Jonas Mikelinskas. ČIA IR DABAR. – Vilnius: Vaga, 2006. – 323 p.


       Dabartis kaip laiko forma nėra paranki laiką pralenkiančiai refleksijai – tai paliudytų ir J. Mikelinsko romanas „Čia ir dabar“. Abejonę sukėlė ir pasirinkta teksto kompozicijos forma – laiškai. Vargu ar rastume intymesnę ir autonomiškesnę žanro formą, reikalaujančią specifinio kalbėjimo, savito kūrybinio plano. Šiuo atveju romano protagonistės Marijonos Paunksnytės laiškai Julijonui Visbūtui primena veikiau pamfletus, išsiliejančius ilgais sudėtingais sakiniais, kuriuose daug intelektualios minties viražų, kultūrinių šifrų, o daugiausia, be abejo, laikraštinės publicistikos. Gal aš ir klystu, bet, man regis, laiškų šitaip niekas nerašo, o ir skaityti tokius laiškus – nelengvas darbas. Taigi abejonė – ir dėl romano formos, ir dėl „nepagauto“ laiko – ne tik lieka, bet, perskaičius romaną, ir sustiprėja. Gal dėl to kaltas žanras (politinis-epistolinis romanas), o ne autorius?.. Juk kiekvienas supras abiejų romano protagonistų (Marijonos ir Julijono) skausmą dėl Tėvynės piktžaizdžių: žmogaus nesaugumo, neveikiančių įstatymų, korupcijos, pereinamosios nomenklatūros įsigalėjimo ir kultūrinio valdžios neraštingumo. Tačiau vargu ar tuo galima pateisinti veikėjų kalbėjimą unisonu ir vienodą jų minčių raišką (net politinės pažiūros nesiskiria!..). Nors romane kalbama apie svarbius ir skaudžius Lietuvos piliečiams dalykus, diskusijos kibirkštis romane neįskeliama. Ir dėl labai paprastos priežasties – kūrinys turi aršų protagonistą (-ę), bet neturi stipraus alter ego. Šiuo atžvilgiu sunku pasiekti meninę teksto kokybę, taigi tenka kalbėti apie publicistinę, politinę „Čia ir dabar“ pusę ir vertę. Nepamirštant to, kad be meninės įtaigos tokia literatūra labai greitai sensta.
       Ir sensta ne tik literatūra, bet ir faktai.
       Todėl patiklaus skaitytojo neturėtų graudinti romano protagonistės išvedžiojimai apie kaimo bedarbius, kurių „stiprios rankos“, bet „silpna galva“, ir dėl sistemos bei valdžios kaltės jiems belieka tik maukti pilstuką ir spoksoti į televizorių, o prisižiūrėjus blokbasterių, elgtis kaip elgiasi „laukiniai žvėrys“ (p. 100). Vargu ar visados žmogaus prigimties silpnybes – inerciją, tingumą, motyvacijos stoką – reikia suversti netikusiai valdžiai. Juolab kad dėl emigracijos Lietuvoje atsirado tiek darbo vietų, kad įsidarbinti gali net ilgalaikiai bedarbiai. Apie perkvalifikavimo ir kvalifikacijos suteikimo kursus, kuriuos organizuoja darbo biržos, valstybės finansuojamas studentų vietas, ES remiamas žemės išmokų programas užsiminti būtų net nepatogu, juk kiekvienas tai žino, negi Marijona ir Julijonas būtų išimtis!.. Tačiau bedarbiai, matyt, jiems yra kaip kokia metafizinė nelaimėlių kasta, ir viskas. Nedarbo tema neretai manipuliuoja įvairūs politikai ir partijos, ypač prieš rinkimus, todėl kiek apmaudu, kad ši tema J. Mikelinsko romane irgi tapo savotišku emocinės manipuliacijos objektu. Manyčiau, rašytojas nuo politikuotojų ir turėtų skirtis sugebėjimu pažvelgti giliau – ne tik į ydingos sistemos struktūrą, bet ir į žmogaus prigimtį. Nes kitaip nelabai kuo skiriamės nuo gero žmogaus, duodančio tinginiui kiaušinį, o kadangi to kiaušinio prieš paduodamas nenulupa, tinginys meta kiaušinį per tvorą. Gerai dar, kad ne davėjui į kaktą!..
       Antras dalykas, kurį pavadinčiau nebe manipuliacijų, o nepelnyto sureikšminimo objektu, yra televizija (seksas, smurtas, reklama). Romaną „Čia ir dabar“ apskritai galima pavadinti rūsčia anatema televizoriui, ir kai baigi knygą skaityti, pasidaro aišku, kad niekas kitas, tik jis kaltas dėl politinio nestabilumo, kriminogeninės situacijos, negeistinų demografinių pokyčių ir moterų giminės subulvarėjimo (plikos bambos, karčiukai ant kaktos, Krekenavos dešrų reklama ir kitos baisybės). O kadangi televizoriaus atsiradimas Marijonos gyvenime – itin simboliškas (SONY atneša lietuvių kilmės amerikietis Deividas Bruktas, o Amerikia, žinoma, ne kas kita, kaip šėtono karalystė), taigi ir visos televizinės peripetijos įgauna šėtoniškumo spalvų. Nors kartais tiesiog juokinga. Štai jauna poetė ekrane įžūliai ištaria žodį „šūdas“ – ir Marijona apsipila ašaromis, nes pati tokių eilėraščių net vedama į ešafotą nerašytų. Kaži, ką čia pasakytų būrų dainius K. Donelaitis?.. Ar paprasta liaudis?.. Man regis, kad romano protagonistas Julijonas taip aukštai iškyla virš visų fiziologinių žmogaus prigimties dalykų (net geria kaži kaip keistai – lyg parazitus nuodytų!..), kad susišnekėti su juo kaip žmogumi iš kūno ir kraujo tiesiog nebeįmanoma. Julijonas apskritai primena iš antikinio marmuro iškaltą statulą, kuriai kažkas pamiršo įkvėpti gyvybę. Tėvynę, anot J. Erlicko, jis myli labiau negu moterį. Dėl tos pačios priežasties moters ir neveda, nes kur kas kilnesnė misija – vesti tautą. Su atodūsiu tenka pripažinti, kad šitokie tarpusavio santykiai gali nuvesti ir iki impotencijos.
       Šiaip jau pritarčiau protagonistams, kad pasaulis – žiaurus ir nesimokantis iš padarytų klaidų, politikai ir politika – pernelyg sureikšminti (ne kieno nors kito, o mūsų dėka), kad egzistuoja populiarioji kultūra, auga bei diferencijuojasi vartotojų klasė ir absurdo pavidalą įgauna žmogaus laisvių ir teisių sistema (pvz., ponia susituokia su delfinu, milijonierius nusiperka sklypą Mėnulyje arba testamentu užrašo turtą šuniui). Protu nesuvokiama, kad, pasmerkus fašizmą, iki šiol nepasmerkti komunizmo nusikaltimai, o komunistai neatsiprašo savo tautos žmonių už santvarkos suluošintus likimus. Kad 80 proc. amerikiečių nemano, jog japonų reikia atsiprašyti už Hirosimą ir Nagasakį.
       Peržvelgus neseną istoriją, rastume ir daugiau skaudžių dalykų, bet turbūt niekada neverta pamiršti alternatyvos. Ir tų 20 proc., kurie irgi kažką reiškia. Suvokimo, kad laiką galima reflektuoti ne tik negailestingai ir aršiai, tačiau ir su juoku pro ašaras. Prisimenant antikos išmintį: „Nieko naujo po saule“, „Sic transit gloria mundi“ ir pan. Užtat kai Marijona su Julijonu bando mane vienbalsiai įtikinti, kad šiuolaikinis blogis įvairiais pavidalais reiškiasi plikose bambose, pankų skiauterėse, diskotekose, „bliat' laikraštienoje“ (p. 140) ir sekse ir kad dėl šitokio palaidumo kalta valdžia, įdėmiai jų klausausi ir bandau įsivaizduoti pasaulį be šitų blogio formų, bet atminty iškyla tik ponai baltais kiteliais ir saliutui iškeltais penkiais pirštais. Taigi nors ir suprantamas protagonistų TVARKOS (p. 94) ilgesys, bet jis sukelia ir dviprasmiškas nuotaikas. Ypač kai žvilgteli į puslapius, kur kalbama apie R. Pakso apkaltą, „tendencingą“ A. Sakalo komisijos darbą ir finansinės oligarchijos papirktą Seimą, nuvertusį žmogų, „kuris nusistatė įvesti tvarką ir teisingumą“ (p. 155). „Šito Teisingumo ir šitos Tvarkos baisiai bijo kone visi buvusieji“ (p. 156). Senosios nomenklatūros prisitaikymo prie naujų sąlygų, aišku, nuneigti negalima, tačiau ar pats R. Paksas nėra natūrali sistemos dalis?.. Buvęs komunistų partijos narys ir DOSAAF instruktorius, vėliau – perbėgėlis iš partijos į partiją... Tokio b u v u s i o j o dar reiktų paieškoti!.. Užtat labai sunku patikėti, kad tokia besiblaškanti personalija galėtų atstovauti stabilumui ir tvarkai. Idėjų vėliavnešiai dažnai neišlaiko savo vėliavų, ir šios juos palaidoja.
       Romanas „Čia ir dabar“ autoriaus sumanytas kaip socialinio ir visuomeninio gyvenimo, politinės santvarkos pjūvis, turįs galbūt netgi filosofinę potekstę (žmogaus esaties koncentracija dabarties plokštumoje, atkertant praeities ir ateities linijas). Ir šiek tiek gaila, kad autorius šiame kūrinyje atsiskleidžia ne kaip filosofas ir mąstytojas, o veikiau kaip aistringas publicistas. Ir netgi susiformavo toks paradoksas, kad autorius pats sustingo ČIA IR DABAR plokštumos taške. Nes praeities įžvalgos, nors ir svarios, vis dėlto nepakankamos, kad išjudintų kūrinio veiksmo ir refleksijos gyvybę, o ateities įžvalgų kaip ir nėra, jei tokiomis nelaikysime teiginių, kad ES ir Amerika – sąmoningos žmonių tvirkintojos (p. 115), o finansinės oligarchijos tikslas – išlaisvinti gyvuliškuosius žmogaus instinktus (p. 142).
       Iš sustingusios plokštumos taško romaną kartais išjudina tokie epizodai, kaip Danutės Paulauskaitės prisiminimas. Skaudžios mus anksti palikusios poetės eilutės: „Valstybės slibino nešvarios plunksnos...“ (p. 199). Bet tai tiktų kultūrinių refleksijų laukui. Manyčiau, kad per asmenybes ir jų kūrybą laiko paradoksai atsiskleidžia kur kas įdomiau nei per politinio pobūdžio publicistiką.
       Pabaigai tiktų simboliškas epizodas iš romano pradžios: Julijonas primuša vaikūzą, apšlapinusį ugnį. Ir tiktų galbūt kaip tik dėl savo simbolikos, nes „realistinė“ romano pabaiga ne tik kad neįtikina, bet ir dvelkia sielvartinga serialų dvasia (palaidojęs Marijoną, Julijonas nori kapinėse pasikarti, bet jį išgelbsti senas kovų draugas: „Lietuvai reikalingi <...> gyvi partizanai“, p. 323). Rūstus atkirtis ugnies niekintojui reikštų, kad šventiems dalykams išgelbėti nepakanka žodžių: reikia trenkti šventvagiui į marmūzę. Šitą smūgį galima traktuoti kaip pilietinį nepaklusnumą, anarchijos dvasią, T. Blindos socialinio teisingumo idėjos atgimimą ir pan. Regis, kad šio epizodo ir užtenka, kad tai suprastum. O kam parašyta šitiek daug publicistinės epistolikos – ir lieka neaišku...