Alvydas Šlepikas. LIETAUS DIEVAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 107 p.

       „Dažnai būna, kad koks pažįstamas prišokęs su kibirkštėlėm akyse pasako: „Papasakosiu tau istoriją, iš klumpių išvirsi, gatavas apsakymas“. Paprastai tai būna siužetas. Nors ir neblogas. Pasikankinus „atkrintamosiose detalių varžybose“, iš to siužeto gali išeiti nebloga XIX a. novelė. Bet jei gerai parašytą istoriją lyginsi su tobulai išaustu šilku, tai siužetas yra kokonas. Jis (kaip ir bet koks kitas mažmožis) yra tik jaukas, gundantis (pa)tirties banginį. Su siužetu normalūs rašytojai elgiasi taip, kaip vienas „Šveiko“ veikėjas patarė pasielgti su kitu knygos veikėju – siūlau jį nušauti ir tada palaidoti su derama pagarba“, – cituoju Giedros Radvilavičiūtės esė „Siužetą siūlau nušauti“ (p. 81) iš to paties pavadinimo bendro penkių autorių (Alfonso Andriuškevičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Sigito Parulskio ir Giedros Radvilavičiūtės) „romano“. Toliau – dar viena citata, tik iš kitos knygos – Alvydo Šlepiko novelių rinkinio „Lietaus dievas“ – viršelio: „Girdėjau šūvius. Kažkas įnirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje. O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?“ Per knygos pristatymą, vykusį vasario 2 d. Rašytojų klube, autorius prisipažino, jog be reikalo minėtąjį kūrybinį credo užrašė ant viršelio, dėl to jam daugelis priekaištavę. O man kaip tik šis rašytojo sprendimas – polemika su siužeto žudikais – pasirodė įdomus: taip ryškėja skirtingos literatūros kūrėjų stovyklos.
       Pokalbyje su radijo laidos „Literatūros akiračiai“ vedėju V. Gasiliūnu (2006. II. 12) novelių autorius išsidavė, esą iš pradžių knygą norėjęs pavadinti „Lietaus dievas ir kitos istorijos“, bet persigalvojęs, kadangi istorija laikoma tai, kas vyko realybėje, o jo knyga pirmiausia – išmonė. Čia slypi ir atsakymas į klausimą, kodėl novelėse nėra įvardyto tikslaus vietovės pavadinimo – Videniškių (tai – autoriaus gimtinė). Aprašomos istorijos gali vykti bet kur, bet kuriame miestelyje. Autobiografinių elementų knygoje yra, tačiau tai tik atskiri fragmentai, detalės.
       Pirmoje novelėje ritmingais, periodais banguojančiais sakiniais pristatomas miestelio erdvėlaikis:

       Abipus pagrindinės gatvės auga didžiuliai seni medžiai, kurių grublėtos šaknys raitosi žemės paviršiuje ir ardo kelio asfaltą, o pro senų, gaisrus ir karus pergyvenusių namų langus žvelgia liūdnos senutės, vakarais skamba kibirai ir mūkia karvės. Miestelio centre stovi graži renesansinė bažnyčia, kiek tolėliau – bakalėjos parduotuvė, mokykla, kurioje kasmet vis mažiau mokinių, raštinė, ant kurios visada plazda trispalvė vėliava, ir kultūros namai, jau kuris laikas tušti ir tylūs. Kiek toliau nuo centro, ant nemažo, maurais apaugusio tvenkinio kranto stovi viešoji pirtis, į kurią savaitgaliais susirenka beveik visi miestelio gyventojai – moterys penktadieniais, o vyrai šeštadieniais („Meškeriotojai“, p. 5).

       Iš šios ištraukos jau galima spręsti, jog A. Šlepikas jaučia kalbą – sakinys, viena vertus, santūrus, sakyčiau, vyriškas, o sykiu jautrus, atidus, poetiškas. Pasakoti autoriui ne tik įdomu, jam tai ir sekasi: „Lietaus dievą“ malonu skaityti. Itin pavykę dialogai ar net polilogai, – tai gana retas dalykas lietuvių literatūroje.
       Kuo A. Šlepiko pasakojimas yra savitas? Viena iš pagrindinių novelių rinkinio ypatybių – daugiabalsiškumas, kurį sukuria artistiškas pasakotojas; novelė dažnai konstruojama kaip tam tikro personažo monologas; kalbama labai skirtingų veikėjų balsais; pasakotojas tapatinasi su vienu ar kitu personažu. Iš čia pirmiausia kyla glaudus A. Šlepiko – aktoriaus ir režisieriaus – literatūrinės kūrybos ryšys su teatru – kiekvieną kartą persikūnijama vis į kitą veikėją; nyksta novelės ir pjesės žanriniai skirtumai. Knygos struktūra primena teatrui pritaikytą dramą, kurioje dramatišką sceną keičia ironiška, ironišką – tragiška, ir t. t. Panašūs struktūriniai principai būdingi ir analizuojamo autoriaus eilėraščių rinkiniams: „Taika tavo kraujui“ (1997) ir ypač „Tylos artėjantis“ (2003). Vengiama ilgėliau apsistoti ties kuria nors nuotaika ar raiškos forma (griežtesnės formos rimuotą tekstą keičia verlibras, grubesnį eilėraštį – lyriškas ir pan.).
       Nepritariu L. Jonušio ir V. Sventicko minčiai, išsakytai per knygos pristatymą Rašytojų klube, esą A. Šlepiko proza remiasi visai kitu meniniu modeliu, kita kalba nei poezija. Mano manymu, visa A. Šlepiko kūryba vientisa; išimtis galėtų būti nebent eilėraščiai, išspausdinti almanache „Svetimi“ (1994), tačiau kalti čia būtų ne poeto tekstai, o minėtos grupuotės ir jų almanacho konvencionalumas: lietuvių literatūros tradicijos ir tautiškumo parodijavimas, profaniškos, natūralistinės kalbos deklaravimas, socialinis provokavimas. Tolimesnė A. Šlepiko kūryba akivaizdžiai parodo, kad jo priklausymas „Svetimiems“ buvo sąlygiškas, neatspindėjo tikrųjų poeto įsitikinimų.
       Ne viena „Lietaus dievo“ novelė atkartoja ir varijuoja tas temas ir motyvus, kurie jau buvo išsakyti poezijoje. Tarp A. Šlepiko prozos ir eilėraščių galima rasti įdomių, netikėtų sąlyčio taškų, paralelių. Pavyzdžiui, „Brolių juodvarnių“ pradžioje pasakotojas svarsto: „Septyneri metai. Ar tai daug (septynerius metus tavęs lauksiu, o paskui ištekėsiu už kito)? Septynios žiemos ir vasaros. Sugrįžimas į būtąjį laiką? Saulė vis ta pati. Ir medžiai. Ir juodvarniai“ (p. 59). Iš esmės tas pats motyvas plėtojamas eilėraštyje „Svetimam mieste“ (rinkinyje „Taika tavo kraujui“):

septynerius metus tavęs lauksiu 
septynis šimtus plaštakių gyvenimų 
nugalint viską kas laikina nukertant viską kas laikina 
viską paliekant 

 

 
(p. 11) 

      
       Kitas pavyzdys – epizodas iš novelės „Lietaus dievas“: „Užgrojo vargonai, ir po bažnyčios skliautais supleveno mano motinos balsas. Jos aukštas, skaidrus sopranas aidėjo nuo viškų ir paskui save vedė kitus, vienas kitą papildančius moterų bei vyrų balsus, jis sklendė aukštai virš galvų, virš paauksuotų kandeliabrų, ten – kartu su žydrynės angelais, ir, rodės, tik šito nuostabaus balso jėga parklupdė visą bažnyčią. <…> Aš klūpėjau taip, kaip klūpi visi vyrai, į žemę rėmiausi kairiuoju keliu, o į dešinį, ant kurio dėdė Anglykas dar buvo užsimetęs ir kepurę, rėmiausi rankomis“ (p. 38–39). Analogiška situacija varijuojama eilėraštyje „Blunkanti freska“ (rinkinyje „Tylos artėjantis“): „mano motinos sopranas / atsimušęs bažnyčios skliaute / pasiblaško / kol aukščiausia nata prišąla // prie raudonos žiemos // <…> aš klūpau šaltoje ir apytuštėje navoje / beveik ties dangaus skliautu / gieda motinos gerklėje įsitaisęs / paukštis“ (p. 12).
       Ieškodamas taiklių minčių apie novelių knygą „Lietaus dievas“, pažeisiu savo esminius literatūrologinius principus: pacituosiu gana tikslius, paprastai į ekscesus linkusio (ar linkusių?) ir dažnai mane siutinančio (ar siutinančių?) Castor&Pollux iš „Šiaurės Atėnų“ žodžius: „Iš pirmo žvilgsnio nykus miestelio gyvenimas ima stebinti dramatiškų įvykių ir įvairialypių šekspyriškų personažų gausa. Čia nuolat kas nors nutinka, dažniausiai kas nors didžiai tragiško“ (2006 m. sausio 28, Nr. 4). Jau minėtame pokalbyje su V. Gasiliūnu A. Šlepikas prisipažino, jog nėra itin subtilus rašytojas, jam visuomet reikia smūginės istorijos. Novelių knygoje smūgį atstoja mirtis – ja baigiasi ne vienas kūrinys. Pavyzdžiui, apsakyme „Broliai juodvarniai“ mirtis tampa struktūriniu principu, įrėmina tekstą: pradžioje – žinia apie motinos mirtį, pabaigoje – kraupi brolio sūnaus Algiuko mirtis; novelėje „Lietaus dievas“ mirtis vaizduojama kaip pirmoji esminė vaiko patirtis:

       Aš buvau apie tai skaitęs, aš daug buvau skaitęs apie mirtį, pagaliau supratau, suvokiau tai, kas atsitiko, tai, kas ištiko mūsų namus, mūsų miestelį. Mane užplūdo ramybė. Baimė dingo – stovėjau ir žvelgiau į gulintį viduryje mūsų kiemo žmogų, į stovinčius ar besiblaškančius saviškius, mačiau viską labai ryškiai – kiekvieną spalvą, judesį, dėmę, daiktą, žmogų. Kažkodėl pamaniau, kad šitą vaizdą prisiminsiu ilgai, gal net visą gyvenimą (p. 48).

       Mirties patirtį dažnai lydi tyla: „Užplūdo tiršta ir limpanti prie odos tyla“ („Mėlynojo vakaro ralis“, p. 32); „Viskas tarytum niro į gličią tylos masę“ („Broliai juodvarniai“, p. 75); „Keletą ilgų akimirkų pasaulis tarsi sustojo, apmirė, nutilo visi garsai, net musės juodais taškais sustingo savo skrydžio orbitose“ („Lietaus dievas“, p. 47). Ne vienas personažas suvokia, – gyvenimas, kad ir koks tamsus jis būtų, turi pradžią ir pabaigą, todėl jų apsisprendimas – gyventi „kaip ugnis, o ne kaip pelenai...“ („Broliai juodvarniai“, p. 60).
       Recenzuodama eilėraščių rinkinį „Tylos artėjantis“, literatūrologė Donata Mitaitė teigė, jog „A. Šlepiko knyga ryškiai atspindi vertybių krizės epochoje gyvenančio, tačiau su ja nesutampančio, iš vidaus jai besipriešinančio žmogaus pasaulėjautą“ („Metai“, 2004, Nr. 1). Vienas pagrindinių klausimų novelių rinkinyje „Lietaus dievas“, – kas yra vertybė? Kuo ji virsta negailestingos realybės, prieštaringo, klystančio žmogaus akivaizdoje? Apie „Lietaus dievą“ kaip apie sugrįžimą į vertybių pasaulį yra kalbėjęs A. Kalėda per vasario 14 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusį pokalbį, skirtą 2005 m. knygų apžvalgai. A. Šlepiko prozoje ryškinamas humanistinis santykis su pasauliu, adoruojamos tokios vertybės kaip draugystė, meilė, ištikimybė, bendriausia prasme – žmogaus ryšys su žmogumi. Daugumą „Lietaus dievo“ apsakymų jungia šeima kaip vertybinis centras: novelėje „Meškeriotojai“ vaizduojama tėvo ir sūnaus aistra tai pačiai moteriai; „Broliuose juodvarniuose“ – problemiški dviejų brolių, o sykiu – motinos ir jos sūnų santykiai; „Lapėje“ – iširusi šeima ir vaiko vienatvė.
       Per knygos pristatymą Rašytojų klube V. Sventickas „Lapę“ apibūdino kaip patį sąlygiškiausią apsakymą, kurį galima palyginti su Vandos Juknaitės apysaka „Ugniaspalvė lapė“ ar Leonardo Gutausko romanu „Vilko dantų karoliai“. Pasinaudosiu šia literatūros kritiko mintimi. Visus tris kūrinius pirmiausia sieja vaiko vienatvės tema. V. Juknaitės apysakoje „Ugniaspalvė lapė“ (1983) vaizduojamas mažos mergaitės Dinutės gyvenimas internate. Lapė šiame kūrinyje ženklina „nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir nepakeičiamus dėsnius, kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti“ (p. 42). A. Šlepiko novelėje lapė atlieka panašią funkciją kaip sielavedys Hermis graikų mitologijoje – ji tarpininkauja tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio (atveda Simą pas mirusį tėvą). Ir Simą iš A. Šlepiko apsakymo, ir Šimo Tadą iš L. Gutausko „Vilko dantų karolių“ (1990) sieja netikusios motinos figūra: Šimo Tado „motina, marga miesto šarka, ilgauodegė paukštytė, <…> mieste leido žavingas švenčių ir pasiutusių karnavalų naktis, ir vaikas jai buvo ne galvoj“ (p. 6); „Padla ta miesčiunka“, „Kaipgi gali savo vaiko atsisakyt? Bjaurybė ta tavo marti...“ – apie Simo motiną kalba Klevinis ir Trota novelėje „Lapė“ (p. 82–83).
       Tarp meniškiausių rinkinio novelių išskirčiau „Brolius juodvarnius“, „Lapę“ (abu apsakymai buvo spausdinti 2005 m. gruodžio mėnesio žurnale „Metai“) ir „Lietaus dievą“. Ypač pavykusi „Brolių juodvarnių“ pabaiga – netikėtai aukščiausios įtampos taške proza virsta poezija.

       Šioje keistoje tyloje tarytum šūvio pažadinti iš kapinių medžių pasipylė į dangų juodvarniai. Jie suko ratus virš žmonių ir viršum paminklų. 

 

Broliai juodvarniai. 
Paukščiai kilo karkdami ir plakdami sparnais, 
o paskui lėtai it pelenai, 
it pelenai atgal nusileido (p
. 75–76). 

      
       A. Šlepikas gali būti ne tik geras poetas, bet ir geras prozininkas. Jis nebijo palaikyti lietuvių literatūros tradicijos (nesunkiai galima įžvelgti sąlyčio taškų su P. Cvirka ar J. Biliūnu). Apskritai, manyčiau, kad A. Šlepiko postrealistinis „Lietaus dievas“ bus įvertintas tų, kurie pavargo nuo postmodernistinių triukų (lietuvių literatūroje šie triukai dažniausiai itin pigūs). Ar autorius senamadiškas, priklauso nuo kiekvieno skaitytojo asmeninio požiūrio ar įsitikinimų. Aš manau, kad remtis laiko patikrinta lietuvių literatūros (ir ne tik) klasika kur kas geriau nei vienadieniais mūsų prieštaringos epochos skaitalais.