gutauskl.jpg LEONARDAS GUTAUSKAS

R o m a n a s
    
Atsidūrusi ligoninėj pradėjo verkti,
kai paklausė, ar turi giminių. Ne, at-
sakė ji. O pažįstamų? Draugų? Ne.

Göran Tunström. „Kalėdų oratorija“


       I

       Prieš operaciją sapnavau sapną:
       pokaris, aš, šešiametė, atvesta į Žaliakalnio Prisikėlimo bažnytėlę, klūpau šoninėje navoje ir meldžiuos, prašau Mergelės Marijos, kad sugrąžintų tėvą, kad jis nesušaltų tuose ledynuose, kad jo nesugraužtų baltieji vilkai, apie kuriuos jis rašė laiškuose; ūmai bažnyčios siena išnyksta ir prieš akis nusidriekia beribė sniego lyguma, darosi šalta, bažnyčia tuščia, virpčioja žvakių liepsnelės, Marijos paveikslas pasidengia plonu leduku, bet aš negaliu pakilti nuo klupsčių, jaučiu, kaip šaltis iš akmeninių grindų smelkiasi į kojas, nors gerai žinau, kad dabar pavasaris, gegužinės pamaldos, miesto skveruose jau žydi gėlės, parlėkę varnėnai, kovarniai suka lizdus Kipro Petrausko gatvės tuopose; tarsi iš po sniego iškyla juoda senoviška karieta, pakinkyta šešiais juodais žirgais, ant aukštos pasostės sėdi vežikas, jo apsiaustas baltesnis už sniegą; žiūriu negalėdama atplėšti žvilgsnio ir matau, kad už mažo langelio blyškiai švyti motinos veidas, labai sulysęs, žili plaukai gražiai sušukuoti, matau išbalusią ranką, kaulėtus pirštus, jie laiko man niekada nematytos raudonmedžio lazdos bumbulą, kuris spindi sidabru; mintys: matyt, šią lazdą mama paveldėjo iš savo mamos, iš tos vokietės, kuriai priklausė namai Rygoje, Varšuvoje ir Panemunėje; suvokiu: esu dar per maža, kad prisiminčiau motinos pasakojimus apie jos vaikystę, tačiau tas sidabrinio bumbulo spindesys pasakoja apie karališką senovę su pasakų dvarais, stiklo pilimis; jaučiu, kad bažnyčioj sušalsiu, tad tiesiu rankas ir tyliai prašau: mama, paimkit ir mane, nepalikit; karieta pajuda ir lėtai tolsta, nesigirdi ratų bilsmo, nes sniego tyrai lygūs kaip veidrodis, be mažiausio kliuvinio; šaukiu: maaaamaaa, nepalikit manęs, bet karieta tolsta, nyksta sniego migloj; staiga vėl atsiranda ką tik buvus išnykus bažnytėlės siena, ryškiau sušvinta žvakių liepsnelės, nuo Mergelės Marijos paveikslo palengva tirpsta plona ledo plutelė, maldos žodžiai sugrįžta į lūpas…
       Nubudus dar kurį laiką regiu blyškų motinos veidą už to mažo karietos langelio, bet sąmonė jau kužda: operacija tikriausiai pavyks, nes jeigu sapne būtum paimta į juodąją karietą ir išvežta į neaprėpiamą nežinią, tai gydytojams jau nebepavyktų tavęs sugrąžinti.
       Po savaitės reabilitacijos parvežta į namus dažnai prisimindavau šį sapną ir dėkojau mamai, kad manęs neišgirdo, paliko bažnyčios navoj klūpančią ir besimeldžiančią, nes, matyt, dar ne laikas atsisveikinti su artimaisiais, muzika ir knygomis.
       Vos buvau atsistojus ant kojų, šmėklinėjau po kambarius pasiramstydama sienų, kartais ir Ado peties, kai jis ištverdavo ilgiau neišrūkęs savais reikalais į kokį masonišką filosofų draugijos posėdį, o teisybę sakant, į restoraną, nes kaip tik ten prie apvalaus stalelio ir renkasi išmintingieji, ir nežinia, ko jų samprotavimuose daugiau – filosofijos ar anekdotų, dvasios dvelksmo ar raudonojo vyno sukelto svaigulio.
       Taisiaus palyginti greitai, tarsi vykdydama chirurgo nurodymą: aš atlikau tik pusę darbo, dabar viskas priklauso tik nuo jūsų. Sekmadienį nuėjau su kaimyne – viena vis dėlto nesiryžau – į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią. Sėdėjau klauptuose ir žiūrėjau į padūmavusią barokine erdve plaukiantį krištolinį laivą. O kad tokį koks burtininkas būtų bent parodęs vaikystėj, tegu ir ne tokį milžinišką, kad ir žaislinį, tik kad laivas, jo burė, inkaras būtų suverti iš spindinčių krištoliukų ir juos būtų galima pirštais paliesti – įvyktų stebuklas, ir aš išgirsčiau nežemiškos muzikos garsus, gal dieviškesnius už Bacho, už jų madrigališkus choralus. Atėjau padėkoti Viešpačiui už išgelbėjimą ir už tai, kad mama priešoperaciniame sapne kartu manęs nepasiėmė, neišsivežė į beribius ledinius tyrus, tikėjau, kad sapnai kartais būna pranašingi, kokie jie būdavo Šventajame Rašte. Po kelių dienų gavau telegramą iš Senelių namų…
       Slaugutė nuvedė į koplyčią. Šilta prieblanda, žvakės, du vazonėliai su chrizantemomis. Priėjau prie karsto, išvydau mamos veidą be mažiausios raukšlelės, oda kaip jaunos mergaitės švytėte švytėjo, pasilenkiau ir pabučiavau sukryžiuotas rankas, nedidelę mėlynę ant kairiojo riešo, ne šios žemės spalvos dėmelę, tarsi pelėsį, gailestingos mirties antspaudą, paskutinio atsisveikinimo ženklą. Glosčiau jį ir verkiau. Ir šnabždėjau: atleiskit, mama, už tai, kad taip retai rašiau, kad jūsų viešnagių metu būdavau nekantri, nuo vaikystės buvau priešgyna, atleiskit, kad paskutinę valandą nesėdėjau prie lovos, nelaikiau už rankos, nepasimeldžiau, nesaugojau, nes koks gi iš manęs sargas, jei pati savęs nesugebu apginti.
       Kunigas, Senelių namų gyventojas, priėjęs paguodos žodžius ištarė: užgeso miegodama, užmigo amžinu miegu, išrinktųjų mirtis, iš vakaro paprašė pakviesti mane, jos žodžiai nebuvo išpažintis, tik paskutinis noras atsiprašyti visų, kuriuos per ilgą gyvenimą buvo įskaudinus, matyt, jautė, kad nakties tamsoje iškeliaus į šviesesnį pasaulį, Senelių namai – tarsi tarpinė stotelė, mes visi čia apsistojam pailsėti prieš ilgą kelionę į dangaus pievas, neverkit, ją čia visi mylėjo, nesijautė apleista, dažnai kartodavo, kad nieko nekaltina, pati matote, kaip gražiai, nors ir kukliai, moterys šermenis suruošė, mirtis šiuose namuose dažna viešnia, mes jos nebijom, suprantam, jog ji tik atlieka Aukščiausiojo jai skirtą pareigą, atsisėskit, pailsėkit, prieš kelias dienas jūsų mama prašė manęs pasimelsti, kad Dievas jūsų neapleistų sunkios operacijos valandą, galvojo apie jus, kalbėjo, kokia buvote gabi muzikai, kiek daug turėjot vilčių, svajonių, tačiau jas bolševikai ir naciai pavertė į dulkes, žinau, vaikystėje nuo tėvo užsikrėtėte džiova, daug kentėjote, jūsų mama dažnai su manimi pasikalbėdavo, prisipažino, jog lankė ir mūsų, katalikų, bažnyčią, ir stačiatikių cerkvę, nes vaikystėje pamotės išvaryta iš motinos namų buvo prisiglaudus pas geriausią draugę, kurios tėvas buvo rusas, o mama – latvių katalikė, aš ją ramindavau, kad svarbu tikėjimas, ne apeigos, supratau, jog giliai širdyje buvo tikra krikščionė, neskirstė žmonių į turtingus ir vargšus, tik į piktus ir gerus, neverkit, žiūrėkit, koks šviesus jos veidas, išėjo miegodama, sustojo širdis, pavargo ir sustojo, užmigo amžinu miegu, ir aš galiu ištarti žodžius: amžiną atilsį duok mirusiai, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jai tešviečia, tegu ilsisi ramybėje.
       Vežant į Senavos kapines, nuo ryto apniūkus diena ūmai nuskaidrėjo, Panemunės pušynai, tarsi nubarstyti cukrine vata, švytėjo žiemos saulės spinduliuose, dangus buvo aukštas, žydras, nuo jo svaigo galva, žvilgantis sniegas buvo užklojęs antkapius, tvoreles, ir atrodė, kad miegantiesiems pašventintoje žemėje šilčiau, jaukiau, joje švaru, skaistu, viskas nelytėta, gal dėl to ir atsisveikinimas nėra toks siaubingai graudus ir netekties skausmas ne toks akivaizdus, ir švytinti sniego lyguma susiliejus su dangumi, ir toji vienoda paprastais mediniais kryželiais pažymėta kapučių eilė panaši į brolišką kapą, ir datos ant medinių lentelių tarytum kužda, kad išeina paskutiniai žemės keleiviai, pradėję kelionę dar Rusijos imperijos laikais, jie patyrė tai, ko nepatirs kitos kartos, nes gal jau niekada daugiau Lietuva nebebus užgrobta ir pažeminta, ir gal neįgyvendintos svajonės galiausiai išsipildys…
       Sugrįžus į Senelių namus, įėjus į mamos kambarį atsisėdau ant lovos, ant tos vėlių lovelės, ir dar, ir dar kartą prašiau mamos atleidimo, susitaikymo, prašiau užmiršti viską, ką bloga buvau padariusi, meldžiau prisiminti gražiausias gyvenimo akimirkas, gegužines pamaldas Prisikėlimo bažnytėlėje, barstomus žiedus, širdį veriančias ilgesingas giesmes cerkvėje, tūkstančio žvakelių mirgėjimą, pirmą garsą, kurį paskleidė mano pirštai, palietę už paskutinius sutaupytus pinigus nupirkto pianino klavišus, pirmą pamoką pas muzikos mokytoją, Lietuvos vokietę, kurios kapas – tose pačiose Senavos kapinėse; ir visas gyvenimas apsisuko ratu, sugrįžo vaikystė, ir į žėrintį dangų pakilo daugybė baltų karvelių.
       Slaugutė parodė gražiai sudėtus mamos drabužius, batelius, skepetas, ploną lazdelę, visai nepanašią į sapne regėtą raudonmedžio lazdą su sidabriniu bumbulu. Paėmiau į rankas nuo ankstyviausios vaikystės pažįstamą medinę sidabru inkrustuotą dėžikę, nukėliau dangtelį: kelios sagės, senoviška apyrankė, segtukai ir auskarai – pro ašaras nebuvau pastebėjus, kad velionės ausyse jų nėra, o juk be šių deimantinių auskarėlių aš niekada nebūčiau galėjus įsivaizduoti mamos, net ir gulėdama ligoninėse ji su jais nesiskyrė, žinojau, auskarai – tėvo dovana tais laikais, kai gyvenimas, atrodė, nešė mūsų šeimą laimingos ateities link, kai dar niekas nenujautė, jog visas viltis praris du slibinai – raudonas ir rudažvynis, pastarasis prasmegs skradžiai žemę, o kruvinasis iškils iš gaisro dūmų dar nuožmesnis, jo nukirstos galvos ataugs, kad surytų visus, kurie prapulties buvo išvengę. Gal kiek ir nustebau, jog slaugutės nieko nepaėmė, nepasisavino, o juk gauna tik grašius už neįmanomai sunkų darbą, bemieges naktis, dažnai kaprizingų senių reiklumą, netgi despotiškumą. Pasikviečiau abi slaugutes ir padalijau mamos turtą, tą menką lobį – tiek ji teįstengė atnešti iki mirties slenksčio. Tik auskarus pasiėmiau, kad žiūrėdama į dulsvą paslaptingą jų švytėjimą visada prisiminčiau mamos veidą, retsykiais tokį laimingą metinių švenčių vakarais.
       Paliečiau jos mažąją pagalvėlę. Niekas iš šeimos narių nemiegodavo ant dviejų pagalvių – didelės ir mažutės, pasak mamos, kad kaklas per naktį neįskaustų. Vykdama pas mane į Vilnių paviešėti atskirame sietelyje atsiveždavo ir savąją pagalvėlę. Štai ji guli ant didžiulės valdiškos pagalvės vieniša, užmiršta, nes nebuvo spėta paprašyti: jeigu kas – paguldykite galvą tik ant šios gėlytėm išmargintos pačios pasisiūtos „paduškėlės“. Pakėliau ir įsikniaubiau į mamos kvapu persismelkusį audeklą, į jį išverkiau dabar jau paskutines atsisveikinimo ašaras ir ūmai išvydau tai, ką pražiūrėjau, ko nespėjo įsidėmėti žvilgsnis, nes matė tik smulkias melsvas gėlytes. Važiuodama į laidotuves žinojau, kad pagalvėlę – jeigu nebus pradingus – vešiuos į namus, tad dabar įsidėjau į plastikinį maišelį. Ir tuomet ištiesiau ranką ir pakėliau sunkią, kietais viršeliais daug metų matytą mamos  s k a i č i ų  knygą, į kurią ji dar Smetonos laikais įsigijus krautuvėlę pradėjo rašyti prekių kainas, jų kiekį, likučius, pelną ir nuostolius. Ramiu, kiek į dešinę pakrypusiu braižu surašytos skaičių eilutės, lygūs stulpeliai, niekur neperžengiantys vertikalių plonyčių melsvų linijų. Paslaptinga knyga, kurios slaptavietės nežinojo nė tėvas, o jeigu ir būtų netyčia ją aptikęs, tai tikrai nebūtų išdrįsęs paliesti, nes žinojo, kad dideliems, kreidinio popieriaus puslapiams mama patiki slapčiausias svajones – gal jau artėja skaičių eilutė prie sumos, už kurią laikui atėjus bus galima dukrą išsiųsti į Vienos konservatoriją, ten, kur mokslus baigė ne vienas garsus Lietuvos kompozitorius ar dainininkas, ir tuomet fleita, kuria kadaise karo orkestre tėvas grojo, pavirs tikru simfoniniu orkestru, o šalia dirigento prie juodo didžiulio koncertinio fortepijono sėdės jo svajonę įkūnijus duktė, žymi pianistė, ir muzikos garsų bus pilna širdis.
       Tamsiai mėlynas kietas viršelis, tokių sąsiuvinių dabar nėra, gali nusipirkti įvairiausių, tik ne tokį sąsiuvinį-knygą, ji lyg to laiko liudytoja, išlaikiusi kažkokį nenusakomą išdidumą, savigarbą, tarsi sakanti: man galite patikėti brangiausias paslaptis – aš neišduosiu, nes esu paslapčių saugykla, kuriai nebaisūs jokie karai, perversmai, bolševikai ir naciai ir vėl bolševikai, jų šnipai, sekliai, inspektoriai, tikrintojai, pėdsekiai valdžios šunys, aš buvau ir esu nesurandama, tik saviesiems patikiu šeimos paslaptis, prisiminimus, paglostyk mano viršelį – ar jis neprimena motinos delno, esu jos delnų prijaukinta, man buvo paskirtas atskiras stalčius, kuris atsidarydavo tik paspaudus tokį medinį mygtuką bufeto šone, mano lapai štai jau šešiasdešimt dvejus metus išlaikė Smetonos laikų rašalo spalvą, mano lapų popierius pagamintas Vokietijoj, šalyje, iš kurios į Lietuvą atsikėlė tavo senelė, mamos mama, tai ji mane atsivežė vildamasi kada nors rašyti dienoraštį, maniesiems lapams patikėti slapčiausias svajones, nusivylimus ir viltį.
       Laikiau rankose nedrįsdama atversti viršelio, nes vėl buvau maža mergaitė, sėdinti ant aukštos taburetės, pasidėjus rankas ant stalo ir stebinti, kaip žibalinės lempos šviesos rate, nustūmusiame į kambario kertes grasius nakties šešėlius, ant lygesnio už ledą popieriaus gula tamsiai mėlyni skaičiukai, didžiosios raidės ir vėl daugybė skaičiukų, ir nė vienas jų neperžengia melsvos vertikalios linijos, nes už jos prasideda nauja skaičiukų eilė; vėl matau palinkusią mamos galvą, susikaupusį jos žvilgsnį, vėl girdžiu, kaip plunksnos skrebenimas tarsi kutena kambario tylą, visi jau miega, tik mama ir aš… ir aš… matau savo geltoną galvelę, padėtą ant rankų, matau akis užsvirusius vokus, ilgas – panašias į lėlės – blakstienas, regiu ir lėlę, man nežinomu laiku iškeistą į butelį, kurį, anot mamos pasakojimo, tas rusų kareivis, vos išėjęs pro duris, išlakė tiesiog iš kakliuko, vokiška lėlė, atvežta pasibaigus karui, kai triukšmingai į Rusiją grįžtanti armija namo tempė ne tik geltonkases lėles, bet ir pianinus, fortepijonus, akordeonus, įvairiausius brangius vokiškus daiktus ir juos keitė į degtinę – toks didelis buvo rusų kareivių apsvaigimas nuo pergalės džiaugsmo.
       Pagaliau išdrįsau, atverčiau viršelį, priešlapį ir… Koks buvo mano nustebimas, kai vietoj lygių, daug kartų matytų skaičių stulpelių išvydau didžiosiomis raidėmis užrašytus žodžius PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTIS. Tikėdamasi skaičius aptikti kitoje vietoje, perverčiau visą sąsiuvinį, nors puikiai suvokiau, kad niekas, nė mama, nebūtų galėjus perkelti jų į knygos vidurį ar pabaigą – atmintis juos regėjo pirmuose puslapiuose, ir štai žvilgsnis prie nugarėlės užtiko vos ne vos įžiūrimus popieriaus kraštelius, paliečiau juos pirštu – be abejonės, skaičių lapai buvo  i š p j a u t i .  Supratau, kad šitaip mama atsisveikino su praėjusiu laiku, skaičių lapus galbūt atidavus plytos ugniai, juk šitiek metų gyveno viena, užsidarius paskutinėj gyvenimo prieglaudoj, tuose trijuose kambariuose, kūrenamuose krosnimis, tad anų dienų taupumo paslaptys galbūt išrūko pro kaminą ir išsisklaidė pilkame Žaliakalnio danguje. Šitaip mama išlaisvino knygą nuo skaičių naštos, nuo prekių, jų svorio, nuo kainų, nuo pelno centų, juk kiekvienas centas buvo brangus, mama, prekiaudama lašišiena, niekada sau neleido net paragauti šio delikateso, centas prie cento – būsimas dviaukštis mūrinis namas, kuriame tilptų erdvi krautuvė, sandėliai, o antrame aukšte – miegamieji, vonios kambarys, tualetas, nes būtinai turėjo išmušti valanda, kai kiemo būdelė su širdele duryse pavirs glazūruota, švaria, gal tik filmuose matyta patalpa, ir daugiau jau niekada nereikės bijoti, kad atsitūpus iš urvo gali išlįsti Kristiano Anderseno aprašytoji trigalvė žiurkių karalienė.
       Ūmai paširdžius suspaudė taip akivaizdžiai išnirus prarasto amžiams, į tamsas nugrimzdusio laiko kitãbūtis ar nebūtis ir taip aiškiai, taip ryškiai išvydau vieną po kito išeinančius tėvą, brolius, mamą ir save, ir savo vyrą, ir vaikus, o visas pasaulis, nė nepastebėjęs, kad išnyko sena giminė, kažkodėl gyvena toliau.
       Taip man besėdint, mandagios slaugutės keletą kartų tyliai pravėrė kambarėlio duris ir vėl jas uždarė, ūmai išgirdau sausą, bet taikų beldimą į durų kartoną, sakytum, kažkas įspraudęs tarp pirštų ploną vištos kaulelį juo stuksentų, prašytųsi įleidžiamas. Ištariau: prašau. Į kambarį įėjo ne kartą matyta Paulauskienė ir nepažįstama dar nesena moteris, kurios veidas buvo panašus į kaukę – juodu tušu puslankiu paryškinti antakiai, vienas aukščiau, kitas žemiau, pudra parausvinti skruostai, taip pat viena dėmelė žemiau, kita arčiau ausies, raudonos, beveik violetinės lūpos nuteptos kaip papuolė, kaip neklusni ranka gebėjo, dar stiprių plaukų kuodas perjuostas žydru kaspinu. Viešpatie, juk čia Kauno operetės herojė, bevardė statistė, nugyvenus ilgą, galbūt ir linksmą gyvenimą, ir pagaliau įplaukus į šį senatvės uostą, į užuoglaudą nuo siaučiančių vėjų, audrų ir netekčių.
       Atsisveikinau su slaugutėmis, užėjau pas direktorę, padėkojau už priežiūrą, už gražias laidotuves, paklausiau, ar nesu skolinga, ir atsiskaičius išvykau į Vilnių. Maišelyje kartu su mamos mažąja „paduškėle“ vežiaus brangią relikviją, iš skaičių knygos pavirtusia PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIU, kuriame, vyliausi, atrasiu atsakymus į klausimus, į kuriuos niekada negavau nė menkiausio atsakymo, būdavo pasakoma: taip reikia, esi per maža, kad klausinėtum, o vėliau, kai pati pamažėl ėmiau senti, visi nuo vaikystės dienų susikaupę klausimai pasislėpė kažkur giliai širdyje, anapus sapnų, kurie retkarčiais būna tokie pranašingi.


       II

       Sugrįžus vyro namuose neradau, tik raštelį: „Išvykau į tarptautinę konferenciją Druskininkuose, grįšiu po trijų dienų. Adas“. Kaip visada nepaaiškinta, kokia bus konferencija, kas dalyvaus, ar jis skaitys kokį pranešimą – visa tai ne man, tai jo pasaulis, jo reikalai, su kuriais jis bemaž niekada manęs nesupažindina, pasak jo, Froido suburta mokslininkų sąjunga moterų net iš tolo neprisileisdavo. Griežtu niekinamu žvilgsniu nužvelgia mane, kai primenu, kad Froidas buvo tipiškas senosios judėjų papročių teisės atstovas, jo šeimos moterys gyveno kaip vergės, nors ir aprūpintos, puikiuose namuose.
       Nesukau sau galvos dėl vyro mistinių kelionių ir dar fantastiškesnių pasakojimų apie jas. Suprantama, nebūtų malonu, jeigu „konferencijos“ persikeltų į kokios nors moters lovą, tačiau net neištikimybė man tėra smulkmena, nes svarbiausia – artima siela. O kaip tik tokio artumo mūsų santuokai ir trūksta. Tiesa, anksčiau jo visiškai nebuvo, pastaruoju metu tarsi ir suartėjom, tačiau ta, kuriai lemta gyventi su filosofu, neleis man meluoti – didesnio išbandymo likimas negali pasiųsti.
       Netgi apsidžiaugiau, kad Ado nėra namuose – galėsiu ramiai apmąstyti viską, ką patyriau Panemunėj ir skaisčiu sniegu užklotose Senavos kapinėse. Kaži ar būčiau prisiminus muzikos mokytojos kapo vietą? Juk taip pasikeitė tas antkapių miestas, atsirado naujų takų, kurie tikrai suklaidintų.
       Patyriau jausmą, koks dovanojamas tik vieną kartą gyvenime – pabučiavau sunertas, šaltas kaip ledas ir baltas motinos rankas, tą melsvą dėmelę ant kairio riešo. Ir štai tokia pati dėmelė ant manojo riešo. Supratau, kad šitokiu ženklu mama atsisveikina su dukra, kuri nespėjo atvažiuoti, pavėlavo, nes ir telegrama pavėlavo. Niekada nereikia skubėti, tačiau vėluoti turėtų būti draudžiama. Bučiuojant rankas dvelktelėjo seniai užmiršto vaikystės pasaulio kvapai: su cinamonu minkoma tešla kalėdiniam pyragui; švarūs skalbiniai mūsų sodelio gale ant virvės, ištemptos tarp dviejų vyšnių; ruošiami žiemai, „šečkavojami“ kopūstai; iš orkaitės išimtos karamelės su riešutais; įvairių džiovintų vaisių kompotas. Visi vaikystės švenčių kvapai viename ilgame bučinyje. Senoviški kvapų atodūsiai sumišę su žvakių vašku ir salsvu svaiginamu vazonėliuose pasodintų kelių gėlių dvelkimu. Vaikystė ir mirtis. Nematoma akistata. Lobis, kuris visada pasiliks su manimi.
       Atsivežtą mamos „paduškėlę“ pervilkau savu užvalkalu – net nežinau, kodėl taip pasielgiau, gal vis dėlto bijojau taip tiesiogiai susiliesti su mirtimi – juk ant šios pagalvėlės ruošiaus miegoti. Mąsčiau apie mirties slėpiningumą. Ar ji negalėjo bent kelias dienas ir naktis iki paskutinės akimirkos glaustis pagalvėlės pūkuose? Juk saugesnės ir kartu artesnės vietos nerastum. Tūnai pūkuose ir kvėpuoji dūstančių plaučių oru, klausais, kaip palengva, veik nepastebimai lėtėja širdies tvinksniai. Tūnai nematoma ir lauki žinodama, kad sulauksi, nes gyvenimas tavęs jau nebeapgaus. O naujasis užvalkalas plona gėlėta drobele atskirs mano plaukus nuo to švytinčio sidabruojančio žilų mamos plaukų pėdsako, voratinklinėmis raukšlelėmis įsispaudusio į tamsiai mėlyną senąjį užvalkalą.
       Mažoji amžina mamos sapnų „paduškėlė“, ant kurios padėjus galvą nuo šiol sapnuosiu aš, jos dukra Augustė. Gal susapnuosiu apie muzikos mokytojos vokietės laidotuves tose pačiose Panemunės Senavos kapinaitėse tokią pat saulėtą gruodžio dieną, kai viskas, ką aprėpia žvilgsnis, užklota nesutepto sniego įkapėm. Tik mamą lydėjom keli senelių namų gyventojai, kunigas ir aš, o muzikos mokytoją – visa Naujalio muzikos mokykla. Adas kategoriškai atsisakė važiuoti į „senos šykštuolės“ laidotuves, jis nenorįs iš naujo įsiminti jos veido bruožų, nes jau bebaigiąs juos visai užmiršti. Mokytoją lydėjo dešimtys buvusių jos mokinių, nors Naujalio mokykloje ji niekada nedėstė, tačiau daugelis jaunųjų muzikų pirmuosius žingsnius žengė kaip tik šios griežtos ir reiklios mokytojos namuose, tame nedideliame kambaryje su pliušiniais foteliais, senu barokiniu stalu, knygų ir natų lentynomis, su palme ir ilgalapiu fikusu kertėse. Daugelis lydinčiųjų vaikystėje buvo kopę tais sutręšusiais mediniais laiptais įsitverdami į klibantį turėklą, ypač žiemą, kai pakopos tapdavo slidžios ir niekas jų nenuvalydavo, sniego pluta prišaldavo ir kopimas būdavo panašus į Biliūno aprašytąjį kopimą į Laimės žiburį – juk už aukštų senovinių durų gyveno aukštoji muzika: Bramso, Bacho, Hendelio, Haidno, Mocarto, Čaikovskio ir visų kitų, dovanojusių pasauliui nežemiškų jausmų lobyną. Mokytoja daugelio Kauno vaikų gyvenime buvo pirmoji tikra profesionalė, įvertinusi jų muzikinius duomenis – rankų laisvumą, garso gilumą, pagaliau ir klausą. Nors šiandien žinau, kad su ta klausa įvairiai būna. Pažįstu kompozitorių, kuriantį šiuolaikinę, galbūt gražiausią Lietuvoje muziką, tačiau iš jo bandymų padainuoti paprasčiausią liaudies melodiją susidariau nuomonę, kad jis beklausis, vadinasi, kuria smegenimis, ne jausmu. Dabar juk – smegenų ir skaitmeninių technologijų amžius. Gal dėl šio savo trūkumo – tik kažin, ar jis pats tai laiko trūkumu – kūriniuose vengia bet kokios melodikos, o jeigu nelauktai pati melodija jį aplanko, tai jis kaipmat ja atsikrato sutrumpindamas ir išbarstydamas kaip manų kruopeles. Bet mokytoja klausą ypač akcentavo. Matyt, tokią jos nuostatą lėmė atlikėjos, ne kūrėjos, prigimtis. Į kapines mokytoją lydėjo dešimtys buvusių jos mokinių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, tiesa, didesnė dalis gyveno Kaune, bet nemažai įsikūrė Panevėžio, Druskininkų, Šiaulių, Klaipėdos muzikos mokyklose ir sėkmingai besidarbuodami dorybingai sensta. Kaip aš.
       Neatvyko tik mirusieji. Nors ir tai neįrodoma. Kodėl gi taip netikėtai sujudo aukštų visžalių tujų viršūnės ir pažiro spindinčios snaigės – juk nebuvo nė menkiausio vėjelio, tad kas gi sujudino tujų viršūnėles? Sutapimas kaip stebuklas. Motina pati nuvedė mane į pirmąją apžiūrą, dar net ne pamoką, ir štai juodvi ilsėsis galbūt per tokį patį atstumą, kokį turėjo nueiti mergaitė ir motina nuo Savanorių (Raudonosios armijos) ir Kipro Petrausko gatvių kampo iki Sasnausko gatvelės. Tik gaila, kad niekas šio atstumo jau nebepatikrins – tik užsisvajojus senstanti mokytojos mokinė beviltiškai bando nors mintimis suskaičiuoti žingsnius.
       Temsta. Užsikaitus kavos sėdžiu prie lango, gurkšnoju ir sklaidau Dienoraščio lapus. Neskaitau, tik šiaip leidžiu pro pirštus tą prieškarinį slidų, tarsi palakuotą didelio formato popierių. Leidžiu lyg laiko šilką, neužkliūdama už taip gerai pažįstamų motinos rašto raidžių. Ir jaučiu tokią saldžią ramybę, tarsi Senavos sniegynuos būčiau nusimetus visą gyvenimą tampytą kuprą ar akmenų naštą. Žinau, kad ši našta – mano sąžinė. Bet dabar ji nebeslegia, tik plevena beorėj erdvėj, tarytum pūkai iš mažosios motinos pagalvėlės. Susitaikymo simbolis. Gailestingumo šlamesiai. Akmuo jau nuristas į šalį, ir ta prieblandinė erdvė, per daug metų užpildyta motinos įniršiu, despotizmu, šykštumu, pykčiu, dabar – tuščia, kaip tas Evangelijos pagal Luką kapas, tik ant vaikystės stalelio guli gražiai sulankstyta sniego drobulė, kvepianti ambrozija, mira ir nardu. Nes širdis žino, kad Senavos žemėje ilsėsis tik kauleliai, o mamos balsas, alsavimas, užuojauta spindintis žvilgsnis jau susiliejo su beribe šviesa. Pasakyta: „Amžinoji šviesa jai tešviečia“, o kauleliai „Tegu ilsisi ramybėje“.
       Vartau lapus ir mąstau, kad, pradėjus skaityti šią motinos ranka prirašytą sąsiuvinį, galėsiu išgirsti jos balsą ir pasikalbėti, pasitarti, gal ir pasiginčyti, nes vaikystėje tai buvo draudžiama. Įsakymas buvo Įstatymas. Dabar įsakymų nebeliko. Dabar santarvė tarp motinos ir dukters – didžiausias ir vienintelis Įstatymas.
       Didesnės dovanos mama negalėjo palikti. Turiu nemažą biblioteką – dalis knygų priklauso Adui, mano namų filosofui, tam karvedžiui, kuris, jeigu būčiau leidus, seniai mūsų šeimą būtų nuvedęs ne į ramybės uostą, bet į Kairo priemiesčio beprotnamį ar į tą statinę, kurioje senovės Graikijos filosofas sapnuodavo Dievą su ožio ragais ir liūto letenomis. Knygų sukaupiau pakankamai ir vis dėlto PONIOS LIDIJOS DIENORAŠTIS tarp jų bus svarbiausioji knyga, nes ji kalba manosios vaikystės ir jaunystės kalba, seniai užmiršta, jai nesudarytas žodynas, kuriame būtų pažymėti ntk. (neteiktini) žodžiai. Šioje knygoje viskas  t e i k t i n a .  Įrodoma ir pagrindžiama.
       Mąstau apie tai, kad šis storas sąsiuvinis panašus į korį, kurio akutes – žodžių balses ir priebalses – lyg darbšti bitė užpildė motinos atmintis. Išėjus į gatvę ji užmiršdavo savo namų adresą, tačiau viso gyvenimo žiedadulkes išsaugojo kaip Saliamono išmintį, nepražudė nė vienos dulkės.
       Temsta. Pasikloju lovą, supurenu mažąją mamos pagalvėlę, atsigulu, prietemoje sukalbu savo pačios sukurtą maldelę, įžiebiu galvūgalyje stovinčią senovišką žalvarinę lempą žalsvu gobtuvu ir atsiverčiu pirmą PONIOS LIDIJOS DIENORAŠČIO puslapį…