje vokiečiai visas žydų kapines uždarė. Ims ir mūsiškes uždarys...
       Kur mes, Jokūbai, su tavim dėsimės? Ir kas bus su mumis? A?
       – Tavęs, mama, vokiečiai nelies. Juk tu...
       Ji neleido jam užbaigti.
       – Ką tu, sūneli, apie mane žinai? Ką? Aš pati nežinau, kas esu... Užmiršau... Lenkė? Žydė? Gudė? Plaštakė, lekianti į ugnį? Boružė? – Danuta-Hadasa sunkiai atsikvėpė ir suniūniavo: – „Dievo karvyte, skriski į dangų...“
       Apie vidurdienį vokiečių lėktuvai su kryžiais ant šonų įsikūrė ir Miškinių danguje. Žvėriškai staugdami jie skuto virš miestelio, kuriame, be žydų ir naujos raudonosios valdžios, kitų taikinių nebuvo. Vienas jų pikiravo žemyn ir gal praktikuodamasis, gal pagąsdindamas numetė bombą ant Bruchiso, išsiųsto pas baltąsias meškas, baldų fabriko. Pasigirdo toks sprogimas, kad jo aidas, atrodė, pasieks katorgines Sibiro platybes. Paskui viskas nutilo. Girdėjosi tik įprastas bažnyčios varpo, skelbiančio pamaldų pabaigą, skambėjimas.
       – Kažko laidotuvininkai užtruko, – susirūpino Danuta-Hadasa.
       – Argi kas skuba į kapines? – tarė Jokūbas. – Kad ir ką sakytum, nepasisekė Bregmanui – tokiu metu gyviems mirusieji nerūpi. Visi apie save galvoja... apie tai, kaip šitoj sumaišty išgyventi.
       – Ne visi apie tai galvoja, – paprieštaravo Danuta-Hadasa, įsistebeilijusi į kreivą proskynėlės juostą miestelio link. – Tavo akys, Jokūbai, dar, ačiū Dievui, neišgraužtos ašarų, mato geriau už manąsias. Žvilgtelk į proskyną!
       Atrodo, veža.o
       – Lyg ir veža.
       Jis troško kuo greičiau užpilti kapą, gražiai sulyginti kastuvu molinį Bregmano būstą ir, užšokęs ant nerimstančios kieme kumelės, skristi į Juodgirius, kad sužinotų, ar kas Eliševai nenutiko, – juk nuo tankų poligono ir atsarginio Raudonosios armijos pakilimo tako Česlovo Lomsargio valdas skyrė tik siaurutis kanapių ruoželis.
       Netrukus laidotuvių procesiją įžiūrėjo ir Danuta-Hadasa.
       Bregmaną atvežė savo talpiu vežimu pokštininkas Pinchas Žvairys, kuris senais gerais jiems abiem laikais atgabendavo Chackeliui iš Kauno tas pačias paklausias kolonijines prekes, kuriomis šis tiek metų sėkmingai prekiavo.
       Be tolimos velionio giminaitės siuvėjos Mirelės, kuri kone su džiaugsmu be paliovos liejo stambias kaip serbentų uogos ašaras, išmintingojo ir kantriojo rabi Gilelio, nervingai sukiojusio garbanotus peisus, ir trejeto iš vietos laidojimo brolijos, beveik nieko prie kapo nebuvo. Ir nenuostabu: vokiečių lėktuvai, žaibu pralėkę virš Miškinių, išbaidė daugumą Bregmano pirkėjų ir klausytojų, kuriems dabar rūpėjo ne tai, kaip palydėti garbingąjį prekeivį į paskutinę kelionę, o tai, kaip prireikus – ko gero, jau seniai visiems reikėjo – išsigelbėti, nes jeigu vokiečiai nugalės rusus, nė vienas miestelio – ką ten miestelio? Lietuvos! – žydas neišvengs nelaimės.
       Rabi Gilelis prodainiui, su graudžiomis pauzėmis ir obertonais pradėjo maldą ne tik už velionį Bregmaną, bet, panašu, ir už jo „Filipsą“ su geromis ir blogomis naujienomis, už kolonijines ir vietines prekes, už jo pareigingus ir nepareigingus skolininkus, už jo kaimynus, atgulusius po šiomis pušimis, ir – kokia šventvagystė! – už visą miestelį, kurio turbūt greit nebus kam apraudoti. Jo balsas skambėjo kaip niekad įtaigiai ir, jam nutilus, niekas nepajudėjo iš vietos.
       Po akimirkos visi lyg atitoko, sukruto, sudejavo, Mirelė skubiai palaistė kauburėlj savo nesibaigiančiomis ašaromis, ir laidotuvininkai lėtai ir gedulingai patraukė vartų link.
       – Ateina, ponia, sunkūs laikai, – atsisveikindamas lenkiškai pasakė Danutai-Hadasai rabi Gilelis. – Ypač mums, žydams.
       – Kur žiūri Dievas? Ar jis savųjų nemyli? Pasirinko jus iš visų tautų – ir nemyli? – su ironija paklausė Danuta-Hadasa. – Ar jam patinka karai... žudynės?..
       Rabi Gilelis nustebęs pažvelgė kupinu neįprasto liūdesio žvilgsniu; jis nesumojo, ką atsakyti, tartum būtų kaltas dėl visų pasaulio nelaimių, ir ėmė graudžiai žvalgytis į savo gentainius, kol pokštininkas Pinchasas Žvairys nepaėmė jo už parankės ir nenuvedė prie savo vežėčių. Kiek paėjęs rabi Gilelis netikėtai atsisuko ir garsiai ištarė:
       – Esu per mažas ir per menkas, kad trukdyčiau Aukščiausiąjį savo klausimais ar patarinėčiau Jam, nors kartais kaip bet kuriam žydui man labai labai to norisi...
       Jis nusilenkė kapinėms ir įsiropštė į vežimą kartu su nepaguodžiama Mirelė ir dviem senutėm, nepraleidžiančiom nė vienų laidotuvių.
       Tokio trumpo ir skuboto atsisveikinimo su mirusiuoju Danuta-Hadasa nepamena. Tik rabi Gilelis ir verksmingoji Mirelė per laidotuves niekur neskubėjo. O trejetas iš laidojimo brolijos rodė vienas kitam kažkokius ženklus – atseit patys suprantate, kas dedasi, reikia skubėti namo, ponai, pas pačias ir vaikus.
       Trypčiojo nuo kojos ant kojos ir augalotas Jokūbas, žvairuodamas į kumelę, kuri savo vinguriuojančiu žvengimu reikalavo užuojautos ir avižų, žemino ir menkino atminu maldos iškilmingumą.
       – Aš, mama, keliauju, – tarė Jokūbas, kai kapinės ištuštėjo.
       – Bet juk tu nieko nevalgęs.
       – Eliševa duos... Gulk, pailsėk...
       Motinos plepumas jį erzino. Žinodamas jos ūmų būdą, Jokūbas niekada jos nepertraukdavo, apsimesdavo įdėmiai klausąs ir pats būdavo nenorom verčiamas ištarti begalę nereikalingų ir beprasmių žodžių. Paprastai jis apseidavo su labai negausiom jų atsargom – dažniausiai miksėdavo, linguodavo galvą, gailiai dūsaudavo, raukydavosi arba pritariamai šypsodavosi; žodžiai jam neteikė jokio malonumo. Visa, kas geriausia žmoguje, Jokūbo manymu, glūdėjo tyloje ir turėjo būti saugoma kaip pinigai Žydų banke, todėl jam visada pavyzdžiu buvo ne tokie šnekoriai kaip jo brolis plepys Aronas, bet kapinių pušys ir antkapiai, rūstūs ir tylūs, saugantys po žieve ir akmeniu tai, ko neišreikši nė viena kalba.
       – Klausyk...Aš tavęs ilgai netrukdysiu...Man atėjo štai tokia mintis: o gal tu ten kuriam laikui pasiliktum?
       – Kur?
       – Kaime. Pas Eliševa... Dabar, mano atrodo, tau geriau nesimaišyti po akim. Jaučiu, kad kapinėse daugiau jau nieko nebelaidos. – Ji patylėjo ir paskubomis pridūrė. – Manęs, kaip sakei, nelies. Žydams niekada nebuvau žydė, o jau vokiečiams juo labiau nebūsiu. O tu...
       – Manai, aš kaime jau juo nebūsiu? Žydas visur žydas. Ir kol kas vokiečiai tik danguje...
       – Greitai bus ir ant žemės... Kaip Lenkijoj. Aš dar pernai sakiau, kad pas mus jau skrenda mirties angelas.
       – Gerai, grįšiu, pasikalbėsim. Ilsėkis, – tarė jis ir pasuko prie kviečiamai trimituojančios kumelės.
       Iš tiesų reikėtų pailsėti, prigulti, ištiesti sutinusias, maudžiančias kojas, užsimerkti, gal užsnūsti, bet Danuta-Hadasa staiga susizgribo, jog šiandien vargšo Efraimo, jos ir Bankvečerio vienintelio vaikaičio, metinės ir į kapines ateis ir marti Reizelė, ir jos tėvas. Jie visuomet ateina šią baisią dieną. Dieve mano, kaip ji galėjo tai užmiršti?! Gedaljė Bankvečeris prisiglaus prie Jokūbo pasodintos jaunos lieknos tujos ir linguodamas į šonus ir šniurkščiodamas didžiausia miestelyje nosimi ims kalenti kaip genys kamieną, o Reizelė atsiklaups, nubrauks nuo antkapio dulkes, paglostys pirštais kiekvieną akmeninę vardo ir pavardės raidelę ir kol nesurinks visų ant jo nukritusių spygliukų ir nepabers paukšteliams, giedantiems Efraimui lopšinę, trupinių, tol nepakils nuo žemės, atėmusios iš jos tuoj po gimdymo (ar tik ne už vyro nuodėmes?) ką tik gimusį sūnų...
       Danuta-Hadasa prie vaikaičio kapo ateidavo kasdien ir apsidairiusi, ar niekas negirdi, pradėdavo dainuoti Efraimui kažką lenkiškai ar sekti pasakas. Kartais prie jos prisijungdavo smalsuolė ciba, savo mekenimu lyg patvirtindama jų laimingas pabaigas; atskrisdavo bitės ir kamanės, kurios savo dūzgimu migdė ir keistuolę pasakotoją, ir Efraimą. Danuta-Hadasa tikėjo, kad kūdikiai, nespėję ištarti „mama“, nemiršta, kad jie auga po žeme kaip žolė ir šaknys, girdi, kaip ošia medžiai ir čiulba paukščiai ir net gali atsiliepti. Ji ne kartą vidurnaktį girdėjo jų balsus, o vaikaičio balselis skambėjo aiškiau ir ryškiau nei kitų.
       – Ar girdi mane, Efraimai? – būdavo, klausia ji, ir tuoj pat paukščiai nustoja giedoję, raguotoji mekenusi, varnos kranksėjusios, ir toje tyloje lyg išbaidyta slanka šaudavo pušų viršūnių link vaikaičio diskantas...
       Marti Reizelė ir kūmas Gedaljė Bankvečeris atėjo neįprastu laiku – vakarop.
       Pabuvę prie vaikaičio kapo, jie pagal paprotį nusimazgojo rankas surūdijusiame praustuve ir nusekė paskui Danutą-Hadasą į trobą. Svetinga šeimininkė pakvietė marčią ir kūmą prie stalo, padėjo ožkos pieno ąsotį, dubenėlį šviežio medaus, priraikė duonos, bet Bankvečeriai, nors ir labai įkalbinėjami, prie maisto neprisilietė.
       – Atleiskit, – tarė marti, – mes tik valandėlei.
       – Nors medaus paragaukite. Tiesiai iš avilio.
       – Nėr kada. Miškiniuose visi kaip išprotėję. Sodoma ir Gomora. Vieni lekia kur akys mato, kiti džiūgauja ir traukia iš klėčių slėptus ginklus, – paaiškino siuvėjas.
       – Ginklus? – nustebo Danutą-Hadasą.
       – Rusų valdžia kaipmat dingo, o mano buvęs pameistrys Juozas, toks tylus ir ramus vaikinas, su nupjautavamzdžiu gatvėmis vaikštinėja.
       – Reikėjo tau, Reizelė, su Aronu į Maskvą važiuoti, – norėdama pratęsti pokalbį ir ką nors sužinoti apie savo vyresnįjį, įsiterpė Danutą-Hadasą.
       – O ką Maskva? Neįveikiama tvirtovė? Atminkit mano žodį – vokiečiai ir ligi jos prisikas. Juk nuėjo be mūšių iki Paryžiaus, – sušveplavo Gedaljė Bankvečeris.
       – Ką Aronėlis rašo? – pasuko pokalbį į kitą, ne tokį pavojingą, keliuką šeimininkė.
       – Rašo, jog patenkintas... mokslai sekasi... vaikšto į teatrą... giriasi, kad matė Staliną, – be jokio džiugesio vardijo vyro pasiekimus Reizelė.
       – Staliną? – nepatikėjo Danutą-Hadasą.
       – Gegužės pirmosios demonstracijoj. Stalinas atseit pamojęs ranka mūsų Aronui, kai jo mokykla žygiavo pro tribūną, – paaiškino Bankvečeris ir sunkiai kriokdamas pakilo nuo šerpetoto stalo.
       Danutai-Hadasai Stalino mojavimai jokio įspūdžio nepadarė. Ją labiau nudžiugino tai, kad Aronas patenkintas, kad jis toli nuo karo, Maskvoje, ligi kurios vokiečiai, nors ir ką pikta pranašautų kūmas, vargu ar nueis. Tai iki Miškinių tik du žingsniai, perplaukei Nemuną – ir tu jau miestelyje prie bažnyčios ar turgaus aikštėj prie Bregmano krautuvės.
       Trečiąją karo dieną, prieš pasirodant Miškiniuose priešakiniams vokiečių daliniams, Danutą-Hadasą pro musių nutupėtą virtuvės langą pamatė ginkluotą nepažįstamąjį su baltu raiščiu ant rankovės. Jis kaip šeimininkas nardė tarp paminklų, tarsi ko ieškodamas.
       Išėjusi į lauką ji geriau įsižiūrėjo ir, pažinusi Gedaljės Bankvečerio pameistrį Juozą, patraukė kaip stovėjo su žarstekliu jam priešais.
       – Ko čia, Juozai, ieškai? – stengdamasi numaldyti savo įsismarkavusią širdį, paklausė Danutą-Hadasą. – Ko atėjai aplankyti?
       – Geri, sakau, akmenys... – ramiai atsakė svečias, išsitraukė iš kišenės varinį portsigarą ir, čirkštelėjęs apgleizotu žiebtuvėliu, užsirūkė.
       – Čia nerūkoma, – sudraudė jį Danutą-Hadasą.
       – Man galima. Aš ne žydas. – Jis saldžiai užsitraukė dūmą, tyčia išpūtė iš burnos baltą debesėlį ir pakartojo: – Geri, sakau, akmenys. Dar gali praversti. Kam veltui geram daiktui prapulti?
       – Tu čia akmenų atėjai? – įgėlė jam Danuta-Hadasa. Dar prieš metus ji nė už ką su juo nebūtų kalbų vedžiojusi ir negalvodama būtų šniojusi per jo liesą užpakalį žarstekliu, bet pažvelgusi į nupjautavamzdį susivaldė.
       – Ir akmenų... Jais visą miestelio gatvę galima išgrįsti. Juk žydams daugiau jų neprireiks.
       Danuta-Hadasa suprato jo užuominą.
       – Jų Dievui reikia.
       – Ir jų Dievo taip pat jau niekada nebus – be reikalo jis juos sukūrė. Per klaidą. Čia liks tik mūsų Dievas.
       Nuo Juozo tvoskė namine, bet jis nebuvo girtas, tvirtai laikėsi ant kojų ir kalbėjo negrasindamas, lyg ir geranoriškai. Šiaip ar taip, jis ne vienus metus siuvėjavo pas jos kūmą, išgėręs netriukšmaudavo, blaivus balso nekeldavo, jeigu ko prašydavo – vis pašnibždomis, jeigu atsisakydavo – irgi pašnibždomis, kad niekas nepyktų, ir, girdamasis kantrybe ir gudrumu, švelniai glostydavo savo ankstyvą rausvą plikę.
       – Ką daryti su akmenimis ir su tavim, lyg ir aišku. O su Jokūbu? – jis paglostė plikę, įrėmė žvilgsnį į žarsteklį ir pasiteiravo: – Tiesa, nematau tavo sūnelių... Metė tave, goję, likimo valiai?
       – Aronas toli, Maskvoj, – piktdžiugiškai pranešė Danuta-Hadasa. – O Jokūbas? Neturiu supratimo. Pats žinai, kur katinai laksto, kai norisi? Pas kates...
       – Pas kates, – paerzino ją Juozas. – Iš žydų meluoti išmokai, – jis vėl užsirūkė.
       – O ko tu iš jų išmokai? Ar vertėjo mokytis siūti, kad paskui su šautuvu po gatves slankiotum?
       – O ar vertėjo tavo Aronui pas tą patį Bankvečerį kelnes prie siuvamosios trinti, kad žmones į Sibirą vežtų? – plykstelėjo Juozas.
       Danuta-Hadasa patylėjo, nors smūgis buvo kur kas stipresnis, nei ji tikėjosi, ir nurijusi nuoskaudą paklausė:
       – Ką pasakyti Jokūbui?
       – Nieko. Jeigu reikės – rasim ir jį, ir jo katę. Ne pas lietuvę juk laksto...
       Juozas apsisuko ir linksmai švilpiniuodamas po nosim dainelę apie ulonus, jojusius pro pakelės karčemą ir susižavėjusius gražuole šinkorka, lėtai ir išdidžiai nužingsniavo kapinių vartų link, kur senio Efraimo iškalti kudloti akmeniniai liūtai kiauras dienas riaumojo ant klaidžiojančios po kapines mirties.
       Danuta-Hadasa ilgai žiūrėjo jam pavymui – į pakumpusią nugarą, kol ji dingo už pilkapio, kurį, kaip pasakojama, supylę didžiojo kunigaikščio Vytauto, kuris maloningai leido žydams kurtis Lietuvos kunigaikštystėj, kariai.
       Instinktyviai žarstekliu grėbdama pušų spyglius, Danuta-Hadasa stovėjo prie paskenduolio Caliko Bruchiso kapo ir galvojo apie sūnus – Aroną ir Jokūbą, apie marčią Reizelę ir Eliševą, nespėjusią iškeliauti į Palestiną, apie ginkluotą pameistrį Juozą, kuriam antkapių akmenys taip tiktų gatvėms grįsti, apie save, paliktą likimo valiai, ir apie Dievą, kuris, kitaip nei visi, vis dėlto liks Miškiniuose, nes, atstumtas ir išduotas gyvųjų, Jis niekada nepalieka mirusiųjų.
       Kieme sumekeno ožka.
       – Einu, einu, – nuramino mylimą gyvulėlį Danuta-Hadasa ir nuskubėjo kibirėlio, kad galėtų ją, nabagėlę, pamelžti.
       – Me-e-e-e...