Mąstydama apie Vladą Šimkų, jį atsimindama (daugiausia iš „Pergalės“, vėliau iš „Metų“ redakcijų, retų susitikimų), negaliu išvengti tylos akcento ar bent žodžio. Antroje jo poezijos knygoje „Kranto kontūrai“ (1963) yra frazė „Kaip tylėjimas – iškalbūs...“ Paskutinėje „Bitės pabėgėlės“ (1973) – „Sielos riksmas“ su tokia pabaiga:

Ir jeigu sielvartingos mano strofos
taip pat priartina prie katastrofos –
pasiaukoti pirmas aš galiu.
Einu į potekstę.
Tyliu.  

      
       Galima perskaityti ir be ironijos: tyliu. Iš Henriko Radausko – strofos ir katastrofos jungtis ar metafora (iš Vlado rankų gavau H. Radausko „Eilėraščius“ 1968-ųjų rudenį, vienai nakčiai). Jautė šio poeto buvimą, techninio trenažo svarbą, gal labiausiai ir pastebimą geriausiame rinkinyje „Geležis ir sidabras“ (1968). Bet iš šiuo rinkiniu užsiimtų priešakinių to laiko lietuvių poezijos pozicijų V. Šimkus beveik nesuprantamai iš tiesų išėjo į potekstę, į tylą, nustojo rašyti eilėraščius. Liko tik vertėjas, aukšto rango profesionalas, ir toks pat rinktinis redaktorius, galėjęs paskaitomą knygą (taip pat ir eilėraščių) padaryti ir iš niekalo. Apie vertimus yra palyginti daug ir išmintingai kalbėjęs; gal pirmas pasakęs (pokalbyje su Gražina Ramoškaite), kad poezijos vertimas yra grynas kūrybos aktas. Gerai suprato ir pats iš patirties juto, kad vertimai yra didžiausia lietuvių kalbos mankšta: „Reikia mankštinti mūsų lietuvišką liežuvį“. Kiek ir ko lietuviškas liežuvis perėmė iš V. Šimkaus, gal kada (jei gyvensime ir kultūrai) ir suvoksime; tam reikia nedaug, tik kelių sąžiningų filologinių studijų: apie lietuvišką Aleksandrą Čaką, apie vengrų, čekų, rusų, lenkų, ispanų poetų lietuvišką sintaksę, prozodiją, foniką. „Lyg ir nemoku latvių kalbos, o kai kuriuos Čako posmus atsimenu latviškai“, – ir taip yra sakęs, nors dažniausiai versdavo iš pažodinių vertimų. Neapsimesdavo, kad yra kitaip, apskritai buvo tiesus ir kūrybos reikaluose reto sąžiningumo. Empatiškas vertėjas, sugebėdavęs įeiti į verčiamo poeto pasaulį. „Aš jau „žinau“, kaip jis pats rašytų šią strofą, jeigu rašytų lietuviškai“, – lyg ir principas, būsena, kurią reikia pasiekti, kad galėtum pradėti. Toks žinojimas ir yra aukščiausia vertėjo patirtis.
       Kalbinamas, klausinėjamas, kodėl pats neberašo, kodėl tyli, atsakydavo paprastai (kad ir radijo pokalbyje su Jonu Jakštu 1998-ųjų vasarą): ne visai tyliu, nemažai verčiu, juk tai irgi kūryba. Arba: nusibodo rašyti, kaip rašiau, o kaip kitaip – nebežinau... Kartais ir su skaudžia ironija: pajutau, kad neturiu talento... Talentingi rašo lengvai, o aš tiek vargstu, net skaičiuoju...
       V. Šimkus sulaukė reto dėmesingumo iš draugų poetų ir iš kritikų, lyg būtų siekta jį susigrąžinti į poeziją. Aiškiai jausta, kad šis poetas yra svarbus, kad jo vieta lietuvių poezijoje tarsi pažymėta: eilėraščio realizmas, daiktiškumas, lyrinio pasakojimo stilistika, ironija. Bet ne tik – už šių bendrybių slypi juntamas, nors ir sunkiai apibūdinamas poetinis genas. Šia linkme skaudžiai, lyg kažkuo springstant, dar 1976 m. mąstyta Marcelijaus Martinaičio („Triptikas apie tris“ ); mąstyta kažkaip šimkiškai, lyg iš vidaus, jau žinant, kad tokių eilėraščių jis neberašys: „Ir skaitydamas V. Šimkaus „Bites pabėgėles“ supranti, kad eiliuota satyra ir humoras taip pat yra poezija su visu tuo, kas jai privaloma, kad ji taip pat ateina iš žmogaus sielos gelmių, iš tų pačių vargų ir nuoskaudų, kaip ir visi geri darbai.
       Tik ar negaila „geležies ir sidabro“ poeto, ar negaila tos dulksvos sidabro šviesos, kuri vienintelė lieka „ant nesančio kūno“, ar jis jau neatsakys į tai, „kas per muzika, kad negirdžiu? Apie – ką – galvoji?“, ar nebus daugiau tos keistos, kažkur „iš anapus“ ateinančios baimės („Tėve, neskubink arklio / miško keliu. Man liūdna“). Tai vis atskiros frazės iš rinkinio „Geležis ir sidabras“. Jos įsiminė kaip poeto užsimojimai, kaip siekimas nugalėti buities ir daiktų vienareikšmiškumą, mirtingumą. Kas atsitiko dabar, koks kirminas ėda V. Šimkų, kad jis pradėjo kikenti, nors ir buvo užsižadėjęs: „Negaliu keliaut per žemę / taip lengvai kaip muzikantai“? Kodėl apleido tas mėnesienos valdas, kurios viliojo „į kitą ilgesį bevardį. / Į kitą laiką, kitą erdvę“?
       Vienas iš tekstų, dar leidžiančių atpažinti ano laiko dvasinę savijautą: žinome, ko mums reikia, bent iš dalies ir pasakome, bet kaip pjauna mus netesėjimo liūdesys ir gailestis, kai klausiame vienas kito – koks kirminas ėda tavo širdį, ko tu kikeni ašarotom akim? „Kas įžeidė poeto dvasią, kas sukrėtė žodį, kad jis pradėjo juoktis? O gal dėl ko nors neatlaikė „tėvyniniai nervai“, vieno jo humoristinio eilėraščio žodžiais“? Nebuvau to perskaičiusi šiuose klausimuose, ką girdžiu dabar. Juk iš esmės tiesiogai sakoma, kad yra poetų, kurių dvasia įžeista, žodis sukrėstas, o nervai nebeatlaiko. Už V. Šimkaus – traumuojamos Vytauto Bložės, Jono Juškaičio (bendrakursio) figūros. Paties M. Martinaičio nežinojimas, ką daryti, kaip gyventi, kaip išsilaikyti neprarandant sielos. Kukučio eros pradžia.
       Tik ar negaila – lyg būtų paklausta Maironio ar Salomėjos Nėries žodžiais. V. Šimkaus pasitraukimas sukūrė mūsų poezijai realaus trūkumo jausmą, jo išgyvenimą. Iki šiandien tą gailestį tebejaučiu; dulksva sidabro šviesa viršuje, šviesa, kurios joks absurdas negali sunaikinti, žemė, rupi, sprangi, apačioje. Jutiminis eilėraščio tankis, suspausta žodžio materija, išspinduliuojanti intensyvią energiją. Žemaitiškoji substancija, persismelkianti per bendrinę lietuvių kalbą ir bendrinę lietuvių pasaulėjautą, bet neišnykstanti. Vlado eilėraščius universitete (ir vėliau) atmintinai cituodavo Donatas Sauka, gal ir dėl žemaitiškumo, vedusio jį į Žemaitę, į jos stebuklą.
       „Geležis ir sidabras“ ir man ypatinga knyga, iš laiko, kai jau pati savarankiškai bandžiau susivokti gyvenime ir kultūroje, žmonėse. Lyg kokios sąmoningesnės pradžios pradžia. Trumpai dirbau „Pergalės“ redakcijoje, su Vladu kasdien susitikdavau; žemaitį nuo Kelmės, visai iš mano krašto, panašų į dėdę, o vėliau ir į mano senstantį, panašiai plinkantį brolį. Nerangus, stotingas, truputį meškiškas, aukšta kakta, stačiokiškas ir graudus tuo pat metu. Paskutinį kartą ir susitikau redakcijoje – „Metuose“; užėjau vėlai, po pietų, buvo tik vienas, kažką redagavo; pasėdėk su manim... gal ir išgersi kokį lašą. Naminė buvo tame butelyje iš stalčiaus, aitri, bet išgėriau... pasėdėjom anuo sunkiu laiku, kai viskas keitėsi, kai norėjom, kad keistųsi, bet nežinojom, kad bus taip sprangu.
       Mano, korektorės stilistės, kambarėlis „Pergalėje“ buvo ten, kur dabar rašytojų namų drabužinė, visi praeidavo pro mane: vyriausiasis redaktorius Algimatas Baltakis, jo pavaduotojas Justinas Marcinkevičius, kritikos skyriaus vedėjas Algimantas Bučys (kažkaip įsiminiau jį su Petronijaus „Satyrikonu“ rankose). Ironiškos atmosferos „Pergalėje“ buvo pakankamai – užtekdavo sulaukti, kol dūmų apgaubtas iš savo kambarėlio išlįsdavo talentingasis redaktorius Feliksas Vaitiekūnas ir ką nors pacituodavo iš spaudai rengiamų to laiko „gyvųjų klasikų“ – sodriai pakomentuodamas. Man išeinant į redakciją atėjo Nijolė Kvaraciejūtė, Vlado bendrakursė, iš Biržų. Ciklo „Keturi vakarai su Janoniu“ trečiasis eilėraštis jai, mokytojai, ir dedikuotas: „Kaip tau, Nijole? Pamokos baigės. / Biržuose kaukia stulpai. Atlydys“. Nesumaišoma su niekuo. Atskiras balsas, kreipinys su vardu, tiksli vieta. Ir – kaukia stulpai. Kas beatsimena šį garsą, šį varganos, bet civilizacijos ženklą, keldavusį ypatingą nuotaiką, kai sunkus, drėgnas vėjas, kai atlydys.
       V. Šimkus turėjo šią galią – įtraukti į eilėraštį konkretybę, bet jau įaustą į tankią jutiminę medžiagą. Konkretu, netgi buitiška, daiktiška, o iš to auga kažkas, plečiasi. Viskas lyg ir aišku, viskas savo vietose, bet iškyla neramus kažin, ir viskas apsinuogina. Unikali jungtis – konkretu, papasakojama, aišku, bet ir neaišku, persmelkta kažko ir kažin.
       ...tarybinis ir talentingas, – po daugiau nei keturių dešimtmečių apie Vlado Šimkaus pradžią, apie pirmąjį rinkinį „Gražiausioji sekundė“ (debiutavo kartu su Judita Vaičiūnaite) atsiminimuose „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“ prasitars Jonas Juškaitis. Sunki jungtis, garantuojanti komplikacijas, neišvengiamą susitikimą su prasmės klausimu. „Bitės pabėgėlės“ yra V. Šimkaus atsakymas į prasmės klausimą, iškilusį talentingam poetui praėjusio amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sankirtose. Ironija – vienintelis sąžiningas santykis, autoironija – vienintelis atsakymas. Bet neįmanoma atsakyti sau, neatsakant ir kitiems, neįsikišant į laiką, grėsmingai naikinantį žmogaus individualumą. Per V. Šimkaus kartos gyvąjį laiką juodai perėjo Boriso Pasternako „byla“, užkliudžiusi ir lietuvių likimus. Ką apie tai gali pasakyti eilėraštis? O juk turi pasakyti. V. Šimkaus „Sancta simplicitas“:

Aiškumas aiškumui nelygu.
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
kurių ir nereikia žinoti.

Kai degina kur filosofą,
ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: „Jam sopa“.
Galvokim verčiau: „Jam nešalta“.

      
       „Bitės pabėgėlės“ išryškino to laiko gyvenimo, visų jo sanklodų (politinės, ekonominės, kultūrinės) absurdiškumą. Leido jį pamatyti, padėjo suvokti. Pažvelgti su šypsena – iš bukumui nepasiekiamos juoko aukštumos. Ar ne pagrindinė kultūros problema – kaip kūryboje išlaikyti lygį, kurio negali pasiekti buka ir tuščia arogancija. Lygį, patenkinantį menininkų savigarbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje – jau po grėsmingų 1972-ųjų – V. Šimkaus „Bitės pabėgėlės“ yra ryškiausia lietuvių poetų savigarbos knyga; ironija atstato tikruosius santykius, dydžius. Bet tas, kuris ėmėsi šios misijos, sumokėjo didelę kainą – tokioj ironiškai išgrynintoj erdvėj tęsti ankstesnį kalbėjimą nebeįmanoma, pradėti iš naujo galima tik išsprendus neišsprendžiamą prasmės klausimą – „Ką daryti?“:

Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,
rodos, prieš Naujųjų metų rytą,
tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas,
toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“

      
       Sau V. Šimkus tarsi ir atsakė, pasitraukė į tylą, į potekstę. Bet poezijoje liko ir tuo, kas realiai jo padaryta, ir pasitraukimu, pertrūkiu, ontologine tyla.
       Knygoje „Lyra ant gluosnio“ J. Juškaitis rašė: „Kadaise kritikai sugaudė Vytautą Bložę, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Vladą Šimkų, Juditą Vaičiūnaitę, Tomą Venclovą, mane, pagriebė dar Albiną Žukauską ir suvarė į krūvą“. Tikrai, pagrindinis lietuvių poezijos branduolys. Kūrybos galios, kurios ir nepalankiausiomis sąlygomis keitė lietuvių poeziją, kreipė ją modernėjimo linkme. Bendriausia prasme – modernizavo ir socializavo: poezija tapo reikšminga ir tuo, ką sako, ką pastebi, ką negailestingai apnuogina, kad ir tuo garsiuoju klausimu („Kaip laikotės, aukštų idėjų vyrai?“), tokiu pat aktualiu ir šiandien:

Nejaugi, vieną kryptį pasirinkę,
išmokę šventvagystės ir maldos,
visais laikais tokie nereikalingi, –
jūs reikalingi būsit visados?

      
       Vienas iš eilėraščių, kuriais prieita prie „Bičių pabėgėlių“, prie apverstos retorikos, pakeitusios patį kalbėjimo modusą. Iš poezijos patirčių, iš jos pačios ir jos vertinimo klišių parašytų „Bičių pabėgėlių“ sąžiningesnė (arba talentingesnė) poezija nebegalėjo užmiršti. M. Martinaičio Kukutis „Bitėse pabėgėlėse“ turi nujaučiamą atramą.
       V. Šimkaus įnašas į lietuvių poezijos modernizaciją – atskira problema. Neatsitiktinai paminėtas siužetas; apie jį sukasi tie V. Šimkaus poetiniai judesiai, kuriuos galima sieti su lietuvių poezijos keitimusi, modernėjimu geležies laike: lyrinio pasakojimo tonacijos ir intonacijos, kasdieniškumai, ironijos, absurdo ir šviesos sankabos. Iš vienos pusės žvelgiant – eilėraštis laisvas, galima rašyti lyg ir apie bet ką, iš kitos – suveržtas, nusunkta gražbylystė, pasisukta į techniką, atkuriamas poetinio amato prestižas. Dviem pastaraisiais bruožais V. Šimkui artima J. Vaičiūnaitė: rimavimo būdą paėmiau vėliau iš V. Šimkaus, – prasitars pokalbyje su Gražina Ramoškaite („Eilėraštis kaip medžio lapas“). Nepaprastas atvirumas, nesavanaudiškumas; kas dabar, kuris poetas pasakytų: iš bendrakursio pasimokiau rimavimo, sintaksės, fonikos, pabuvau pameistriu, toks nelengvas amatas...
       Taip, V. Šimkus – techniškas poetas. Dėl to ir vertėjas geras. Bet ne tik dėl technikos geras poetas. Pro jo techniką prasmė prasismelkia, neužsidaro, neuždūsta. Kalbama lyg ir apie paprasčiausius dalykus, o eilėraščiu ima byloti tai, kas gyvenimu kartojasi kaip pati būties šerdis: „Gal mudviejų nebėr. Bet visados / du žmonės sėdi vienas priešais kitą“ („Nuo amžių vakare už stalo – dviese“). Keli šį tą apie poeziją išmanantys žmonės (tarp jų – J. Juškaitis, Kęstutis Nastopka) yra išskyrę eilėraštį „Pro miegą girdėjau...“:

Pro miegą girdėjau – skambėjo bidonai.
O ratuose žmogui – vienam nuobodu.
Žmogus pavėžėjo moksleivį batuotą,
Ir auštant per lietų važiavo jie du.

Važiavo jie dviese, per lietų nežymūs,
Pro vandenis pilkus, pro nuogus beržynus.
Važiavo keliu tarp tamsių pastatų
Ir smaukė šlapias kepures ant kaktų.

Ne pirmas tai rytas, ir kelias ne naujas.
Ką senas galvojo, ką mąstė sau jaunas?
Koksai gi siužetas? Nebuvo siužeto,
Skambėjo bidonai, du žmonės važiavo..
.

      
       Grįžtant prie siužeto – kaip V. Šimkaus eilėraščio branduolio; šiame tekste jis yra, galima papasakoti lyg kokį sapną, lyg regėjimą-girdėjimą pro miegą. Be jo nieko nėra – nebuvo siužeto. Eilėraščio siužetas yra būsena, alsavimas, kalbos kūnas, galiausiai stilius. V. Šimkaus eilėraštis stebuklingai jutimiškas, jutiminis, kažkas liečiasi, yra liečiamas, atsargiai – lyg per lietų, blausią, minkštą miglą, kažkur toli skambant graudžiai plokštelei. Puikus eilėraštis „Pakeliui į darželį“: „Tarp miegūstų lempų, tarp šaltų betonų / plaukia tavo baltas nuskriaustas veidukas“; „Perplauksim, sūnau, buitį kondensuotą, protui neprieinamą, juntamą tik šonais“. Taip, esame turėję sidabro amžių geležiniame, suveržtame ir suvaržytame laike. Paklausykim Kosto Smorigino su gitara – V. Šimkaus poezijos sidabras tebeturi likiminę galią, girdimą, girdinčiam pasiekiamą.
       Nėra siužeto, nebuvo siužeto, gal nėra ir potekstės, viskas tekste. Bet tyla yra, išlikimas tyloj – ne kiekvienam, retam. Vlado Šimkaus septyniasdešimtąjį rudenį tyla gaudžia sunkiai, geležingai, kaip kadaise gausdavo stulpai palei vienišus vieškelius, nuogus beržynus, tik kartais aukštai nušvintant dulksvai sidabro šviesai.

       2006 m., rugsėjis