Kas per metus nutiko? Pasirodė, kad skydas neveikia, rusai puola, Eurosąjunga mūsų nemyli. Kultūra – griuvimo pozoje; ji nepatogi krintančiajam, bet tapybiška stebėtojui. Niekas niekam nebuvo aišku, bet visi aiškinosi. Standartiniai, įprasti metai su savo neigiamais didvyriais ir kovotojais už žmonių gerovę. Gal nuobodūs, bepinigiai. Bet kitąmet bus blogiau, tad nėra ko skųstis. Nebus ko skųstis ir kai viskas dar pablogės, nes, įvedus eurą, žlugsime po antstolių plaktukų smūgiais, kylančiom palūkanų normom ir nemažiau spėriai augant energijos žaliavų kainoms. Vienu žodžiu, markizės dvare viskas gerai, o kad šunelis padvėsė – tai tik nelemtas atsitiktinumas.

       Kas stipresnio ar netikėto literatūros fronte? Daug ko buvo, sakyčiau, netikėtai daug: ir mugės, ir aibė literatūros naujienų, ir renginių, bet į pirmą vietą stumčiau – galbūt kaip simptomą – narsios anarchistinės leidyklos „Kitos knygos“ iššūkį; jos vadovo Gedimino Baranausko idėja, kad kiekviena knyga turi būti provokacija, tampa šios leidyklos moto ne vien žodžiais – išleistas Charlesas Bukowskis, jo „Paštas“, „Skaitalas“, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“, pamokantys veikalai apie Kanapę ir Alkoholį. Dabar leidykla vykdo stiprų ir gerą projektą drauge su Rolandu Rastausku – verčia Alaną Ginsbergą; čia ir Eduardas Limonovas su „Tai aš – Edička“, ir visa krūva undergraundo, lėmusio milijonų mintis daug smarkiau, nei šią gyvybingą hipių epochą pridengiantys susilaižę dabartiniai autoriai. Šaunus projektas, o prie viso to galima neabejojant pridėti ir paties R. Rastausko eseistikos rinktinę simptomišku pavadinimu „Kitas pasaulis“ (leidykla „Apostrofa“) kuri irgi dygsta iš to paties laikotarpio, iš A. Ginsbergo ir hipių, per kuriuos perlipę Vakarai nuskubėjo kariauti ir griauti, pamiršę pacifistinės aistros epochą. Skubiai suvarius į Lietuvos rinką gal penkiasdešimt tokių plonaviršių, bet kietų knygelių, gal bent jaunimą būtų galima prižadinti – ne vergų ar pižonų tevertam buvimui, – laimingam prisikėlimui (1968-ieji mums – pražiopsota, bet gal ne amžiams prarasta gėlėta erdvė. Metas, kai meilė buvo svarbesnė už pinigus, o barikadų kvapas, levandos su svilėsiais, svaigino labiau nei plokščiaveidžio kompiuterio dūzgimas kondicionuojamame kabinete su dvigubais langais. Kiek 1968-ųjų stiliaus rašytojų gali atsirasti Lietuvoje? Jaunimas kažką brazda interneto literatūriniuose portaluose, bet tas brazdėjimas į knygas neperauga. Kol kas?).

       Smagu, kad apie leidyklas gali formuotis bendraminčių ratas; deja, tai jau nebe taisyklė. Ratas formuojasi, bet ne ideologinių bendraminčių; ideologijos skysta ne tik laikraščiuose ir – partijose, bet ir leidyklose; ima galioti konkurencijos dėsniai. Šiais metais iš visokių agentūrų, televizijų, laikraščių išmėtyta (arba patys išlakstė) tiek žurnalistų, redaktorių, kiek niekada anksčiau. Bent jau taip iš šono žiūrint atrodo. Tai liudija arba nuomonės laisvę, arba jos nebuvimą. Arba tai, kad dirbama nuomonei, už kurią moka darbdavys. Kapitalistinis principas, ir jis ne toks jau blogas, jei darbdavys būtų kairysis, dešinysis, radikalas ar liberalas, krikdemas ar trockistas. Tada žurnalistas dirbtų partijai, kuri atitinka jo įsitikinimus. Lietuvoje tai neįmanoma, nes nėra nei kairiosios, nei dešiniosios spaudos (nėra ir partijų su savo ideologijom ir spauda). Todėl egzistuoja tik užsakomoji žurnalistika. Šie metai tai išryškino ypatingai atvirai ir skaudžiai.

       Tai, kad Lietuvoje nėra kairės ir dešinės, atriša rankas visiems, kurie yra politikoje. Daryk bet ką, priklausomai nuo aplinkybių, nes viskas yra pateisinama „Lietuvos interesais“, „pragmatiniu požiūriu“, etc. Lapkritį buvo graudu ir gėda žiūrėti į visus tris vadovus, bet šįsyk gėda labiau nei tada, kai sutrikęs buvo vienas, – visų pjudomas, tačiau to niekas nedrįso pripažinti – veidą išlaikęs iki paskutinės sekundės. Šiuolaikinis triumviratas ar kvadriumviratas minos nelaikė nei valdžioje, nei šalia jos. Bet melo ir cinizmo buvo daug – kaip ir mulkinimų.

       Ir neryžtingumo, kurį demonstravo visi vadai. Gaila. Pavyzdžiui, Nicolas Sarkozy, Prancūzijos vidaus reikalų ministras, atlaikęs visus spaudimus ir demagogijas, kaip tik pasipriešinimu smurtui pakėlė savo reitingus. Ir parodė, ką daro ryžtingi vyrai politikai. Bet kokiu atveju – ne stena. Jie dirba. Kada politikas dirba tautai, o ne reitingams, tauta tą pajunta. Pajuto ir liepsnojantis Paryžius.

       Vis dėlto liepsnojanti Prancūzija – tai jau apokaliptinis vaizdelis, kaip ir pernykštis kalėdinis cunamis, žemė, drebanti Pakistane, ir taip be galo. Ar pagaliau – su galu?

       Taigi, kas naujo? Eiliniai uraganai, karai, reali politika ir kol kas jokių žibučių gruodį, tik kažkokie tvinksniai po įšalusiu gruntu; prabus, neprabus. Atsitiko kažkas, neatsitiko? Niekas, ko gero, nežino. Gal ir gerai, nes kai sužinosime, bus vėlu. Tokia rupoka nežinojimo paguoda. Sunykus spaudos laisvei ar jaunimui tapus merkantiliausiu visuomenės sluoksniu, pabaiga plika akimi matoma.