Šiemet Ispanijoj tragiškai žuvęs literatūrologas Vygantas Šiukščius, dar jaunas žmogus (1963–2006), „Metų“ redakcijai buvo įteikęs gal ir vieną paskutinių savo straipsnių – „Petro Tarulio „naujoji proza“: Mėlynos kelnės“. Neabejoju, pomirtiniame V. Šiukščiaus kūrinių rinkinyje šis straipsnis bus atspausdintas.
       Visom išgalėm stengdamasis nubraukti užmaršties dulkes nuo P. Tarulio kūrybos, ypač nuo apsakymų rinkinio „Mėlynos kelnės“ (1927), V. Šiukščius rašė: „Yra esminis skirtumas tarp pelnytai ir nepelnytai užmirštų kūrinių. Pastarieji, nors nebeegzistuoja skaitytojų sąmonėje, turi galimybę „atgimti“, „prisikelti“.
       Šiuolaikinis knygų turgus užverstas gerai perkama, greitai suvartojama lektūra. Niekam nerūpi, ar ji bus užmiršta po dviejų savaičių ar po kelių šimtų metų. Atrodytų, maištingąjį literatūrologą V. Šiukščių, kuris nuolatos šiaušdavosi prieš „akademikus“, prieš sustabarėjusias pažiūras, labiau turėjo dominti knygos, kurias net ir akademiški kritikai vadina „naująja literatūros realybe“, postmodernizmu, aftermodernizmu ar dar kaip nors. Tačiau V. Šiukščiui įdomesnė pasirodė kūrinių išlikimo paslaptis, tvyranti tarp žodžių „pelnytai“ ir „nepelnytai“.
       Iš tiesų – kas knygoms suteikia išliekamosios vertės?
       Daug, gal devyniasdešimt procentų literatūros tekstų, parašytų įvairiais laikais, įvairiomis kalbomis, nugarma į užmarštį. Į dideles literatūros kapines.
       Nė vienas kūrėjas nelinki savo kūriniui „greitos mirties“. Saugo nuo jos nirtuliu tradicijoms, iššūkiais nežinia kam.
       Nenuginčysi, turinio maištingumas, estetinis radikalumas šiek tiek nuramina iš prigimties žmogui būdingus konfliktus ir šio raminimo polėkis bei savitas grožis apdovanojo „nemirtingumu“ daugelio rašytojų kūrybą. Tačiau ar tai jau liudija, kad maištingumas, neparemtas daugeliu kitų kūrybos privalumų, literatūrai ilgaamžiškumą garantuoja?
       Mano supratimu, knygos išliekamoji vertė ir ilgaamžiškumas nėra tapačios sąvokos. Išliekamoji vertė veikiau panaši į paslaptingą trapią moterį, užėjusią temstant į tavo kambarį, – žiūri į ją, apsigaubusią vos perregimu šydu, ir nežinai, ar ji tuojau išeis, ar su tavim pasiliks. O jei ir pasiliks – ar ilgam? Šia žaisme ir bandau paryškinti išliekamosios vertės ir ilgaamžiškumo netapatumą.
       V. Šiukščius, stengęsis įrodyti, kad P. Tarulio kūriniai nusipelnė daugiau nei užmaršties, savo įžvalgų, kas kūrybai suteikia išliekamosios vertės ar ilgaamžiškumo, nepasakė. Pacitavo Viktorą Jerofejevą, šiuolaikinį maištingą rusų rašytoją, ramų eseistą: „Nemirtinga – tai, kas nekartoja ir yra nepakartojama: literatūros prigimtis nepakenčia antrininkiškumo“. Reiktų suprasti, neva antrininkiškumas palaidoja kūrinį užmarštyje, tose didelėse literatūros kapinėse.
       Tačiau jei kalbama apie antrininkiškumą, turimas galvoje ir pirmeiviškumas, tai yra tradicija, „pasaulio vaizdo“ plėtotė vis kitų kūrėjų raiškos savitumais. Bet kuri literatūros tradicija yra tokia brandi ir patyrusi, kad pirmeiviškumas visada yra tik ankstesnio pirmeiviškumo interpretacija ar papildymas, taigi kiekviena naujovė literatūroje yra antrininkiška ir, anot V. Jerofejevo, turėtų būti pasmerkta užmarščiai.
       Nemanau, kad būtų galima bent apytikriai apibūdinti dėmenis, kurie suteikia literatūros kūriniams ilgaamžiškumo. Istorijos, gyvenimo kismas, socialinės, politinės, ekonominės pervartos net ir seniai užmirštus kūrinius staiga vėl suaktualina, jie netikėtai tampa dvasine atrama žmonėms, siekiantiems naujų tikslų, išeities, išsigelbėjimo. Tad kas dabar galėtų pasakyti, kiek potencialios atramos žmonėms slūgso po užmaršties dulkėmis?
       Netobula mūsų kūryba, bet ir jai gresianti užmarštis – netobula. Ji, žiūrėk, išsisklaido kaip rūkas, ir prieš akis atsiveria saulėtas Keturių Kantonų ežeras, ant jo kranto džiūsta įžūliai padriektos mėlynos kelnės.
       V. Šiukščius savo straipsnyje pamini Joną Aistį ir Antaną Vaičiulaitį, kurie sugrįžo į skaitytojų sąmonę, tai yra pasinaudojo dėl įvairių priežasčių (politinio ignoravimo ir kt.) primirštų kūrinių galimybe „atgimti“, „prisikelti“.
       Į samprotavimus apie literatūros išliekamąją vertę įsivėliau ne tam, kad kokią nors savo teorijėlę iškločiau. Norėjau įterpti į kontekstą vienui vieną žodį: n e į m a n o m y b ė .
       Kai žmogus pirmą kartą nužvelgia, tarkim, Kelno katedros ar Šventosios Onos bažnyčios Vilniuje architektūrinius nėrinius (nunertus ne iš voratinklių – iš mūro vingių!), jam staiga kyla įspūdis, jog žadą užgniaužė nuo tų nėrinių padvelkusi neįmanomybė.
       Tai, ką realiai matome ir netikime, kad Tai galėjo sukurti žmogus, yra estetinė forma, ypatinga estetinė forma. Transcendencijos dvelksmas ir realus vaizdas joje tampa vieniu, atrodo, kažkuo neįmanomu.
       Santūrus intravertas A. Vaičiulaitis maištingumo, radikalumo literatūroje nelaikė jam tinkamom vertybėm. Jis pirmiausia savo vizijose ir dvasioje sukurdavo estetinę formą. Kaip ją pasisekdavo parašyti žodžiais, siužetais, nuo to priklausydavo, ar toji estetinė forma realybėje tapdavo ypatinga, ar nublankdavo ir apšiurdavo.
       Estetinė forma išplaukia iš realaus pasaulio vaizdo, yra aplipusi socialinio gyvenimo dulkėmis, todėl yra dar ir žmogaus būsenos ir būvio kokybės atskleidėja, neprilygstama ekspertė. Gyvenimo dulkes, aplipusias grožį, A. Vaičiulaitis, mano supratimu, ypatingai brangindavo.
       Tai patyriau skaitydamas ne vieną apsakymą, na kad ir „Stirną“, atspausdintą apsakymų rinkiny „Pelkių takas“ 1939 metais.
       Kas apsakyme yra?
       Stirna, atimta iš jai gerklę perkandusio vilko, – negyva. Du kaimynai, taip ir neišsiaiškinę, katram stirna priklauso, – susipykę. Vilkai, iš kurių atimtas grobis, – alkani. Ką čia pasakysi, nieko naujo gyvenime. Tačiau šit: naktis, po vieno iš susipykusių kaimynų pirkios pamatais vilkas urvą rausia, vyrai žvėrį sugauna, keistai nubaudžia – po kaklu varpelį pariša ir į laisvę paleidžia…
       Šis vaizdas įtaigiai išplėtotas, užrašytas ir intymia, ir baugia kalba.
       „Lėkė jis per laukus, dūmė krūmais ir šilais, bėgo ir bėgo, kol pailso, priduso, visai prisibaigė, o tas varpelis netilo ir netilo.“
       Estetinė forma čia yra ne tam, kad pati priblokštų, o tam, jog suvoktį „nedora šitaip gyventi“ pakeistų stingdančiu supratimu „neįmanoma gyventi, kai gyvenimas per daug nedoras“. Tarytum kas nors Šv. Onos bažnyčią apverstų bokštais žemyn – supranti, kad taip stovėti ji negali, deja, tavo gyvenime daug šventų dalykų šitaip neįmanomai niūkso.
       Gal ir teisus V. Šiukščiaus cituojamas V. Jerofejevas: „Sensta ir kai kurie didžiosios literatūros kūriniai. <…> Priversti ainius skaityti tai, ką su malonumu skaitė amžininkai, neįmanoma“. Tačiau derėtų, oi, kaip čia derėtų pridurti J. L. Borgeso mintį: „Kuo geriau skaitytojas knygą perpranta, tuo labiau ji sensta“.