Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 8–9

 
       Pajutau, kad dabar gali pasikartoti kažkas panašaus, tik smarkiau, nenuspėjamiau. Jis jau buvo garsus rašytojas, puikus rašytojas. Iš tikrųjų jis buvo didelis žmogus. O didelių žmonių – didelė laimė, didelė neviltis ir didelis protestas.
       Bet mano vaikiškos paguodos Dievo buvimu Bronius nesuprato.
       – Nekalbėk man apie tai... Jei tikrai žinočiau, kad Jis yra – nebegalėčiau gyventi. Reikėtų iš naujo gimti, reikėtų pradėti viską iš naujo, o tai neįmanoma. Turėčiau sunaikinti viską, ką parašiau, ir rašyti kitaip. Viskas, apie ką rašiau, turėtų vykti Jo šviesoje, amžinybėje ir begalybėje... Negąsdink manęs...
       – Nereikėtų, – purčiau galvą, – ta gyvenimo tėkmė, apie kurią tu rašai, jau savaime yra amžinybės dalis. Tu liudiji visų mūsų gyvenimus, likimus, mažytį mums skirtą laiko tarpsnį ir mūsų tikėjimą tuo gyvenimu, kuris prasidėjo ne 1917-aisiais nuo Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos, o tuo, kuris yra bepradis ir begalinis.
       – Nekalbėk taip. Bepradis ir begalinis... Nekalbėk... Žinodamas, kad Jis yra, aš viską turėčiau perdaryti kitaip, ir man tai būtų per sunku. Aš jau nebepajėgčiau...
       Bronius buvo gryniausia sąžinė. Jis buvo maksimalistų maksimalistas. Jis buvo egzistencinis krikščionis. Jam turėjo kas nors padėti išleisti antrą romano tomą.
       Netrukus pasitaikė proga...
       Mažas autobusiukas, prisigrūdęs rašytojų, kratėsi apdulkėjusiais keliais prie kažkokio ežero, kur buvo įsikūrusi kūrybinė žurnalistų stovykla. Sekretorius, parašęs blogą recenziją apie jo knygą, – grupės vadovas. Mes jį patyliukais vadindavome Raudonuoju pavojum, nors jo vardas buvo Petras. Jis buvo gana demokratiškas ir visada galėjai vadinti ne draugu Petru, o tiesiog Petru. Tačiau Raudonasis pavojus patiko mums patiems – tai buvo mūsų pozicija... Kartu važiavo ir garbingas intelektualas – Jonas Mikelis Elijas – taurus rašytojas, saugumo sekamas ir nespausdinamas. Tačiau jo pasaulinės klasikos žinojimas, išmintis ir kultūra, prancūzų kalbos mokėjimas darė jį neprieinamą proletkulto rašeivoms. Aš papasakojau šiam garbiam žmogui apie Broniaus sunkumus...
       Nepasitikėti Jonu Mikeliu Elijum buvo neįmanoma – tarp rašytojų sklandė legendos apie tai, kad jis, dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, perskaitydavo viską, ką atsiųsdavo net baisiausias grafomanas.
       – Niekada negali žinoti... Bet kurioje kaugėje rašliavos visada gali atsirasti keliasdešimt puslapių tikro meno, – lėtai ir rimtai į pašaipas atsakydavo Jonas Mikelis Elijas.
       Jis buvo „atradęs“ ir Bronių.
       Raudonasis pavojus girdėjo mano ir Mikelio pokalbį, tačiau jis nebuvo blogas žmogus, tik šiek tiek per daug partinis. Gal net ne iš įsitikinimo, o tiesiog iš stropumo...
       Broniaus romanas pajudėjo.
       Raudonasis pavojus pasikvietė jį pokalbio, o paskui leidyklai parašė kitą recenziją...
       – Matai, dabar tie tipai iš saugumo nebeturės „arkliuko“, – įtikinėjau Bronių. – Ką jie dabar tau padarys?
       – Ar žinai, kodėl sako „rukopisi ne goriat“? – žiūrėdamas į lubas tarsi su savimi kalbėjo bičiulis. – Manau, kad parašytas žodis yra baisiai stiprus ir prirašytas popierius – ilgaamžis. Jį apsaugo parašyto žodžio jėga. – Dabar nespausdins – ateis laikas... Čia tik kelių dešimčių metų klausimas.
       – Jėzau, kaip tu taip tiki?.. Kaipgi galėtų tai atsitikti? – aš net negalėjau ištarti balsu, ką norėjau pasakyti.
       – Beprotybė pati save sunaikina. Nežinau, kaip tai įvyks, tačiau kitaip būti negali. Jie susinaikins... Negalima paklusti bepročiams. Mes turime dirbti savo darbą. O kas, jei ne knygos, paliudys, kad mes gyvenome tuo prakeiktu metu? Tiktai knygos. Todėl mes turime rašyti taip, kaip mąstome. Mes turime paliudyti savo mąstymo grožį, kurį paveldėjome. Žmogus yra toks, koks jo mąstymas. O visa mūsų tauta mąsto gražiai. Pažiūrėk, mes net keiksmažodžių savų neturime, kas bjauriausia ir šlykščiausia – jų atnešta...
       Aš pradėjau žiūrėti į rozetes, į lempą, ir Bronius pagavo žvilgsnį.
       – Manai, jie ir čia tavęs klauso? Baik...
       Tačiau nutilome. Vėl klausėmės Okudžavos:
       Kogda mne ne vmoč' peresilit' bedu, kogda podstupaet očajan'e, ja v sinij troleibus sažus' na chodu, v poslednij, slučainyj...
       Poslednij troleibus, po ulicam mči, verši po bul'varam kružen'e, čtob vsech podobrat' poterpevšich v noči krušen'e, krušen'e...

       Tačiau žodis krušen'e pradėjo spinduliuoti savo prasmę, kurią abu jutome liūdname Arbato poeto balse.
       Išleisdama bičiulį apsikabinau ir prisiglaudžiau.
       Pajutau, kad Bronius įtemptas kaip styga. Supratau, kad jis nenusiramino. Jis jautė, kad saugumas jo taip paprastai nepaliks. Bronius savo vyrišku protu suprato, kad dabar jį „spaus“.

       Jis buvo teisus.
       Kartą anksti ryte, vos tekant saulei, išėjau su kuprine iš namų į geležinkelio stotį.
       – Benedikta... Benedikta, palauk, – išgirdau pažįstamą balsą.
       Bronius, apsirengęs tamsiu su dryželiais kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, ėjo tiesiai į mane per skverą, peršoko vaikų išmindžiotus, nugeibusius gėlių krūmelius.
       – Benedikta... Jau prasidėjo... Norėjau susitikti su tavimi, – prabilo be užuolankų.
       Jo veidas buvo baltas, apie akis – ratilai, prisidegant cigaretę virpėjo degtuko liepsnelę pridengiantys sulenkti pirštai. Bronius rūkė giliai įtraukdamas dūmą.
       – Broniau, kur eini taip anksti?..
       – Man nuolatos skambina. Reikalauja, kad susitikčiau. Jie mane terorizuoja, – paaiškino jis. – Tu važiuoji kur nors? – Jo balse pajutau išgąstį.
       – Taip... Pas tėvus... Bet aš vakare grįšiu – tu kaip nors prasilaikyk, pralauk... Ką nors sugalvosim. Tu kaip nors ištempk... – prašiau bičiulio, – ištempk kaip nors...
       – Žinai, namie nemiegojau, kad nereikėtų kalbėtis su tuo... Genutei nenoriu sakyti – ji labai išsigąstų... Apsivilkau kostiumą ir pasakiau, kad važiuosiu į literatūros vakarą... Bet vaikas kažką supranta. Išeinant įsikibo į ranką ir žiūri į akis... Vaikai kažką supranta, ar ne?
       – Broniau, tu būtinai pralauk. Stotyje ar kur nors... O aš grįšiu ir nueisiu pas Raudonąjį pavojų. Jis vis tiek mūsiškis... Gal jis pažįsta ką nors iš ten...
       – Manau... Tas tipas buvo Vido laidotuvėse. Su ūsiukais, neaukštas, pliktelėjęs... Atsimenu, su mėlyna „papke“ po pažasčia... Donėla jo pavardė.
       Man prieš akis iškilo tas tipas... Utėlės spalvos nupiepusiais plaukeliais, kuriuos beveik klijavo prie strazdanoto pakaušio, kad užmaskuotų savo šlykštalų pilną makaulę. Brrrr... – mintyse nusipurčiau.
       – Tas?.. Atsimenu... Broniau, kaip nors pralauk, kur nors. Arba važiuojam kartu, – kilo išganinga mintis.
       – Neee, nežinau... Pasijusiu bjaurus pats sau – bėgu, bijau, slepiuosi... Žeminantis jausmas. Baisiai niekingai jaučiuosi. Palydėsiu tave...
       Paėjom kelis žingsnius tylėdami.
       – V krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag, – netikėtai pasakė bičiulis tarsi pačiam sau.
       – Ką tu turi galvoje? – paklausiau kažko nesuprasdama.
       – Nieko, aš tiesiog prisiminiau... Kai gulėjau „vasaroj“, su manim palatoje buvo vienas toks, kuris vis bėgdavo iš čia per šiaurines sienas. Gintaras Pigaga. Gerus eilėraščius rašė... Jį smarkiai atkalė. Tai jam vis rodydavosi, kad yra apsuptyje ir laukia pastiprinimo. Jis mėgo tokį rusišką posakį: v krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag. Jis nusižudė. Kai jį, apdengę balta paklode, nešė per kiemą į morgą, supratau, ką jis visą laiką turėjo galvoje.
       Broniaus balsas buvo kupinas nerimo, keistai virpėjo. Tarsi jo viduje pleventų skersvėjis, kuris visą laiką plaiksto, kas žmoguje tyriausia ir švelniausia.
       Sustojau, pasistiebiau ir pabučiavau jam į skruostą. Beveik tylėdami nuvažiavome į stotį. Stotyje jis nuėjo į vaistinę ir nusipirko kažkokių raminamųjų vaistų, kurių pavadinimą dar atsiminė nuo „vasaros“ laikų.
       – Neramu tau? – paklausiau, bet ir pati jutau nerimą, ko gero, ne mažesnį už jo. – Nepersistenk...
       – Neee, aš tik bijau, kad... Žinai, kai prasideda ta depresija... Sunku. Šlykščiausia, kad pirmadienį dešimtą ryto turiu būti pas juos. Neduoda pasirinkimo...
       – Jau? Tiek toli nueita?
       Buvau apstulbusi. Supratau, kad Broniui – ne juokai. Net didžiausi drąsuoliai, gavę pakvietimą į „rūmus“, subliūkšdavo... Gal tik Dringėla atrado netradicinę išeitį. Prispaustas ateiti į konspiracinį butą susitikt su saugumiečiais, nuo pat ryto pradėjo kelionę per kavines, kur už baro visada sukiodavosi vienas kitas šnipas, ir nusižiūrėtai aukai dažnai įpildavo gramelį, nes turėdavo tam skirtų lėšų. O tada pradėdavo nuo politinių anekdotų... Išgėręs rašytojas visada būdavo geras laimikis, todėl stengdavosi jo nepaleisti, kol neprisirinks medžiagos „donosui“.
       – Ne, ilgiau negaliu, vyrai, dvyliktą valandą turiu susitikti su saugumo darbuotojais viename tokiame bute, – rimtu veidu aiškinosi Dringėla prie baro sėdintiems šnipams ir garsiai pasakojo, kur tas butas yra.
       Kol užeidinėjo į kiekvieną kavinę iš eilės ir prie baro vis pasiaiškindavo, kodėl negali daugiau išgėrinėti, atėjo dvylikta.
       Veltui svyruojantis romanistas spaudė konspiracinio buto durų mygtuką – jam niekas neatidarė. Daugiau jo nebeverbavo, tačiau ką kalba rašytnamio kavinėje „laistydamas“ naują romaną, klausydavosi visuomet. Tai būdavo matoma iš to, kad tarp pagėrusių, svyruojančių ir gagenančių rašytojų sėdėdavo vienas ar pora nepasigeriančių „literatūros mylėtojų“, arba „bohemiškų žurnalistų“...
       – Baisiai šlykštus tipas. Pasakiau, kad išvažiuosiu, kad manęs nebus namie. Bet spaudžia žiauriai, grasina. Sadistas... Jis šiandien skambins, kad sužinotų, ar aš ateisiu, ar ne... Matai – neleidžia sąžiningai rašyti, jie gudrūs... – žiūrėdamas į žemę kalbėjo Bronius.
       Jo veide tvyrojo neviltis.
       Bronius liko stoty. Jis stovėjo perone šventiškas, šviesi barzda darė jį aristokratišką, netarybinį... Kai jis žvelgė savo mėlynom akim pavymui, o aš, persisvėrusi per atidarytą traukinio langą, jam mojavau, jo nerimo neįžvelgiau, tik atrodė labai liūdnas
       Supratau, kad turiu kuo greičiau grįžti į Vilnių.
       Kai kitą dieną grįžau, buvo jau sutemę. Telefoną pasidėjau prie pagalvės, tačiau miegas neėmė. Buvo labai neramu. Norėjau važiuoti į Žvėryną, bet bijojau būti neteisingai suprasta Genutės. Kalbėjausi su juo. Vėl buvome Kultūros ministerijos mokslinio metodinio skyriaus redaktoriai... Vėl per pietų pertrauką eidavome gerti kavos į mažytę kavinukę priešais Rusų dramos teatrą. Jis vėl jausdavosi nepatogiai, kai mokėdavau už jį, ir vėl stengdavosi kompensuoti mano išlaidas per šventes arba po algos – ateidavo ir išsivesdavo į miestą ir globodavo kaip sesutę, atvažiavusią iš kaimo. Visos bažnyčios buvo mūsų aplankytos, visose aukščiausiose kalvose buvo stovėta ir žvelgta žemyn žvilgsniais, kupinais meilės tam miestui ir visiems kada nors jame gyvenusiems. Vaikščiojome su juo senojo universiteto kiemais, skaitėme sienoje iškaltas visų rektorių pavardes, o paskui, apsiavę baltas permatomas pačiūžas, skriejome Neries vandeniu kaip ledu ir negrimzdome. Supratome, kad tai mūsų būtis. Ji laiko mus ir leidžia džiaugtis laisve. Ji teikia mums neįtikėtinos laisvės – skrieti virš pavojaus vandenų ir neskęsti. Ties Vingio parku už Neries posūkio staiga pasigirdo moters klyksmas. Klyksmas sklido nuo kranto, ir balsas buvo Genutės. Akimirksniu pamačiau, kaip vanduo apie Bronių tapo purpurinis, o jo ranka tučtuojau išslydo iš manosios, ir supratau, kad nieko, kas dabar iš jo liko – kraujo purpuro, plintančio ir nykstančio vandenyje, – aš niekada nebesurinksiu, nebesusemsiu. Supratau, kad Bronius dabar išsklis ir nuplauks... Pasijutau vandenyje iki kaklo. Jokių pačiūžų nebebuvo, vanduo nebelaikė, o aš sunkiai judėjau kranto link ir, kabindamasi už jo, iššliaužiau pilnomis rankomis vandens žolių ir dumblių... Riksmo nebesigirdėjo. Vos aušo, ir praradimo jausmas surakino mane taip, kad susiliejau su krantu ir tapau niekam nebeatpažįstama. Teigiamo buvo tik tiek, kad saugumiečiai dabar manęs niekada nebeatras, nes esu jaučiantis ir regintis krantas. Buvau pasislėpusi gamtoje su baisiu skausmo pojūčiu.
       Pabudau to jausmo surakinta. Negalėjau pajudėti. Tik labai pamažu pavyko pajudinti pirštus, paskui rankas, kojas...
       Su aušra prasidėjo skambučiai. Visi ieškojo Broniaus pas mane arba tikėjosi, kad žinau, kur jis gali būti.
       Pajutau baisią kaltę.
       Įtikinėjau save, kad atsiras – dabar ne žiema, – jis tebeeina kur nors pagelžkele arba Šventosios pakrante link savo namų, link tėviškės, link atsiminimų, kuriems paskirtas jo romanas. Sustok, Broniau, atrask telefono būdelę ir paskambink man... Sustok, Broniau, nebeik, atsigręžk, nebetolk nuo mūsų... Eik pas žmones, pas žmones... Eik pas žmones. Ten tavęs nebemedžios, nes jie, tie baisuokliai, bijo viešumo. Jie medžioja ir persekioja patyliais... Galų gale ne visi žmonės yra saugumiečiai, ne visi, tikrai ne visi purvinais batais pritrypia tavo baltą sielos kambarį, kur tu rašai romanus apie priešaušrio vieškelius ir mus, einančius tais vieškeliais tolyn...
       Įtikinėjau save, bet jaučiau, kad atsakymo nėra – aš klystu, jis yra kitur, toli, jis, ko gero, negirdi manęs. Jis skausmo debesyje, juodai kruviname skausmo ir nevilties debesyje. To debesies nematau – tik jo atspindį Neries vandenyje prie Žvėryno vingio...
       Vakarop išėjau ten. Iki Žvėryno bėgte bėgau, o perėjusi tiltą pradėjau sėlinti. Mano akys žiūrėjo į žemę ir pradėjo rodytis, kad matau Broniaus pėdsakus. Juos mačiau ne akimis – kažkaip kitaip. Žinojau, kad iki upės jis irgi bėgo, bet pamatęs jos juodai spindintį paviršių sustojo ir, kažkodėl svyruodamas, ilgai žiūrėjo į jį. Nusėlinau pakrante toliau. Sušlapęs ir suglamžytas „Primos“ pakelis kalbėjo apie bičiulį. Atsisėdau ant šlapios žolės ir paėmiau pakelį į rankas. Mane užtvindė... Mane apsupo, apėmė, užtvindė ir paskandino skausmas. Jis nebuvo mano, bet dėl to jutau jį dar stipriau. Jeigu jis būtų buvęs mano, aš būčiau jį išgyvenusi, bet jis nebuvo mano. Jis galėjo būti tik jo. Man neleidžia gyventi... Jie man nebeleidžia gyventi... Jie iš manęs atima viską – moterį išsigandusiom akim, berniuką, tylų ir daug suprantantį, atima rudenėjantį Žvėryną, atima saulėlydžius virš upės, atima nuostabų Vilniaus senamiestį, universiteto kiemus, didingą biblioteką, Aušros Vartus, Verbų sekmadienius ir Kaziuko muges... Atima knygas – visas mano knygas, kurias galėčiau parašyti... Atima žmones, kurie mane skaitytų, atima tėvynę, likimus, kurie būtų tose knygose... Ir pajutau, kad jam taip pat skaudu, jog atima ir mane – plunksnos seserį poetę, kuriai kartą viduržiemį prie senos vaistinės su lange besipuikuojančia balta keramine gulbe įteikė raudoną tulpę. Buvau tada be pirštinių, rankos buvo beveik tulpės raudonumo, ir jis gailėjosi, kad taip pat neturi pirštinių ir negali jų man paskolinti...
       Jausmas buvo toks stiprus, kad susmigo į krūtinę kaip kokios šakės, prisiminimus jaučiau fiziškai. Niekada anksčiau to nebuvau patyrus ir pagalvojau, kad su tokiu nepakeliamu jausmu belieka tik leistis žemyn, į sraunią srovę, kurioje atsispindi dangus, debesys, žvaigždės – visa, kas lig šiol mums buvo aukštųjų idealų metaforos.
       Jo nerado ilgokai.

       Broniau, broliuk mano... Socialistinio realizmo pagraužtas paparti... Ką tu iškentėjai tą lemtingą dieną... Kokiomis gatvėmis, skersgatviais, kiemais vaikščiojai pakėlęs akis į rudenėjantį dangų... Žinau, kokie užburiamai gražūs tau buvo bažnyčių bokštai, plaukiantys rudenišku kamuolinių debesų pilnu dangumi... Kokie nepakartojamai spalvingi gatvės grindinių akmenys atrodydavo ankstyvais sekmadienių rytais, kai eidavai vienas per tuščią miestą rūkydamas „Primą“ ir gerdamas į save bundančio miesto paslaptis, dar nespėjusias išnykti nuo rytinių langų, senovinių kiemų vartų, iš šešėliuotų namų arkų, nuo raudonų irstančių čerpių stogų... Kur tu pasukai nuo prišiukšlintos stoties, kur pritūpusios mūro pasienyje juodbruvos spalvingai apsirengusios čigonės tiesiog perone maitina krūtimi savo kūdikius, kur iš didžiosios tėvynės atvykusios senos tranzitinės moterys su šlepetėmis ir flaneliniais chalatais laukiamajame miega sugriuvusios tiesiog ant savo didžiulių maišų, kurie tuoj išvažiuos ne tik į Maskvą, bet ir daug toliau?.. Kur tu pasukai, kur ėjai ir ką galvojai? Kokių namų šešėliai lietė tave? Žinau, kad senamiestyje kalbėdamas su poetu Skripkele buvai susijaudinęs, išsiblaškęs ir čia pat, gatvėje, iš kišenės ištraukęs vaistų buteliuką nurijai vieną tabletę. Žinau, kad kalbėjotės ir atsisveikindamas, matyt, užsimiršęs, vėl iš kišenės išsitraukei raminamųjų ir vėl nurijai tabletę...
       Tabletės nenuramino tavęs, tavo nerimas buvo realybės sampratoje. Vaikščiojai visą dieną, paskui pradėjai skambinti man, nors žinojai, kad neatsakysiu. Džiūvo burna, bet eiti į kavinę nenorėjai – už kiekvieno baro sėdėjo žmonių medžiotojai, šunys, skalikai, kurie be jokio gailesčio veja plėšydami tavo likimą, kol užveja negyvai. Eiti namo negalėjai – dar nebuvo pasibaigusi darbo diena ir jis, tas saugumo žmogelis, be abejo, telefonu tikrino, ar tu namie, ar ne. Jie mokėjo daugybę psichologinio teroro būdų. Taip darydami jie jautėsi visagaliais, nes nuo jų maniakiško išradingumo priklausė mūsų ir mūsų knygų likimai.
       Diena jau slinko vakarop, o tu tikėjaisi dar porą valandų pratraukti Jaunimo sode ant suoliuko. Buvo vėsu. Prie tavęs prisėdo raiša prostitutė:
       – Vy ne zdešnij? Iz daleka priechali?
       – Aš vietinis ir man nieko nereikia, – pažvelgdamas jai į akis atsakei.
       Jai nueinant prisiminei, kad turi vaistų nuo nerimo, ir išgėrei tabletę.
       Netikėtai pamatei pro šalį svyruojantį Viktorą – kurso draugą, rašantį apsakymus. Jis irgi tave pamatė. Apsidžiaugei, kad būsi ne vienas, ir nuėjai su juo į Rotondą, mat jis pakvietė išgerti alaus. Jam reikėjo su kuo nors šnekėtis, bet tu beveik negirdėjai, ką jis šneka, – tau reikėjo su kuo nors tylėti. Artėjo vakaras, naktis, o rytoj... Rytoj dešimtą valandą viskas bus baigta. Tu neateisi į tą prakeiktą konspiracinį butą prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tu niekada nebešnekėsi nė su vienu iš jų. Niekada niekas nebeišleis tavo knygų. Tu būsi išmestas iš darbo, o gal vėl uždarytas į „vasarą“. Išėjęs iš ten tu niekur negalėsi įsidarbinti. Paskui tave šliauš „psicho“ šleifas. Genutė gal irgi bus atleista iš redakcijos... Visko bus tiek, kad tu neįsivaizduoji, kaip su tuo susitvarkysi. Bet jų neprisileisi. Kaip neprisileisi – nežinojai. Kaip užsitversi nuo jų – nežinojai. Gal tiesiog, kai sustabdys tave gatvėje, čiupsi už gerklės ir trenksi į mūro sieną. Kad sutreškėtų nuplikusi kaukolė ir niekam nebekenksminga makaulė ant pečių nusvirtų. Tikriausiai bus taip. Jie to iš tavęs nelaukia, bet – patys kalti. Jie neturi teisės valdyti tavo gyvenimo, lankstyti jo kaip popieriuko, deformuoti, kaip jiems į galvą užeina. Tikriausiai bus taip, bet tas tipas pats sau pasirinko tokį galą...
       Viktoras kalbėjo apie savo apsakymą, kurį rašys, būtinai parašys... Tu susijaudinai nuo savo minčių. Ištraukei iš kišenės buteliuką ir išgėrei tabletę. Keista, tie vaistai nė kiek neramino...
       Sutemo, ir sloguojanti paraudusia nosimi bufetininkė ėmė uždarinėti barą.
       Neprisiminei, kaip ir kada atsisveikinai su Viktoru, – susivokei, kad Lenino prospektu jau eini į Žvėryną.
       Matei save kaip knygos herojų: „...jis ištiesė ranką ir pastūmė žalius medinius vartelius... einant pro vijokliais apaugusį namą, garsiai sugirgždėjo senas medis, kuriame taip mėgo sėdėti jo vaikas... senos numindžiotos koridoriaus grindų lentos girgždėjo jam einant... koridorius buvo pilnas troškinamo maisto kvapų – čia gyveno kelios šeimos... jis pastūmė duris ir jos girgždėdamos atsidarė... didelės berniuko akys įsmigo į jo veidą – vaikas norėjo suprasti atsakymus į visus savo klausimus...“ Jis pajuto, kad kiekvienu savo judesiu rašo naują knygą. Kiekvienu judesiu, kiekvienu žingsniu, kiekvienu žodžiu. Bet žodžių turėjo būti labai nedaug.
       – Jau grįžai? – paklausė Genutė, traukdama iš po pagalvės kuklų maistą.
       – Ne, aš nevalgysiu. Būtinai turiu užmigti. Rytoj galva turi būti labai blaivi, – pasakė jis ir su visu kostiumu aukštielninkas atsigulė ant lovos.
       Genutė pažvelgė į berniuką ir pastūmė dubenį arčiau jo. Berniukas, vis žvilgčiodamas į tėvą, ėmė valgyti.
       Staiga tėvas pašoko ir atsisėdęs ant lovos susiėmė už galvos.
       – Kas tau? – atsigręžė Genutė.
       – Negaliu užmigti. Užsnūdau, bet pažadino kažkoks siaubas... Ateik... Duok ranką.
       Jis, laikydamas jos ranką savojoje, atsigulė. Netrukus jo kvėpavimas pasidarė lygus, akys neramiai ėmė judėti po vokais, ir žmona atsargiai ištraukė savo ranką.
       Jis vėl pašoko ir išplėstom akim ėmė aplinkui dairytis.
       – Kam tu taip padarei?
       – Ką padariau? – nesuprato žmona.
       – Kam tu taip padarei? Tau reikėjo pasaugoti mane, kol užmigsiu, – jo balsas buvo pilnas kančios, pasikeitęs. – Dabar netrukdykit man... – jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė buteliuką. – Paduok vandens...
       Jis užmigo greitai, net suknarkė porą kartų. Genutei nerimas lyg ir atlėgo. Bet staiga jis vėl pašoko. Jo akys lakstė, tarsi nepažintų savo namų.
       Žmona pajuto vidinį virpulį. Vaikas taip pat buvo išsigandęs – visame kambaryje tvyrojo kažkoks siaubas, kuris buvo nukreiptas prieš tėvą ir vyrą. Prieš Bronių, kuris buvo šių namų kamienas, stogas, stalas ir viskas, kas teikia jiems tokį nestabilų stabilumą...
       – Man reikia į Vasaros gatvę, – ryžtingai jis ištarė, – jeigu aš neišsimiegosiu, rytoj būsiu niekam tikęs... Rytoj mano galva turi būti blaivi.
       – Ką tu čia šneki, aš nesuprantu, – sumišusi Genutė pasiruošė sustabdyti vyro kliedesius, – kodėl rytoj? Nusirenk kaip žmogus, eik į vaiko kambarį ir atsigulk.
       – Man reikia į Vasaros gatvę... Kitaip neužmigsiu, – Bronių krėtė drebulys.
       – Kuo dėta Vasaros gatvė? Jei negali užmigti, pasivaikščiok...
       Bronius išėjo. Pasivaikščiojimas irgi buvo naujo romano dalis. Viskas buvo naujas romanas. Žmogus, greitai einantis per sutemusį miestą link Sporto rūmų, ant cementinių rūmų laiptų rūkantis „Primą“, pontoniniu tiltu grįžtantis į Gedimino aikštę ir Lenino prospektu skubantis namo. Be palto, be striukės. Tamsoje. Pučiant rudeniškam vėjui. Žmogus ne vaikščiojo – jis ėjo labai greitai. Jis skubėjo, buvo suspaustas kaip spyruoklė, ir ta įtampa nešė jį kaip kareivį, kuris seniai pasibaigus karui kasdien rikiuotės žingsniu nužygiuoja dvidešimt kilometrų. Jis žygiavo savo naują knygą... Jis nutolo nuo savęs paties. Jis pamatė savo herojų ir visas jo gyvenimo aplinkybes iš šono. Tai buvo šalta, stipru, negailestinga – iki pat nusvirusios makaulės, kurią jis laikė savo gniaužtuose ir daužė į sieną. Bet viskas jam buvo suprantama ir pagrįsta vidine logika: kartais blogis įsivaizduoja esąs toks visagalis, kad sustabdyti jį gali tik sunaikindamas. Tas, kuris greitu žingsniu ėjo per Žvėryno tiltą, galėjo tai padaryti. Jam reikėjo tik būti blaiviam ir išsimiegojusiam.
       Kai grįžo, namuose jo jau laukė Rimas ir Skripkelė – seni draugai, kursiokai rašytojai, ir jis suprato, kad Genutė juos pasikvietė bijodama būti su juo. Jam pagailo jos, bet dabar galvoti apie gailestį neturėjo kada. Nauji žmonės namuose truputėlį trukdė jo kūrinio herojui – jis turėjo susikaupti.
       Bronius pasisveikino, kažką sumurmėjo apie nuovargį ir pridūrė, kad rytoj jo galva turi būti labai blaivi.
       – Tavo galva ir taip per daug blaivi, gal geriau nusigertum kokį kartą – paėmėm „bonką“... – „bonka“ Skripkelei išspręsdavo visus buitinius ir egzistencinius nepatogumus.
       – Negersiu... Rytoj turiu valdyti padėtį. Išgersiu tabletę ir pasistengsiu užmigti, – ištarė Bronius ir nuėjo į vaiko kambarį.
       – Viskas gerai, nieko bloga aš nematau, – nuramino Genutę Skripkelė, – jis pavargęs, ir tiek.
       – Ir aš ne... – pasakė Rimas, – išmiegos, ir viskas praeis...
       – Jis neužmiega, – prislopino balsą Genutė. – Jis pašoksta... Kažkoks keistas, jam kažkas darosi... Aš išsigandau.
       – Duok vaistų išgerti. Ar migdomųjų neturi? – dairėsi Skripkelė lentynoje, kur stovėjo pora buteliukų. – Ne juokai taip dirbti... Tūkstantis puslapių per kelis mėnesius... Stogas gali nuvažiuoti...
       Bet Bronius netrukus vėl pasirodė tarpduryje...
       Atvažiavo Birutė. Genutė pasikvietė ir ją, nes ji buvo žmona geriausio Broniaus draugo – vaikystės ir studijų universitete draugo Antano, kuris nusižudė iššokęs iš devinto aukšto.
       Bronius vaikščiojo po kambarį, balsu svarstė, kaip jam užmigti.
       – Birute, atsigręžk, ar nematai, kas stovi tau už nugaros? – staiga pradėjęs šypsotis į Birutę kreipėsi Bronius.
       Visiems pasidarė šiek tiek nejauku – visi suprato, kad jis kalbasi su čia esančiu savo mirusiu draugu.
       – Broniau, gal nuvažiuokim pas daktarą, – paėmė jį už rankos Birutė.
       – Žinai, gal... – nedrąsiai pritarė jau ir Skripkelė su Rimu, – gal geriau tegu suleidžia kokių nors vaistų...
       Tačiau dabar prieštaravo Antanas, kurį matė tik jis. Bronius nuliūdo.
       – Tu nelinki man gero... Visada jutai kažkokią slaptą pagiežą man... Bet dabar, kai žinai, kad rytoj mano galva turi būti blaivi... Aš turiu juos apsaugoti, – mostelėjo galva į Genutę su berniuku, – turiu juos ir save apsaugoti. Tau gi viskas aišku. Ne? Tai tu irgi su jais? Tu jiems dirbi? Seniai? Eik tada velniop...
       Kieme supypsėjo mašina ir žibintai apšvietė langą. Bronius išbėgo pro duris ir įlipo į greitosios pagalbos mašiną. Birutė su Rimu įšoko įkandin. Genutė užmigdė vaiką. Oras kambaryje buvo pilnas kažko nepažįstamo ir grėsmingo. Skripkelė išvirė sau ir Genutei kavos. Jie sėdėdami priešais vienas kitą tylėjo. Broniaus pokalbis su Antanu... Jame buvo kažkas, kas netilpo į tarybinę tikrovę, o šioji laikė apribojusi ir juos, ir Žvėryną, ir Vilnių, ir visą juos supantį pasaulį.
       – Ar jis dažnai taip? – po kurio laiko paklausė Skripkelė.
       – Ne... Bet aš kažką jaučiu... Aš bijau dėl jo, – vaikiškai liūdnu balsu ištarė Genutė. – Man atrodo, kad jo iš ten neišleis...
       Bet nepraėjo nė valandos, kai koridoriuje pasigirdo žingsniai.
       Bronius jaunutei budinčiai gydytojai papasakojo, kad jam būtinai reikia užmigti ir išsimiegoti, nes rytoj jo galva turi būti itin blaivi, bet jam nesiseka užmigti...
       Jis ištraukė iš kišenės vaistus ir parodė, ką gėrė.
       – Ne, čia ne migdomieji, – papurtė galvą gydytoja. – Čia raminamieji. Jie neblogi, tik neperdozuokite. Miegui mes suleisime jums stipresnių, ir jei nenorite per naktį pas mus pasilikti, galite važiuoti namo. Tik iš karto gulkitės...
       Bronius jai atrodė tvarkingas ir mandagus – tikras inteligentas. Rašytojas kitoks ir negali būti. Gydytoja palinkėjo jam kūrybinės sėkmės, o Birutė su Rimu apsidžiaugė, kad taip lengvai surasta išeitis.
       Netrukus Bronius miegojo, net knarkė. Vyrai ištuštino butelį.
       – Neišeikit, nepalikit mūsų... Bijau, kad jis vėl pašoks... – patyliukais paprašė Genutė, ir jie stūmė laiką – tyliai kalbėjosi, gėrė kavą... Birutė buvo susikaupusi ir santūri – jai atrodė, kad atvyko čia į pasimatymą su savo vyru, kuris ir pasistengė, kad šis pasimatymas įvyktų. Visiems atrodė, kad, be jų, kambary dar kažkas yra.
       Naktis artėjo prie pabaigos. Genutė buvo pavargusi, išblyškusi, bičiuliai pakaitom žiovavo, visi norėjo miego. Bronius atrodė kaip pakirstas. Tik judėjo rankų pirštai ir krūpčiojo pečiai.
       Genutė tyliai visiems iškvietė taksi ir padėkojo.
       Kai juos palydėjusi grįžo į kambarį, Bronius stovėjo priešais indaują ir ginčijosi su Antanu.
       – Ji tyra – tu supranti? – įrodinėjo jam Bronius. – Tu palikai tyrą žmogų. Prisipažink, kad tą padaryti tave privertė sąžinė – tu jiems dirbai? Ne? Tada tu dėl jų tai padarei? Kad nereikėtų parsiduoti? Tu nuo jų pabėgai tiesiai iš devinto aukšto? Irgi ne? Dėl manęs? Kad manęs neliestų? Tuomet aš tau skolingas?
       Bronius įsikarščiavo... Genutę jis šiurkščiai ir nepažįstamai atstūmė.
       – Leiskit man išeiti, – ištarė grasinamai. – Matote? Ten ugnis iš dangaus, – mostelėjo į ant spintelės stovinčią kažkokio flamandų dailininko peizažo reprodukcją, kurioje pro kamuolinių debesų properšą ant medžių, kalvų, tolumoje baltuojančios bažnyčios, ant ramiai atrajojančių žalmargių gyvulių krito ryškus šviesos pluoštas...
       – Ji visus jus sunaikins. Ateis laikas, ir ta ugnis visus sudegins. Visus... Ir tave taip pat, – bedė jis pirštu į tuštumą.
       Bronius žengė durų link, ir Genutė skėsdama rankas puolė prie jo. Akimirksniu jis nuo stalo pasičiupo peilį:
       – Kas tu tokia? Jie tau liepė mane sekti?..
       – Na ir eik... Na ir eik... Eik, kur nori... – prisėdusi ant lovos kūkčiojo be garso Genutė. – Beprotis kažkoks... Tikriausiai prisigėrei tame vakare... Eik, kur nori...
       Kai po valandėlės ji išėjo į kiemą, paskui į gatvę, Broniaus niekur nebesimatė. Ji įsmeigė akis į žibintus, pritvirtintus ant medinių stulpų...
       Auštant ji jau vaikščiojo paupiu, – ją čia labai traukė. Ji irgi pamatė numestą „Primos“ pakelį, atsisėdo prie jo ir klausėsi, ar neišgirs ateinančio vyro žingsnių. Ji sėdėjo, kol išaušo, ir niekur nebenorėjo eiti. Gyvenimas su Broniumi bėgo pro jos akis kaip upė, ir jai buvo gera... Tik rūpestis berniuku, kuris jau seniai turėjo būti pabudęs, parvedė namo.
       Nuo pat ryto pradėjo skambinti draugai. Daugelis žmonių jau ieškojo Broniaus, kai dešimtą valandą pasigirdo skambutis:
       – Būkite maloni, pakvieskite man draugą Bronių, – balsas buvo be jokių sentimentų ir be draugiškumo gaidelių.
       – Nėra jo, jis išėjęs...
       – Atleiskite, ar seniai jis išėjo? – pasiteiravo balsas.
       Genutė jam viską papasakojo, neklausdama, kas jos vyro teiraujasi.
       Balsas kažką neaiškiai sumurmėjo ir pasigirdo telefono signalai...
       Tai „draugas Donėla“, nesulaukęs savo aukos, ieškojo Broniaus...

       Paskutiniai gyvą Bronių matė du ankstyvi žvejai, meškerioję Neries upėje.
       Vienas matė, kaip kažkoks žmogus sėdėdamas ant upės kranto rūkė... Jis buvo vienais baltiniais, visas šlapias, tik sausas švarkas gulėjo šalia. Paskui jis apsivilko švarką ir svyruodamas nuėjo paupiu tolyn.
       Kitas meškeriotojas už upės vingio, priešais parką, matė, kaip šlapias vyras vargais negalais kibdamasis už rudeninės žolės kuokštų išrėpliojo į krantą ir parkrito ant žemės.
       Broniui nusiskandinti nepavyko. Jį gyvybės instinktas išplukdydavo į krantą, kai tik plaučiuose pritrūkdavo oro. Gyvenimo patirtis jį siekė išgelbėti – jis buvo puikus plaukikas nuo pat vaikystės, pralėkusios ant Šventosios upės kranto.
       Tačiau pokalbis su Antanu kažką pakeitė jo naujame romane. Bronius įbrido į sraunią upės srovę, smeigė peiliu sau į miego arteriją ir nuplaukė pasroviui...
       Grįžau iš draugo laidotuvių.
       Parėjau su kitu Viešpaties vabalu – Algiu, raišu poetu, baisiu girtuokliu, bet talentingu ir nepiktybišku.
       Atsisėdau savo raudonam kambary ant kušetės ir atsirėmiau į sieną. Algis išsitraukė degtinės butelį ir gėrė, gergždžiančiu balsu deklamuodamas eilėraščius. Kasdieną mano brolių vis mažiau, ir alkana vienatvė mano duona... Kas metai į mane ratu, arčiau klastingų vėliavų liepsna raudonas, – aš jūsų balsas, jūsų antras vardas, vaikų jūs baimė naktį pas duris... Tai buvo garsus jo eilėraštis apie vilkų medžioklę, už kurį saugumiečiai leido jam nusigerti, bet uždraudė išleisti knygą. Tą „garsųjį“ žinojo tik artimiausi draugai. Jis gėrė ir deklamavo, kol užmigo.
       Trapus ir skaidrus dūžtančios taurės garsas suskambo ore, aukštai prie knygų lentynos...
       Snaudžiantis girtuoklis poetas išsigandęs pašoko:
       – Mergaite!.. Kas čia? Girdėjau! Garbės žodis!.. Nejaugi?! – kai išgerdavo, jo sakiniai būdavo iš vieno, daugiausia iš dviejų žodžių.
       – Ačiū, bičiuli... Supratau... – nuvilnijo per širdį šilta, švelni mintis, – tu amžinai liksi čia...

       Tačiau Broniaus nebebuvo.
       Nežinia iš kur, tačiau žinojau, kad taip jis pabėgo nuo to, kas jam buvo dar baisiau negu gyvenimas saugumo pavėsyje. Staiga supratau, mane tiesiog apšvietė žinojimas... Vido nespausdino irgi dėl to, jog jis nesutiko jiems dirbti. Jis niekur negalėjo pabėgti – tik pro langą. Tas skrydis buvo paskutinė jo laisvė.
       Pasijutau visiškai pamesta, vieniša, nesaugi. Man bet kada galėjo prasidėti panašūs dalykai. Ėmiau galvoti – ką daryčiau aš? Ne, aš negalėčiau nusižudyti. Man liktų tik važiuoti į kaimą ir melžti kolchozo karves. Kito darbo vargiai ar gautų rašytoja, atsisakiusi bendradarbiauti su saugumu.
       Žinoma, kad sąžinei būtų ramiau, visada galėjai apsimesti, jog, sutikdamas su jais bendradarbiauti, juos pergudrausi, nesuteiksi jiems to, ką jie nori žinoti, neišdavinėsi draugų...
       Tačiau tai būtų tik saviapgaulė. Ta sistema gudri ir galinga, ji turi paruošusi visokių nuodų savo neištikimiesiems. Jos nepergudrausi – ji tave pergudraus. Neik su velniu obuoliauti... Kad neisiu – žinojau, tam mane paruošė draugų mirtys. Bet kas bus ateity – neįsivaizdavau.
       Šiurpas per kūną ėjo pagalvojus, kas mums darosi... Kas įsimetė į mūsų sielas, kas tas bjaurus šienautojas, kuris pjauna mus, jaunus ir talentingus, žinojau. Tai nebuvo protestas prieš kokius nors suvaržymus, tai buvo mumyse gyvenanti depresija arba garsiai kalbanti mūsų teisė būti tuo, kuo esame. Mes jau nebesipriešinome. Matyt, mes tiesiog nebegalėjome toliau taip gyventi – mes išeidavome akimirksniu, nors ir priešinomės dvigubam, trigubam gyvenimui. Gal mes jautėmės uždaryti? Įkalinti? Gimę nelaisvi, negalintys iškišti nosies, kur plėtojasi mintis? Gal jau viso to buvo per daug? Patyliais prisistatęs saugumietis būdavo paskutinis lašas, po kurio laisvę reikšdavo skrydis iš kažkelinto aukšto ar laisva atspindinti dangų upės srovė.
       Per daug baisu buvo nuolat apie tai galvoti. Supratau, kad, praradusi Bronių, amžinai galiu jo gedėti, liūdėti, amžinai jausti jį tebesantį. Amžinai galiu draugauti su juo, kalbėtis, samprotauti apie literatūrą ir gyvenimą taip pat, kaip tai būdavo iki šiol, kai jis sėdėdavo krėsle prie rašomojo stalo... Tačiau to nesuprastų niekas. Liktų beprotnamis, amžinos Vasaros gatvė – tik ten galima legaliai užsidaryti su mirusiais draugais ir diskutuoti visais klausimais, kokie tik ateina į galvą. Ten tokių yra daugiau. V krajnem slučaje nad etim domom my vsegda možem podniat' belyj flag... Bet aš troškau legalaus gyvenimo ir legalaus minčių srauto. O išvados, kurios ryškėjo savaime, reikalavo būti išsakytos su skausmu, ašaromis, su kančia, kurią pažadino bičiulių netektis.
       Pasijutau esanti ties protui pavojinga riba.
       Reikėjo gelbėtis.