Vladui Braziūnui – Latvijos literatūrinis apdovanojimas. Latvijos 2005-ųjų Literatūros metų apdovanojimas paskirtas Vladui Braziūnui už gyvenimo indėlį į literatūrą. Lietuvių rašytojas įvertintas už pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstus itin reikšmingus latvių poezijos rinkinius – U. Berzinio „Vabzdžių žingsniai“ (1997 m., kartu su K. Nastopka ir S. Geda), K. Skujenieko „Aš esu toli viešėjęs“ (2004 m., kartu su J. Strielkūnu ir S. Geda), J. Ruokpelnio „Lyrika“ (2005) – ir latvių poetų kūrybos publikacijas periodiniuose leidiniuose.
       Mallarmé nuo Volgos. Vasario pabaigoje eidamas 72-uosius metus mirė garsus čiuvašų poetas Genadijus Aigi.
       Keturiolikmetis G. Aigi pirmąkart perskaitė V. Majakovskį, ir šio rusų poeto avangardinė tradicija tapo pagrindiniu čiuvašų literato poetikos orientyru. Poetinis debiutas įvyko tais pačiais metais, kai G. Aigi buvo išmestas iš Literatūros instituto už knygą, griaunančią socialistinio realizmo pagrindus. Rusiškai rašyti pradėjo paskatintas B. Pasternako. Iki 1987 m. G. Aigi rusiški eilėraščiai buvo spausdinami tik užsienyje. Rusijoje jo kūriniai pradėti leisti tik 1991 m. Tuomet ir prasidėjo jo talento pripažinimas: G. Aigi tapo Čiuvašijos liaudies poetu, B. Pasternako, Prancūzijos, Petrarcos ir kitų premijų laureatu. G. Aigi, išvertęs į čiuvašų kalbą prancūzų poezijos antologiją (nuo F. Villono iki mūsų dienų) buvo pramintas „Mallarmé nuo Volgos“.
       G. Aigi yra dalyvavęs mūsų Poezijos pavasariuose. 2004-aisiais Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengtas G. Aigi kūrybos vakaras. 1984 m. jis gyveno Dovainonių kaime (netoli Rumšiškių) ir parašė eilėraščių rinkinį, vienintelį paskirtą svetimai šaliai – Lietuvai. G. Aigi kūrinių į lietuvių kalbą yra vertęs S. Geda.
       Brolių Grimmų pasakos šalia M. Lutherio Biblijos. UNESCO brolių Grimmų pasakas paskelbė žmonijos kultūros paveldu. XIX a. pradžioje išleistas rinkinys tapo pačia žymiausia ir skaitomiausia pasaulyje vokiška knyga, dabar užėmusia garbingą vietą šalia M. Lutherio Biblijos. Brolių Grimmų pasakos išverstos į daugiau kaip 160 kalbų. Šių pasakų kūrėjų muziejuje Kaselyje saugomas pirmasis 1812 m. išleistas „Vaikų ir šeimos pasakų“ leidimas su pačių autorių graviūromis ir komentarais.
       Umberto Eco. „Mokytojo vaidmuo“. Italų literatūros vertėja Inga Tuliševskaitė lietuvių skaitytojus supažindina su filosofo, mokslininko, rašytojo U. Eco menine ir intelektualine kūryba (romanai „Vakarykštės dienos sala“, „Rožės vardas“, „Baudolinas“, „Fuko švytuoklė“, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, studija „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje“). U. Eco, vieną žymiausių šiuolaikinių semiotikų, pasirodo, domina ne tik galimi įvairūs kodai ir ženklai, simboliai ir paslaptingos prasmės, bet ir kaip teisingai skaityti knygą. Kitomis kalbomis plinta jo mokslinis pasakojimas „Mokytojo vaidmuo“ apie tai, kaip rašytojas formuoja savo skaitytoją, o skaitytojas – rašytoją.
       „Saddamo artimųjų ratas“. Ala Baširas – ne tik medikas, daugiau nei dvidešimt metų buvęs asmeniniu Irako prezidento S. Husseino gydytoju, bet ir žymus kultūros veikėjas. Jo paveikslai ir skulptūros buvo eksponuojami Artimuosiuose Rytuose, Europoje, JAV, Rusijoje. Šio irakiečio vardą pasaulyje garsina ir memuarų knyga „Saddamo artimųjų ratas“, parengta talkinant norvegų žurnalistui Larsui Sigurdui Sunnanai. Kaip pažymi literatūrologai, A. Baširo prisiminimų privalumas – ne istoriniai vaizdai, irakiečių kančios per Irano–Irako karą, bet knygos herojų portretai, pasakojimas apie jo dėdės antisemito Kairallacho knygą „Tie, kurių neturėjo sukurti Alachas: persai, žydai ir musės“.
       Teisę publikuoti šią knygą jau nusipirko 15 leidyklų, o „Discovery“ ir BBC-2 filmuoja serialą „Saddamo namas“.
       Nobelio premijos laureato – nespausdinti. Britų laikraščio „The Sunday Times of London“ redakcijos darbuotojai dviejų garsių autorių knygų ištraukas išsiuntė dvidešimčiai leidyklų ir agentūrų. Viena ištrauka buvo iš Bukerio premijos laureato S. Midltono romano „Laisvadieniai“, kita – iš 2001 m. Nobelio premijos laureato V. S. Naipaulo kūrinio „Laisvoje valstybėje“. Tik viena leidykla pasiūlymą priėmė, kitos atsisakė spausdinti „tokius“ autorius.
       „Mūsų dienų žmonės jau beveik nebesupranta, kas yra geras romanas“, – sakė S. Midltonas, o V. S. Naipaulas pridūrė, kad talento reikia ne tik rašyti, bet ir skaityti bei suprasti, kas parašyta.
       „Finegano šermenys“ kreditan. Airijos nacionalinė biblioteka sumokėjo per milijoną eurų už iki šiolei nežinomą J. Joyce'o rankraštį, rastą Prancūzijoje. Tai romano „Finegano šermenys“ apmatai. Keturi iš šešių rankraščio puslapių rašyti žmonos Noros ranka. J. Joyce'as diktavo tekstą žmonai, nes 1923 m. labai pablogėjo rašytojo regėjimas.
       Šį bibliotekos pirkinį finansavo vienas Airijos bankas, kuris suteikė nacionalinei bibliotekai kreditą.
       Skaitymas pagal britus ir kinus. „The Guardian“, remdamasis organizacijos „Public Lending Right“ tyrimo duomenimis, praneša, kad 2005 m. britų bibliotekų skaitytojai daugiausia skaitė detektyvus ir trilerius: septynios iš dešimties knygų priklausė šiems žanrams. Prieš metus skaitytojų pomėgiai buvo kitokie: devynios iš dešimties skaitytų knygų buvo romantinio turinio.
       Pasirodo, ir kinai labiau mėgsta įtempto veiksmo, aštrių konfliktų trilerius. Pernai sumažėjo verslo ir mokomosios literatūros paklausa, o vaikų ir kompiuterinė literatūra sudarė ketvirtadalį grožinės literatūros pardavimų apimčių.
       Korinis ryšys ir literatūra. Japonijos abonentų nenustebinsi technologijų naujovėmis. Neseniai kelios kompanijos pasiūlė mobiliųjų telefonų savininkams skaitymo paslaugą. Šiai paslaugai teikti atidarytos specialios elektroninės bibliotekos su kelių šimtų knygų saugyklomis: nuo klasikos, šiuolaikinių populiarių kūrinių iki literatūros, parašytos specialiai platinti koriniu ryšiu. Už nedidelį mokestį tekstas persiunčiamas į aparatą ir saugomas jo atmintyje.
       Tyrimas atkleidė, kad daugiau nei pusė „korinių knygų“ skaitytojų yra moterys, dauguma jų skaito namuose.
       „Haris Poteris“ skaičiais. Jeigu ant žemės paviršiaus išklotume visas knygas apie Harį Poterį, tai jos uždengtų visą Braziliją. Išrinkus taškus ir kablelius ir juos sudėjus į vieną eilę, jie du kartus apjuostų Žemę. Turkų matematikams pabandžius J. K. Rowling pajamas pakeisti į turkų liras, sprogo universiteto kompiuteris, 30 metrų spinduliu išmušdamas namų langus...
       Vietoj „Da Vinčio kodo“ – dieta. Australijoje vasarį iš perkamiausių knygų lyderių buvo išstumtas ir „Haris Poteris“ , ir „Da Vinčio kodas“. Jų vietą užėmė knyga, propaguojanti lieknėjimą – maitinimąsi vien liesa mėsa. Šios knygos leidybai pritarė Australijos mėsos ir gyvulininkystės pramonės įmonės, tačiau daugelis dietologų ją paskelbė kenksminga ir pavojinga.
       Ištarmės apie postmodernizmą. Pigūs šios stilistinės pakraipos triukai kuria atitinkamus jos vertinimus. W. Welshas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ taip žvelgia į postmodernizmą: „Reikia sukryžminti libido su ekonomika, išskaičiavimą su cinizmu, nepamiršti ezoterizmo ir simuliacijos, įdėti dar šiek tiek naujojo amžiaus ir apokalipsės – ir postmodernistinis hitas jau baigtas“. Skaičiau ir tokią vieno literatūrologo mintį: postmodernistas – tai neraštingas modernistas...

       PARENGĖ A.VALIONIS