„Dingęs knygos pasaulis“ – tokią paantraštę turi 2005 m. išleista knygotyrininko, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Pacevičiaus monografija „Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 metais“ (leidykla „Versus Aureus“). Tokiu pavadinimu vyko jos pristatymas Rašytojų klube vasario 9-ąją. Vakarą vedęs literatūrologas Virginijus Gasiliūnas kvietė kalbėtis iškart dviem temomis – apie A. Pacevičiaus studiją bei apskritai knygos ir skaitymo padėtį tiek XIX a., tiek šiandien.

       Renginyje kalbėjusieji (knygotyrininkas Domas Kaunas, senosios Lietuvos literatūros tyrinėtojas Sigitas Narbutas, skaitybos specialistė Vita Mozūraitė, literatūrologė Loreta Jakonytė, redaktorė Margarita Dautartienė) pabrėžė, jog A. Pacevičiaus monografija yra novatoriškas, su archyvaro kruopštumu ir archeologo užsispyrimu parengtas, didelės mokslinės vertės veikalas. Kartu dėl įtaigaus ir sklandaus dėstymo būdo prieinamas ne tik akademinei, bet ir platesnei auditorijai.

       Knyga radosi iš noro atkurti pažeistą istorinę atmintį, rekonstruoti reikšmingą XVIII a. pab.–XIX a. Lietuvos kultūros sluoksnį, „atrasti“ knygos pasaulio dalį, kuri tuo metu aktyviai funkcionavo kolektyvinėje sąmonėje, tačiau caro valdžios buvo kryptingai naikinama. Gausia archyvine medžiaga dokumentuotas tyrimas apie ilgametę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynų knygos kultūrą ir jos paveldą XIX amžiuje paremtas tarpdisciplinine žiūra (derinamos knygos sociologija, kultūrologija, mentaliteto studijos ir kt.), todėl nesitenkinama knygų registru (nors bibliotekų rinkiniai išsamiai aprašomi, smulkiai išskaičiuojami, lentelėse suklasifikuojami), bet siekiama jį interpretuoti plačiame politiniame, socialiniame, kultūriniame kontekste. Knyga nagrinėjama ne kaip inventorinis faktas, bet kaip „studijų ir įkvėpimo šaltinis“, o vienuolyno biblioteka laikoma įtakinga socialine ir religine institucija.

       Dėmesį fokusuodamas į knygos fenomeną, kartu A. Pacevičius aprėpė kur kas plačiau: monografijoje atskirais skyriais aptariama vienuolynų kilmė, struktūra ir raida, detaliai išdėstomas vienuolynų bibliotekų turinys, veiklos formos bei istorija (fondai, komplektavimo principai, mecenavimas, patalpos, įranga, bibliotekininko statusas, leidinių skolinimo tvarka, skaitytojų interesai ir t. t.), ypač daug žinių pateikiama apie Troškūnų bernardinų biblioteką. Kultūros reiškiniai glaudžiai susiejami su krašto politine situacija, išryškinamos carinės valdžios pastangos kultūrą žlugdyti, o vienuolijų – ją išlaikyti (antai kristalizuojantis lietuvių kultūriniam sąjūdžiui vienuolynuose buvo atgijęs knygų, tarp jų ir lietuviškų, perrašinėjimas). Polemizuojant su ligšioliniais senosios kultūros tyrinėjimais, tikslinamas vienuolijų, kaip lenkiškos kultūros nešėjų, įvaizdis. Studijoje esama labai daug įdomios konkretikos (todėl ji vertinga ir pažintine prasme). Pavyzdžiui, atskleista, su kokia aistra to laiko žmonės skaitė knygas – ginčydamiesi, drįsdami refleksijas užrašyti ne tik savo, bet ir bibliotekos knygų paraštėse (nuo „meluoji, knyga“ iki minties apie autoriaus sudeginimą). Anuometinės vienuolynų bibliotekos išduodamos knygas reikalaudavo palikti piniginį užstatą ar gauti aukštesniųjų leidimą, o knygų savininkai savo turtą bandydavo apsaugoti įrašydami įvairių grasinimų („užkeikimų“), pavyzdžiui, kad knygos pagrobėjui varnai akis iškapos.

       Ypatingo vakaro dalyvių dėmesio sulaukė monografijos skyrius apie skaitymo kultūrą XIX a. Lietuvos visuomenėje. Rekonstruodamas vienuolių ir pasauliečių skaitymo praktiką, tyrinėtojas įvertino socialines aplinkybes bei psichologinius veiksnius. Pasak jo, ano meto vienuolių skaityba sutapo su vadinamąja „skaitymo revoliucija“, kurioje intensyvųjį skaitymą (kai maksimaliai gilinamasi į vieną veikalą) laipsniškai keitė ekstensyvusis (imamasi gausios ir įvairios lektūros). Domėjimasis knyga kartais prasilenkdavo su regula (pavyzdžiui, tarp vienuolių paplitusi bibliofilija), o siekis suprasti savo laiką bei neatsilikti nuo edukacinių reikmių į vienuolių knygų lentynas rikiuodavo fizikos ir geometrijos vadovėlius ar bažnyčios kontroversiškai vertinamus Voltaire'o raštų tomus.

       Atsiliepdami į V. Gasiliūno kvietimą padiskutuoti apie dabarties skaitymą, vakaro dalyviai konstatavo, jog šiandienos skaitymo kultūroje veikia nauji veiksniai (pavyzdžiui, komercinis, rašytojo ir leidėjo įvaizdžiai, reklama, o nūdienos „internetinis individas“ bėga akimis per tekstą kitaip nei XVIII a. vienuolis), tačiau pabrėžė, kad knygos kultūra išlieka gyvybinga. Nepaisant stiprių socialinių ir kultūrinių konkurentų (interneto, daugiakanalės televizijos, pramogų industrijos ir kt.), knyga išsaugo savo vietą, išlaiko patrauklumą ir suteikia psichologinį komfortą (anot V. Mozūraitės, smagu girdėti verčiamų puslapių šiugždesį).

       Vienuolynų kultūros dalelę į akademinį pašnekesį įliejo grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ (vadovė Ž. Stonytė) pagiedotos giesmės.