Likučiai

Ateik. Pastovėk nors truputį šalia.
Žiūrėk į nematomo Laiko buveinę:
į ritmiką gatvių švelnumas įeina,
išeina iš medžių gyvybė žalia.

Į veidą šaltoka diena atsitrenkia.
Inertiški medžiai ir tu – nuošaly.
Akim bailiomis ir apytuštėm rankom
eini ir eini – vis tolyn ir tolyn.

Ten šypsenų atsitiktinių plaušai:
ir gatvės, ir žolės ten atsitiktinės.
Pažvelki atgal – paspirtis paskutinė:
prislopus gyvybė, kurią pamiršai.

Sustok. Ir ateiki. Prieiki arčiau.
Prieik prie švelnumo, gerumo. Tačiau…
nors ką tu ir kiek tu besemtum rieškučiom –
gyvenimų buvusių – vien tik likučiai.


Veidas

Sėdėjo. Atsistojo. Neramiai alsavo.
Jis – vienas tyliame, nejaukiame name.
Bet žengė ir užkliuvo jis už veido savo,
įstrigusio bematant veidrody šiame.

Sustojo. Pažvelgė dar kartą ir nuspyrė
tolyn koridoriumi savo šlepetes.
Pamąstė: jei laimi, tai pergales tik Pyro –
ir nužirgliojo į gatves savęs pratęst.

Iš veidrodžio išblyškęs veidas greit išėjo
ir nusekė jam, einančiajam, iš paskos.
O žmogų pratęsė apyblandos šešėliai;
bet jis pamanė, kad galbūt kas jo ieškos.

Neįprastą kelionę jis netrukus baigė,
suvokęs, kad vis tiek savų neras ribų.
Sugrįžo jis į namą. Bet veidai jo staigiai
į veidrodį įstrigo – šįkart jau abu.


Savo galvą nešuos

Praėjo visos datos – niekad jos negrįš –
nei tos, kur pamirštos, nei tos, kur tartum gyvos.
Lyg paukštis – piktas ir plėšrus – atlėks šiaurys,
sustings gyvybė augalų ir medžių syvuos.

Kol kas krūmojas debesys juodi, krūmojas.
Sustojau po dangum klajoklišku, įsiklausiau.
Grumeno – tartum ridinėtų kas sienojus.
Tik žybt – ir žaibas dangų perskėlė pusiau.

Ir krito mano vardas ant gruoblėtų akmenų.
Kažkas pamatė. Betgi akys – tolimos, užmaršios,
net priekaištingos. Nuo senų laikų menu,
kad būna svetimi veidai rūstingi, aršūs.

O mano mintys – sergančios ir pralaimėtos –
sausringa dykuma nuvargintų naktų.
Tai tarsi užkeikimas koks grėslių planetų
ar atspindys nusilpusių, išsekusių daiktų.

Sapnuodamas kalbu nežinoma kalba.
Būnu anapus visiško beviltiškumo.
Į mano sielą smelkiasi arba – arba
ir tai, kas terpėje erdvioj šių žodžių tūno.

Aš kūdikis esu epochos, bet – ne šios.
Susijaukė laikai. Susijaukė pašvaistės.
Čia žodžiais nešvankiais tarytum kirviais švaistos.
Aš – savo galvą po pažastimi nešuos.


Miestas

Gatvių raukšlės. Šaligatviai. Aikštės. Ir skverai.
Nemojuoja čia niekas šakom nukirstom.
Nežinia, jau kelintąją žilstančią erą
miestas mini prasmėm – prarastom, atrastom.

Pamažu čia laikai dūžinėjo ir krito,
lyg nuo medžio šakų skaudžiai kristų delčia.
Tai iš šimtmečio vieno, tai, žiū, jau iš kito
krito kulkos ir gėlės – ištikšdavo čia.

Šaknys žemės–dangaus šičia taip susipynė –
lyg pavidalai klaidūs skirties tos pačios.
Ligi šiolei sūpuojasi šita sūpynė –
niekada jos nerasi baikščios ir tuščios.

Miestas neapsiėjo be liūčių ir vėjo;
godžiai gėrė spalvas arkada, portalu.
O kliūtis tarp laikų ir tarp jo tiek didėjo,
kad už jos viskas buvo jau nerealu.

Nebeliko saugios ir didingos tikrovės
(Ji užgriozdinta nereikalingais daiktais).
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Miestas, savo šaknis nelauktai išsirovęs,
kyla, kyla aukštyn su visais pastatais.