Esti žmonių, kurių visur pilna, kurių viskam užtenka. Kas pažįsta Vytautą Narbutą (o kas jo nepažįsta?), tas gerai žino, kokia visokių potraukių gausybe šis žmogus apdovanotas – geologija, menai, muzika, senasis Vilnius, mūsų miškai, gražieji Lietuvos kampeliai, upės, kokie nors akmenys Žemaitijoj, kokios smegduobės Biržuose, pagaliau – ekspedicijos Ukrainoje, krašte ne tik su žemės klodų praeitim, bet ir su jos istorija, kuri ne vien žemės pluta susijusi su mūsų kraštu. Ir dar: kai Lietuvos Atgimimo aušroj daugybė žmonių spietėsi į Nepriklausomybės šauklių būrius, Vytautas visada buvo tarp pirmųjų. Negailėdamas laiko, nebodamas visokių pralaimėjimų, jis vaikščiojo iš susirinkimo į susirinkimą, rašė raštus, rezoliucijas, šoko į tribūnas – gynė savo ir daugelio žmonių tiesą, ieškojo išeities, energingai į dienos šviesą traukė tuos, kurie sąmoningai ar dėl nežinojimo, nesusigaudymo, sukdavo nuo tiesaus kelio į šalį… Beje, jo bendramoksliai prisimena, kad pačiais pirmaisiais pokario metais gimnazistas V. Narbutas buvo pagarsėjęs bėgikas – šitaip jis norėjęs parodyti, kaip sakydavęs, ką lietuviai gali. Ir dar vienas beje: tikrai negarantuoju, bet lyg ir yra taip – iki šiol garsus Nepriklausomybės šauklys nėra gavęs jokio ženklo ar medalio! Tai yra patikimas įrodymas, kad V. Narbutas šauklio darbą dirbo vidaus, širdies verčiamas…

       Gimęs ir augęs patriotinėj šeimoj, vėliau ir pats tokią šeimą sukūręs, jis tikrai negailėdamas savęs visada šokdavo ten, kur galėdavo prie savo krašto gerovės ar pažangos prisidėti.

       Neteko girdėti, ar jo bendramoksliai jau pačioje Vytauto jaunystėje žinojo ir dar vieną jo ypatingą potroškį – palinkimą prie literatūros, prie tos literatūros kūrimo paslapčių. Į literatūrą jis iki pat šiol tebėra įnikęs – kalbėdamas apie kokį dvasingesnį, paslaptingesnį reikalą, jis nuolat išmesdavo ir išmeta kokią nors V. Šerio, A. Čechovo, E. Poe, G. de Maupassant'o citatą…

       Kai V. Narbutas pasirodė literatūrinėj spaudoj, kas jį pažinojo, su juo bendravo, mažumėlę turėjo suklusti – beveik miesto vaikas, savo kūryboje jis taip jautriai kalbėjo su gamta, su kaimo žmonėmis arba su herojais, atsidūrusiais kaime, kad nežinantis jo gyvenimo aplinkybių ne vienas pamanė: matyt, koks iš kaimo į Universitetą atklydęs filologas! Dėmesingas, visad pasiruošęs žmogui padėti, ir savo novelėse jis yra toks pat. Novelių rinkinyje „Rudenį, saulei šviečiant“, kuris išėjo 1982 metais, gana ryškiai nubrėžtas tas kūrybos laukas, po kurį autorius vaikščios ir ateity: žmogų laužo ir istorija, ir lemtis, žmogus nutremtas vienatvei, vienatvė glaudžiasi prie gamtos, bet jai reikia ir kito žmogaus, galbūt – irgi kitos vienatvės.

       Ta V. Narbuto novelių knyga gražiai pritapo prie tuometinės mūsų novelistikos nuotaikų.

       Po dešimties metų (1992) pasirodęs romanas „Per toli pažadėjo“ yra jau kur kas sudėtingesnis – kūrinys skirtas meilės temai, jame gausu komplikuotų psichologinių peripetijų, ir vaizduojamojo laiko tarpsnis ganėtinai ilgas. Romano kompozicija nervinga, trūkčiojanti, jausmų užplūstas herojus gyvenimą kartais mato lyg pro kokį daugiasluoksnį stiklą. Išgyvenimų nervas čia įtemptas iki paskutiniųjų. Be kita ko, romano herojus yra gydytojas, ir šis V. Narbuto kūrinys gražiai įsiterpia į negausią mūsų beletristinę kūrybą apie gydytojus.

       Septyniasdešimt penktąjį gimtadienį švenčiantis V. Narbutas dabar, rodos, yra labiau atšlijęs nuo geologijos ir visokių kitokių mokslų, tat gal nulykins daugiau laiko beletristikai, juo labiau, kad ir visokie kitokie „pagalbiniai“ darbai tampa kuo toliau, tuo atgrasesni – naujųjų laikų gamtos, jos paminklų, Vilniaus architektūros išsaugojimo reikalai, buvę savotiškos ideologijos ar politikos objektais, sukišti į storas pinigines!.. Gal užmetęs iki šiol laiką ėdusias priedermes (nors ir labai keliančias nerimą), pasigrožėdamas ir pasigėrėdamas kol kas dar galutinai nesunaikinta mūsų krašto gamta ir Vilniaus baroku, Biržų smegduobėmis, gražiais kokio nors politiko darbais, Onos Narbutienės knygomis ir Onutės Narbutaitės muzika, beletristas ir Jubiliatas Vytautas Narbutas šalia vėl pasisodins ar tik ne pagrindinę savo mūzą.

       Šita mūza gera: ji kankina ir glosto!