Pasionarumo lygiai

       Didelė pagunda pasionarus lyginti su „minią“ vedančiais „didvyriais“, o kareivius-valkatas vadinti „vedamaisiais“, bet iš tiesų istorinio vystymosi mechanizmas ne toks paprastas. Ispanų Habsburgai ir prancūzų Burbonai, išskyrus dinastijos pradininkus, kaip ir dauguma jų dvariškių, tarp kurių kartkartėm atsirasdavo tokių ministrų avantiūristų kaip Fuke ir Džonas Lo arba Manuelis Godojas, buvo nepaprasti žmonės. Tačiau idalgai ir ševaljė, negociantai ir korsarai, humanistai ir menininkai – visi jie kėlė tokią įtampą, kad Ispanijos politika XVI a. ir Prancūzijos XVI–XVII a., jei vaizduotumės ją sudedamąja etnogenezės proceso dalimi, rodė nepaprastą tų etnosų pasionarumą.
       Todėl, nepaisant, kad pasionarai dažnai vadovauja liaudies judėjimams, tiksliau juos reikėtų vadinti ne „vedančiaisiais“, o „stumiančiaisiais“, nes be pakankamo jų, nežinomybėje mirusių, skaičiaus būtų neįmanoma tradicijų, t. y. masių inercijos, sulaužyti. Tai skelbia ir keista senovinė ispanų baladė:       Dainuoja apie Olivjerą, dainuoja ir apie Rolaną.
   Bet tyli apie Surakiną, narsuolį kapitoną.
   Pašlovintas Rolanas, pašlovintas ir Olivjeras
   Pamiršo Surakiną, šaunuolį kabaljerą.


       Taigi pažymėjome tris senkančio pasionarumo laipsnius, nors, esant reikalui, dalijimas galėtų būti smulkesnis. Trečią charakteriologinį tipą teisingiau vadinti „subpasionarais“. Svarbiausia nesupainioti paminėtų tipų su klasiniais ir luominiais dariniais. Kiekvienas jų turi visus tris tipus, tik skirtingais deriniais ir įvairiomis dominantėmis. Tų santykių, tiek skaičiaus, tiek vektorių, kaitą lemia etnogenezės procesas etnoso viduje. <…>
       Absurdiškas kitas, priešingas požiūris, visus įvairių žmonių poelgius aiškinantis siekiu gauti naudos, kai pastaroji yra tik pinigai ir jiems ekvivalentiškos vertybės. Tokia vulgari subpasionaraus miesčionio pozicija dažnai pateikiama kaip materializmas, su kuriuo ji iš tiesų neturi nieko bendra. Miesčionis dažniausiai neturi fantazijos.
       Jis negali ir nenori įsivaizduoti, kad yra į jį nepanašių žmonių, kuriuos veiktų kitokios idėjos ir kurie siektų kitokių tikslų nei pinigai. Tiesioginės naudos koncepcija niekada nebuvo suformuluota, nes tada jos absurdiškumas taptų akivaizdus, bet ją, kaip savaime suprantamą, svarsto bet kuriuo atveju, net moksliniais klausimais, todėl jai reikia skirti dėmesio.


       Hanibalas ir Kartagena

       Dabar šiuo požiūriu panagrinėkime Hanibalo elgseną antrojo Punų karo metu. Barkų šeima Kartagenoje buvo viena turtingiausių. Hanibalo tėvas Hamilkaras gausino savo turtus pavergdamas Numidiją ir Ispaniją, kur faktiškai karaliavo jo sūnus Hanibalas. Karas su Roma Hanibalui jokios naudos negalėjo duoti. Priešingai, būta didžiulės rizikos. Asmeninių Hanibalo interesų požiūriu, karas jam nebuvo reikalingas, jis buvo neišvengiamas tėvynei Kartagenai. Tačiau, strėlei paklydėlei pataikius į kartageniečių karvedžio krūtinę, joks karo grobis neatstotų jo mirties, juoba kad pinigų jam netrūko. Galbūt jis vykdė bendrapiliečių valią?! Ne, kariauti jo neprašė, lemiamu metu atsisakė atsiųsti pastiprinimą ir nekentė jo taip aistringai, kaip tai gali miesčionis, jaučiantis, kad reikia kažką padaryti ne sau, o bendram reikalui. Tokiais atvejais subpasionaras nedelsdamas pradeda ieškoti kliaučių, kurios leistų jam išvengti bet kokių prievolių. Suprantama, tai visai netoliaregiška, bet žmonės ne visada numanūs, ir tai sukelia pražūtingų padarinių. Trumpiau sakant, Hanibalas turėtų sėdėti savo Hadese ir linksmintis; Kartagenos seniūnai privalėtų visomis jėgomis palaikyti savo karvedį; Numidijos raiteliai – dezertyruoti, o ne žūti už nekenčiamus kolonizatorius finikiečius; ispanų svaidyklininkai – sukilti ir susigrąžinti laisvę. Viskas vyko priešingai! Dėl to, kas atsitiko, pradingo turtinga Kartagenos punų literatūra. Buvo suarti ir apleisti slėniai Atlaso tarpukalnėse, nes šitai šaliai teko prievolė aprūpinti duona milijoninę Romą. Gelbėdamiesi nuo žiaurių romiečių, laisvę mylintys berberai pasitraukė į Pietus, ir jų būriai ištrypė dar žaliavusias Vakarų Sacharos lygumas, tapusias akmeninga dykuma. Juk Hanibalo laikais Šiaurės Sachara tekėjo upės, vaikščiojo drambliai, ganėsi arkliai, o po dviejų tūkstančių Romos ir arabų kariaunų antropogeninio poveikio metų visą šią turtingą fauną pakeitė vienutėlis kupranugaris. Jei ieškotume tokių milžiniškų etnografinių ir geografinių pasikeitimų priežasčių, paaiškėtų: Barkų šeimos pasionarumą sunkiu svoriu užgriuvo Kartagenos miesčionių subpasionarumas. Tai jis nulėmė šios šeimos pralaimėjimą kare, paskui – jos pražūtį už apgultos Kartagenos sienų, vėliau, kaip padarinys, tai baigėsi Numidijos pavergimu, dar vėliau vyko kraštovaizdžio sunaikinimas.
       Ar galėjo kitaip būti? Žinoma! Hanibalui laiku suteikta pagalba reikštų Romos griūtį, samnitų ir Cizalpių galų išlaisvinimą, dirbtinės hiperbolizuotos urbanizacijos sustabdymą, vadinasi, ir bukų bei ąžuolų girių išsaugojimą Apeninuose, vynuogynų – apie Kapują ir Tarentą, etruskų miestelių – Arno slėnyje. Galijos turtai ir Helados meno brangenybės būtų išgelbėtos ilgam, tačiau nebūtų nei Apijaus kelio, nei Karakalos termų, nei lotynų kalbos būsimųjų epochų mokyklose. Gamybinių santykių vystymasis tokiomis aplinkybėmis būtų pasukęs kitu keliu. Nesvarbu, anksčiau ar vėliau, atgyvenusią antikinę vergovę pakeistų feodalizmas. Pasionariniai pakilimai ir nuosmukiai neveikia žmonijos socialinio vystymosi, jeigu pastarąjį suprastume kaip visuomeninių ekonominių formacijų kaitą. Ir kaipgi emocija gali ką nors pakeisti sąmonės – proto – stichijoje? Tuoj pamatysim, kodėl taip yra.


       Pasionarumo išblėsimas

       BLYKSNIS IR PELENAI. Dabar galima sakyti, kad etnogenezės „paleidimo momentas“ yra staigus tam tikro skaičiaus pasionarų ir subpasionarų atsiradimas populiacijoje: pakilimo fazė – greitas pasionarių individų atsiradimas dauginantis arba dėl inkorporacijos; akmatinė fazė – pasionarų maksimumas; lūžio fazė – staigus jų sumažėjimas ir išstūmimas subpasionarais; inercinė fazė – lėtas pasionarų individų mažėjimas; obskuracijos fazė – beveik visiška pasionarų kaita subpasionarais, kurie dėl savo sandaros arba visiškai pražudo etnosą, arba nespėja jo pražudyti dar neįsiveržus kitagenčiams. Antruoju atveju lieka harmoningų asmenybių reliktas, įeinantis į jo apgyvendinto regiono biocenozę kaip viršutinė, baigiamoji grandis.
       Šią vidinę etninę evoliuciją patyrė visi etnosai. Primityviais mes juos laikome tik dėl to, kad jų neužrašyta istorija skęsta amžių migloje. Bet tokį pat vaizdą matome istorijoje, ir itin gerai tai įžvelgiama subetniniuose dariniuose, pavyzdžiui Sibiro kazokų.
       XIV a. surusėjusių chazarų palikuonys pakeitė rusišką pavadinimą „brodniki“ į tiurkišką „kazaki“. XV–XVI a. jie tapo stepių nogajų siaubu ir, perkėlę karą į Sibirą, pribaigė paskutinį jų chaną Kučiumą. Sulaukę pastiprinimo iš Maskvos valdovų, per vieną amžių jie perėjo Sibirą ir pasiekė Ramųjį vandenyną. Papildydami eiles į savo būrius jie noriai priimdavo didžiarusius, bet visada skirdavo juos nuo savęs. Rusų žemių atradėjai XVII a. buvo aikštingi, ūmūs, nenuolaidūs žmonės, nebijoję nei viršininkų, nei atšiaurios šiaurės gamtos. Nuo 1632 m., kai šimtininkas Piotras Beketovas įkūrė žiemos stovyklą prie Lenos, iki 1650 m., t. y. iki kazoko Semiono Motoros Anadyrės žygio, jie nužygiavo per Sibiro šiaurės rytus ir jasako (mokestis natūra – vert.) sabalų kailiais surinko už ne mažesnę sumą, nei konkistadorai amerikietiško aukso. Bet jau XVII a. pabaigoje jų charakteris ėmė keistis, ir, užuot rengę žygius, jie ėmė atsirašinėti: „Mūsų laivai menki, ir burės mažos. O statyti didelius laivus, kaip anksčiau, mes nebemokame“. XVIII a. Šiaurės Sibiro gyventojai rusai tarytum kristalizuojasi. Iniciatyva ir aktyvumas dingsta be pėdsakų, o narsą keičia drovumas.
       Pagaliau XIX a. kazokų palikuonys pralaimėjo čiukčiams ir tapo valstybės baudžiauninkais, kiekvieno iš pietų į šiaurę už pareiginius nusižengimus atsiųsto valdininko beteisiais vergais. Kadangi panašiai ir tais pat chronologiniais terminais pasionarumą prarado ispanų konkistadorų, prancūzų kolonistų Kanadoje (išskyrus dalį tų, kurie sumišo su indėnais), portugalų ir arabų pirklių palikuonys Indijos vandenyno baseine, o ankstesnėse epochose toks pats likimas ištiko vikingų ir helenų palikuonis, aprašytąjį procesą galima laikyti dėsningu. Išeikvota pasionarumo energija savo blyksnio vietoje palieka iš pradžių dar karštus, paskui atvėsusius ir drėgnus pelenus.
       Atrodytų, konkistadorų godumas, Aleksandro Makedoniečio išdidumas, Sulos puikybė ir aistringi Huso įsitikinimai yra vienas į kitą nepanašūs reiškiniai. Paviršutiniškai žvelgiant – taip, bet jų ir daugelio į juos panašių asmenų pagrindas vienas – pasionarumas, ir štai kodėl. Visuose pateiktuose pavyzdžiuose buvo pabrėžiama, kad pasionarumo arba impulso ypatingam aktyvumui požymis buvo būdingas ne vien asmeniui, bet populiacijai. Dėmesį pavienėms asmenybėms parodėme dėl kompozicijos, kad požymis labiau išryškėtų. Iš tiesų procesai yra sudėtingesni, nors ne tiek, kad juos būtų sunku analizuoti, pasinaudojus sistema ir nuosekliai jos laikantis.
       Iš pradžių gali pasirodyti, kad juo aukštesnis asmenybės arba sistemos pasionarumas, tuo turtingesnis visuomeninės grupės kūrybinis gyvenimas, tuo gausesnė etnoso kultūra. Kadangi Italijos Atgimimo epocha kupina talentų, būtų galima manyti, kad tai buvo etnogenezės akmatinė fazė. Tačiau XV a. italų etnosas gyvavo sunkų tarpsnį – lūžio fazę. Milane įsitvirtinę kondotjerai Viskontis ir Sforca, Florencijoje – Medičiai, Romoje – popiežiai atvirai praktikavo nepotizmą ir simoniją (pažintis ir parsidavėliškumą), Neapolį ir Siciliją valdė grubūs, karingi ir humanizmui tolimi ispanai. Visur nyko miestų, respublikų patriotizmo ir garbės tradicijos, kurios kažkada italams leido atsikratyti žiaurios vokiečių imperatorių valdžios. Ir tokio visuotinio merdėjimo metu sužydo meno ir mokslo žiedai – dailininkų Beato Andželiko ir Botičelio kūryba, humanistai Džovanis Pontano, Lorenco Bala, Marsilio Fičino ir Piko della Mirandola.
       Didysis Atgimimas (pirmoji XVI a. pusė), papuoštas Leonardo da Vinčio, Rafaelio Sančio, Mikelandželo Buonaročio, Ticiano, Ariosto ir Makiavelio vardais, vyko karų tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kuriuose Italija buvo ne dalyvė, o besigrumiančių grobuonių arena, fone. Tie karai prasidėjo prancūzų įsiveržimu į Italiją 1494 m., ir Prancūzija pretendavo valdyti Italiją iki 1525 m. Nugalėtojas, imperatorius Karolis V, įveikęs prancūzus prie Pavijos, buvo priverstas mesti kariuomenę italų pasipriešinimui malšinti. Tai buvo įvykdyta 1527 m., Roma barbariškai nuniokota.
       Ne, negalima teigti, kad italai nebandė atsikratyti savo tironų, kartais jie net naudojosi svetimšalių kariuomenių pasirodymu. Štai, 1494 m. prancūzams artinantis prie Florencijos, Medičių šeima buvo nuversta, ir valdžia atiteko dominikonų vienuoliui Savonarolai. Netapo lengviau net po Savonarolos žūties 1498 m. Vėl atnaujinta respublika pasirodė visiškai bejėgė, ir 1512 m. Medičių šeimos valdymas buvo atkurtas. Antrą bandymą atstatyti respubliką, dalyvaujant didžiajam menininkui Mikelandželui 1527 m., užgniaužė imperijos kariuomenė 1530 m.
       Antroje XVI a. pusėje Italija atsidūrė Ispanijos įtakos sferoje. 1563 m. Tridento bažnytinio susirinkimo priimti Kontrreformacijos, iš esmės – naujosios katalikybės, principai Italijoje buvo sutikti ne visuotiniu liaudies pasipriešinimu, o pavieniais intelektualų protestais. Katalikiškoji reakcija su jais lengvai susidorojo. Sudeginus Džordano Bruno, įkalinus Kampanelą ir atsižadėjus Galilėjui, atslinko visiškas nuosmukis, tęsęsis apie 150 metų. Italijos pasionarumas išseko. Kaipgi paaiškinti pasionaraus ir kultūrinio „klestėjimų“ nesutapimą?

       SILPNAS, BET VEIKLUS PASIONARUMAS. Tikriausiai be ryškių mūsų aprašytųjų pavyzdžių, turėtų egzistuoti ir silpniau pasireiškiantys variantai, kai pasionaras ant laužo arba barikados nelipa (Husas ir Sula), bet daug ką aukoja. Dėl savo tikslo. Kūrybinis Gogolio ir Dostojevskio degimas, savanoriškas Niutono asketizmas, Vrubelio ir Musorgskio lūžiai – taip pat pasionarumo apraiškų pavyzdžiai, nes mokslo ir meno žygdarbiai reikalauja tiek pat pasiaukojimo kaip ir „tiesioginis veiksmas“. Etnogenezės procesuose mokslininkai ir aktoriai taip pat atlieka svarbų, nors kitokį nei politinės istorijos veikėjų vaidmenį. Savajam etnosui jie suteikia ypatingų atspalvių, ir tokiu būdu arba išskiria jį iš kitų, arba prisideda prie tarpetninio bendravimo, dėl kurio atsiranda superetninės visumos bei kultūros. Nors ir menkesnės įtampos, bet prie pasionarų priskirtini bevardžiai gotiškų bažnyčių statytojai, senieji Rusios dailidės, pasakų kūrėjai ir pan., vidinės traukos paskatinti pasirinkti šias sunkias profesijas. Suprantama, jiems priklauso ir talentingi metraštininkai, pakliūvantys į šį mūsų klasifikacijos skyrių.
       Atkreipsime dėmesį į sąlygiškai silpnus, bet kūrybiškus pasionarinės sistemos įtampos laipsnius. Jų du: vienas – nuo pakilimo iki sistemos „perkaitimo“, kurį vadinsime „akmatine faze“, ir antras – lūžio, vainikuojančio perėjimą į fazę, kurią pavadinome „inercine“. Vaizdžiai tariant, abu mus dominantys momentai yra etninės sistemos pasionarumo augimo kreivės (plius–minus) perlinkimai, nors net nuosmukio metu iki visiško įtampos praradimo dar toli. Esant neaukštam pasionarumo lygiui, žmogaus elgsenos stereotipas ir visuomeninis imperatyvas ne tokie, kad jam pačiam nepastebint jis būtų pastūmėtas į savanorišką mirtį už pasirinktą idealų ar iliuzišką tikslą. Tačiau tokio laikotarpio etnoso pasionarios įtampos pakanka, kad tokio tikslo būtų siekiama ir nors šiek tiek keičiama jį supanti tikrovė. Štai tada, jei žmogus turi atitinkamų gebėjimų, jis atsiduoda mokslui arba menui, siekdamas įtikinti arba sužavėti amžininkus.
       Tai gali būti eilėraščiai arba paveikslai, arba teatro pastatymas – visa tai veikia įtaigius žmones ir keičia juos, nors mes šiuo atveju nekeliame klausimo, į gerą ar į blogą. Jeigu tokių sugebėjimų nėra, žmogus ima kaupti turtus, daro tarnybinę karjerą ir pan.
       Į istorines epochas, kur viešpatauja toks pasionarumo lygis, žvelgiama kaip į kultūros suklestėjimo laikotarpį, tačiau po to visada ateina vienas iš dviejų žiaurių periodų: arba, kylant pasionarumui, įvyksta jau aprašytasis „perkaitimas“, arba, jam leidžiantis, ateina nuosmukis. Pavyzdžiui, Renesansą (XIV–XV a.) pakeitė Reformacija (XVI–XVII a.), o vėliau paskui Trisdešimtmečio karo baisumus, hugenotų karus ir dragonadas (iš lot. Dragons – kavalerija, suformuota kautis pėsčiųjų rikiuotėje – vert.) bei Kromvelio „apskritagalvių“ žiaurumus, užėjo santykinai ramus laikotarpis – XVIII amžius, pagal pasionarumo lygį, bet ne vektorių, panašus į Renesansą. Iš pradžių lygis kilo, paskui, po kataklizmų, leidosi. Vadinasi, pasionarų procentiškai sumažėjo, o į jų vietą atėjo žmonės, pirmenybę teikę saugumui, bet ne rizikai; kaupimui, bet ne greitai sėkmei; ramiam ir sočiam gyvenimui, bet ne nuotykiams. Jie buvo nei geresni, nei blogesni už pasionarus, tiesiog jie buvo kitokie. Šis procesas niekada nebuvo užfiksuotas jokiuose šaltiniuose, jis tapo aiškus tik plačiai lyginant epochas ir šalis. Jį galima aprašyti tik etnologijos įrankiais etninės istorijos ribose.
       Tačiau ar galima pasakyti, kad menkesnės įkaitos pasionarai – dailininkai, poetai, mokslininkai, samdiniai ir pan. – neturi vaidmens etnogenezėje arba, kad jų vaidmuo mažesnis už karvedžių, konkistadorų, ersiarchų arba demagogų? Ne, jis ne mažesnis, bet kitoks. Mes įrodėme, kad net didelės pasionarinės įtampos asmenybės nieko negali padaryti, jeigu neranda atgarsio tarp savo bendragenčių. Ir kaip tik menas yra atitinkamos nuostatos instrumentas, jis verčia širdis plakti unisonu. Todėl galima tvirtinti, kad Dantė ir Mikelandželas italų etnoso integracijai nuveikė nemažiau negu Cezaris Bordžija ir Makiavelis. Tad ne veltui Homerą ir Heziodą helenai garbino kaip ir Likurgą ir Soloną, o senovės persai Zaratustrą vertino labiau už Darijų I Histaspą. Kol pasionarumas skverbiasi į etnosą nevienodomis dozėmis, vystomasi, ir tai reiškiasi kūrybiniais pasiekimais; bet kadangi negali būti poeto be skaitytojo, mokslininko – be mokytojo ir mokinių, pranašo – be kaimenės, o karvedžio – be karininkų ir kareivių, vystymosi mechanizmą lemia ne vienos ar kitos personos, o tam tikrą pasionarinės įtampos laipsnį turinčio etnoso sisteminis vieningumas.
       Persistentinių etnosų (tai – statiški, reliktiniai, etnosai, praėję visas etnogenezės fazes ir galintys nekisdami egzistuoti labai ilgai ir lengvai žūti dėl išorės poveikio – vert.) nariai turi daugybę dorybių, kurias labai vertina kaimynai bei keliautojai, šlovinantys naujai „atrastus“ indėnus, polineziečius, eskimus, tangutus, evenkus ir ainus. Anatomiškai ir fiziologiškai jie visiškai prie savo arealo kraštovaizdžio prisitaikę visaverčiai žmonės, tačiau pasionarios įtampos jie turi tiek mažai, kad etnoso vystymosi procesas yra užgesęs. Net tarp jų atsitiktinai gimęs pasionarus individas ieško būdo pasireikšti ne tėvynėje, o pas kaimynus: pavyzdžiui XV–XVIII a. albanai darė karjerą arba Venecijoje, arba Stambule. Dar menkesnis šiuolaikinių bušmenų, vedų, goncų ir majų palikuonių Jukatane pasionarumas. Dar žemiau – apatija, t. y. išsigimimas ir žūtis, bet tai jau teorinė ekstrapoliacija, nes tikrovėje kaimynai su silpstančiu etnosu spėja susidoroti greičiau, negu šis miršta.
       Iš to, kas pasakyta, aišku, kad sunkiausias etnoso gyvenimo laikotarpis yra lūžis – perėjimas nuo akmatinės pasionarumo įkaitos fazės prie racionalaus inercijos šeimininkavimo, o vėliau – prie nemąslios homeostazės ramybės. Tikslai ir uždaviniai dar tie patys, tačiau jėgos senka. Didėja harmoningų ir subpasionarių žmonių nuošimtis, menkinamos arba visiškai niekais paverčiamos kūrybingų ir patriotiškų veikėjų pastangos, jie imamai vadinti „fanatikais“. Kaip tik vidinio „savųjų“ palaikymo stoka lemia etnosų pražūtį nuo negausių, bet pasionarių priešininkų. „Sergėkis abejingųjų“, – prieš mirtį yra pasakęs vienas XX a. rašytojas.
       Prieš tai buvo kalbama, kad etnosui žūvant tiek dėl išnaikinimo, tiek dėl asimiliacijos, pirmiausia supaprastėja jo vidinė struktūra ir nuskursta jo elgsenos stereotipas.
       Vidutinybė, savo terpėje naikindama ekstremalius individus, atima kolektyvui būtiną rezistentiškumą ir pati tampa kaimynų auka, išskyrus retus atvejus, kai kalnai arba dykumos tampa paskutine izoliuoto relikto užuovėja.

       BASTARDAI (Viduriniais amžiais – valdovų nesantuokiniai vaikai, – vert.). Jeigu pasionarumo, kaip ekstremalaus požymio, praradimo procesas vyktų ne socialiomis sąlygomis, jis būtų greitas, akivaizdus ir nerezultatyvus. Tačiau esant sudėtingoms etninės istorijos kolizijoms, nuolat santykiaujant su visuomeniniais ekonominiais procesais pasionarumo praradimo vaidmuo ir reikšmė kiek išblunka. Todėl vėl grįžkime į istoriją ir, kad išvengtume nesusipratimų dėl lemiamų faktų stokos, pasitelkime pavyzdžius iš gerai ištyrinėtų epochų.
       Vakarų Europos pasionarus žudė kolonijinė karštinė – nes iš Ost ir Vest Indijos mažai kuris sugrįždavo – ir sifilis, duodantis nevisaverčius palikuonis. Sifilis smogdavo žmonėms pasirinktinai. Labiausiai dėl jo kentėjo jūreiviai ir kariai. Anais laikais jie buvo arba savanoriai, arba „valkatos-kareiviai“, t. y. subpasionarai. Inertiška miestų ir kaimų gyventojų dalis nuo šių dviejų blogybių kentėjo mažiau, nes mažėjo ir pasionarinė sistemos įtampa. Tačiau šis procesas vyko lėčiau, nei buvo galima tikėtis. Buvo viena aplinkybė, kuri trukdė pasionarumui mažėti.
       Reikalas tas, kad prieš žūdamas pasionaras suspėdavo per atsitiktinius ryšius populiacijoje pasėti savo genofondą. Į kruviną mėsmalę jaunuolį stumiantis veiklos troškimas jo amžininkėms kėlė susižavėjimą, išreiškiamą joms prieinamomis priemonėmis. Aukštos pasionarinės įtampos laikais visuomenės nuomonė panelių už tai labai griežtai nesmerkė; šventeiviškumas atsirado kartu su pasionarumo atvėsimu. Viduramžiais žodis „bastardas“ nebuvo įžeidžiantis. Prancūzijos konetablis prie Karolio VII Diunua buvo vadinamas princu-bastardu, ir tokių kaip jis buvo daug. Šimtamečio karo metu nesantuokiniai didikų ir miestiečių luomo merginų sūnūs, vadovaudami „baltųjų būriams“, sudarytiems iš valkatų-kareivių, t. y. subpasionarų, užkariaudavo sau ir riterišką pagarbą, ir dvarus. Tie būriai „būdavo sudaryti iš neturtingų, bet nepalaužiamų, stiprių žmonių, tiek savo šalyje, tiek už jos ribų ieškančių naudos tik sau“.
       Dar paprasčiau buvo Rytuose. Poligamiją praktikuojantys arabai, turkai, mongolai visus, net vaikus nuo belaisvių, laikė „teisėtais“. Skirtumas tarp pirmosios žmonos ir sugulovių vaikų buvo daromas tik paveldint sostą, o gyventojų daugumai tai neturėjo reikšmės. Moterys turi tiek pat galimybių pernešti genus kaip ir vyrai, jos būna tiek pat pasionarios, todėl pirminio genofondo išplovimas haremuose sukeldavo mažiau skausmingų etnosocialinių sistemų pasioanarios įtampos variacijų negu Europoje.
       Dėl tokio elgsenos stereotipo pasionarumo požymis kito. Tai keičia nuomonę, kad pasionarumas būdingas tam tikrai klasei. Jeigu atsitiktinės aplinkybės ir gali pagimdyti tokį sutapimą, tai jau kitoje kartoje jis bus pažeistas (net esant veiksmingai dorovės policijai): vadinamieji „neteisėti“ vaikai, patekę į kitas socialines grupes, elgsis pagal savo pasionarumo lygį, paveldėtą iš tikrųjų, o ne juridinių protėvių.
       Pavyzdžiui, Prancūzijoje iki XVII a. diduomenė nebuvo uždara kasta. Praktiškai kilminguoju galėjo tapti bet kuris energingas karaliui tarnaujantis žmogus. Rišeljė įsakas tokią padėtį kiek apribojo: pasibaigus karams su hugenotais, pasiskelbęs bajoru privalėdavo nurodyti keletą protėvių bajorų kartų. Ir ką gi?.. Prie Liudviko XIV beveik visi ministrai, ne vienas pasižymėjęs kariškis ir visi didieji rašytojai (išskyrus Feneloną, Larošfuko ir madam Sevinjė) pasirodė esą ne bajorai, o buržua. Pirmaisiais feodalinėje karalystėje jie tapo dėl savo dalykinių savybių, kurių tikriausiai neturėjo jų „teisėti“ protėviai; mat jie būtų irgi iškilę prie Pilypo Gražiojo arba Karolio Išmintingojo, kai karališkoje tarnyboje luominių apribojimų nebuvo. Iš tiesų, jei pasionarai burtųsi į vieną socialinę grupę, pirmas kruvinas karas sunaikintų visą pasionarų populiaciją ir beprasidedantį etnogenezės procesą nutrauktų jau pirmoje fazėje. Šito, kaip matome, nėra.
       Dažnai matomas etninės regeneracijos reiškinys – etnoso struktūros atsistatymas po sukrėtimų. Štai tada tėvynės gelbėtojai parodo pasionarumą, panašų į tą, kokį turėjo įkūrėjai ir nepalyginamai didesnį nei tas, kokį turėjo jų teisėti protėviai. Bastardų buvo visose epochose ir visose šalyse, nors jų pasirodymą šaltiniai fiksavo retai. Tačiau tai neduoda pagrindo manyti, kad jų nebuvo. Etninės regeneracijos mechanizmas yra toks. Tarp etnosą sudarančių subetnosų vienas yra iniciatyvesnis, vadinasi, ir vadovaujantis. Jo individų pasionarumas pasireiškia veikla, todėl pasionarumo iššvaistymo procesas vyksta greitai. Jis papildomas iš kitų subetnosų, bet egzistuoja ir priešinga srovė: pasionarumo genofondas visoje populiacijoje išbarstomas nesantuokiniais ryšiais, ir kūdikis lieka savo subetnoso, tiksliau – savo motinos, aplinkoje. Todėl sistemos pasionarumo praradimas sulėtėja. O kai savo galimybes išnaudojęs vadovaujantis subetnosas žlunga, vienas periferinių subetnosų perima estafetę ir benutrūkstąs etnogenezės procesas tęsiasi. Šito nebūtų, jei santuokiniai ryšiai būtų reglamentuoti, nes kūdikį tėvai privalėtų neštis į žmogiškųjų aistrų pragarą, kur jam atitektų ir jų pasmerkimo dalis. Genealogijos praradimo kaina jis išsaugodavo gyvybę.
       Suprantama, kiekviena etnoso regeneracija sukelia kultūrinį postūmį, tačiau tik toje pačioje sistemoje, – taip etnosas pratęsia intensyvaus kultūrinio gyvavimo, o ne besparnio egzistavimo, laikotarpį. Vis dėlto šito pakanka, kad džiaugtumėmės instinktų deriniais, kurie laužo elgsenos normatyvus. Gamta stipresnė už žmonių užmačias.



       Kas vienija etnosus

       Atsakę į klausimą apie etninio kūrimosi dinaminę prigimtį arba etnogenezę, aptikome nemažiau svarbią problemą: kokia etninio stabilumo priežastis? Juk daugelis etnosų egzistuoja reliktinėje būsenoje esant tokiam silpnam pasionarumui, kad jį galima laikyti lygiu nuliui. Tokie yra bušmenai, australiečiai, pigmėjai, žemaūgiai Dekano negroidai, paleoazijatai ir pan. Dar daugiau yra pavyzdžių apie visaverčius šiuolaikinių mažų tautų forma egzistuojančius etnosus, kurie tik palaiko savo gyvenimo būdą kartkartėm iš savo tarpo išskirdami pasionarus, kokiais buvo jų protėviai. Tokio pasionarumo pavyzdžiu galėtų būti Skandinavijos šalys arba Nyderlandai.
       Susikurta materialinė bazė, valdymo patirtis ir kiti socialiniai bei techniniai veiksniai atlaiko nuosmukio tendencijas. Kadangi per savo gyvavimo laikotarpį etnosas funkcionuoja kurios nors superetninės sistemos ribose, tarp jo ir supersistemos elementų vyksta „energetinė“ apykaita. Tai lemia pasionarumo lygio svyravimus. Vadinasi, išorinės etnoso ryšių sistemos funkcionavimas gali tiek paspartinti, tiek sulėtinti vystymąsi arba atvesti į pražūtį, jei apykaitos dydis viršija tam tikrą kritinę reikšmę, skirtingą įvairiais etnoso gyvavimo momentais.
       Dabar galime paklausti: kas vienija skirtingus, dažnai vienas į kitą nepanašius žmones į visumą, vadinamą etnine? Kitoje – socialinėje – atskaitos sistemoje šį vaidmenį atlieka gamybiniai santykiai, gebantys vystytis spontaniškai. Tačiau etnosams egzistuoja kita atskaitos sistema, ir istorijos mokslas, tiriantis susijusius įvykius ir jų nuoseklumą, puikiai apibūdinantis socialinių institutų atsiradimą ir išnykimą, negali atsakyti į klausimą: kodėl atėniečiui buvo artimesnis jo priešas spartietis, negu taikiai su juo prekiaujantis finikietis? Jis pažymės tik tai, kad atėniečiai ir spartiečiai buvo helenai, t. y. vieningas, nors ir suskaidytas, etnosas. O kas yra etnosas ir kaip susiję jo nariai? – istorija į šį klausimą neatsako. Vadinasi, reikia kreiptis į gamtą.
       Jau žinome, kur slypi skirtumai tarp etninės istorijos (gamtos jėgų apraiškos) ir žmogaus rankomis bei protu sukurtos kultūros istorijos. Gyvenimas blyksteli ir baigiasi mirtimi, kuri suvokiama kaip natūrali proceso, net troškimų, pabaiga, ypač jeigu ji ateina laiku ir neskausmingai. Štai kodėl visi biosferos procesai yra nutrūkstami (diskretiški), o nenutrūkstamas vystymasis neturi nei mirties, nei gimimo. Kultūros istorijoje viskas priešingai. Rūmai ir šventovės statomi ištisus metus; kraštovaizdžiai rekonstruojami šimtmečius; mokslo darbai ir poemos kuriami dešimtmečius… Ir vis tikintis nemirtingumo. Viltis pateisinama: žmogaus kūriniams skirta ne mirti, o lėtai sudūlėti ir pasimiršti. Kūriniuose nėra asmeninio pasionarumo, tėra jo kristalai, formos kūrėjų, t. y. žmonių, tiksliau – jų jausmų liepsna ir aistra, sudėtos į inertišką medžiagą. Deja, šie kristalai negali vystytis ir keistis, nes jie iškrito iš biocenozės konversijos. Teisė numirti – gyvybės privilegija!
       Kaip tik dėl to etnosų sukurtos kultūros pergyvena save ir klaidina archeologus, kurie kūrinius tapatina su kūrėjais ir ieško analogijų tarp daiktų ir žmonių. Ta pagunda dar pavojingesnė, nes, pasionarams pasitraukus iš populiacijos, ten lieka daug žmonių ir dar daugiau daiktų bei tam tikrų idėjų. Šitaip kultūra tarytum užgesusi žvaigždė apgauna stebėtoją, kuris regimybę laiko tikrove. Tačiau perėjimas nuo aprašymo prie fenomeno paaiškinimo verčia naudotis kitu tyrimo aparatu – hipoteze, t. y. neįrodomu, bet visus žinomus faktus atitinkančiu ir jų sąryšį paaiškinančiu teiginiu. Čia mes jau pereiname į gamtos mokslų sritį.