Ties aštuntojo devintojo dešimtmečių riba kulminaciją pasiekęs domėjimasis liaudies kūrybos gyvaisiais šaltiniais turėjo savo analogiją meninėje ir intelektualinėje plotmėje. Su šituo metų slenksčiu galime sieti kelių iškilių tautosakinės pasaulėjautos poetų kūrybos brandą, taip pat jos estetinių principų įtikinamą pagrindimą.
       Apie Justino Marcinkevičiaus liaudiškos pasaulėjautos šaknis skaitome jo improvizuojamos formos, nesistemingoje kūrybos retrospektyvoje – „Dienoraštyje be datų“, užbaigtame 1980 metais (išspausdintame „Pergalės“ žurnale, po trejų metų – „Raštų“ V t.). „Dienoraštyje“ poetas patikina visą visutėlę gyvenimo patirtį sėmęsis iš „kaimiškųjų universitetų“, kuriuos nusako vaizdžiai ir raiškiai, kaip „rūkstančios žibalinės lempos šviesą, piemenavimo džiaugsmus ir rūpesčius, persisunkusį prakaitu ir saldžiu nuovargiu visų žemės darbų „kursą“, socialinio teisingumo, moralės ir etikos pradmenis“. Iš šitų universitetų į rankas gavęs ir „visų liaudiškiausią meną: pasakas ir dainas, patarles ir mįsles, raudas ir apeigas, audinius, medžio drožinius ir keramiką“.
Galutinės, apibendrinamos išvados skamba beveik plienine gaida: „Liaudies kūryba buvo man pasaulėjauta <…> Ji buvo mano metraštis ir mano kalendorius“1 (p. 128).
       Nors Just. Marcinkevičiaus poezijos esminę tautosakinę liniją paprasta paaiškinti ir pagrįsti liaudies kūrybos išpopuliarėjimo banga, priešpaskutiniu XX a. dešimtmečiu pasiekiančia kulminaciją, labai svarbu buvo ir kitas apsisprendimo veiksnys, skatinęs lyg naujomis akimis pažvelgti į tautos kūrybos lobyną ir į dirvą, jį subrandinusią. Bent jau nuo septintojo dešimtmečio, o ypač vėliau Lietuvą ėmė pasiekti išeivijos lietuvių kūryba, natūraliai tęsianti nacionalinės tradicijos vagą ir bandanti susivokti naujoje šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos realybėje. Pogrindžio sąlygomis Lietuvoje plintanti poezija buvo absoliučiai nepanaši į čia, Lietuvoje, rašomą. Išeiviškoji atrodė tartum vidinio švytėjimo nutvieksta. Skaudžią praradimo prasmę suvokusi, ji skleidė tėvynės meilę kaip šventą jausmą.
       Populiariausias buvo Kazys Bradūnas. Dar artimas visam turtingam lietuvių gamtinės lyrikos klodui ir vis dėlto – jau kitoks, iš kitos aukštumos Lietuvą išvydęs. K. Bradūno eilių rinkiniai „Morenų ugnys“ (1958) ir ypač, dar plačiau pasklidęs, – „Sidabrinės kamanos“ (1964) rengė skaitytojų ir jaunosios kartos kūrėjų sąmonėje perversmą.
       Tokio tikro perversmo neįžvelgiame Just. Marcinkevičiaus talento plėtroje, nors K. Bradūno formaliu atžvilgiu paprastutė ir kartu aukštai pakylėta lyrika buvo spindulys į kitą poezijos erdvę. Tačiau, kita vertus, dėl šito žemės jausmo, slypinčio pačioje talento prigimtyje, Just. Marcinkevičių per K. Bradūną galime, nepaisydami chronologijos, sieti – ne formaliai, tik idėjine prasme – su išeivijos pirmąja ir pačia reikšmingiausia literatūrine programa. Su „Žemės“ antologijos nubrėžtu kursu.
       „Žemės“ antologija, sutelkusi penkis skirtingus poetus, pasirodė 1951 m. Los Andžele su filosofo Juozo Girniaus įvadu. „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ – taip skambėjo šita filosofinė apybraiža. Autoritetingo filosofo šituo įvadu išeivijos literatūriniam avangardui labai pasitarnauta. Trečioji lietuvių poezijos karta, po Maironio ir po Jono Aisčio, J. Girniaus teigimu, išsiskiria atvirumu filosofijai ir atitinkamai turėtų būti vertinama.
       Kažin ar filosofas, ne rašytojas ar kritikas, gali išduoti literatūrinės kokybės licenziją, bet šiuo atveju atsitiko kaip tik šitaip.
Pagrindinė J. Girniaus tezė apibrėžė įtikinėjimų nebereikalaujančią ypatingą trečiosios poetų kartos vietą literatūroje: „<…> š i s a i  p o s ū k i s  m i n t i e s  g i l u m o n  a t s k l e i d ė  m ū s ų  p o e z i j a i  n a u j u s  p l o t u s ,  k u r i e  s u t e i k ė  j a i  y p a t i n g o s  j ė g o s “2.
       Pabrėžiama minties giluma turėjo apsaugoti žemininkus nuo lyginimo su tremtyje ypač daugelį plunksnos mėgėjų apėmusios nostalgijos, išsiliejančios patriotinės poezijos posmais. Tačiau minties gilumos požymis savaime atskyrė mintį nuo išraiškos, tarsi ji neturėtų reikšmės poezijoje.
       Penkiems labai skirtingiems poetams buvo pasiūlytas bendras prasmės raktas.
K. Bradūno poezijai priskiriama žemės šventumo patirtis: istorijos šviesoje „ir pats kasdieninis žemės darbas virsta lyg tėvų perduotosios amžinosios ugnies saugojimu“3. Vytauto Mačernio „Vizijos“ – tai kupinas šiuolaikinės prasmės atsisveikinimas su iliuziniais laimės miražais4. O Alfonso Nykos-Niliūno „gilusai mums žodis“ – tai ieškojimas „amžinosios Šviesos versmės“5. Analogiškai – apie Juozo Kėkšto ir Henriko Nagio poetiką.
       Tačiau kai pacituojamas K. Bradūno eilėraštis, jo šventumo patirčiai lyg ir trūksta kito paties filosofo keliamo privalumo – prasmės rimties.

 

Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta 
Žemė, tartum aukuras gražus? 
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau 
Savo prakaito liepsnojančius lašus
6.

      
       Taip išeivijoje buvo bandyta užčiuopti naujus minties poezijai taikytinus kriterijus. Vis dėlto praktikoje mintį lengvai nustelbdavo teatriškas gestas, į kurį aiškų polinkį rodė jau ir neoromantikų karta. Štai ir H. Nagys, recenzavęs K. Bradūno „Devynių baladžių“ (1955) rinkinį, pabrėždamas šventos ištikimybės žemei dramatinės išraiškos jėgą (ja K. Bradūnas ir skiriamas nuo laikraštinės patriotikos), perfrazavo paties poeto eilutes. „Taip grįžtama nebe į svajonių, atminimų, nostalgijos šalį, bet į žemę, r e a l i ą ,  k a i p  m ū s ų  k r a u j a s ,  k u r i  l i k o  g y v a  p e r  m ū s ų  i š p a ž i n i m ą ,  p r i e š  i r  p o  m i r t i e s :

Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą – 
Ji galioja prieš ir po mirties. 
Žemė vedasi mane kaip įkaitą, 
Užrištom akim, velėna prie širdies
7.

      
       Just. Marcinkevičiui, žemės ir Tėvynės poetui, buvo lemta gludinti, ieškoti sąryšio tarp dviejų nacionalinės poezijos linijų, brėžiamų išeivijoje ir čia, Lietuvoje. Ne tik jas sumegzti, bet ir toliau varyti jau gilesne vaga. O jo „Dienoraštis be datų“, – nors tai ne kritika ir ne traktatas, o ir rašytas – prisiminkime – ne vienu dešimtmečiu vėliau po „Žemės“ antologijos, po jos autorių kūrybos didžiojo pelėkio, yra literatūrinis dokumentas, nemažiau reikšmingas už žemininkų, jų kritikų kuriamą viso sąjūdžio programą.
       Just. Marcinkevičiaus „kaimiškųjų universitetų“ dorovinė ašis yra pareiga būti žmogum. Lygiai toks pavadinimas duotas vienam „Dienoraštyje“ aprašytam biografiniam epizodui. Ne sentimentaliai, o tik su santūriu jautrumu papasakojama graudulio ir gėdos lydėta meilės pamoka, gauta iš tėvo, vėlyvą rudenį pažliugusiais keliais atnešusio į miestą duonos puskepalį, sviesto gumulą – paspirtį mokslus kremtančiam. Pažeminimo jausmą, patirtą už stalo maisto pristigus, palyginęs su tėvo žygiu, kurio visas gyvenimas tebuvo nesibaigiantys žygių žygiai, vaikas ėmė nutuokti slaptas širdžių ryšio pagrindu sudaromas vienpusiškas sąskaitas, pripažįstančias tik kreditą, neatlyginamą pagalbą jos stokojančiam.
       Dėkingumo ašaros nuplovė vaikui širdį. Jausmas, skatinęs uolumu tėvui atsiteisti, „nebuvo pareigos supratimas, – rašo poetas, – ne, tai buvo vienintelis man prieinamas būdas m y l ė t i ,  meile atsiliepti į meilę“ (p. 179).
       Just. Marcinkevičius apie kaimo pedagogikos vertę kalba glaustai ir trumpai, bet su tokiu tvirtu vidiniu įsitikinimu, jog suprantame, kad kalbama apie tai, kas giliai pajausta ir apmąstyta, – apie neišsižadamai, neištrinamai svarbią, esminę asmenybės patirtį. Ne, ne kažkuo išskirtinai savą. Poetui miela prisiminti, kad jis augęs, brendęs iš tos pedagogikos gaudamas tai, ką pasiimdavo bet kuris kaimo vaikas. „Jis ėjo nuo darbo prie darbo, nuo mažiau sudėtingo, dar žaidimus primenančio, prie sudėtingesnio, per darbą pažindamas pasaulį ir save, bręsdamas kūnu ir kaupdamas dvasinę patirtį, kurią jam galėjo duoti bendravimas su žmonėmis ir su žeme“ (p. 177).
       Suprantama, nebūtų pakenkę kai kurie paaiškinimai ir patikslinimai, bent jau palyginimas su bendrojoje mokykloje praleistų metų nauda. Tačiau turint galvoje karo, pokario dešimtmečių visur panašias sąlygas – be vadovėlių, programų, mokytojai įbauginti ir užskurdę, – imame suprasti, kad „bendravimas su žmonėmis ir su žeme“ bus buvęs svarbesnis, reikalingesnis už bendravimą su knygomis.
      
Apie mokslo, neatskiriamo nuo praktikos, ugdomąją prasmę pasiskaitykime M. Montaigne'į, – ką jis kalbėjo apie senovės išminčius. „Kadangi mokslas, net jeigu sekama jo pėdomis, negali mūsų išmokyti nieko kita, kaip sumanumo, doros ir ryžto, tai ir savo vaikams jie stengėsi skiepyti šias savybes iš pat pirmųjų žingsnių: mokė juos ne kalbų klausytis, o veikti, formuodami ir gludindami jų sielas ne nurodymais ar žodžiais, o pavyzdžiais ir darbais, kad jų sielose šios savybės suvešėtų ne kaip kokio nors mokslo išmintis, o pasidarytų jų būdo sudedamąja dalimi bei įpročiu, kad jos taptų ne turtu, kuris kaupiamas namuose, o jų širdies turtu“8.
       Gausėjant antrarūšių, menkaverčių mokslo židinių, tradicinė kaimo pedagogika dar ir mūsų laikais nusipelno gero žodžio – taip galėtume leisti sau plėtoti „Dienoraščio“ autoriaus mintis.
Koks tada iš tiesų aktualus atrodytų anas Renesanso mąstytojas, knyginę išmintį laikęs menka išmintim, tik puošmena, ne pamatu, stebėjęsis gausybe per gyvenimą sutiktų žmonių, „kurie sulaukėjo iš besaikės aistros mokslui“9.
       Kadangi pagrindinė „Dienoraščio“ autoriaus mintis yra žmogiškumo pareiga, M. Montaigne'is turėtų būti jam rimtas sąjungininkas. „Bendravimas su žmonėmis mūsų protui teikia nuostabaus aiškumo.“
Bemat dar patikslinama ir sukonkretinama: „Juk mes taip atsiribojame nuo visko, taip įninkame į save, kad toliau savo nosies nieko nebematome“10.
       Pareiga! pareiga! pareiga! – „Dienoraštyje“ kartojama be atvangos. Kiek dalijamasi poezijos amato rūpesčiais, tiek pat, ne mažiau, – kada pasisuka kalba apie šito amato paskirtį, primenama ir pareiga. Įsupama ji į vaiko prisiminimų saldžiai skausmingą jaudulį, kuris jau buvo mano pacituotas. Bet taip pat ir tartum iš įstangos veržiama gerkle rėkte išrėkiama. Kaip pozicija. Kaip poeto vėliava, cituojant jo paties žodžius. Kaip ginklai, „nukreipti prieš pagrindinį priešą – prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, galingą principą: „gyvenimas – malonumas“.
       Tai skamba ir kaip manifestas, ir atrodo tartum stiklas, pro kurį žiūrint suvokiama poeto kūrybos prasmė.
       „Dvasinę ir fizinę žmogaus veiklą grįsdamas suprasta pareiga, aš matau aktyvų žmogų, laisvą žmogų, herojišką žmogų. Tebūna tai mūsų herojiškosios etikos kertinis akmuo. Todėl sakau: yra tikslas ir ryžtas gyventi, priimant gyvenimą kaip suprastą pareigą. Taip elgiasi mano knygų „Kraujas ir pelenai“, „Siena“, „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Heroica“ ir kt. veikėjai“ (p. 163).
       Kada kalba apie pareigą ima garsėti, stelbti kitas temas, turbūt leistina pasamprotauti, kiek berūpi Just. Marcinkevičiui literatūra kaip menas. Sąvokos „pareiga“ turinį išskleidžiant kai kurie puslapiai ar bent pastraipos ima panašėti į visuomeninę, politinę publicistiką. Bet kaip tik šitaip ne vyniojant į vatą, o kalbant kietai, pasakomi dalykai, rūpimi labiausiai.
Rūpimi Just. Marcinkevičiui – ne tiek poetui, kiek piliečiui, o ypač, visų pirma – savo tautos sūnui11.
       Just. Marcinkevičius – ne žemininkas, puoselėjantis idealų tėvynės žemės provaizdį. Jis gyvena ne blėstančiais prisiminimais maitinamame idėjų pasaulyje. Jis – iš tų ūkininkų vaikų, nelaukiančių manos iš dangaus, o prisiverčiančių įstengti savo rankomis, protu statyti, kurti medžiaginį būstą galvai priglausti ir dairytis ne tik sau, o visiems, to paties likimo ištiktiems, laimės žiburio. Just. Marcinkevičius kalba ne išrinktųjų, vienu ar kitu atžvilgiu privilegijuotųjų balsu. O kada jis didžiuojasi „kaimiškaisiais universitetais“, tai tik pabrėžia savo įsitikinimą – kad nors kaimas istorinių pervartų laikais labiausiai engiamas ir terorizuojamas, bet tiktai jis – ir kaip tik todėl, kad kaimas pirmiausia pasmerkiamas tiems išbandymams, – išsaugo sąžiningumo ir teisingumo matą.
       „Dienoraštis“ ginčija intelektualinį diskursą. Kaip protų mankštą atitinkamai pasirengusiai auditorijai. Pasakyta nedaug, bet labai aiškiai: „Teisybės bėda, kad ji per daug paprasta“ (p. 249). „Dienoraštis“ skirtas auditorijai, kuriai visų pirma sąžiningumo ir teisingumo reikalavimai nedviprasmiškai aiškūs.
       Gyvenimą kaimo vaiko moraline nuovoka išsiaiškinęs kaip pareigą Just. Marcinkevičius kūryboje šitą pareigą suprato kaip pareigą „išmokyti poeziją i s t o r i š k a i  m ą s t y t i “ (p. 127). Kaip tą pareigą jis manosi atlikęs, suprantame iš toli gražu ne vieną kartą paminimos jo istorinės trilogijos, jos komentavimo, užuominų, nuorodų į ją. Ar glausto apibendrinimo: „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas“ (p. 182). Nesigėdyti, neišsižadėti savo pradžios, kad ir kokia ji niūri: „…per vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys“ – tai ir yra tiesiai pažiūrėti sau į veidą. Į sąžinę.
       Kur kliuvus, kur nekliuvus, vis čiuopiami istorijos akmenys, kuriais mūrytas tautinės kultūros statinys. Taip, be galo svarbi mums M. Daukšos prakalba apie lygias visų kalbų teises ir todėl neatsitiktinai prisimename, kaip į ją kreipiamasi „Katedroje“. O toliau tos pačios minties paryškinimas kontrastu: turistiniame epizode važiuojantiems kartu į poetinį mitingą prie V. Hugo namo prisistatoma kaip poeto iš Lietuvos. Ir kokia graudi ironija, kokia skaudi istorijos grimasa, kad Lietuvos vardą prancūzams geriausiai ištarė tik prancūzų poetas Oskaras Milašius, o lenkams – Adomas Mickevičius. Tačiau ir vėl po įterptos linksmesnės intermedijos – apie XIX a. eiliuotojo, 1863 metų sukilimo ir tremties metraštininko Juliaus Anusavičiaus spaudai rengiamą tomą. Cituojamos jo eilutės – tai lyg tos pačios M. Daukšos prakalbos perfrazavimas:

…geriaus galvą yr duoti nukirsti, 
Nekaipo kalbą tėvelių užmiršti.

      
       Gyva grandinė tokių pasišventėlių beveik iki pat mūsų dienų. „Šiurpas per nugarą pereina, kai pagalvoji, kad visus tuos vyrus, krauju iškosėjusius mums „Yra šalis“ ar „Kliudžiau“, – kad beveik visus galėjom dar rasti gyvus…“ (p. 250).
       Taip ateina supratimas, kad „menininkas nepasirenka tėvynės“ (p. 250). Nepasirenka, bet jos ir neišduoda, net jeigu jai nežadėta laimės.
       „Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu“ (p. 249).
       Šitų istorinių sąskaitų tema centrinis epizodas – tai pietūs Paryžiuje J. P. Sartre'o kvietimu ir klausimas, užduotas filosofui: kaip jis žiūrįs į mažų tautų kultūrų likimą. Klausimas, atsakytas paskaita apie J. Joyce'ą. Štai šiuo realiai vykusiu ir mūsų intelektualinės minties plėtroje, manau, tam tikrą istorinio reikšmingumo akcentą įgyjančiu pokalbiu pabrėžta – pabrėžta santūriu, ramiu ir tvirtu tonu apsisprendimų takoskyra:
       „Aišku, atsakymas vertas Sartre'o. Matyt, kad jis – ir filosofas, ir rašytojas – gyvena be „nacionalinio komplekso“. Žmogus renkasi save, sako jis. Pasirinkdamas jis deklaruoja savo laisvę ir savo esmę.
       Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo“ (p. 232).
       Istoriškai mąstyti reikia ne tik poezijoje. Istoriškai mąstyti – tai ne tik pažinti tautos istoriją. Tai ir deramai oriai prisiimti atsakomybę už tautos istorinę lemtį. Su šita lemtim Just. Marcinkevičius susisaistęs nepertraukiamais saitais. Ne deklaruojamais, – beje, pasakykite, kas dar, be jo, juos deklaravo? – bet patiriamais.
       Svarbiausi iš šitų saitų – liaudies kūryba, liaudies daina.
       Už žodžių – ilgesingoji dainos erdvė.
       Spontaniškai ir karštai „Dienoraštyje“ ne vieną kartą paminima liaudies daina turėtų lyg ir nubraukti kieto istorinio apsisprendimo įrėžtas rūpesčio raukšles. Įsidėmėtini du momentai, kada bendrą poezijos ryšių su gyvenimu apmąstymų tėkmę pertraukia intensyvios kūrybinės įtampos patyrimas. Apie šią emocinę kulminaciją kalbama kaip apie sąmoningo kūrybos suvokimo aukščiausią tašką, kada „imi save suvokti kaip tam tikros žmonių bendrijos narį“, kada „tas kraštas, kuriame gimei ir augai, užpildo tave visą“, ir tada galvojama, kad poezija – tai tas būdas, „kuriuo (kaip man atrodo) pilniausiai išreiškiu, realizuoju save“.
       Štai su tokiu jauduliu ir rūpesčiu „Dienoraščio“ viduryje kalbama apie rašomą naują lyrikos knygą „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. „Gyvenu – ką gyvenu? – sergu ja, jaudinuosi už ją, tarytum tai būtų pirmoji mano knyga“ (p. 192).
       „Dienoraščio“ pabaigoje pasikartoja, tik dar labiau pabrėžiamas prisipažinimas apie maksimalią dvasinę įtampą, išgyventą rengiant minėtą eilėraščių rinkinį. „Tik dabar matau, kaip ilgai ir sunkiai ėjau į knygą „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. O dabar jau pasiektas rezultatas – savęs realizavimo pilnybė. Tai buvo vaisingas laikotarpis. Iš esmės lyg ir nieko neatsitiko. Tik didelis vienovės su viskuo jausmas užliejo mane. Galėjau patikėti ir tikėti juo – nei protas, nei širdis nesipriešino. Atsivėrė dar neišnaudoti dvasinės energijos klodai. Ir žodžio galimybės“ (p. 292).
       Savęs realizavimo pilnybė pasiekiama svaigiausiomis, ekstatinėmis užsimiršimo akimirkomis. Akimirkomis, kada užsiklausoma liaudies dainų.
       „Kasdien galiu klausytis plokštelės, kur liaudies dainas dainuoja kaimo dainininkai. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip mane užlieja visa, kas buvo. Tartum jie dainuotų mane, visą mano praeitį, ką atsimenu ir ko neatsimenu. Jaučiu žodžiais nenusakomą vienovę su žeme ir dangumi, medžiais ir paukščiais, su žmonėmis ir jų gyvenimais. Su visu šiuo kraštu“ (p. 215).
       Pridurmui – prisiminimas apie vaikystės metus tėviškėje ant kalnelio, kur augo jovaras, dainuotas rugiapjūtės ir linamynio patalkių dainas, kurias išdainavę žmonės nusileisdavo žemyn „šviesesni, tarytum už rankų laikydamiesi“. Dabar kaskart į tėviškę parvykęs pats lipa ant kalnelio – lyg apeiginio veiksmo atlikti. „Jovaro jau nėra, ir seniai jau niekas nedainuoja. Bet pastovi, paklausai, pasidairai – ir nusileidi žemyn lyg jau būtum dainavęs“ (p. 216).
       Dainoje lyg slypi šventumo patirtis, apvalanti nuo istorinės nuoskaudos.
       Liaudies daina, užimanti ypatingą vietą poeto vertybių skalėje, tiesiog prašosi susiejama su nusiteikimu, realizuotu rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Tiktai daina, tiktai ji ir bus galėjusi išvaduoti nuo visą planuojamą gyvenimą aprėpiančio pareigos priesako. Ir tiesiog ar netiesiog patraukusi prie gerumo etinės programos po išgyventos krizės, stagnacijos, išsiveržus iš tylos ir nevilties glėbio, įkūnijamos, kaip skaitome „Dienoraštyje“, minėtame rinkinyje.
       Iš dainos siekiama išgauti jos lyrizmo paslaptį, pačią jos kvintesenciją, kad ji, atitikdama ypatingą nušvitimo būseną „lyg jau būtum dainavęs“, išvaduotų iš alinančios vidinės prievartos sau, kurią užkrauna pareiga, ir leistų „persmelkti viską saldžiai skausmingu palaiminto buvimo, brolybės ir gerumo spinduliu“ (p. 292).
       Daina, ar ji stilistiškai įbrėžusi savo pėdsaką, ar ne, visada slypi atsirandančiame buvimo kartu su kitais slaptame, intymiame ryšyje. Išsakoma tokia forma: „Ką sakau apie save, iš tikrųjų sakau apie tave. Ką sakau apie tave ir save – sakau apie gimtinę“ (p. 292).
       Įsiklausymas į dainos sielą atsisakant bet kokių jos mėgdžiojimo pagundų prasidėjo gerokai anksčiau iki rinkinio „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Išgirsti dainos sielą – tai pripažinti jos nekaltumą, apie kurį, be abejo, kalba kad ir Milano Kunderos romano „Pokštas“ herojus. O primenu jį todėl, kad anas herojus tos pačios socialistinės tikrovės politinių, moralinių kolizijų nukamuotas.
       Daina atsiveria tada, kai joje lyg pirmą kartą pamatai – bet juk tik tai ir yra žmonių, jas dainavusių, gyvenimas! Galėtų daina tikti išmėgintu kaimo buities pradžiamoksliu.
       „Sena abėcėlė“ („Liepsnojantis krūmas“, 1968) buvo to pradžiamokslio pavyzdys. Pareigų, darbų nesustabdoma karuselė kartoja nesikeičiantį įstangos ir atvangos ritmą, nuo pirmųjų eilučių paklūstame ramiai ir įsakmiai monotonijai.

Taip supa lopšį. 
Taip duoną minko.
 

      
       Pastovumas, posmas po posmo patvirtinamas, tampa tikrumo sinonimu. Baigmė, redukavusi poezijos žiedą – karo dainų „negalimumo metaforą“, kompensuoja pertekliaus praradimą rimuojamų porų eufoniniu turtingumu. O buities rato karuselė atsiremia į laiko tėkmę amžinybės link, nes pasikartojimų monotonija jau kaupia savyje būties–žūties priešybių prasmę.

Šitaip iš karo 
grįžta negrįžta. 
Šitaip prie kapo 
epušė girgžda.
 

      
       Tačiau yra ir kita dimensija – begalinis atstumas nuo senos abėcėlės iki dabarties sąmonės. Iki sąmoningo žinojimo, kad galima dainuoti „visa gamta, visu balsu, /visais dangaus ir žemės toliais“, kartu apgiedant ir „kūrėjo mirtį kūriny“ („Kūryba“).
       Tada fotoobjektyvas atkreipiamas į save. Į save, žinantį, jog „dar nesu dainavęs / taip gerai lig šiolei“. Atsiranda įtampa tarp gerumo užsimerkus dainuoti ir minties, užbėgančios į priekį. Tai – dabarties būsenos įvardijimas, substantyvi statika. Bet tokia ji ištirpdoma išpažintine kalba, įrėminta dainiškais deminutyviniais kreipiniais. Štai eilėraščio, kuris įvesdina rinkinio pavadinimą, pirmosios dvi strofos:

Saulele mano, vakarop eini. 
Laukų atsidusimas šešėliuotas. 
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas. 

Iš meilės šitas graudulys, iš meilės. 
Vis negaliu atplėšt tavęs nuo lūpų, 
rugių kalneli vidury dangaus! 

 

 
(„Saulele mano, vakarop eini“) 

      
       Minties plano ir emocinio atsivėrimo įtampa visada iškyla. Bet randamas ir būdas jai įveikti.
       Just. Marcinkevičiaus pasaulėžiūrinei ir kūrybinei evoliucijai, kaip įsitikiname iš „Dienoraščio“, būdinga: kuo įsakmiau suvokiama būtinybė apmąstyti gyvenimą, tuo stipriau jaučiamas ir poreikis atsiduoti gamtai, ištirpti joje. „Ji atsiveria mūsų žvilgsniui tyli, rami, apgyventa ir protinga, tartum jau iškentėjusi ir dabar tik apmąstanti tas kančias, kurias dar kenčia žmogus – jos kūdikis, gražiausias jos kūrinys. <…>
       Ir štai mes dedame galvą ant jos krūtinės ir tarsi girdime, kaip ji raminančiai kužda: iš čia išėjote, čia sugrįšite.
       Atrodo, kad gamta žino daugiau negu žmogus…“ (p. 166).
       Šita natūrfilosofija alsuoja visa Just. Marcinkevičiaus lyrika. Taip randasi žmogaus ir žemės, sielos ir kūno, kalbos ir gamtos veiksmo simetrija ir adekvatumas. Taip vienos pusės elementai, požymiai, funkcijos atstoja kitos pusės atributiką. O kadangi poetas jau pirmąja savo poema „Dvidešimtas pavasaris“ įrodė, koks jam svarbus klasikos reikalavimas kalbai, kad žodžiams būtų ankšta, o mintims erdvu, įrodė gausia aforistika, tai dabar, brandos amžiuje, jam nesunku tiesiog mūsų akyse – iš grūdo, iš lašo – išauginti žodžio galią, kad jis, atitikdamas ūkinio padargo reikalingumą, kartu apšviestų ir mūsų dvasią iš vidaus. Kada poreikį mąstyti atitinka toks pat stiprus gamtos jausmas, tada žodžiai grimzta į tylą, o žmogus – auga, auga iš gelmės, iš prožodžių. Tokio talpumo įgyja Just. Marcinkevičiaus kuklūs ketureiliai. Metaforinė žodžių energija semiama iš gyvosios kalbos, iš dainų kalbos, įtemptai tvinksi iki paskutinės eilutės, fizinis eilėraščio kūnas atrodo lyg peršviečiamas.

Žodis – kaip lašas kaupiasi, 
tikėdamas į tekėjimą. 
Klaupiasi žodis, klaupiasi 
ir gieda savo tikėjimą: 

į mintį, į kalbą, į žmogų, 
į tą jo gyvenimą margą. 
Matau jį tavy – lyg po stogu 
padėtą padargą. 

Regiu, kaip jis dvasią liečia, 
kaip semia iš jos ir semia. 
Lyg sėjamas grūdas – apšviečia 
ir veidą tavo, ir žemę.
 

Tylėsi, kada kalbėsi. 
Kalbėsi, kada nutilsi. 
Ant pilkapy, mūsų pavėsy, 
Šnekučiuodamies 

 

prožodžiai ilsis. 

      
       Cituojamas eilėraštis imtas jau iš pora metų vėliau paskelbto rinkinio „Būk ir palaimink“ (1980). 1976–1979 metai, kaip matome iš abiejuose rinkiniuose po eilėraščiais nurodomų datų, buvo itin vaisingi.
       Kalbėdamas apie gerumo lyrikos etapą, į kurį eita ilgai ir sunkiai, poetas droviai prasitaria esąs laimingas. Lyg ir keista turėtų atrodyti jam pačiam, nesyk teigusiam, kad eilėraštis gimsta tik iš skausmo. O dabar eilėraštis gimsta iš sukauptos visumos – kaip iš atlikto darbo, iki galo prieitos minties, ko gero, užbaigtos visos gyvenimo istorijos – suvokimo. Taip radosi eilėraštis apie ištartą ir, žiūrėk, jau kūnu virtusį gyvenimą.

Vilkdamas šešėlį, tartum sparną, 
ištariau gyvenimą. Dvasia 
palietė žvaigždėtą žemės dugną. 

      
       Griaudamas visą idėjų sampyną, pacituosiu tik pabaigą:

Bet spalvotas juokas gėlėje, 
žalias medžio sakymas, dulkelės 
nebylus giedojimas! Didžiulė 
ištiesta ranka, pasaulio delnas, 
kuriame, pilna gausmo, šoka 
einanti į pradžią pabaiga. 

 

(„Ištariau gyvenimą“) 

      
       Sėkmingai užbaigto minties plano, aprėpiančio visą gyvenimą, svarbiu, esminiu ingredientu visada lieka etnografinė, tautiškoji būtis, liaudies daina. Tautos istoriją galima suvokti kaip tautosakinių banalybių trupiniais, muziejiniais eksponatais kraunamą sąvartyną, bet taip skubinai lūpomis išberiamą, jog – metaforiškai mąstant – klausiame: o kas lieka ant lūpų?

     Kalbėjai
iš pasakų motinos žodžiais: 
buvo senų senovėj 

mano balsu iš dainų: 
oi lylia lylia 

pienu iš molio puodynių 
iš staltiesių trupiniu duonos 

iš verpsčių ir kryžių saulutėm 
iš marškinių širdimi 

iš akių ašarom 
iš pykčio dalgiais 

kalbėjai kalbėjai kalbėjai 

kiek amžių praėjo 
pakol išgirdau tave… 


       Liaudies daina jokiomis aplinkybėmis nebegali prilipti prie eilėraščio tik kaip ano praėjusio laiko iliustracija. Ir atvirkščiai: tiktai visas poeto slaptąsias sąsajas su liaudies daina žinodami įtarinėjame juos kaip pirmojo impulso svarbą, kada eilėraštis prasideda oksimoronišku krešuliu iš paprastų, nuogą, bene našlaitišką kasdienybę reiškiančių žodžių. Kodėl Onos Bluznienės dainuojama „Augo kieme dagilėlis“ apie nebesuglaudžiamas be mirusios motinos pagalbos dagilio šakeles negalėtų kaip šešėlis nusidriekti už pirmosios „Dedikacijos“ strofos (visiškai atitrauktos nuo kitų posmų)?

Ar tau neskauda būti? 
Ar tau žiūrėt nešalta? 
Ar netamsu kalbėti? 

Pasemsiu širdį žodžių 
iš meilės, iš kantrybės, 
iš amžino sunkumo. 


       Programiškai būtų įsimintinos eilutės iš eilėraščio „Liaudies daina“:

Iš dainos akių aš išriedėjau, 
ašara prie kelio nukritau. 

      
       Jos būtinai prisišlietų prie Just. Marcinkevičiaus topo, užstojusio aistiškąjį. „Laukas, kelias, pieva, kryžius.“ Prie topo

ašara Dievo aky 
Lietuva ką tu veiki.
 

      
       Poezijoje, nuolatos maitinamoje kolektyvinės vaizduotės – tautosakos šaltinių, visiškai įmanoma laisva asmenybės saviraiška. Į tą mintį mus kreipia Just. Marcinkevičiaus „Dienoraščio be datų“ poetinės išpažinties povandeninė tėkmė, retkarčiais prasimušanti pro pilietinei atsakomybei įpareigojantį herojinės etikos kodeksą. Ir iš tiesų rinkinių „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, „Būk ir palaimink“ lyrika yra tos minties patvirtinimas.
       Tiktai istorinė tematika liko poetui pilietinio sąmoningumo teritorija. Tačiau stambieji žanrai – poema, drama, grindžiamos istoriniais siužetais, tiek pat yra brandinę poeto talentą ir plėtę dvasinį akiratį. Tai ypač paliudija poema „Pažinimo medis“, dainiškosios tonacijos baladžių poema „Devyni broliai“, kurios kartu su Just. Marcinkevičiaus lyrika priskirtinos iškiliausioms lietuvių literatūros viršukalnėms.
       Poeto biografija, praėjusi „kaimiškuosius universitetus“ su esminiu tautosakos pamatu, ypatingomis istorinėmis priklausomybės sąlygomis turėjo išskirtinį pranašumą derinti ir jungti individualųjį ir bendruomeninį pradą. Tautosaka didžia dalimi ir buvo šitos jungties medžiaga. Just. Marcinkevičiui ji niekada ne kažkoks ypatingas, beveik egzotinis elementas, kokiu tapdavo išeivijos literatūroje, ir pačioje moderniojoje – tiek poezijoje (A. Mackaus), tiek prozoje (A. Škėmos).
       Matyt, neatsitiktinai paties Just. Marcinkevičiaus nuosprendis apskritai modernizmui – griežtas, kategoriškas ne! „Iššaukiantis, rėksmingas, pagyrūniškas modernizmas – ir antižmogiškas, ir antimeniškas“ (p. 251). O vis dėlto Just. Marcinkevičiaus idėjinė pozicija, nors ir nemoderni, nelaikytina nei „konservatyvia“, nei „ribota“ kaip tik dėl tautosakos versmių, kurios ir dabarties savimonei ir jausenai teikia harmonizuojančią pusiausvyrą. Kita vertus, įaugantys į individualią poetinę sistemą tautosakiniai elementai nebetenka savarankiškos reikšmės, o jų įsodrintas eilėraštis nebūtinai perregimai skaidrus, lengvas ir dainingas. Jis ne bernsiškas, o veikiau giminingas Roberto Frosto eilėraščiui, kurį pats Frostas apibūdino kaip tiesos ir harmonijos akimirką chaoso fone.



       ___________
 
       1 Toliau „Dienoraštis be datų“ cituojamas skliausteliuose nurodant tik puslapį pagal: M a r c i n k e v i č i u s  J u s t .  Raštai. – T. V. Proza. – Vilnius: Vaga, 1983.

       2 G i r n i u s  J .   Žmogaus prasmės žemėje poezija // Žemė. Naujosios lietuvių poezijos antologija / Red. K. Bradūnas. II leid. – Vilnius: Vyturys, 1991. – P. 30.

       3 Ten pat. – P. 46.

       4 Ten pat. – P. 42.

       5 Ten pat. – P. 51.

       6 Ten pat. – P. 46.

       7 N a g y s  H .   Nuo žmogaus žemės iki žemės žmogaus (K. Bradūnas). – Kn.: Egzodo literatūros atšvaitai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 186.

       8 M o n t e n i s  M .   Esė. – Vilnius: Mintis, 1983. – P. 39.

       9 Ten pat. – P. 55.

       10 Ten pat. – P. 49.

       11 Vytautas Kavolis studijos „Sąmoningumo trajektorijos“ (1986) pabaigoje kelia klausimą, ar gali nelaisvoje visuomenėje egzistuoti nepriklausomas žmogus. Klausimas taip suformuluotas, jog atsakymą žinome iš anksto. Todėl iš iliustracijai paimto Just. Marcinkevičiaus „Dienoraščio be datų“ išgirstume ne apie aktyvų, laisvą, herojišką žmogų, o tik apie, sakytume, lyrišką meilės apaštalą: „Pagrindinė „Dienoraščio be datų“ (1981) tema – meilė žmonėms ir noras būti jų mylimam. Marcinkevičius džiaugiasi, kad jo eilėraštis pavirsta liaudies daina, ir jis, žmonėms užmiršus jo individualybę, ištirpsta spontaniškajame gyvosios kalbos sraute. Jo dalyvavimo istorijoje būdas – kentėjimas kartu su kitais lietuviais dėl jų išgyventų skriaudų ir nepriteklių. Jam tiek svarbu būti savo žmonių mylimam, kad jis nedarys nieko, kas atimtų jam galimybę su jais kalbėti ir jų meile džiaugtis“. – K a v o l i s  V .  Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 324.