tekstai.lt


Warning: Creating default object from empty value in /home/tekstai/domains/tekstai.lt/public_html/components/com_alphacontent/models/alphacontent.php on line 620

tekstai » tekstai » Liūnė Sutema

Liūnė Sutema (1)

b_100_136_16777215_0___images_stories_liune_sutema.jpgLiūnė Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, g. 1927) poetė, 2007-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Gimė Mažeikiuose, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1945 m. Vokietijoje baigė gimnaziją, Innsbrucko ir Freiburgo universituose studijavo vokiečių literatūrą. Vėliau persikėlė į JAV, gyvena Lemonte. Išleido eilėraščių rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie" (2006). Apdovanota V. Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis", lietuvių rašytojų draugijos premija už „Vendetą", Nacionaline kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“. Liūnė Sutema priklauso „bežemių“, „neornamentuotos kalbos generacijai“. Istorinė savimonė L. Sutemos kūryboje pasirodo per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį: susidūrus prarastai savajai erdvei ir privalomai priimti svetimajai erdvei, atsiveria vidinis subjektyvumo ir vienatvės pasaulis. Bežemiškumas nėra vien tautinė ypatybė – solidarizuojamasi ir su iš gimtųjų žemių išvarytu indėnu, ir Afrikos juodaodžių skausmu. Poetei svarbus santykis tarp žodžio ir tikrovės. Ji nesiima drastiškos deornamentacijos, bet žodžio sąžiningumo problema lieka esminė. „Išliekanti L. Sutemos poezijos vertė glūdi ne jos pilietinėj funkcijoj, nors tautos atsakomybės prieš save pajautimas yra ten iškilęs iki tragiškos aukštumos, ir ne tame, kad ji būtų lengvai prieinama platiems skaitytojų sluoksniams, bet ištikimybėje sau, gal beveik vydūniška prasme, be jokių kompromisų angažuojantis savo talento būtinybėms. Liūnės Sutemos poezija, gaji, neprijaukinama, skaudi, giliai suleido savo atkaklias šaknis į mūsų išeivijos kultūrinės sąmonės klodą ir liks tenai, gal paskutinis gyvas ženklas, kai toji sąmonė jau bus sausa ir kieta, kaip badmečio molis“ (Rimvydas Šilbajoris).


Powered by AlphaContent 4.0.18 © 2005-2017 - All rights reserved