Grožinė literatūra – tai ne vien genialumas, idealai, aukštos vertybės, subtilus skonis, bet ir pinigai. Parašyti knygą kainuoja pinigus, rašytojai įvairiais laikais skirtingai sprendė šią problemą.
       Švedų literatūros kritikas Johanas Svedjedalis pateikia tris pavyzdžius, tris skirtingų visuomenės sluoksnių rašytojus, savaip žengusius į literatūrą.
       Vilhelmas Mobergas (1898–1973) – ūkininko sūnus, autodidaktas, produktyvus prozininkas, kaimo vaizduotojas. Socialiniu požiūriu literatūrinė sėkmė jam leido atsiriboti nuo savo klasės, nors iš jos visą gyvenimą sėmėsi temų savo romanams. Princas Wilhelmas (1884–1965) – vienas iš nedaugelio rašytojų, kuriuos išugdė Švedijos karaliaus rūmai, tačiau karališka kilmė jam, kaip rašytojui, trukdė labiau nei materialinė padėtis. Trečias pavyzdys – Vilhelmas Ekelundas (1880–1949), kalvio sūnus, studentas, klasicistas, poetas, atsiribojęs nuo pasaulio, taip nuo jo atitolęs, kad savo lyrika tapo svetimas ne tik skaitytojams, bet ir tam laikotarpiui.
       Trys rašytojai, trys skirtingi būdai pragyventi iš savo kūrybos. V. Mobergas iš rašymo susilaukė didelio pelno, greitai išgarsėjo ir netrukus tapo geriausiai Švedijoje perkamų knygų autoriumi. Princas Wilhelmas turėjo solidų pagrindą – turtingą giminę. V. Ekelundui nereikėjo skrupulingai registruoti kronų, gautų už parduotas knygas, jo kūrybinę veiklą nuolat finansuodavo mecenatai, jis gaudavo įvairias stipendijas, V. Ekelundas buvo daugiausia stipendijų gavęs to laikotarpio rašytojas.
       Iš šios trijulės tik princą Wilhelmą, pasak J. Svedjedalio, galima vadinti laisvu rašytoju, nes jis ekonomiškai buvo nepriklausomas. Kiti du, V. Mobergas ir V. Ekelundas, gyveno priklausydami nuo rinkos ar stipendijos. Jų padėtis panaši į daugelio šiandieninių rašytojų.
       Populiarioji literatūra, poezija, detektyvai, science fiction, darbininkų literatūra – šie žanrai nedaug turi bendrų bruožų, tačiau jų kūrėjai mano, kad kiekvienas šių žanrų yra kaip nors gožiamas kito. J. Svedjedalis teigia, kad populiariosios literatūros kūrėjai jaučiasi stelbiami poetų, nes jų eilėraščių knygos plačiau ir dažniau recenzuojamos laikraščių kultūriniuose prieduose, o lyrikai savo ruožtu nepatenkinti plintančia populiariąja literatūra.
       Įvairių žanrų literatūra skirtingai paplitusi tarp skaitytojų. Vieni renkasi perkamiausias knygas, kiti – dažniausiai recenzuojamas, dar kiti – apdovanotas premijomis. Skirtingi žanrai skirtingam skoniui. Bibliotekininkai turi seną posakį: „Kas nori prastos knygos, gera nesitenkins“.
       Ekonominė sėkmė vieniems rašytojams ateina iš karto, kitiems palaipsniui, daugelio apskritai neaplanko. Kai kurie į tai žiūri kaip į savotišką loteriją. Dar kiti linkę vadovautis Scotto Fitzgeraldo pasakymu: gerai rašyti – tai tarsi plaukti po vandeniu sulaikius alsavimą. Beje, šis autorius iliustruoja sėkmės paradoksą. Jo debiutinis romanas „Šiapus rojaus“ tapo bestseleriu ir išgarsino autorių, tačiau dabar ši knyga atrodo lėkštoka ir pasenusi. Geriausiu jo kūriniu laikomas „Didysis Getsbis“, nors anuo metu šis romanas nebuvo vertinamas ir neturėjo paklausos.
       Trumpalaikė nesėkmė vėliau gali tapti sėkme. Kultūros sociologo Pierre'o Bourdieu nuomone, tarp literatūrinio ir ekonominio kapitalo egzistuoja atvirkštinis ryšys, kitaip sakant, ilgo produkcijos ciklo logika – ilgainiui kūryba turėtų atnešti naudos. Bet kaip rašytojui išgyventi, kaip verstis, kad sukurtų tokius kūrinius, kurie ateityje taptų šedevrais?
       Išeitis gerai žinoma. Kai kurie rašytojai turėjo kokį nors turtą (pvz., Gunaras Ekelöfas), kiti – kokią nors profesiją, darbą, nesusijusį su literatūros sfera. Pastariesiems profesija suteikdavo ne tik ekonominį saugumą, bet ir socialinių žinių, patirties, kurią galima perkelti į literatūrą. Gydytojai, mokytojai, darbininkai yra ne sykį vaizdavę švedišką tikrovę. Dabar daugelio rašytojų profesija labiau artima literatūrai – tai žurnalistai, kritikai, leidyklų redaktoriai, vertėjai.
       Šalia to Švedijoje egzistuoja daug ir įvairių stipendijų, fondų, kurie remia vadinamąją kokybinę literatūrą, nors šią sąvoką ir nelengva apibrėžti. Tokia kokybinė literatūra turėtų patekti ir į P. Bourdieu ilgo produkcijos ciklo sampratą. Taigi tokius rašytojus verta remti, nes ateityje jie turėtų pateisinti į juos sudėtas viltis.
       Dažnai sakoma, kad dabar literatūra tapo komercializuota, o rašytojai – priklausomi nuo rinkos. Anot J. Svedjedalio, toks teiginys yra sykiu teisingas ir klaidingas. Trumpalaikis atlygis už bestselerį iš tiesų niekada nebuvo labai didelis. Pasaulinė literatūrinė sėkmė atneša pelno ir iš kitų šakų (kino, kompiuterinių žaidimų, žaislų ir kt.). Meškiukas „Nalle Puh“ pavertė Waltą Disney didžiulio kapitalo bendrove.
       Padidėjo ne tik knygų leidyba, bet ir jų pasiūla. Per pastaruosius trisdešimt metų vien Švedijoje knygų leidyba išaugo daugiau nei du kartus. J. Svedjedalis mano, kad tai lėmė ne padidėjęs knygų perkamumas, o rašytojų išsilaisvinimas nuo rinkos. Anot jo, dabar rašytojas gali išsiversti ir be rinkos, o tai esąs naujas reiškinys.
       Iki pat XIX a. pradžios rašytojo karjera Švedijoje buvo susijusi su valstybine tarnyba, dažniausiai mokykloj, bažnyčioj, universitete. Devyni iš dešimties švedų rašytojų praėjo tokį karjeros kelią. Literatūrinė rinkos ekonomika prasimušė tik ketvirtąjį XIX a. dešimtmetį, kai atsirado rinkos rašytojų. Iki XIX a. pabaigos rašytojai buvo palikti rinkos logikai. Tiesa, valstybinės stipendijos (Švedų akademijos) buvo, bet labai mažos ir nereikšmingos. Tada ir įsivyravo literatūros komercializacija, teigia J. Svedjedalis. Daugeliui rašytojų teko atsisakyti savo literatūrinių sumanymų, kad pragyventų ir išlaikytų šeimą.
       XX a. pradžioje rašytojų stipendijavimas išsiplėtė, įsikūrė įvairūs fondai (Rašytojų sąjungos, leidyklos „Bonniers“, „Devynių draugijos“), padidėjo Švedų akademijos skirtos sumos, be to, valstybė pradėjo rimčiau remti literatūrą. Aštuntąjį XX a. dešimtmetį buvo suformuluota valstybinė kultūros politika, siekianti pasipriešinti negatyviems komercializacijos padariniams kultūros srityje. Valstybė tapo svarbiu kultūrinio gyvenimo veikėju. Kartu atsirado vis daugiau nevalstybinių arba nepriklausomų fondų, remiančių tik vadinamąją kokybinę, aukštąją arba avangardinę literatūrą. Pinigai čia skirstomi dvejopai: kūrybiniam laikui ir įvairiems kokybiniams apdovanojimams.
       Ši sistema, kaip ir daugelis kitų, neišvengia paradoksų. Kartais apdovanotų rašytojų knygų apskritai niekas neperka, o kartais jos tampa bestseleriais. Kokybė, suprantama, ne visada būna tose rašytojų gretose, kurioms labiausiai reikia pinigų.