Šiemet sukanka 150 metų, kai mirė vienas lyriškiausių ir galbūt ironiškiausių vokiečių poetų romantikų Heinrichas Heine. Beveik apakęs, paralyžiuotas, beviltiškai įsimylėjęs jis pasimirė Paryžiuje, savo lovoj, kurią ilgus metus vadino čiužiniu – kapu. Vieni su palengvėjimu atsiduso, kiti nusiminė.
       Maištingi jauni rašytojai laikui bėgant pamažu prisitaiko, pasidaro protingi, blaiviai mąstantys, nuovokesni. Jų kūryba tampa brandi, harmoninga. H. Heine'i tokia dalia nebuvo skirta. Net paskutinius aštuonerius metus, būdamas prikaustytas prie lovos, jis išliko maištingas, kandus, ironiškas ir tragiškai įsimylėjęs. Šiandieninėje Europoje jis beveik pamirštas, bet ir anksčiau H. Heine buvo veikiau poetų, o ne literatūros doktorantų žvaigždė.
       Poetas gimė 1797 m. Diuseldorfe, žydų šeimoje, kaip Harry Heine. Tėvas buvo ne itin sėkmingas tekstilės urmininkas, importuodavęs iš Anglijos aksomą. Sūnų jis pavadino savo draugo, verslininko iš Mančesterio, vardu. Tas neįprastas vardas gerokai apkartino H. Heine's vaikystę. Panašiu žodžiu (Harrüh!) savo kuiną ragindavo atliekų vežėjas, mėšlius Michelis.
       Dvidešimtmetis H. Heine buvo išsiųstas į Hamburgą pas savo dėdę, sėkmingą bankininką Solomoną, kad ten išmoktų verslo amato, tačiau tam H. Heine neturėjo talento gyslelės. Audinių importo firma, kurią jam įkūrė dėdė, po trijų mėnesių sulaukė varžytynių. Tada šeima nusprendė, kad Harry turi studijuoti teisę. Po kelerių metų Giotingene jis išlaikė teisės daktaro egzaminą, bet didesnės praktinės naudos iš to neturėjo. Kaip žydas valstybinėse institucijose negalėjo gauti tarnybos, negalėjo imtis ir advokato praktikos. Jam nepadėjo net apsikrikštijimas, – H. Heine perėjo į protestantizmą ir net pakeitė savo vardą, tapo Christianu Johannu Heinrichu. Jis nuolat užkirsdavo sau kelią radikaliais savo rašiniais.
       H. Heine eilėraščius pradėjo rašyti būdamas dvidešimties, nelaimingai įsimylėjęs savo pusseserę, kuri pasirinko turtingą dvarininką ir už jo ištekėjo. Jausmingi H. Heine's meilės eilėraščiai, sudėti į „Dainų knygą“ (1827), išgarsino jo vardą. Liaudiškas, dainingas jo poezijos paprastumas sužavėjo F. Schubertą, F. Mendelssohną, R. Schumanną, kurie yra parašę jo tekstams muziką.
       Jausmingą H. Heine's lyriką (knygos „Lyrinis intermeco“, „Romancero“ ir kt.) nuo sentimentalaus veltšmerco gelbėjo vis dažniau juntamas ironiškas tonas, vėliau sustiprėjęs, peraugęs į sarkazmą ar politinę satyrą.
       „Šiąnakt sapnavau kraupų košmarą. Mano brolis, gimnazistas, prasitarė, kad mano hegzametrui trūksta vienos pėdos. Ar galite įsivaizduoti ką nors baisesnio nei penkiapėdį hegzametrą? Visą naktį negalėjau užmigti – ta nelemta hegzametro eilutė atšlubavo penkiom savo pėdom ir ėmė verkšlenti, aimanuoti, vaipytis ir prašyti manęs, tiesiog reikalauti, kad grąžinčiau jai trūkstamą pėdą. Prabudau išpiltas šalto prakaito ir prisiekiau niekada nerašyti hegzametru.“
       Pėsčiomis išvaikščiojęs Harco kalnus ir Tiuringiją, 1824 m. H. Heine parašė knygą „Kelionė po Harcą“, kurioje gausu feljetoniškų įspūdžių, eilėraščių, literatūros kritikos, puikių gamtos aprašymų. Pirmas šios knygelės leidimas išėjo cenzūros apkarpytas, vėliau išleistas visas tekstas. Eilėraščių rinkinyje „Šiaurės jūra“ (1826) poetas pirmą kartą vokiečių literatūroj eksperimentavo rašydamas laisvomis eilėmis.
       Susižavėjęs prancūzų revoliucija, H. Heine ryžosi atsikratyti vokiškos cenzūros varžtų ir įsikūrė Paryžiuje. Tuo metu dažnas europietis menininkas, neapsikęsdamas priespaudos savame krašte, bėgdavo į kitą šalį.
       Ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje H. Heine jau laikomas garsiu Europos poetu. Tačiau jo politinės, religinės satyros sulaukdavo vis piktesnio vertinimo. Vokietijos leidyklos ir knygynai buvo perspėti nespausdinti ir neplatinti jo knygų, kitaip tariant, jis ten buvo uždraustas.
       Paryžiuje H. Heine buvo sutiktas kaip revoliucionierius, jam pasiūlyta tapti radikalaus laikraščio redaktoriumi, bet poetas atsisakė. Jis būdavo kviečiamas į politines sueigas, maištaujančių emigrantų, menininkų susibūrimus, tačiau neidavo dėl tuo metu neįprastos priežasties: visi vokiečių emigrantai be paliovos rūkė pypkes, o H. Heine negalėjo pakęsti tabako dūmų, – jis apskritai buvo jautrus kvapams. Poetas rašė, kad nuo tų revoliucionierių sklinda ne itin malonus kvapas, – jie kur kas geriau atrodo iš tolo.
       H. Heine simpatizavo sensimonistams, bet nenorėjo dėtis prie jokios frakcijos. Įvairias politines grupuotes jis lygino su apelsinais: „Žievę išmetu ir mėgaujuos sultimis“. Jis vienodai mokėjo įgelti ir savivaliaujantiems vokiečių kunigaikščiams, ir puritoniškiems vokiečių radikalams Paryžiuje. Pastarieji jo ironiją laikė neprincipinga, o kritiką priimdavo kaip išdavystę. H. Heine nebūtų galėjęs prasimaitinti iš savo dažnai draudžiamų rašinių, bet jis laikėsi kur kas geriau negu jo bendraminčiai, nes buvo šelpiamas nemėgstamo dėdės bankininko, o slapta – ir prancūzų vyriausybės. H. Heine bendravo su garsiąja Rothschildų šeima ir sykiu buvo artimas Karlo Marxo draugas. Į tokį savo elgesį pats žiūrėjo ironiškai: „Entuziastai niekada nebūna teisūs, o skeptikai – priešingai. Bet vis dėlto naujoves gimdo ne skeptikai, o entuziastai“.
       Visas poeto gyvenimas buvo prieštaringas, neišskiriant ir meilės potyrių. Savo gyvenimo draugę Crescenciją Mirot jis pavadino Mathilde. Jauna našlaitė, kilusi iš smulkiaburžuazinės šeimos, nesidomėjo literatūra ir vos galėjo išvingiuoti savo pavardę. H. Heine pragyveno su ja dvidešimt dvejus metus. Jų barniai ir abipusio pavydo scenos būdavo audringos. H. Heine, tapęs George Sand meilužiu (beje, jis supažindino ją su savo draugu F. Chopinu), laikinai Mathilde atidavė į merginų pensionatą, kad ji ten pramoktų kilmingų manierų.
       Garsėjantis poetas H. Heine buvo ir puikus publicistas, eseistas, novelių rašytojas, šmaikščiai valdęs stilių, mokėjęs derinti asmeninius, filosofinius, literatūrinius ir politinius motyvus. Reikšmingos jo knygos „Romantinė mokykla“, „Apie Vokietijos religiją ir filosofiją“, satyrinės poemos „Ata Trolis. Vasaros nakties sapnas“, „Vokietija. Žiemos pasaka“, poleminis kūrinys „Ludwigas Börne“ susilaukė įvairiapusės kritikos, autorius nuolat įsigydavo naujų priešų.
       Beveik dvidešimt metų poetas rašė atsiminimus ir laikė juos svarbiausia savo kūryba. Ankstyvieji jo memuarai sudegė per gaisrą motinos name Hamburge, kai ką, ypač aštrią religijos kritiką, sudegino pats. Didžioji H. Heine's atsiminimų dalis po jo mirties atiteko dėdės bankininko giminei ir dingo, išskyrus keletą drastiškų skyrių, kurie buvo išspausdinti.
       1848 m. H. Heine sunkiai susirgo. Vasario revoliucijos barikadų statytojai savo reikalams atėmė poeto vežimą, pasiligojusiam poetui su Mathilde teko pėsčiomis žingsniuoti namo per visą Paryžių. Liga vadinosi „nervų karštinė“, greičiausiai tai buvo išsėtinė sklerozė. Aštuonerius metus jis pragulėjo paralyžiuotas, vis rečiau lankomas draugų ir kolegų. Tarp keturių miegamojo sienų įsiplieskė paskutinė, galbūt stipriausia ir trumpiausia jo meilė.
       1855 m. vasarą jį aplankė Elise Krienitz. Ji atvežė vieno kompozitoriaus, poeto gerbėjo, natų, be to, norėjo pabučiuoti tą ranką, kuri parašė „Dainų knygą“.
       Mirštančio poeto aistra suliepsnojo paskutinį kartą. Elise jis praminė Mouche (Muse), parašė jai liepsningų laiškų ir eilėraščių, pilnų svilinančio meilės ilgesio ir kartaus apmaudo fizinei savo negalei, vadino ją „paskutine mano jausmingo rudens gėle“.
       Kai kunigas jam prieš mirtį, 1856 m. vasario 17 d., pasiūlė susitaikyti su Dievu, H. Heine ironizuodamas atsakė: „Nesijaudinkit. Dievas tikrai man atleis. Juk toks galiausiai ir yra jo darbas“.