Fortūnatas prieš mane padėjo storą sąsiuvinį, ant kurio buvo užrašyta AKACIJA, ir neatvertęs jo lyg poterius pradėjo berti: |
Kiekviename laikraštyje pirmiausia perskaitydavau užuojautas. Nekrologai manęs nedomino, žinojau, kad apie Martyną niekas jo neparašys. Bėgant metams, kai vis labiau blėso viltis užtikti ir kelis žodžius juoduose rėmeliuose, kai jau beveik patikėjau, jog galbūt tikrai Martynas nenusipelnė laikraščio apgailėjimo, viename dienraštyje pamačiau Martyno pavardę. Užuojautų buvo daug, bet nė vienoj nebuvo Martyno vardo. Draugai, bendradarbiai, kaimynai užjautė žinomą gydytoją, kuris neteko tėvo. Prisiminiau, kad Martynas kartais prasitardavo apie vienintelį savo sūnų – taip, gydytoją! – keistoku vardu. Sykį aš net pasišaipiau, jog mano bičiulis, būdamas visai normalus žmogus, o ne apgailėtinas mulkis, savo sūnui davė tokį kvailai pretenzingą vardą. Bet tai smulkmena. Martynas mirė. Ne prieš trejus, ne prieš metus, o – vakar. Ir jo sūnui Fortūnatui, taip, be abejonės, jo sūnui, žinomam gydytojui, laikraščiuose pasipylė užuojautos.
Atsiverčiau literatūrinį laikraštį, kurio tiražas buvo menkutis, bet jo pareiga buvo rašytojams pranešti, kad vienas iš jų tarpo vakar pasitraukė toliau nuo literatūrinės erzelynės, iš kur jau niekada negrįžtama arba neįtikėtinai sugrįžtama klasiko pavidalu. Ten užuojauta buvo viena, įdėta laikraščio kamputyje. Net pagalvojau, kad ji – lyg drovi mergaitė – pati stengėsi likti nepastebima. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad Martynas niekada nesugrįš klasiko pavidalu, nors kažkada gal juokaudamas žadėjo taip padaryti.
Laikraščiuose skaitydamas užuojautas jaučiau palengvėjimą, o kartu ir gėdą ar nuodėmę, kad jaučiu tą palengvėjimą. Mirė žmogus, tavo kolega, gal net tavo draugas, o tu, niekšeli, jauti palengvėjimą. Bet aš nė kiek neabejojau, kad palengvėjimą jaučia ir Martyno sūnus, ir Martyno žmona, jeigu ji dar gyva.
Martynas jau buvo perkopęs aštuoniasdešimties metų slenkstį. Žodis „perkopęs“ man pasirodė netinkamas, nes gulėdamas lovoje jis to slenksčio perkopti negalėjo. Jo laikas ėjo už storų sienų ir lango į gatvę. Aš dažnai pravažiuodavau pro tą langą ir, pasižiūrėjęs į jį, pagalvodavau: kokia – ar niūri jo senatvė?..
Žinodamas Martyno gimimo metus, suskaičiavau, kad jis mirė aštuoniasdešimt penkerių. Dešimt metų gulėjo lovoje, pats negalėjo atsisėsti, pavalgyti, atlikti gamtinių reikalų, kentėjo skausmus. Sūnui, nors jis ir gyveno atskirai, be abejonės, papildomų rūpesčių buvo su kaupu. O žmonai dieną ir naktį prižiūrėti irzlų, nepakantų vyrą buvo vien tik kančia. Todėl jiems tikrai turėjo palengvėti.
Tuojau pajutau nuodėmės „poveikį“. Kaip aš galiu šitaip lengvabūdiškai samprotauti apie žmonių santykius? Net ir lovoje leidžiamo gyvenimo negalima susiaurinti iki buitinių reikalų, pavalgymo, pamasažavimų ar dar ko nors. Gyvenimo dvelksmas, atskriejęs iš patirties, kiekvienai ligonio dienai suteikia vis kitokią prasmę. Supratau: jeigu jau į širdį įsibrovė „palengvėjimas ir nuodėmė“, vadinasi, mano esamam ir būsimam gyvenimui tai svarbu.
Pabandžiau apmąstyti dešimt Martyno metų, praleistų gulint lovoje. Tokį gyvenimą gerai pažinau – pats vos ne tiek pat bespalvių, bekvapių, begarsių metų, tyliai plaukiančio žemiško laiko praleidau lovoje. Bandydamas įsivaizduoti Martyno gyvenimą, turėjau įsivaizduoti ir jo kambarį, vienintelį langą į gatvę, televizorių. Bet mano sąmonei Martyno daiktai netiko, man lengviau buvo matyti ne vieną, o tūkstančius jo kambario langų, kurių skaičius kasdien keičiasi, tai priklauso nuo individo poreikių, prisiminimų, fantazijos. Ir nevaikščiodamas tu gali prieiti prie tų langų, žiūrėti pro juos į keistas tolumas, kurios, beje, tik iš praeities, tik iš praeities.
Apie gyvenimą, kai žmogus „įlovintas“ iki gyvos galvos, galima parašyti daug graudžių dalykų. Net smulkiausia detalė arba išgirsto garso nenusakoma reikšmė sveikajam gali išspausti ne vieną ašarą. Aš apie taip keistai, o gal ir beprasmiškai bėgantį laiką buvau prirašęs gausybę įvairiausių traktatų, sukūręs nemažai aforizmų, įvardijęs neapčiuopiamų, neapibrėžtų būsenų, kol vieną kartą užsirašiau Tomo Mano pamąstymus ir nusprendžiau, kad daugiau popieriaus tuo klausimu negadinsiu, nes nieko protingesnio neparašysiu.
Beje, kuriame mano sąsiuvinyje užrašyti Tomo Mano pamąstymai? Įsiknisau į savo „archyvų lentynas“, kuičiausi gana ilgai ir suradau, ko ieškojau. Labai apsidžiaugiau, nes įtikėjau, kad Tomu Manu „uždengsiu“ Martyno dešimties metų gyvenimą ir aiškinantis „palengvėjimą ir nuodėmę“ apie tą dešimtmetį nieko nereikės spėlioti. Todėl gal sau, gal visiems, o gal ir velioniui Martynui garsiai skaičiau:
Kas yra laikas? Paslaptis, nes laikas nerealus, nors ir visagalis. Jis yra reiškinių pasaulio sąlyga, judėjimas, susiliejęs ir susimaišęs su kūnų egzistavimu erdvėje ir jų judėjimu. Laikas yra aktyvus, jo savybes galima apibūdinti veiksmažodžiu „brandinti“. Ką gi jis brandina? Permainas! Kas yra „dabar“, nebuvo „tada“, kas yra „čia“, nėra „ten“, nes juos skiria judėjimas. O kadangi judėjimas, kuriuo matuojamas laikas, eina ratu, yra uždaras pačiame savyje, tai ir judėjimą, ir kiekvieną permainą beveik taip pat sėkmingai būtų galima pavadinti ramybe ir nejudamumu. Šioje vietoje buvau įterpęs ir savo pamąstymus apie tai, ką reiškia laikas, jeigu nėra judėjimo. Ar tada jis iš viso – laikas? Bet jeigu jis uždaras pačiame savyje gali būti vadinamas ramybe ir nejudamumu, tai ir lovoje gulint ranka pasiekiamo kalendoriaus lapelių plėšymas gali būti laikas. Kitu tušinuku ir, matyt, kitu metų laiku buvau pridėjęs, kad laikas, leidžiamas lovoje, visais požiūriais būtų tobulas, jei kiekvieną dieną galėtum parašyti po vieną eilėraštį, kurio nenorėtum sudraskyti. Matyt, šie naivoki išvedžiojimai manęs dar netenkino, todėl tęsiau garsaus rašytojo mintis: Kadangi nors ir kaip stengiantis neįmanoma įsivaizduoti baigtinio laiko ir apibrėžtos erdvės, tai įprasta apie laiką „mąstyti“ kaip apie amžinus ir begalinius dalykus. Bet ar, pripažindami amžinybę ir begalybę, nesunaikiname logiškai ir matematiškai visko, kas yra ribota ir turi galą, ar, iš esmės kalbant, nepaverčiame viso to nuliu? Kaip, norom nenorom, priimdami amžinybę ir begalybę, galima suderinti su tuo tokias sąvokas kaip nuotolis, judėjimas, permaina arba bent ribotų kūnų buvimas visatoje? Tai klausimai, kurių vis tiek neįmanoma išvengti!
Netikėdamas, kad galiu aprėpti tokius dydžius kaip amžinybė ir begalybė, bandžiau kaip nors įprasminti tai, kas ribota ir turi galą, kad savo ir aplink matomų žmonių gyvenimų nepaversčiau nuliu. Mane domino ribotų kūnų, prie kurių priskyriau ir save, gyvenimo prasmė. Esu bandęs vertinti net kilnią pagalbą, kuri Europoje dar viduramžiais prancūziškai buvo vadinama coup de grace – malonės smūgiu, kuriuo pribaigiami mirtinai sužeistieji, kad jie nesikankintų.
Beje, Tomo Mano išmintingi žodžiai, kuriuos prasmingais gali laikyti įlovintas (kvailokas terminas, bet neką geresnis ir žurnalistų vartojamas prikaustytas prie lovos) pilietis, kitiems gali pasirodyti visai nereikšmingi. Juk nemažai žmogelyčių valgo, geria, atlieka gamtinius reikalus, dauginasi visai nepagalvodami apie baigtinį laiką ir apibrėžtas erdves. Bet Martynas domėjosi filosofija, gilinosi į gyvenimo įvairiausias prasmes, todėl tos literatūros klasiko mintys, mano galva, jo įvaizdžiui nekenkė.
Fortūnatas atvertė storą sąsiuvinį. Lėtai perskaitė: |
Nusprendęs, kad apie ribotą kūną daugiau nieko nesapaliosiu, tarsi žinočiau, kokios mintys Martyną kamavo dešimt metų, kai niekas neprasideda, o viskas tik pamažu baigiasi, vis dėlto atėjus vakarui, šiek tiek su baime žiūrėdamas į besileidžiančią saulę, dar kartą sau pasitvirtinau, kad kūnas, kaip laikinas individas, miršta, o jo vietą užima kiti kūnai. Saulė įkrito į mišką, ir aš šiek tiek pašiurpau nuo įvairiausių tikrų ir išsigalvotų daugiaprasmybių, lyg artėtų neišvengiamas mano paties žlugimas.
Kūnas, vertas vienos užuojautos, mirė. Ciniška išvada. Beje, Martynas irgi buvo cinikas. O pagėręs – juodas cinikas. Aš jam sakydavau, kad per daug geria ir neturi stabdžių, o jis atrėždavo, tarsi gimęs degtinei maukti, tai jam vos ne privalu, o Evangelijoje tokie žmonės vadinami palaimintaisiais. Aš jam patardavau gerti vyną, o jis atsikirsdavo, kad vyną gerti sveika, o sveikata reikalinga tam, kad galėtum maukti degtinę. Man neretai būdavo gėda su tuo nevidonu kartu būti, bet, matyt, cinizmas nenusverdavo jo gerųjų savybių ir netrukdė mums bendrauti, nors buvome skirtingo amžiaus ir kitokio sudėjimo. Pasikalbėdavome ir apie Salvadorą Dali, kuris tapydavo košmariškus sapnus, ir apie mergas. Be to, ką čia slėpti, ir aš – cinikas.
Martynas daug skaitė – ypač laikraščių. Nusipirkęs pirmiausia atsiversdavo paskutinį puslapį, kur spausdinamos užuojautos. Suskaičiuodavo jas ir garsiai pareikšdavo:
– Šiandien mažoka užuojautų, tėvai. Galėtų būti ir daugiau.
– Liaukis, cinike.
– Nesuprantu, ko tu trydalioji, – pašiepdavo Martynas, – gal manai esąs nemirtingas? Visi pakratysime kojas. Beje, kuo greičiau, tuo geriau. Mirtis – visų pavojų visuma ir visai neblogai atsikratyti pavojų. Man nesuprantamas žmogelyčių įsikibimas į gyvenimą, susitapatinimas su daiktais ir veiksmais, neatspindinčiais jų esmės. Vargsta masės nelaisvėje, murkdosi purve, stena, bet vis tiek meldžia Dievulį, kad pridėtų dar kelias dieneles. Elgetiška, ir tiek.
– Išmintingai pakalbėti moki, bet, seni, ko pats murkdaisi tame purve? Jei nerandi virvės, galiu suieškoti. Pasikabintum ant Lenino ištiestos rankos, būtų įspūdinga, aš į laikraštį įdėčiau užuojautą, parašyčiau, koks tu buvai talentingas.
Tie pasišpilkavimai dažniausiai vykdavo miesto centre, kur tuomet stovėjo metalinis Leninas aukštai iškelta ranka. Mudu gyvenome gretimais ir pasėdėti prie skulptūrytės, kaip mėgdavo sakyti Martynas, pasidairyti į mergaitytes gan dažnai ateidavome.
Vis stengdavomės atsisėsti ant to paties suolelio, nežinau, kodėl jį išsirinkome, beje, to suolelio, kaip ir Lenino, šiandien jau nebėra ir, ko gero, jis man nieko nereikštų, jei ten prieš daugelį metų nebūtų vartyti laikraščiai ir kalbėta apie užuojautas bei nekrologus. Aš nesurišu ta pačia virvele ciniškai žaismingų pamąstymų apie gyvenimo beprasmiškumą ir vienintelės trafaretinės užuojautos, kurios taip ilgai laukiau save ir smerkdamas, ir ramindamas. Bet tai, kad tada prie Lenino paminklo Martynas visiems, nors ir nelabai rimtai, bet vis dėlto nusižengdamas padorumui linkėdavo greičiau pakratyti kojas, o vėliau, kai dar paskambindavau, jau nesikeliančiam iš lovos, jis nuolat kartodavo, jog greitai pasveiks ir mes dar pavandravosime, šiandien mane privertė suabejoti savo geležiniu įsitikinimu, kad nėra jokio likimo, o yra tik atsitiktinumai. Anksčiau ištarti žodį „likimas“ nelabai drįsau, nes suvokiau, kad tas žodis jau artina mintis prie Dievo arba prie kitų už mus galingesnių jėgų. Gerai žinojau: likimas – mitologinė, archajinė ir todėl labai gili sąvoka, kuri apauga įvairiais prietarais, burtais, paramokslais. Galbūt KAŽKAS Martynui už ciniškus išvedžiojimus šiek tiek ir pakenkė, tačiau nė akimirkai negalėjau patikėti, kad dešimt metų kančių jam buvo paskirta už paiką liežuvį. Tarsi Stalino laikais už nekaltą papolitikavimą. Mano draugo gyvybingumas ar gaivalingumas buvo fantastiškas: Martynas, kuris šaipėsi iš žmogelyčių įsikibimą į gyvenimą, kuo labiau silpo, kuo daugiau skausmų kentėjo, tuo labiau tikėjo, kad dar pavandravos. Paskutiniais mūsų bendravimo mėnesiais, kai man jau sunku būdavo suprasti jo žodžius, Martynas nuolankiu balsu dėkodavo, kad aš paskambinu, ir atkakliai stengdavosi mane iškvosti, ar aš tikiu, kad mes dar pavandravosime, prie skulptūrytės dairysimės į mergaitytes.
Visada jausdavau, kad mano bičiulis, sunkiai stenėdamas apie mergaitytes, kalba visai ne apie tai, apie ką iš tiesų norėtų kalbėti. Tikriausiai jis norėjo kalbėti apie Akaciją, bet aš tuo abejodavau ir stengdavausi patylėti, juk pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama.
Gal tik vieną kartą Martynas, papasakojęs apie jį kamuojančius skausmus, prisipažino:
– Žinai, aš jau greitai mirsiu.
O kadangi veikiai ir jo žmona pasakė, jog aš tikriausiai su juo jau nesusišnekėsiu, ir jam ragelio neperdavė, daugiau Martynui nebeskambinau. Pradėjau laukti žinios apie jo mirtį.
Fortūnatą mano palatoje susirado seselė ir pasakė, kad JIS JAU MIRŠTA. Skyriaus vedėjas neskubėdamas atsistojo, kurį laiką dar žiūrėjo į atverstą sąsiuvinį, nuo kurio jam buvo sunku atitraukti akis, ir jau išeidamas tarpduryje perskaitė: |
Lyg ir išeitų taip, kad aš laukiau žmogaus mirties. Varčiau laikraščius. Tikėjausi, kad kas nors pašnibždės, – girdi, ar žinai... O kai per ilgai nesulaukiau nei žinios, nei užuojautos, pradėjau savimi nusivilti. Juk taip lengva pakelti telefono ragelį, surinkti numerį... Bet buvo praėję daug laiko, todėl paskambinimas kėlė nejaukių moralinių problemų. O jeigu išgirsiu, kad Martyno jau keli mėnesiai nebėra gyvo? Ką tada jo žmonai sakyti? Guosti? Pliurpti, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, kad žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą? Antai, girdi, ir baltų tikėjimuose nebuvo nebūties. Tai būtų buvus kvailysčių kvailystė – ką Martyno žmonai, rusei, reiškia baltų tikėjimas?
Lyg norėdamas save nuraminti ėmiau skaitinėti sąmones ir nesąmones apie mirtį. Radau straipsnelį apie tai, kur vėlės gyvena, kai po žmogaus mirties išeina iš jo kūno. Buvo pateikti du aiškinimai: 1. Įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; 2. Keliauja į pragarą arba skaistyklą, kitaip vadinamą vėlių kalneliu. Abu aiškinimai man buvo per silpni. Labai patiko vieno tyrinėtojo įžvalga, jog mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultams.
Viešpatie, kaip aš nemoku guosti žmonių, ypač beviltiškai sergančių. Apskritai aš nemoku guosti. Nemokėjau, nemoku ir niekada nemokėsiu. Daug kartų laidotuvėse velionio artimiesiems sakiau užuojautos žodžius ir kiekvieną kartą apmaudžiai keikiau save, kad sakau ne tai, ką turėčiau pasakyti, ir kad veikiausiai niekas nežino, ką reikėtų kalbėti Mirties akivaizdoje. Sakome netikrus žodžius, liejame netikras ašaras... Aš tiesiog netekdavau žado, kai koks nors giminaitis ar pažįstamas paskambindavo arba uždusęs atlėkdavo ir pradėdavo prašyti, kad sukurčiau jam kokius nors įspūdingus žodžius, kuriuos jis galėtų pasakyti prie kapo duobės. Viešpatie, kokie gali būti įspūdingi žodžiai, jei jie ne tavo širdgėla parašyti? Nejaugi taip lengva suvokti, kas yra mirtis, amžinybės šauksmas ir kas – gyvenimas? Kiekvienas mūsų širdyse nešioja tarsi mažytes kapinėles, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Bet šiose kapinėlėse dažniausiai tylime.
Mus visada supa didingesni dalykai.
Taip pat sunku paguosti ir beviltiškai kenčiančiuosius. Ne vienam nelaimėliui esu pasakęs, kad jis gyvena vos ne kaip popiežius. Tada dar nežinojau, kad pasauly gyvens popiežius, kuris sirgs ir mirs sunkiai kentėdamas.
Fortūnatas į mano palatą sugrįžo jau po vidurnakčio. Po pažastimi atsinešė storą sąsiuvinį, ant kurio viršelio buvo iškeverzota AKACIJA. Įkandin gydytojo seselė ant padėklo įnešė porą kavos puodelių, dvi taureles ir prancūziško konjako butelį. Padėklą padėjusi ant palangės, seselė tyliai išėjo. |
Koks aš buvau jaunystėje? Apie tai pagalvojau, kai Tu nulipai nuo manęs ir nuėjai apsiplauti, nes tiek daug, be galo daug mano syvų į Tave sutekėjo. Kol Tu dar sėdėjai ant šlaunų, giliai ir tankiai alsavai, aš jaučiau, kaip dalis manęs išteka iš tavęs, bėga ne tik per Tavo, bet ir per mano šlaunis. Paskui Tu atsistojai ir pasakei, kad eini apsiplauti, aš pasakiau, jog čia nėra šilto vandens. Sumurmėjai, kad vis tiek reikia apsiplauti, nes tokia į autobusą nelipsi.
Koks aš buvau jaunystėje? Apie tai galvojau, kol Tu prauseisi. Kažkodėl įkyriai į galvą lindo mintis: ar aš jaunystėje žiūrėdavau į dangų? Dabar juokinga. Kodėl žmogus turėtų žiūrėti į dangų, ką jis ten turėtų pamatyti?
Kai Tu išėjai iš vonios, jeigu tą tupinyčią galima pavadinti vonia, buvai ne tik apsipraususi, bet ir apsirengusi. Nuo kabyklėlės nusikabinai paltuką, atsisveikindama pakrutinai piršteliais man, vis dar nuogam ir prakaituotam išsidrėbusiam lovoje, ir dingai už durų. Aš dar norėjau paklausti, ar Tu nepasišlykštėjai manim. Klausimas būtų buvęs kvailas, nes Tu gana meiliai krutinai dviem piršteliais, man net dingtelėjo, kad Tau, ko gero, tokia meilė – ne naujiena. Jeigu ne taip – labai prašau neįsižeisti, vis dėlto aš esu gyvenimo sugadintas. Net nežinau, koks aš buvau jaunystėje, ar esu žiūrėjęs į dangų. Kad ir ko Tu paklaustum, ir Lino, kuris mėgsta visokias lyrikas, visi tau pasakytų, jog aš esu cinikas, ko gero, tikrai toks ir esu...
– Ar dar ilgai skaitysi? Aš labai skubu, – pasakė Danguolė.
– Palik man tą laišką, – paprašiau.
– Negaliu. Ilona įsižeis.
– Gal nelabai?
– Nežinau. Šiaip ji pasitiki manimi. Duoda perskaityti visus Martyno laiškus.
– Jis jai rašo laiškus?
– Kasdien.
– Bet juk beveik kasdien jie susitinka.
– Susitinka, o paskui rašo. Ilgus ilgus laiškus. Poemos – ne laiškai. Nors tavo – gražesni.
– Žinau, kad geriausias būdas užkariauti moterų širdis – rašyti laiškus ant šimto dolerių banknotų. Palauk, baigsiu skaityti šitą, ant lapelio parašytą.
Mano gyvenimas bedvasėje erdvėje sunkus ir nepaaiškinamas. Nors pastaruoju metu gana ilgai gyvenau ramiai, nesijaudindamas dėl menkniekių. O iš tikrųjų aš apie savo jausmus nieko ir nežinojau. Gyvenau buitiškai. Kartu su žmona valgėme, tvarkėme kambarius, kartu ėjome į svečius, bet jau gal penkiolika metų kartu negulėjome. Miegojome atskiruose kambariuose, nes aš siaubingai knarkiu. Ji buvo apskritai šalta moteris, sekso jai reikėjo tiek, kiek man reikėjo. Tikriausiai ji apsidžiaugė, kai man jau nebereikėjo. Su Linu prie skulptūrytės paspoksodavome į mergaitytes ir man to užtekdavo...
– Ilgiau laukti negaliu, – nekantravo Danguolė.
– Suprask, gyvenu smalsioje visuomenėje, kitoks negaliu būti, – bandžiau vilkinti laiką.
– O gal smalsumas – tavo tikroji prigimtis? – ji čiupo iš rankų laišką ir dingo už durų.
– Skyriuje turiu tiktai vieną tokią jaukią vienutę. Kartais kokį ministrą pasiguldau, kartais – kokį verslininką. |
Prisimenu, mane sujaudino Danguolės pakištas ir mano nebaigtas skaityti laiškas. Labai atviras ir stiprus. Tik mylint galima šitaip atsiverti. Bet apmaudu, kai stiprybė susilygina su banalybe. Ar Ilona Martyno laiškus duoda skaityti tik Danguolei? Dažnai ją galima pamatyti ir su kitomis studijų draugėmis. Kiek jų kikeno iš Martyno noro sužinoti, koks jis buvo jaunystėje ir ar tuomet žiūrėjo į dangų? Ar bent vienai iš jų buvo įdomus Martyno sunkus ir nepaaiškinamas gyvenimas?
Bala nematė tų mergaityčių. Tūkstančiai, o gal ir milijonai jų, protingų ir neprotingų, gražių ir nelabai, meta iššūkį savo likimui, maištauja net prieš savo prigimtį, kad tik suspėtų paragauti žalčio siūlomų vaisių. Martynas man niekada neprisipažino, kad rašo laiškus Ilonai. Kad jiedu susitikinėja – žinojau. Kartais susitikdavome keturiese – aš, Martynas, Danguolė ir Ilona. Mergaitytės mus tempdavo į „Neringą“, Martynui ši vieta labai nepatiko. Žmona, eidama pro šalį, galėjo pamatyti. Be to, mergaitytės visada nesidrovėdamos užsisakydavo po Kijevo kotletą ir taurę šampano. Martynas rūpinosi namais, finansus buvo pavedęs tvarkyti žmonai ir iš jos gaudavo tik tiek, kiek reikėdavo maistui nupirkti. Netikėtai atėjusi keista meilė neturėjo nieko pakeisti. Bent aš taip supratau. Jam, be abejonės, sunku buvo derinti pražydusius jausmus su gyvenimo rutina. Ko gero, jis kuriame nors savo laiške Ilonai atvirai išdėstė, kad niekada nedarys staigių judesių ir kad ji iš jo nesitikėtų holivudiškų veiksmų, kurie nustebintų visuomenę. Manau, jog ji nieko ypatinga ir nesitikėjo. Iš jos neišraiškingų akių galėjai suprasti, kad Martynas jai nėra nei meilė, nei gyvenimo tikslas. Tiesiog pavyko susipažinti su įdomiu, apsiskaičiusiu, šiek tiek netradiciniu, turinčiu šarmo, be to, šiek tiek žinomu žmogumi, ir visai nesvarbu, kad jis bent keturiasdešimčia metų vyresnis. Studentei, atvažiavusiai iš tolimo rajono, vyresnių gerbėjų – ir dar išmintingų, turinčių pažinčių ir pinigingų draugų – bendrija tikrai reikalinga. Kol studijuoja – pakvailios, o paskui – papūsk. Juolab, kad Ilonos santykiams su bendraamžiais Martynas nebuvo kliūtis. Draugams galėjo pasakyti, jog gatvėmis klajoja su dėde arba su šiek tiek plaukiojančiu profesoriumi iš kito fakulteto. Solidžia išvaizda Martynas tikrai atitiko profesoriaus stereotipą.
Aš Martynui ne kartą norėjau pasakyti, kad jo mergaitytė tiesiog įžūliai vedžioja jį už nosies, bet tuoj pat susigriebdavau, kad ir mane už nosies vedžioja Danguolė, nors aš už Martyną dvidešimčia metų jaunesnis. Tegu, sakiau sau, tegu žydi tie Martyno jausmai, jam reikia meilės, tikėjimo, kad ir jį myli. Bent jau reikia, kad kas nors atsisėstų ant šlaunų. Neteisybės formų labai daug. Yra problemų, kurias įmanoma įveikti. Bet yra ir tokių, iš kurių gniaužtų neįmanoma išsivaduoti.
Taip mintimis sakiau Martynui.
Taip sakiau sau.
Vaikščiokim, kol mus dar vedžioja. Juk nusibosta vienam vaikščioti ir pačiam save vedžioti.
„Neringoje“ visada užmokėdavau už Martyną, bet nemanau, kad su manimi jis tik dėl to bičiuliavosi. Retai jis eidavo į kavinę. Ir Iloną stengėsi kuo toliau nuvilioti nuo tos nelemtos kavinės. Reikėdavo nemažai pastangų ir net gudrumo, kad studentės išsvajotus Kijevo kotletus pakeistų pasivaikščiojimai po nežinomą Vilnių ar tiesiog Neries pakrantėmis.
Prisimenu, kartą jis ironiškai pareiškė, kad mirtis baisi tik todėl, jog miršta ir tie žmonės, kurie tau brangūs arba kuriuos tu myli.
– O dėl Ilonos, – nusijuokė jis, – tau galiu pasakyti: ji man yra Porcija.
– Porcija? Mergienos?
– Esi provincialas. Porcija tau asocijuojasi tik su ėdesiu. O ar esi ką nors girdėjęs apie Šekspyro Porciją, apie protingos ir arogantiškos merginos tipą? Be abejonės, tau geriau pažįstamos veronikos, katrės, na ir danguolės.
– Galbūt, – sutikau aš. – Bet štai ką, seni, aš tau pasakysiu. Jeigu tikrai sutikai svajonių moterį, su kitomis svajonėmis gali atsisveikinti.
– O, koks žiaurus mano likimas! – sušuko jis.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime kas nors įvyksta tik vieną kartą, ir tai yra unikalu. Sako, gyvenimo, kad ir koks jis būtų, niekada nebūna per daug. Nežinau. Man tai ir nesvarbu. Manau, kad tikrąjį gyvenimą sudaro tik tai, kas įvyksta vieną kartą. Visa kita – „pipirai“, kurie ne visada pagardina sriubą. Galbūt kai kurie žmonės tą mano „vieną kartą“ pavadintų beprotybe, bet ir kiekviena beprotybė unikali kaip ir kiekviena mirtis. O apie tikrovę nieko ypatinga pasakyti negaliu, ji ne tik man nelabai reikšminga. Tik suvokimas teikia tikrovei reikšmės. Šiandien kaip niekada gerai suvokiu, kad meilė – elitiškiausia aistra. Jeigu ji stipresnė lovoje, o ne sąmonėje – ji vienmatiška. Perkūniškai gerai pasakyta. Tokius žodžius galima rašyti ir ant bažnyčios durų...
– Galima...
Kol Fortūnatas konjaką užgėrė kava, aš mąsčiau apie Martyną. Aš jį supažindinau su Ilona, dėl to Martyno žmona ir Fortūnato motina tikriausiai patyrė nemažai dvasinių kančių. Ji negalėjo nejausti, kad jos vyras vis dažniau ir dažniau dingsta iš namų, lyg paauglys skuba prie skulptūrytės.
Be abejonės, pasiaiškinti galėjau. Martynas buvo ne mažas vaikas, o savarankiškas, savikritiškas žmogus, gebantis realiai vertinti kiekvieną situaciją.
Aš irgi įsipyliau į taurelę konjako ir išgėriau.