Eugenijus Ališanka. EXEMPLUM. – Vilnius: Vaga, 2006. – 103 p.

       Vartau penktą Eugenijaus Ališankos poezijos rinkinį „Exemplum“. Mėginu atrasti įslaptintą pavadinimo prasmės užraktą dar viršelyje (dail. Aida Čeponytė), kuriame žodį exemplum (lot. „pavyzdys“) lydi vaizdinys, parinktas iš paties autoriaus nuotraukų archyvo. Ten – tuščiavidurės žmogaus kūno dalys žemiau juostos (ar čia jau tas metas, kai kaulai išnyksta, kaip pranašauta knygoje „Dievakaulis“ pseudoeugenijaus?).

       Epigrafe aptinku vieną iš paaiškinimų: „Exemplum yra kokio nors tikro asmens žodžiai ar darbai, verti būti pamėgdžiojami“. Pagalvoju, kad jei autoriaus vardas eitų po knygos antrašte, pavadinimas – „pavyzdys“ – būtų visai pateisinamas (juolab, kad ir autoriaus vardas yra lotyniško būdvardžio „geras“, „geros rūšies“ vedinys). Sykiu turiu galvoje intelektualinę, kūrybinę E. Ališankos biografiją. Diplomuotas matematikas, ties simboline savojo trisdešimtmečio riba ryžtingai pasukęs humanitarijos kryptimi, per pastaruosius šešiolika metų nuveikė jos laukuose tiek, kad, manding, nušluostytų nosį kokiems broliams dioskūrams ar herakliui.

       Tad apie kokius „žygdarbius“ pasakoja „Exemplum“? „esu išleidęs daugiau knygų negu parašęs / paskelbęs dešimtis paraiškų / apeliacijų ir aplikacijų / kelis pasiaiškinimus / šiemetinis kelių policijai apdovanotas / kultūros ministerijos premija“ („curriculum vitae“, p. 23) – vardija naujasis „egzempliorius“. Autorius atsiriboja nuo savęs per saugų ironijos atstumą. Via negationis būdu (p. 95), paneigdamas save, mėgina įrodyti eilėraščio suverenumą, bet įvesdamas tariamąją nuosaką („tarkim…“), tapatybės dėmenis sujaukdamas neiginiu, visą įrodymą komplikuoja. Eilėraštį „e.“ (lyg ir nuoroda į vardo Eugenijus inicialą, lyg ir į exemplī pirmą raidę), pradeda išpažinimu „esu ne tas…“ (p. 96). Autorius skaitytojui užriša akis, penkiskart apsuka ir siūlo žaisti „aklą vištą“. Tada kyšteli eilėraštį „dar kartą apie vištas“ (p. 25–26), ir suklaidintas skaitytojas nuovokiai šypsosi, kad parabolė nurodo į poetą, kai iš tikrųjų… Čia prasideda errorēs, ne klaidos, bet klaidžiojimai, nes tokia žaidimo mikroschema. Eilėraštis „lego“: aš skaitau apie eilėraščio subjekto dekonstruotą dieną. Jis ieško savo dienoje klaidos, bet žaidime klaidos sąvoka neegzistuoja (p. 91). Skaitytojas, manantis esąs atokus stebėtojas, klaidinamas ypač rafinuotai: jam pateikiamas „autoportretas pagal empedoklį“, kuriame exemplum eksponuojamas atskiromis kūno dalimis, išmėtytomis po skirtingas vitrinas. Autoportretas be jokių autorystės ženklų – tokį eilėraštį parašytų koks tuzinas vėlesniųjų kataloguotojų (nors analogiško pavadinimo kitas gal ir neprisišauktų – trūktų erudicijos). Empedoklis teigė, kad kūno dalys buvo susijungusios atsitiktinai, daugelis kitokių darinių (pvz., galva be liemens) tiesiog neišlikę. „Autoportrete…“ pro „šventąją dezodoranto dvasią“ neužuosi nė kvapo autoriaus potėpio (jokio „aš“). Apie kūno (net lyg ir ne savo) dalių koliažą kalbama visiškai nuasmenintai. Surinktos į vieną kūno dalys nebefunkcionuoja kaip visuma. Exemplum, „herojus“, gyvenimo maratone dalyvauja viena koja: „vieną koją parietęs / kita klūpo kampe / neprisimenu kad būčiau kam kaltas / ratu per toli viena koja gyventi“ (eil. „maratonas“, p. 90). Pagal Empedoklio principą kartais jam pritaisomos visos keturios kojos. Brangstant laiko tarifui, sūnui reikalingos eiklesnės, ristūno, kojos lyginant su rambiomis kaip kuino tėvo galūnėmis. Paraiškos gyventi forma – kentauriška:

metai baigias laikas rašyti paraišką
kitiems metams
tėvas sako
anksčiau rašydavom penkmečiams
kad tėvai ne hunų laikais gyvenam
tau pensija iki mirties man mirtis iki pensijos
sveikatos nesaugau jau ėmiau šlubčioti
ir pats nestatyčiau už save hipodrome
tėvas sako gėda
kaip tau negėda
tavo amžiuj risnodavau per taigą
nuo ryto iki vakaro su nešuliais
ne lenktynės buvo galvoj

 

 
(„paraiškos forma“, p. 42)

      
       Egzistencijos suvokimo poliai: įtampa tarp vyresnės kartos programos išbūti, išlikti ir šiandienos rūpesčio suspėti, nepatrūkti. Skubiai neršiantys žodžiai – laikinas mirties užkalbėjimas. Saulės atokaitoj ant bažnyčios pamatų kopuliuoja ne tik raudoni vabalai – „žodis pritraukia žodį / eilėraštis tik atsitiktinių sueičių vaisius“ („lietuviška vasara“, p. 88). Eilėraščio kūnas sunarstomas „pagal Empedoklį“. Čia ryškėja dar viena pavyzdžio reikšmė – „mėginys, bandinys“: „tiglyje mano kraujas / <…> kai beriu gyvenimo druską / iškrenta krešuliais knyginiais žodžiais“ („alchemikas“, p. 83). Iš skubos pasakoma per tiesmukai. Eksperimentuojama nutolusia trimačio savęs projekcija į eilėraštį: „eksperimentuoju ergo sum“. O štai dar viena, rinkinio egzegezei esminga, pavyzdžio reikšmė, kurios tiesiogiai nenurodo nė viena iš trijų knygos epigrafe pateiktų citatų (klaidinimo taisyklės tebegalioja).

       Viduramžiais sąvoka exemplum vadintas tam tikras žanras. Tai trumpas pasakojimas, naudotas pamokslo metu, moralinei ar religinei tiesai iliustruoti. Jis galėjo būti panašus į pasakaitę, pasakėčią, fablio, anekdotą, parabolę. Postmodernioje E. Ališankos knygoje yra exemplā, bet tarsi nėra pamokslo, didžiojo pasakojimo, kurio moralas slypi sakinyje, einančiame prieš pavyzdį. Knygoje yra keletas išsitarimų, susijusių su komplikuota pamokslininko padėtimi („esu pats sau kapelionas / atleidžiu ir šįsyk / ar kada esu neatleidęs“, p. 58; „esu ne tas kuriam turėčiau atleisti“, p. 96; „esu padalintas / motina pagimdė tik pusę manęs / nes tiek tenorėjo tėvas / ji gimdė per jaunatį / dar prieš velykas / dievo sūnus gimė visas / nes taip norėjo tėvas / visas ir prisikėlė per pilnatį“, p. 97; „su džiaugsmu priėmiau žinią / apie kryžiaus žygį / į pažadėtąją poezijos žemę / <…> išėjau karan / už tą patį pralaimėjimo dievą“, p. 20). Bet iš tikrųjų šios vidinio nevientisumo istorijos yra tik fragmentai, inkrustacijos kontekste, kurio neduota.

       Rinkinyje esama įvairių žanrų pavyzdžių, įeinančių į exemplum sąvokos rėmus: pasaka-nepasaka („apie smegduobes“, „apie provinciją“ ir kt.), parabolė („po žuvies ženklu“, „scenarijus“, „belskis“). Čia daugybė lengvų anekdotų, ypač tarp trečio skyriaus eilėraščių, kurie, regis, rašyti konkrečioms situacijoms: kad pralinksmintų, teiktų pramogą plataus žemyno plunksnos broliams, sulėkusiems į kokius nors abipusius vertimo mainų sandorius („apie žanrus lietuvių poezijoje“, „genijaus virtuvė“, „dešimt poetų“, „poezijos skaitymai“ ir kt.). Kai kurie iš jų tiesiog silpni, neverti būti knygoje (p. 66, 69 ir kt.). Iš eilėraščių-anekdotų geru sąmoju išsiskiria „turistiniam sezonui prasidėjus“ bei „eilėraščio galiojimo laikas“, kur biologiniais procesais paaiškinamas „brandžių kūrybos vaisių“ netinkamumas „eksportuoti“. Šioje vietoje norisi pajuokauti: gal todėl E. Ališanka ir apsieina be metaforų, kad kartais pernokusios „eksportuojant“ jos nevirstų koše. Jau dabar matau be vargo išverstas į šiaurės, rytų, artimųjų vakarų kaimynų „dialektus“ paprasto kirpimo istorijėles, kurių siūlėms atvyniota iš „špūlės“, vadinamos Europos kultūros ir civilizacijos istorija: nuo antikos filosofų (Epikūras, Empedoklis) iki Brandenburgo vartų prieigų. Lengva transliuoti tekstus, kuriuose kalba nesuvedžioja (ja naudojamasi instrumentiškai), visiškai nėra muzikali. Viską lemia įdomi minties trajektorija, išmoningas loginis karkasas, erdvinė orientacija (kur „nulaužti“ eilutę) ir autoironiška distancija. Stipriuose tekstuose ši formulė padauginama iš vieno nežinomojo. Rezultatas – tarpas tarp eilučių:

gyvenu atotrūkiais
<…> 
       naudojuos
atotrūkiais kaip žodynu
verčiu iš savo mirties į svetimą
atvirkščiai dar trūksta patirties
kol kas tik pažodžiui
dideliais intervalais
palikdamas vietos tau
tikriausiai klystu
dėl intervalų dydžio
dėl smulkesnių dalykų
galėčiau ginčytis per naktį

 

 
(„atotrūkiais“, p. 84)

      
       Knygoje eilėraščiai surūšiuoti į skyrius, kurių pavadinimai reiškia exemplum šaltinius, minimus viduramžių literatūroje: audivi („išgirdau“), memini („įsiminiau“), legimus („perskaitėme“) ir dicitur („sakoma“). Kitaip tariant, pirmasis šaltinis nurodo gandus, antrasis – neseną, dar prisimenamą įvykį, trečiasis – perskaitytą iš knygų, o ketvirtasis, kaip aiškina autorius, nereiškia jokio tikslaus laiko. Audivi į chtoniškąjį pradą padeda žvelgti demitologizuotai, linksmai. Pažymėtinos jau minėtos pasakos-nepasakos (viena jų – apie Lietuvos provincijos molyje išdygusį chtoniką-postmodernistą su griežčiu ar bulve vietoj širdies, p. 14–15), anekdotas apie anapilio turizmą (p. 10–11). Tarp šio skyriaus tekstų galėtume rasti ir istorijukę „natūriniai manai. guliveris“ iš legimus. Kai kas jau padėvėta (šlubo prasčiokėlio „abrozdas“ vietoj šventojo Kazimiero, santechnikams suteiktos galios atitolinti pasaulio pabaigą). Skyrius legimus, kaip minėta, plepus.

       Giliausia ir vientisiausia dalis – memini. Kadangi atmintis minta autentiška patirtimi, eilėraščiai čia egzistenciški. Skyrius pradedamas kelionės motyvu, o su juo ir transcendentinės ribos pajauta: „nerimas, kylantis prieš kelionę, paskutinę dieną / stiprėjantis jausmas, kad darai kažką, ko neturėtum daryti, / kad esi kažką pamiršęs, ne dantų šepetuką, ne pasą, bet / žymiai svarbesnį dalyką, kurio negali įsidėti į kelionės / krepšį, gal visą ligšiolinį gyvenimą, nes kas gi yra kelionė, / jei ne naujo gyvenimo pažadas, la vita nuovo, / <…> nesibaigianti inkarnacijų / grandinė“ („kelionė pas michalą“, p. 31–33). Šioje pasakoje-nepasakoje, padiktuotoje gyvenimo, prie kelio išnyra sunkiai atpažįstamas kaulinis „diedas“ („iš veido galėtų būti kunigas“), pragyvenantis iš mirtinų avarijų gretimoje sankryžoje. Per plauką neįvyksta išlaipinimas iš kūno. Valstybės sienos („kelionė pas michalą“, „nerūkančiųjų europa“), kūno ribos kirtimas iniciaciniame meilės žaidime su mergaite („pažinimo aistra“), savo intravertiškumo įveikimas ironišku žvilgsniu („kaip visi“) – viskas yra transcendavimo judesiai.

       Šiame skyriuje iškyla tylos problema. Eilėraštyje „sounds of silence“, teigiama: lėktuvo pakilimo metu (vertikalė), kai variklio garso dažnis viršija klausos priimamus signalus, gauni direktyvą visiškai tylėti. Kada kalbėti leidžiama (nusistovėjus horizontalei), balso vis tiek negirdėti – jį gožia variklio triukšmas. Stiuardesė atpažįsta iš lūpų keleivio prašymą: „one more whisky please“. Reikmė iš spirit paradigmos. Esama ir kitų tylos situacijų – artimo mirtis. Kai nebėra kur eiti, sekmadienį ilsimasi nutilusiojo atilsiu, siuvinėjami žodžiai ant kūno drobės: „paliksiu adatą pusiaukelėj tegu spengia / tarsi zenono strėlė tarp nesusisiekiančių miestų“ („šeštadienis, kovas, viena iš galutinių stotelių“, p. 50; paryškinta cituojant). Gretimai einantis eilėraštis turėtų būti diptiko antroji pusė (autorius vengia bet kokio eilėraščių vėrinio, sukabinimo, ką jau kalbėti apie ciklus. Gal būtų pažeisti exemplum žanro reikalavimai). Bet junglumas išlieka. Kovas, sekmadienis, nepersukamas laikrodis, „nematau apžlibęs nuo šešėlių žaismo“ (ne saulės šviesa, o šešėliai žaidžia). Eilėraščio „aš“ pasiryžęs sulaukti vakaro: „šįkart žinau pasiseks / pernelyg ilgai nesisekė / su tais kuriuos mylėjau“ („aklas pasimatymas“, p. 51) Eilėraščiai vaiskūs, pilni santūrumo ir sykiu gėlos. Vakaras yra tarpinis būvis, perėjimas, iš šviesos į tamsą, šiuokart ir metafizine prasme, dviejų pasaulių įtampa (ištrauka iš kito eilėraščio, su erotine užuomina: „tamsoje manęs nebetraukia tamsa“, p. 57). Visiško nuščiuvimo situacija ryškėja nuogo moters kūno artumoje, sykiu valios pastangomis saugant atstumą:

budėjau prie tavo nuogumo
apelsino žievėm dangsčiau krūtis
<…> 
buvau marionetė
kryžminiai vėjai
tampė mane už plaukų
iš būtojo laiko į esamąjį
iš esamojo į nesamąjį
nes man buvo gėda
mylėti tarsi niekada nepabusi

 

 
(„pradžioje nebuvo žodžio“, p. 55)

      
Eilėraščiu „nun, o unsterblichkeit, bist du ganz mein“ yra priartinamas meilės, stiprios kaip mirtis, išgyvenimas. Pavadinimas – Heinricho Kleisto, kuris kartu su mylimąja persidūrė durklais krūtines, citata („dabar, o nemirtingume, esi visas mano“). Vertikalė (statmenas dūmas, akmenys, kryžiai, ajerai) perbraukta horizontalės (gruodžio vėjo). Ta pati vietovė – Wannsee – kultūrinės ir istorinės atminties perskaitoma keleriopai. Dviejų žmonių pasitraukimo vieta ir sykiu vieta, kur buvo perbraižytas Europos žemėlapis, SS dalinių ir nacių konferencijoje priimtas sprendimas žydų klausimu. Vienas pačių stipriausių rinkinio eilėraščių (net formaliai esantis knygos centre) „wannsee“ skaitytinas istorinės atminties kontekste. Jis aprėpia ir skrupulingą psichoanalitinę atminties fenomeno studiją.

ežeras artėja šviesos greičiu
pirmasis įrašas tinklainėje tarsi kūdikio riksmas
teiginys be sąlyginių sakinių

ir tik tada pasiveja garsai
karingas vėjas lapkričio ąžuolų šakose
visada pakeliui
niekada čia
paliekantis daugtaškius nuplėšytus lapus
tuščias kankorėžių gilzes

      
       Peizažas kartu yra karo parabolė (karingas vėjas, nuplėšyti lapai, kankorėžių gilzės). Kai vidurdienio varpais ima skalambyti Jėzaus bažnyčia, „kurios čia neturėtų būti / čia kur kiekvienas akmuo yra sinagoga“, sugrįžta mintis „kažkas mirė galėjo būti tėvas“.

ir tik tada ežeras sustoja
prie pat mano kranto
banguodamas ilgais sakiniais
be skyrybos ženklų
fragmentas iš ledynmečio laikų belles

 

letres 

 

 
(„wannsee“, p. 48)

      
       Nuo istorinės atminties, kuri yra „tėvo senumo“, per vandens archetipą grimztama į archajišką pasąmonės būvį. Vaizdinio, einančio pirma minties, sąvokos neįmanoma tiksliai išversti į artikuliuotą kalbą.

       Nuotrauka, esanti ant knygos viršelio nugarėlės, yra panaši į atsitiktinę instaliaciją, kurią tiesiog knieti nupasakoti. Sena, apsilaupiusi, palimpsestą primenanti namo siena su šviežiai užrašyta abėcėle. Graffiti pradžiamokslis. Už viršelio užlenkimo „kampo“, kur siena su raidėmis pasibaigia, išvystame duris. Permatomas, visai neužrakintas, netgi atviras. Kad nesuveiktų spyruoklė, paremtas… sprogmeniu. Ant sienos kitapus durų – laiko nuliežtas, apnykęs meistriškas graffiti, vaizduojantis kaukolių ir kaulų krūvas. Ties šita vieta gatvė sukasi. Interpretuoti palieku skaitytojui.

       Tekstu „vakarų fronte nieko naujo“ teigiama, kad karas tebevyksta (p. 59). Tebetiksi ir prieš kariuomenę pirktas laikrodis „komandirskije“, skaldydamas jį nešiojančio atomus tokiu pat tikslumu, kaip Grinvičo atominis laikrodis skaldo savuosius („komandirskije“, p. 46). Memini skyriuje paliečiamos visos, religinį išgyvenimą provokuojančios, situacijos: kelionė į paratopinę erdvę, seksas, karas, mirtis ir nuščiuvimo pauzė jų visų akivaizdoje. Kaip tik čia pajuntu šventumo pėdsaką, tolokai nuo knygos durų paslėptą patalpą, apsuptą kitų skyrių, nelyginant „prieškambarių“ su klaidinančiais veidrodžiais.