Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 2

       Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

 

       Kaip menininkas trokšta garbės. Graikų menininkai, pavyzdžiui, tragedijų autoriai, kūrė norėdami nugalėti; jų menas neįsivaizduojamas be varžybų: Hesiodo geroji Eridė, garbės troškimas, suteikė jų genialumui sparnus. Toks garbės troškimas pirmiausia reikalavo, kad jų kūriniai būtų aukščiausiai vertinami jų pačių akyse, pagal tai, kaip jie supranta puikumą – neatsižvelgiant į vyraujantį skonį ir bendrąją nuomonę apie meno kūrinio vertingumą; todėl Aischilas ir Euripidas ilgai nesulaukė pripažinimo, kol galiausiai išsiugdė meno teisėjus, vertinusius jų kūrinius pagal kriterijus, kuriuos patys jiems taikė. Vadinasi, varžovus jie stengėsi nugalėti pagal savo pačių vertinimą, savo pačių teisėjų sprendimu, taigi jie nori būti tikrai geresni; paskui reikauja, kad tam jų pačių vertinimui pritartų ir kiti, patvirtintų jų sprendimą. Siekti garbės čia reiškia „įgyti pranašumą ir geisti jo viešo pripažinimo“. Jei nėra pirmojo ir vis dėlto trokštama antrojo, tada kalbama apie tuščiagarbiškumą. Jei nėra pastarojo ir jo negeidaujama, tada kalbama apie išdidumą.

       Kas būtina meno kūriniui. Tie, kurie tiek daug kalba apie tai, kas būtina meno kūriniui, perdeda: jeigu jie yra menininkai, – in majorem artis gloriam4, o jei profanai – iš neišmanymo. Meno kūrinio formose, kuriomis menininkas reiškia savo mintis, kitaip sakant, jo kalbėjimo būde visada esama tam tikro aplaidumo, kaip ir bet kokiame kalbėjime. Skulptorius gali pridėti arba atmesti daug smulkių bruožų, tas pat ir su atlikėju, nesvarbu, ar jis aktorius, ar, jei kalbėsime apie muziką, virtuozas ar dirigentas. Ta daugybė smulkių bruožų ir subtilybių šiandien jam suteikia malonumą, o rytoj – ne, jie egzistuoja labiau dėl menininko, o ne dėl meno, nes ir menininkui – atsižvelgiant į griežtumą ir sau taikomą prievartą, kurių iš jo reikalauja pagrindinės minties perteikimas – kai kada reikia pyragaičio ir žaisliukų, kad nepasidarytų izlus.

       Kad pamirštų autorių. Pianistas, kuris skambina žymaus kompozitoriaus kūrinį, bus jį atlikęs geriausiai, jei klausytojus privers pamiršti autorių ir atrodys, kad jis pasakoja savo gyvenimo istoriją arba šią akimirką ką nors išgyvena. Aiškus daiktas: tuo atveju, jei atlikėjas yra ne kažkas, tai kiekvienas tą jo plepumą, su kuriuo pasakoja savo istoriją, pasiųs ten, kur ir priklauso. Vadinasi, jis turi mokėti patraukti klausytojo fantaziją. Tai savo ruožtu paaiškina visas „virtuoziškumo“ silpnybes ir kvailybes.

       Corriger la fortune5. Didelių menininkų gyvenime pasitaiko kurioziškų atsitiktinumų, kurie, pavyzdžiui, dailininką priverčia savo reikšmingiausią paveikslą užfiksuoti tik kaip skubios minties eskizą arba, pavyzdžiui, Beethoveną privertė kai kuriose didelėse sonatose (tokioje kaip didžioji B-dur) palikti tik nepakankamą simfonijos klavyrą. Šiuo atveju paskesniajam menininkui reikėtų mėginti papildomai taisyti didžio meistro gyvenimą: tarkim, tą turėtų daryti tas, kuris puikiausiai išmanydamas orkestruotės paslaptis prikeltų gyvenimui aną klavyre gyvą palaidotą simfoniją.

       Sumažinimas. Kai kuriems dalykams, įvykiams ar asmenims iš prigimties netinka būti vaizduojamiems mažais. Laokoonto grupės negalima sumažinti iki dailės niekučio, čia reikalingas dydis. Bet dar rečiau pasitaiko, kad tai, kas iš prigimties yra maža, pakęstų didinimą; todėl biografams veikiau pasiseks didį žmogų pavaizduoti mažu, nei mažą – didžiu.

       Šiuolaikinio meno jusliškumas. Menininkai dabar dažnai šauna pro šalį manydami, kad jų kūriniai turi veikti jusles; žiūrovai ar klausytojai, girdi, nevisiškai panaudoja savo pojūčius, ir kūrinys visai prieš menininko intenciją sužadina „šventą“ jausmą, kuris artimas nuoboduliui. Žiūrovai ar klausytojai pradeda būti jautrūs galbūt tada, kai menininko jautrumas kaip tik pasibaigia, taigi geriausiu atveju jie susitinka tik vienoje vietoje.
       Shakespeare'as – moralistas. Shakespeare'as nemažai mąstė apie aistras ir, matyt, dėl temperamento jam daugelis iš jų bus buvusios visai artimos (dramaturgai apskritai nėra jau tokie geri žmonės). Tačiau jis nemokėjo, kaip Montaigne'is, apie jas kalbėti, todėl savo pastebėjimus, kokios esti aistros, sudėjo į aistringų personažų lūpas; tiesa, tai neatitinka aistrų prigimties, bet jo dramos yra tokios išmintingos, kad visos kitos atrodo tuščios ir lengvai verčia jomis šlykštėtis. Schillerio sentencijos (kurių pagrindą sudaro klaidingos arba nereikšmingos įžvalgos) yra kaip tik teatrinės ir todėl daro stiprų įspūdį, o Shakespeare'o sentencijos teiktų garbę tam, kurį jis laikė savo pavyzdžiu, Montaige'iui: jose glūdi visai rimtos ir gerai nugludintos mintys, todėl nuo teatro publikos akių jos yra pernelyg toli ir per daug subtilios, todėl neįspūdingos.

       Menas būti gerai išgirstam. Reikia mokėti ne tik gerai griežti, bet ir gerai muziką pateikti. Smuikas ir didžiausio meistro rankose bus tik čirpinimas, jei patalpa per didelė; tada meistro neatskirsi nuo eilinio šarlatano.

       Nebaigtumo efektas. Panašiai kaip reljefo figūros smarkiai veikia fantaziją todėl, kad jos tarsi norėdamos ištrūkti iš sienos staiga dėl kažko sustoja, – taip kai kada ir reljefiškas, neužbaigtas minties, ištisos filosofijos pavaizdavimas būna kur kas paveikesnis už detalų išplėtojimą: čia daugiau darbo paliekama žiūrovui, jis skatinamas tai, kas taip ryškiai išsiskiria šviesos ir tamsos kontrastais, plėtoti toliau, iki galo sumąstyti ir pačiam įveikti tą kliūtį, kuri iki tol kliudė idėjai visiškai atsiskleisti.

       Prieš originalumą. Kai menas apsirengia visai nudėvėtais drabužiais, jį geriausiai atpažįsti kaip meną.

       Kolektyvinis protas. Geras rašytojas turi ne tik savo protą: jame yra dar ir bičiulių protas.

       Dvejopas nesupratimas. Įžvalgių ir aiškiai mąstančių rašytojų nelaimė ta, kad jie laikomi lėkštais ir todėl skaitomi nesistengiant; o migloto mąstymo rašytojų laimė ta, kad skaitytojas su jų kūriniais kamuojasi ir džiaugsmą, kurį patiria dėl savo pastangų, priskiria jiems kaip nuopelną.

       Santykis su mokslu. Tikro potraukio mokslui neturi visi tie, kurie domėtis juo pradeda tik tada, kai patys jame ką nors atranda.

       Raktas. Mintis, kurią žymus žmogus nepaprastai vertina nepaisydamas nereikšmingų žmonių pajuokos ir tyčiojimosi, jam yra raktas slaptiems lobynams, o šiems – tik metalo gabalas.

       Kas neišverčiama. Tai, kas knygoje neišverčiama, nėra nei geriausias, nei blogiausias jos bruožas.

       Autoriaus paradoksai. Vadinamieji autoriaus paradoksai, piktinantys skaitytoją, dažnai yra ne autoriaus knygoje, o skaitytojo galvoje.

       Sąmojis. Sąmojingiausi autoriai sukelia vos pastebimą šyptelėjimą.

       Antitezė. Antitezė – tai siauri varteliai, pro kuriuos paklydimas mieliausiai spraudžiasi į tiesą.

       Mąstytojai – stilistai. Daugelis mąstytojų rašo prastai, nes jie mums perteikia ne tik savo mintis, bet ir minčių mąstymą.

       Mintys eilėraštyje. Poetas savo mintis iškilmingai veža ritmo vežime – paprastai todėl, kad jos neįstengia eiti savo kojomis.

       Nusidėjimas skaitytojo dvasiai. Kai autorius išsižada savo talento vien norėdamas pasirodyti esąs lygus skaitytojui, tada padaro vienintelę mirtiną nuodėmę, kurios tas jam niekada neatleis, žinoma, jeigu pastebės. Šiaip jau žmogui galima kalbėti visokias negerybes, tačiau taip, kaip tai sakoma, reikia mokėti vėl sužadinti jo tuščiagarbiškumą.

       Sąžiningumo riba. Net sąžiningiausiam rašytojui išsprūsta nereikalingas žodis, kai nori užbaigti periodą.

       Geriausias autorius. Geriausias autorius bus tas, kuris gėdijasi tapti rašytoju.

       Drakoniškas įstatymas rašytojams. Į rašytojus reikėtų žiūrėti kaip į piktadarius, kurie tik rečiausiais atvejais nusipelno būti išteisinti ar įgyti malonę – taip būtų stengiamasi sumažinti knygų perteklių.

       Šiuolaikinės kultūros juokdariai. Į viduramžių dvarų juokdarius yra panašūs mūsų feljetonistai; tai – ta pati padermė žmonių, pusiau išmintingų, sąmojingų, linkusių perdėti, kvailiojančių, kartais reikalingų tik tam, kad išmone ir plepumu prislopintų nuotaikos patosą ir riksmu nustelbtų pernelyg gūdų, iškilmingą didelių įvykių varpų gaudesį; anksčiau jie tarnavo kunigaikščiams ir aristokratams, dabar – partijoms (panašiai kaip iki šiol nemaža senojo paklusnumo dalis, buvusi būdinga liaudies santykiams su valdovais, tebegyvuoja partinės dvasios ir partinės drausmės pavidalais). Tačiau ir visas šiuolaikinių literatų luomas ganėtinai artimas feljetonistams, tai – „šiuolaikinės kultūros juokdariai“, kuriems daroma nuolaidų, nes laikomi nevisiškai pakaltinamais. Pažiūra į rašytojystę, kaip gyvenimo pašaukimą, turėtų teisėtai prilygti tam tikros rūšies kvailybei.

       Graikams iš paskos. Pažinimui dabar smarkiai kliudo tai, kad visi žodžiai dėl šimtmečiais trukusio jausmų perdėjimo yra tapę migloti ir pompastiški. Aukštesnei kultūrai, kuri paklūsta pažinimo viešpatavimui (nors ir ne tironijai), reikalingas didelis jausmo prablaivėjimas ir stipri žodžių koncentracija; šiuo atžvilgiu Demosteno epochos graikai buvo mūsų pirmtakai. Visiems šiuolaikiniams rašiniams būdingas nesaikingumas; ir net jeigu jie parašyti paprastai, žodžiai juose vis tiek jaučiami kaip turį per daug ekscentrizmo. Vienintelis galintis padėti dalykas – tai logiškas mąstymas, glaustumas, šaltumas, paprastumas, net sąmoningai privedamas iki kraštutinumo, apskritai jausmo tramdymas ir nekalbumas. Beje, toks šaltas rašymo ir jautimo būdas, kaip priešingybė, dabar yra labai patrauklus: bet čia, žinoma, slypi naujas pavojus, nes staigus šaltis kaip ir staigi šiluma yra stiprus dirgiklis.

       Geri pasakotojai – blogi aiškintojai. Geriems pasakotojams būdinga tai, kad įstabus psichologinis tikslumas ir nuoseklumas – kiek jis gali reikštis veikėjų poelgiuose – dažnai stačiai juokingai prieštarauja neįgudimui psichologiškai mąstyti: tad jų kultūra kai kada atrodo itin aukšta, bet kitą akimirką – apverktinai žema. Gan dažnai pasitaiko, kad jie savo pačių veikėjus bei jų poelgius akivaizdžiai klaidingai aiškina – dėl to nekyla jokių abejonių, nors ir kaip neįtikėtinai tai atrodo. Gal didis pianistas tiesiog nesusimąsto apie technines sąlygas, kam koks pirštas geriau tinka ar netinka, kaip juos lavinti (daktilinė etika), ir daro šiurkščių klaidų kalbėdamas apie tokius dalykus.

       Pažįstamųjų kūriniai ir jų skaitytojai. Mes skaitome pažįstamųjų (draugų ir priešų) kūrinius dvejopai, nes žinojimas mums nuolat kužda: „Tai – jo darbas, jo esybės, jo išgyvenimų, jo gebėjimų požymis“, o kitokios rūšies žinojimas tuo pačiu metu stengiasi nustatyti, kokia iš viso to kūrinio reikšmė, kokio vertinimo jis nusipelno apskritai, nepaisant autoriaus, kiek jis praturtina žinojimą. Tos dvi skaitymo ir svarstymo rūšys, savaime suprantama, viena kitai kliudo. Taip pat ir pokalbis su bičiuliu tik tada bus pažinimui tikrai naudingas, jei abu galvos vien dalykiškai ir pamirš, kad yra bičiuliai.

       Ritmo aukos. Geri rašytojai kai kurių periodų ritmą pakeičia vien todėl, kad paprastiems skaitytojams nepripažįsta gebėjimo suvokti takto, kuriuo iš pradžių periodas buvo parašytas, – tad jiems palengvina skaitymą atiduodami pirmenybę žinomesniems ritmams. Toks atsižvelgimas į dabartinių skaitytojų negebėjimą jausti ritmo sukėlė ne vieną atodūsį, nes dėl to jau nemažai prarasta. Ar ir geriems muzikams nesti panašiai?

       Neišsamumas kaip meninė priemonė. Neišsamumas dažnai yra kur kas paveikesnis už išsamumą, ypač giriamojoje kalboje: jai kaip tik reikalingas smalsumą žadinantis neišsamumas kaip iracionalus elementas, kuris klausytojo vaizduotėje sukelia jūros vaizdą ir tarsi migla uždengia krantą anapus, t. y. giriamojo objekto ribotumą. Kai minimi žinomo žmogaus nuopelnai ir kalbama išsamiai ir smulkmeniškai, visada kyla įtarimas, kad tai – vieninteliai jį aukštinantys darbai. Išsamiai girdamas kalbėtojas iškelia save aukščiau už giriamąjį, jis tarsi matokiaurai. Dėl tos priežasties išsamumas įspūdį menkina.

       Atsargumas rašant ir mokytojaujant. Tas, kuris ką nors parašė ir jaučia aistrą rašyti, ima iš to, ką daro ir patiria, įsidėmėti beveik vien tik tuos dalykus, kuriuos galima panaudoti kūryboje. Jis galvoja nebe apie save, o apie rašytoją ir savo skaitytojus: jis nori pažinti, bet ne tam, kad pažinimu naudotųsi pats. Tas, kuris yra mokytojas, dažniausiai nebeįstengia daryti ką nors savo naudai – jis visada galvoja apie savo mokinių gerovę: kiekvienas pažinimas jį džiugina tik tiek, kiek jį gali perteikti mokiniams. Galiausiai save laiko tik žinojimo pusiaukele, vien priemone, tad rimto požiūrio į save – nebėra nė kvapo.

       Blogi rašytojai būtini. Blogų rašytojų visada turės būti, nes jie atitinka menko išsilavinimo, nesubrendusių amžiaus grupių skonį; šie lygiai taip pat turi savo poreikius kaip ir subrendusieji. Jei žmogaus amžius būtų ilgesnis, subrendusių individų skaičius viršytų arba bent prilygtų nesubrendusiųjų skaičiui; tačiau dabar žmonės miršta pernelyg jauni, kitaip sakant, nuolat esama per daug intelektualiai nesubrendusių su prastu skoniu. Be to, šie trokšta tenkinti savo poreikius nemažiau aistringai kaip ir jaunimas ir jie prievarta išsireikalauja blogų autorių.

       Per arti ir per toli. Skaitytojas ir autorius dažnai nesusišneka todėl, kad autorius savo temą išmano pernelyg gerai ir jam atrodo, kad ji – nuobodi, dėl to neduoda pavyzdžių, kurių žino šimtais; o skaitytojui tema yra svetima ir, jei trūksta pavyzdžių, jam lengvai susidaro įspūdis, kad tema blogai pagrįsta.

       Prarastas pasirengimas menui. Iš viso to, ko mokė gimnazija, vertingiausios buvo lotyniško stiliaus pratybos: tai buvo tiesiog meno pamokos, o visu kitu dėstymu siekta tik žinojimo. Atiduoti pirmenybę vokiečių rašiniui – barbariškumas, nes mes neturime pavyzdinio, iš viešosios iškalbos išaugusio vokiško stiliaus; o jei norime vokiškais rašiniais ugdyti mąstymą, būtų, be abejonės, kur kas geriau stilių kol kas palikti nuošalyje, kitais žodžiais tariant, reikėtų skirti mąstymo ir rašymo pratybas. Pastarosiose derėtų mokytis pateiktą turinį įvairiai išdėstyti, o ne savarankiškai išgalvoti. Atskleisti žinomą turinį buvo uždavinys lotyniško stiliaus, kurio seniai nuėjusiam į užmarštį subtilumui senieji mokytojai turėjo puikią klausą. Tas, kuris išmoko gerai rašyti dabartine kalba, turi būti dėkingas tokioms pratyboms (dabar, nori nenori, tenka eiti mokytis pas senuosius prancūzus); negana to, jis išmoko suvokti, kas yra gera forma ir kaip ji nelengvai pasiekiama, apskritai pasirengė suprasti meną vieninteliu teisingu būdu – per praktiką.
       Tamsos ir pernelyg didelės šviesos kaimynystė. Rašytojai, kurie šiaip jau nemoka savo minčių reikšti aiškiai, kai kada linkę vartoti stipriausius posakius, aukščiausio laipsnio epitetus, smarkiai perdėti; taip atsiranda šviesos efektas, panašus į pasišvietimą deglais einant klaidžiais girių takais.

       Literatūrinė tapyba. Reikšmingą objektą galima geriausiai pavaizduoti, jei spalvas jo portretui imsi tarsi chemikas iš jo paties ir jas naudosi kaip tapytojas: tada piešinys išryškės iš spalvų sandūrų ir atspalvių. Tokiu būdu paveikslas turės šiek tiek to žavingo natūralaus elemento, kuris patį objektą daro reikšmingą.

       Knygos, kurios moko šokti. Yra rašytojų, kurie vaizduodami neįmanoma kaip įmanoma ir kalbėdami apie dorovingumą ir genialumą taip, tarsi ir viena, ir kita būtų tik nuotaika, užgaida, sukelia išdykėliškos laisvės jausmą: lyg žmogui reikėtų pasistiebti ant pirštų ir iš džiaugsmo šokti.

       Nesusitupėjusios mintys. Panašiai kaip ne vien brandus amžius, bet ir jaunystė bei vaikystė turi savo vertę, kaip nedera jų laikyti tik pereinamaisiais etapais ir tiltais, taip ir nebaigtos formuotis mintys yra savaip vertingos. Todėl užuot kankinus poetą reikalaujant subtilių interpretacijų, verčiau reikėtų žavėtis jo horizonto neapibrėžtumu – lyg dar būtų atviras kelias į daugelį minčių. Stovi prie slenksčio; lauki tarsi iškasant lobio, jautiesi, lyg štai dabar turėtų būti sėkmingai aptiktas giliamintiškumas. Poetas irgi šiek tiek nusigriebia mąstytojo malonumo, kurį tas patiria atrasdamas pagrindinę mintį, ir sukelia mūsų smalsumą, tad imame jos laukti; o ji tik šmykšteli pro mus parodydama nuostabiausius drugelio sparnus – ir vis tiek pasprunka.

       Kone žmogumi tapusi knyga. Kiekvienas rašytojas vis iš naujo nustemba dėl to, kaip knyga, vos tik nuo jo atsiskyrusi, ima gyventi savą gyvenimą; jausmas toks, tarsi atskilusioji dalis lyg vabzdys nuskrido savais keliais. Gal autorius ją beveik visai pamirš, gal pažvelgs į joje išdėstytas mintis iš aukšto, gal pats jos nebesupras ir bus pametęs sparnus, kuriais skrido tada, kai knygą kūrė; o ji ieškosi skaitytojų, įžiebia gyvybę, atneša laimę, gąsdina, gimdo naujus kūrinius, tampa sumanymų ir poelgių dvasia, žodžiu, ji gyvena kaip protą ir sielą turinti būtybė ir vis dėlto nėra žmogus. Laimingiausią burtą ištraukė tas autorius, kuris sulaukęs senatvės gali pasakyti, kad visos turėtos gyvastingos, įkvepiančios, dvasią žadinančios, šviečiančios mintys ir jausmai jo raštuose gyvena toliau, o pats dabar tereiškia tiek, kiek pilki pelenai, tačiau ugnis yra išgelbėta ir nešama toliau. Ir kai dar pagalvoji, kad ne tik knyga, bet ir kiekvienas žmogaus veiksmas savotiškai duoda pretekstą kitiems veiksmams, sprendimams, mintims, kad visa, kas vyksta, neatskiriamai susiję su tuo, kas dar bus, tada suvoki tikrą, realiai egzistuojantį nemirtingumą – jaudulio nemirtingumą: tai, kas kadaise tave jaudino, yra įėję į esamybę ir įamžinta – atsidūrė kaip vabzdys gintare.

       Džiaugsmas senatvėje. Mąstytojas, taip pat ir menininkas, kuris geriausią savojo Aš dalį paslėpė kūrinyje, patiria kone piktdžiugišką malonumą matydamas, kaip laikas pamažu graužia ir naikina jo kūną ir dvasią, tačiau pats jaučiasi taip, tarsi sėdėtų kampe ir matytų plėšiką prie savo spintos su pinigais žinodamas, kad spinta tuščia, o brangenybės – išgelbėtos.

       Ramus vaisingumas. Prigimtiniai dvasios aristokratai nėra pernelyg uolūs; jų kūriniai atsiranda ir vieną ramų rudens vakarą bumteli nuo medžio niekieno aistringai netrokštami, neskatinami, be baimės, kad kas nors nauja juos išstums. O nuolatinis noras kurti yra vulgarus, jam būdingas pavydas ir garbės troškimas. Jei žmogus yra kuo nors, tai ir nieko neveikdamas iš tikrųjų daro daug. Be „produktyvaus“ žmogaus egzistuoja dar aukštesnė padermė.

       Achilas ir Homeras. Nuolat kartojasi Achilo ir Homero santykis: vienas išgyvena, jaučia, o kitas tuos išgyvenimus ir jausmus aprašo. Tikras rašytojas kitų afektus ir patirtis tik prakalbina; tam jis ir menininkas, kad iš tų nuotrupų, kurias patyrė, daug atspėtų. Menininkai anaiptol nėra didelių aistrų žmonės, bet dažnai tokiais apsimeta nesąmoningai jausdami, kad jų vaizduojamomis aistromis bus labiau tikima, jeigu pačių gyvenimas rodys juos turint šioje srityje patirties. Užtenka tik pakelti girnas, nebesitvardyti, duoti valią pykčiui, geiduliams, ir visas pasaulis ims rėkti: koks jis aistringas! Tačiau su giliai rausiančiomis, asmenį alinančiomis ir net jį galabijančiomis aistromis nėra taip paprasta: tas, kuris jas patiria, tikrai nevaizduoja jų dramose ir muzikos kūriniuose, neaprašinėja romanuose. Menininkai dažnai yra palaidi individai – kiek jie išties nėra menininkai, bet tai jau kitas dalykas.

       Senos abejonės dėl meno paveikumo. Ar tragedija iš tikrųjų, kaip manė Aristotelis, slopina gailestį ir baimę ir žiūrovas grįžta namo ataušęs ir apsiraminęs? Ar pasakojimai apie vaiduoklius žmogų daro ne tokį bailų ir prietaringą? Dėl kai kurių fizinių procesų, pavyzdžiui, meilės malonumo, galima neabejoti, kad poreikį patenkinus instinktas sušvelnėja ir laikinai atlėgsta. Tačiau baimė ir gailestis – tai ne tam tikrų organų, reikalaujančių palengvėjimo, poreikiai. Negana to, ilgai tenkinamas instinktas yra lavinamas ir todėl sustiprėja, nors, kaip minėta, periodiškai ir apraminamas. Galimas daiktas, kad atskirais atvejais gailestingumą ir baimę tragedija sušvelnina ir nuslopina, bet apskritai ir viena, ir kita dėl tragedijos poveikio vis dėlto gali sustiprėti, ir Platonas būtų teisus manydamas, kad tragedija išvis žmones daro baimingesnius ir sentimentalesnius; tada ir pats tragedijos autorius neišvengiamai ims žiūrėti į pasaulį niūresniu, baimingesniu žvilgsniu, o jo siela taps jautresnė, jausmingesnė, ašaringesnė; neprieštarautų Platono nuomonei ir tai, kad tragedijų kūrėjai, taip pat ištisos miestų bendruomenės, kurios jomis ypač žavisi, išsigims, vis mažiau bejaus saiką ir nebegebės tramdytis. Tačiau apskritai kokią teisę turi mūsų laikai atsakyti į didįjį Platono klausimą apie meno moralinį paveikumą? Net jei ir patys būtume menininkai, – kur toji jo įtaka, kur koks nors jo paveikumas?

       Nesąmonės teikiamas malonumas. Kaip žmogui gali teikti malonumą nesąmonė? O juk visada, kai pasaulyje juokiamasi, taip yra; net galima sakyti, kad beveik visuomet, kai pasirodo laimė, patiriamas malonumas iš nesąmonės. Patirties pavertimas priešingybe, tikslingumo – netikslinga, būtinybės – nebūtina, tačiau taip, kad dėl to niekam nėra bloga ir daroma kaip išdaiga, nuteikia smagiai, nes iš karto mus išvaduoja iš būtinybės, tikslingumo ir patirties, to, ką šiaip jau laikome savo negailestingais valdovais, prievartos; ir tada, kai kas nors, ko tikimės (o tai paprastai baimina ir didina įtampą), įvyksta be jokių pavojų, mes juokiamės ir būname žaismingi. Tai tas pat, kas vergų linksmybė per saturnalijas.

       Tikrovės sutaurinimas. Kadangi afroditiškajame instinkte žmonės regėjo dievybę ir su pamaldžiu dėkingumu jautė ją veikiant savo asmenyje, laikui bėgant tą efektą apdovanojo aukštesnio laipsnio vaizdiniais ir taip elgdamiesi nepaprastai sutaurino. Kai kurios tautos tuo idealizavimo menu iš ligų susikūrė didžiules kultūros pagalbines galias: pavyzdžiui, graikai, kurie ankstyvojoje epochoje smarkiai kentė nuo nervų ligų (tokių kaip epilepsija ir chorėja), tuo pagrindu išrutuliojo nuostabų bakchančių tipą. Juk graikų sveikatai būdinga tik tai, kad jie buvo kresni, o jų paslaptis – kad garbino kaip dievus tik galią, taip pat ir ligas.

       Muzika. Muzika ne pati savaime yra tokia reikšminga mūsų dvasiniam gyvenimui, tokia jaudinanti, kad ją būtų galima laikyti tiesiogine jausmo kalba; priešingai, jos labai sena sąsaja su poezija į ritminį judesį, į tono stiprumą ir silpnumą įdėjo tiek daug simbolikos, kad dabar mums atrodo, neva ji tiesiogiai kalba jausmui ir liejasi iš jo. Dramatinė muzika tapo galima tik tada, kai muzikos menas įgijo didžiulį simbolinių priemonių arsenalą – per dainą, operą ir šimtus garsinės tapybos mėginimų. „Absoliuti muzika“ yra arba forma savaime, dar žalia, kai įvairaus stiprumo skambėjimas tam tikru ritmu apskritai kelia pasitenkinimą, arba jau ir be poezijos sąmonę veikianti formų simbolika – po to, kai per ilgą raidos procesą abu menai susijungė ir muzikinė forma galiausiai buvo kiaurai persmelkta sąvokomis ir jausmais. Žmonės, kurie nuo muzikos raidos atsiliko, tą patį kūrinį gali suvokti grynai formaliai, o pažengę viską supranta simboliškai. Pati muzika nėra nei gili, nei reikšminga, ji nekalba apie „valią“, apie „daiktą savaime“; tą intelektas galėjo įsivaizduoti tik epochoje, kuri muzikos simbolikai pasiglemžė visą dvasinį gyvenimą. Pats intelektas šį reikšmingumą į garsus įdėjo, panašiai kaip architektūroje į linijų ir masių santykius irgi įdėjo reikšmes, kurios pačios savaime mechaniniams dėsniams yra svetimos.

       Gestai ir kalba. Senesnis už kalbą yra nevalingas judesių mėgdžiojimas, kuris dar šiais laikais, kai iš gyvenimo visuotinai stumiama gestų kalba ir išlavintas gebėjimas valdyti raumenis, tebėra toks didelis, kad į judrų veidą negalime žiūrėti nepatirdami savo pačių veido inervacijos (neretai pastebime, kad netikras žiovulys sukelia tikrą žiovulį tam, kuris jį mato). Mėgdžiojamas judesys sužadindavo mėgdžiojančiajam tą patį jausmą, kuris reikšdavosi mėgdžiojamojo veide ar kūne. Taip žmonės mokėsi suprasti vienas kitą, taip vaikas mokosi suprasti motiną. Apskritai ir skausmo pojūčiai galėjo būti reiškiami judesiais, kurie savo ruožtu kėlė skausmą (pavyzdžiui, plaukų rovimasis nuo galvos, mušimasis į krūtinę, veido raumenų persikreipimai ir įtampos). Priešingai, malonumo gestai patys buvo malonūs ir puikiai tiko šiam jausmui perteikti (pavyzdžiui, juokas kaip malonaus kutenimo pajauta irgi padėdavo išreikšti malonius jausmus). Kai žmonės išmoko suprasti vienas kitą judesiais, galėjo atsirasti gestų simbolika, noriu pasakyti, buvo galima susižinoti garsinių ženklų kalba, tiesa, taip, kad iš pradžių buvo išleidžiamas garsas ir rodomas judesys (kuris prie garso simboliškai šliejosi), o paskui užteko vien garso. Atrodo, kad pirmykščiais laikais dažnai vykdavo tai, kas dabar mūsų akivaizdoje ir mums girdint vyksta griežiant muzikai, ypač dramatinei muzikai: iš pradžių muzika be aiškinamojo šokio ir mimikos (gestų kalba) buvo tik tuščias triukšmas, o paskui per ilgą muzikos ir judesio partnerystės laiką ausis išmoko kaipmat interpretuoti garsų figūras ir pagaliau pasiekė tokį greito suvokimo lygmenį, kad regimų judesių nebereikėjo ir kompozitorių supranta be jų. Tada kalbame apie absoliučią muziką, t. y. apie muziką, kurioje viskas iškart suprantama simboliškai.

       Didžiojo meno nujuslinimas. Dėl naujosios muzikos meninės raiškos priemonių įtakos sparčiai tobulėjant intelektui mūsų ausys nuolat intelektualėjo. Todėl dabar ištveriame daug stipresnius garsus, daug didesnį „triukšmą“, nes esame nepalyginamai geriau už protėvius pripratinti tame triukšme girdėti protą. Iš tikrųjų visos mūsų juslės gerokai atbuko kaip tik dėl to, kad jos tučtuojau ieško proto, kitaip sakant, klausia „ką reiškia“, o ne „kas yra“: toks atbukimas išryškėja, pavyzdžiui, tada, kai klausą būtinai turi tvilkyti garsų „karštis“, nes dabar ausų, galinčių dar suvokti subtilesnius skirtumus, tarkim, tarp cis ir des, jau reta. Šiuo atžvilgiu mūsų ausys lyg prižėlusios. Užtat šlykštus, anksčiau juslėms svetimas pasaulis muzikai pasidarė sava valda; nepaprastai išsiplėtė galimybės reikšti taurumą, baisumą, paslaptingumą; mūsų muzika dabar prakalbina tokius dalykus, kurie anksčiau buvo nebylūs. Panašiai kai kurie menininkai suintelektualino akis ir toli aplenkė tai, kas anksčiau buvo vadinama gėrėjimusi spalvomis ir formomis. Ir čia meninis protas įsigalėjo pasaulyje, kuris pirma buvo laikomas šlykščiu. Kas iš viso to išeina? Juo intelektualesnės darosi akys ir ausys, juo labiau jos peržengia ribas, už kurių praranda jautrumą: malonumas perkeliamas į smegenis, o juslės organai atbunka ir nusilpsta, simboliškumas vis labiau užima esinio vietą ir mes, žengdami ta kryptimi, patenkame į barbarybę lygiai taip pat garantuotai, kaip ir eidami kokiu nors kitu keliu. Nors dar vis tebesakoma: pasaulis kaip niekad šlykštus, bet jis reiškia kur kas gražesnį pasaulį, nei kada nors iki šiol. Tačiau juo daugiau išsiskiria ir sklinda malonaus reikšmės kvapo, juo mažėja tų, kurie jį dar užuodžia, o visi kiti galiausiai susitaiko su šlykštumu ir mėgina juo tiesiogiai gėrėtis, deja, visada nesėkmingai. Tad Vokietijoje esama dviejų muzikos raidos srovių: viena – keli tūkstančiai žmonių su vis didesniais, subtilesniais reikalavimais ir vis labiau įsiklausantys į „tai reiškia“, o kita – begalinė dauguma tų, kurie metai iš metų vis menkiau bepajėgia reikšmę įžvelgti taip pat ir juslinėje šlyktumo formoje ir todėl su vis didesniu pasitenkinimu mokosi imti iš muzikos tai, kas šiaip jau bjauru ir šlykštu, kitaip sakant, kas yra menkavertis juslumas.

       Akmuo dabar labiau akmuo nei anksčiau. Architektūrą apskritai suprantame nebe taip arba seniai nebe taip kaip muziką. Mes pranokome linijų ir figūrų simboliką panašiai kaip atpratome nuo retorikos estetikos; ši išprusimo rūšis nebebuvo mums tas motinos pienas, kurį būtume čiulpę nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų. Graikų ar krikščionių statiniuose iš pradžių visos detalės ką nors reiškė, kalbėjo apie aukštesnę daiktų sąrangą: ta neišsemiamo reikšmingumo nuotaika gaubė statinį tarsi stebuklingas šydas. Grožis į sistemą įėjo tik kaip pašalinis dalykas, nedarantis didesnės įtakos pagrindiniam slaptingo prakilnumo, Dievo artumo ir magijos pašventintam jausmui; grožis nebent maldė siaubą, tačiau jis visur buvo būtina sąlyga. Ką mums dabar reiškia statinio grožis? Tą patį, ką ir gražus kvailos moters veidas – kažką panašaus į kaukę.

       Religinė naujosios muzikos prigimtis. Jausmo kupina muzika atsiranda atgaivintoje katalikybėje po Tridento susirinkimo, kai ėmė kurti Palestrina, kuris padėjo suskambėti atbudusiai ir smarkiai sukrėstai dvasiai; vėliau, kai kūrė Bachas, ji buvo plėtojama ir protestantizme, kiek šį pagilino pietistai ir pats išsivadavo iš pirmykščio dogmatizmo. Abiejų atsiradimų sąlyga ir būtina išankstinė pakopa buvo tas atsigręžimas į muziką, kuris būdingas Renesansui ir epochai iki jo, tiksliau sakant, mokslinis gilinamsis į muziką, iš esmės – mokslinis gėrėjimasis meistriška harmonija ir išradinga melodija. Be to, anksčiau už tą muziką turėjo būti atsiradusi ir opera, nes joje muzikos mėgėjas reiškė savo protestą prieš pernelyg sumokslėjusią ir šaltą muziką ir Polihimnijai norėjo vėl įkvėpti sielą. Jei nebūtų įvykę to itin religiško nuotaikos pasikeitimo, nebūtų išsiliejusi iki gelmių sujaudinta siela, muzika būtų likusi moksliška ir operiška; kontrreformacijos dvasia – tai moderniosios muzikos dvasia (nes anas pietizmas Bacho muzikoje yra taip pat ne kas kita kaip tam tikra kontrreformacijos rūšis). Štai kiek turime būti dėkingi religiniam gyvenimui. Muzika buvo kontrrenesansas meno srityje: šiam menui priklauso vėlesnioji Murillo tapyba, ko gero, ir baroko stilius – šiaip ar taip, labiau nei Renesanso ar antikos architektūra. Ir dabar dar galima klausti: jei mūsų naujoji muzika galėtų pajudinti akmenis, ar ji gebėtų iš jų sudėlioti antikinę architektūrą? Labai abejoju. Nes tai, kas šitoje muzikoje vyrauja, – afektas, polinkis į pakilias, įtampos persmelktas nuotaikas, siekis gyvybingumo bet kokia kaina, sparti jausmų kaita, ryškus šviesos ir šešėlių reljefiškumas, ekstazės ir naivumo gretinimas – visa tai vaizduojamuosiuose menuose jau yra viešpatavę ir sukūrę naujus stiliaus dėsnius; bet tai vyko ne antikos ir ne Renesanso laikais.

       Meno anapusybė. Ne be širdgėlos tenka pripažinti, kad visų epochų menininkus didžiausio įkvėpimo akimirkomis į dangišką apšvietą nešė įvaizdžiai, kuriuos dabar laikome klaidingais: šie meno žmonės aukštino žmonijos religines ir filosofines klaidas, o to jie nebūtų galėję daryti netikėdami pastarųjų absoliučiu teisingumu. Jei tikėjimas tokiu teisingumu ima menkti, jei žmogiškojo pažinimo ir vaizduotės pakraščiuose ima blėsti vaivorykštės spalvos, tada niekuomet nebegalės sužydėti toji meno rūšis, kurios prielaidą sudaro ne vien kosminė, bet ir metafizinė meno objektų reikšmė – tai divina komedia, Raffaelo paveikslai, Michelangelo freskos, gotikinės katedros. Kada nors turėsime jaudinančią sakmę apie tai, kad toks menas egzistavo, kad būta tokio menininkų tikėjimo.

       Revoliucija poezijoje. Griežti reikalavimai, kuriuos sau kėlė prancūzų dramaturgai dėl veiksmo, vietos ir laiko vienovės, dėl stiliaus, strofos ir sakinio struktūros, žodžių ir minčių atrankos, buvo tokia pat svarbi mokykla, kaip ir kontrapunkto bei fugos mokykla šiuolaikinės muzikos raidoje arba kaip Gorgijo figūros graikų iškalbos mene. Taip save varžyti gali atrodyti absurdiška, bet vis dėlto yra tik vienas būdas išsikapanoti iš natūralizmo – pirma negailestingiausiai (galbūt ir itin savavališkai) užsibrėžti ribas. Taip pamažu išmokstama gracingai vaikščioti siaurais, viršum svaiginančių prarajų kybančiais lieptais, ir imi džiaugtis nepaprastu savo judesių lengvumu – kaip visiems dabar gyvenantiems puikiai įrodo muzikos istorija. Čia matome, jog žingsnis po žingsnio grandinės laisvėja, kol galiausiai jas galima visai nusimesti: toji regimybė – tai svarbiausias būtinos raidos mene rezultatas. Šiuolaikinėje poezijoje nebuvo tokio laimingo nuoseklaus išsivadavimo iš sau patiems užsidėtų grandinių. Lessingas prancūzų formą – vienintelę šiuolaikinę meninę formą – Vokietijoje pavertė pajuokos objektu ir pavyzdžiu rodė Shakespeare'ą; taip buvo prarastas vadavimosi iš grandinių pastovumas ir šokta tiesiai į natūralizmą, kitaip sakant, atgal į meno pradinę būseną. Goethe iš natūralizmo mėgino gelbėtis tuo, kad vis iš naujo prasimanydavo visokių suvaržymų; tačiau jei raidos siūlas staiga yra nutrauktas, ir pats talentingiausias kūrėjas negali padaryti nieko geresnio, kaip be galo eksperimentuoti. Schilleris apskritai išsaugojo savo stabilią formą todėl, kad nesąmoningai gerbė prancūzų tragediją, nors jos pavyzdys jo netraukė, ir kad laikėsi ganėtinai atokiai nuo Lessingo (kurio dramaturgijos bandymus, kaip žinoma, atmetė). Patiems prancūzams po Voltaire'o staiga pritrūko didžių talentų, galėjusių tęsti tragedijos plėtotę iš prievartos į minėtą laisvės regimybę; vėliau jie vokiečių pavyzdžiu irgi ryžosi meno šuoliui į savotišką Rousseau pavyzdžio natūralią būseną ir ėmė eksperimentuoti. Reikia protarpiais pasiskaityti Voltaire'o „Mahometą“, kad suvoktum, ką Europos kultūra, nutraukusi aną tradiciją, negrįžtamai prarado. Voltaire'as buvo paskutinis didis dramaturgas, kuris savo įvairialypę, net smarkiausių tragiškų audrų nebijančią sielą tramdė su graikams būdingu saiku: jis įstengė tai, ko neįstengė nė vienas vokietis, nes prancūzų prigimtis kur kas artimesnė graikų negu vokiečių prigimčiai, – jis buvo ir paskutinis didis rašytojas, prozos kalbai turėjęs graiko klausą, graikų menininkų sąžiningumą, graikams būdingą paprastumą ir žavumą; galiausiai jis buvo vienas iš paskutiniųjų, gebėjusių suderinti didžiausią dvasios laisvę su visiškai nerevoliucingomis pažiūromis, išvengti nenuoseklumo ir nebūti bailys. Nuo to laiko šiuolaikinė dvasia, nerimastinga, kupina neapykantos saikui ir ribojimams, įsiviešpatavo visose srityse – iš pradžių įsisiautėdama revoliucijos įkarštyje, o paskui, kai ją suėmė baimė ir siaubas išsigandus pačios savęs, vėl užsimaudama apynasrį, – bet tai jau logikos, o ne meninio saiko apynasris. Tiesa, dėl to nevaržomumo mes jau kuris laikas gėrimės visų tautų poezija, tuo, kas išaugo slaptingose vietose, kas natūralu, žydi laukiniais žiedais, yra nuostabiai gražu ir be galo netaisyklinga – nuo liaudies dainų iki „didžiojo barbaro“ Shakespeare'o; mūsų akis džiugina vietinės spalvos ir istoriniai drabužiai – tai, kas visoms civilizuotoms tautoms iki šiol buvo svetima; mes gausiai naudojamės mūsų laikų „barbariškais pranašumais“, kuriuos Goethe pasitelkė prieš Schillerį, norėdamas sudaryti geresnę nuomonę apie savojo Fausto beformiškumą. Bet ar ilgai tai dar truks? Artėjantis visų tautų visų stilių poezijos tvanas turės juk pamažu užlieti pasaulį, kuriame dar būtų galėjusi ramiai augti slėpininga augalija; visi poetai juk turės virsti eksperimentuojančiais mėgdžiotojais, rizikuojančiais kopijuotojais, – kad ir kokia didelė iš pradžių būtų jų jėga; galiausiai publika, kuri nebemoka regėti meno žygdarbio, kai tramdoma vaizdavimo jėga, organizuotai įveikiamos visos meno priemonės, vis labiau spiriama jėgą vertinti tik kaip jėgą, spalvą tik kaip spalvą, mintį kaip mintį, net įkvėpimą ne kitaip kaip įkvėpimą, todėl ji visai nebegalės suvokti meno kūrinio elementų ir sąlygų, jei tie elementai ir tos sąlygos nebus izoliuoti, ir galų gale turės kaip savaime suprantamą dalyką reikalauti, kad menininkai visa tai privalo jai pateikti irgi kaip izoliuotus dalykus. Taigi, prancūzų ir graikų meno „neprotingų“ suvaržymų buvo atsisakyta, bet mes nejučiomis pripratome laikyti neprotingais visus varžymus, visus ribojimus; taigi menas juda irimo link, paliesdamas – o tai, be abejonės, itin pamokama – visus savo užuomazgų, vaikystės, nebrandumo, pirmųjų rizikų ir išpuolių etapus: žūdamas jis aiškina atgimstąs, išgyvenąs tapsmo procesą. Vienas didis poetas, kurio instinktu galima pasitikėti ir kurio teorijai nieko daugiau netrūko kaip dar trisdešimties metų praktikos, lordas Byronas, kartą yra kalbėjęs taip: „Dėl poezijos apskritai galiu pasakyti, kad juo daugiau apie ją galvoju, juo labiau įsitikinu, jog mes visi einame klaidingu keliu, visi aliai vieno. Mes paklūstame vienai klaidingai revoliucinei dvasios sistemai, – mūsų arba kita karta prieis dar prie tos pačios išvados“. Tas pats Byronas paskui dar teigė: „Shakespeare'ą laikau prasčiausiu pavyzdžiu, nors ir pačiu didžiausiu poetu“. O ar Goethe's brandi meninė įžvalga antroje jo gyvenimo pusėje iš tikrųjų nerodo tiksliai to paties? – ta įžvalga, kuria jis taip pranoko daugelį kartų, kad apskritai galima teigti: Goethe dar nepadarė jokio poveikio, jo metas dar ateis. Kaip tik todėl, kad jo prigimtis ilgai neleido jam iškrypti iš poetinės revoliucijos kelio, kad jis geriau nei kas nors kitas suprato, kiek dėl to, kad buvo nutraukta ana tradicija, netiesiogiai visko aptikta, tarsi iš po meno griuvėsių atkasta naujų radinių, perspektyvų, pagalbinių priemonių, kaip tik todėl jo vėlesnis pasikeitimas ir grįžimas prie tikrųjų vertybių yra toks reikšmingas: šis virsmas reiškia, kad jis nepaprastai troško grąžinti meno tradiciją ir išlikusiems griuvėsiams bei tebestovinčioms šventyklos kolonadoms atkurti senąjį tobulumą ir visumą bent vaizduotėje, jei rankos pasirodytų esančios per silpnos statyti ten, kur vien sugriauti reikėjo tokių milžiniškų jėgų. Mene jis gyveno tarsi prisimindamas senąjį meną, jo poetinė kūryba buvo virtusi pagalbine priemone prisiminti, suprasti senas kadaise į praeitį nugrimzdusias meno epochas. Tiesa, jo reikalavimai, jei turėsime galvoje naujosios epochos jėgą, negalėjo būti įgyvendinti, tačiau liūdesį dėl to su kaupu atlygino džiaugsmas, kad kitados jie buvo įgyvendinti ir kad mes taip pat galime dalyvauti juos įgyvendinant. Ne individai, o idealios ar ne tokios idealios kaukės, ne tikrovė, o alegoriniai apibendrinimai, charakteriai, bemaž iki nematomumo susilpnintos ir mitiškomis paverstos vietinės spalvos, į paprasčiausias formas įsprausta dabarties pajauta ir taip pat supaprastintos dabarties visuomenės problemos, netekusios savo patrauklių, įdomių, patologiškų savybių, padarytos neveiksmingomis visais atžvilgiais, išskyrus meniškumą, jokių naujų temų ir charakterių, o vis iš naujo įkvėpti sielą ir perkurti senąsias temas ir charakterius, prie kurių visi jau pripratę, – tai yra menas, kaip jį vėliau suprato Goethe, kaip jį praktikavo graikai, taip pat ir prancūzai.

       Kas lieka iš meno. Teisinga yra tai, kad tam tikromis metafizinėmis sąlygomis meno vertė smarkiai padidėja, pavyzdžiui, kai esama tikėjimo, kad charakteris nekinta, o pasaulio esmė nuolat reiškiasi visais charakteriais ir poelgiais; tada menininko kūrinys tampa amžinojo pastovumo paveikslu, o, mūsų supratimu, menininkas savo paveikslą gali padaryti tik laikinai reikšmingą, nes žmogus apskritai yra laiko produktas ir kintamas, net pavienis žmogus nėra pastovus ir visą laiką vienodas. Visiškai taip pat yra ir su kita prielaida: jei tarsime, kad mūsų regimasis pasaulis tėra tik reiškinys, kaip mano metafizikai, tai menas būtų ganėtinai artimas tikrajam pasauliui, nes reiškinių pasaulis neką tesiskirtų nuo menininko vaizdinių pasaulio, o likęs skirtumas, anot jų, daro meną kur kas reikšmingesnį už gamtą – todėl kad menas vaizduoja pastovias gamtos formas, tipus ir modelius. Tačiau tos prielaidos yra klaidingos; o jei taip, tada turime klausti, kokia vieta lieka menui? Juk tūkstančius metų jis mokė į gyvenimą žvelgti neabejingai ir su malonumu – kad ir koks jis būtų, ir jausmą tobulinti taip, kad galėtume sušukti: „Gyvenimas, jis vis dėlto puikus“6. Ši meno mokykla – iš būties patirti malonumą ir žmogaus gyvenimą suvokti kaip gamtos dalį, nelėkti per jį galvotrūkčiais, bet laikytis dėsningos plėtotės dalyku, – šis mokymas įaugo mums į kraują, o dabar vėl iškyla kaip visagalė pažinimo reikmė. Būtų galima meno atsisakyti, tačiau ar neprarastume iš jo išmokto gebėjimo, panašiai kaip atsisakėme religijos, bet ne iš jos įgytų dvasios pakilimų ir jaudulių. Kaip vaizduojamasis menas ir muzika yra iš tikrųjų per religiją įgytas ir papildytas dvasinio tobulumo matas, taip menui išnykus jo įdiegtas gyvenimo džiaugsmo intensyvumas ir įvairovė vis ieškotų patenkinimo. Mokslo žmogus – tai tolesnė meno žmogaus raida.

       Meno vakaro žara. Taip kaip senatvėje žmogus prisimena jaunystę ir rengia atsiminimų šventes, taip ir žmonijos santykis su menu netrukus bus jaudinantis jaunystės džiaugsmų prisiminimas: galbūt todėl, kad menas niekada anksčiau nebuvo suvokiamas taip giliai ir emocingai kaip dabar, kai mirties magija, atrodo, jau suka aplink jį ratus. Prisiminkime aną graikų miestą Žemutinėje Italijoje, kuris vieną kartą metuose dar tebešventė savo graikiškąsias šventes sielodamasis ir braukdamas ašaras, kad svetimšaliai barbarai vis labiau gožia jų atsineštuosius papročius7; tikriausiai niekur nebuvo taip mėgaujamasi heleniškumu, niekur taip aistringai nesiurbiamas jo nektaras, kaip darė šie išmirštantys helenai. Į menininką netrukus bus žiūrima kaip į nuostabią senieną ir jam, kaip keistam svetimšaliui, nuo kurio galios ir grožio priklausė ankstesnių laikų laimė, bus rodoma pagarba, kokios retai sulaukia kas nors iš mūsų. Geriausia, ką turime sieloje, yra išlikę galbūt iš ankstesnių laikų pojūčių, kurie dabar tiesiogiai mums kažin ar beprieinami; saulė jau nusileidusi, bet mūsų gyvenimo dangus dar tebežėri ir tebešvyti jos spinduliais, nors jos pačios nebematome.

 
       Versta iš:
       Nietzsche F. SÄMTLICHE WERKE: KRITISCHE STUDIENAUSGABE IN 15 BÄNDEN. –
       München: Deutscher Taschenbuch Verlag, Walter de Gruyter, 1988. – B. 2. – S. 141–186.



       _____________
 
       4 Didesnei meno garbei (lot.).

       5 Taisyti likimą (pranc.).

       6 Paskutinė eilutė iš J. W. Goethe's eilėraščio „Jaunikis“ („Der Bräutigam“): „Wie es auch sei, das leben, es ist gut“.

       7 Turimas galvoje Pestas, kurį įkūrė graikai Pietų Italijoje maždaug VII a. pr. Kr.