Paskyrimas skiautinių klubui „Urtė“

Ūko valandos žvarbios,
lemtingos, ežeru slenka
irklinės valtys, paryčiai
priartėja išmargintais rėžiais,
santūri ranka pamažu užgula pečius,
daugel metų pavėlavęs pavasaris
dūzgia lyg laumės žirgas,
įsipainiojęs gluosnio šakoj.
Imi, kas arti: skiautę, lopšinę, pavėsį,
durų siūbuojančią širmą.
Imi, ką turi.
Pagunda mirga nuolatos,
lyg gulėtų aukštielninka,
dailiai atmetusi ranką.
Vos kas –
ir nubėga per amžių
ūmus spindulys.


Vien melodija

Kol priekalnių vėjas
Toks lygus ir lėtas,
Kol pavakario žarai nėra lygių,
Užrašyk svetimšalei knygą –
Tarsi valaką Kuršių marių.
Lai kilnojas bangose
Negirdėtos pamario sagos,
Tešlamena jos kuo toliau
Su vėjais, kurie išdžiovina
Ir šviesina dangų.
Teaplanko vėsi melsvuma
Pavėsių netol namų,
Mažalapių liepų krutėjimas
Iš už sodybų
Ir laisvė,
Pati sau viena.


Sodyba

Stalas ir kėdės lauke.
Niekas nežengs nė žingsnio
Šiais šešėliais.
Skaisti melancholija
Padriko kelio – lyg nuogoji,
Kur guli ant šono.
Atsiduodu į jūsų rankas,
Išstypusio guoto eglės.
Niekas nežengs nė žingsnio.
Tik kada ne kada
Plykstels dryžis saulės šviesos.
Tik kada ne kada.
Vienumoj didesnis už buvusį
Jūrinis skliautas.
Atsiduodu į jūsų rankas,
Sumedėję krūmokšniai.
Krepšyje kepalėlis duonos
Kvepia kalendra.


Paguodai

Laikrodis muša
pusę valandos.
Kiek lieka laiko, tiek.
Trapaus vasaros laiko –
sėdint kieme už stalo.
Tavo pusėj nebėr ežero,
o nendrės
svyra vis vien.
Kelios gaidos,
pakibusios miesto erdvėj,
nedidukės gatvelės fone,
bene savarankiška muzika.
Tapytojas ją ir parašė
tiesiai ant drobės.


Saloje

Naktis kone be miego.
Vakar išskrido
Salos medžių paukščiai.
Tą atvirą laiką
Tavo mintys gaubia mane.
Saloje pradėtą sonetą
Užsimetu tartum apsiaustą.
Lyg pražuvėlis klaidžioju
Tavo provincijom.
Laukymės, keliukai, vieškelis,
Erdvios šviesuojančios kalvos,
Bekelė.
Ant balandos miltuotų lapų
Šimtai neregėtų miestelių.


Klostė gimtinei

Niekur kitur nenorėčiau
Būti šįvakar.
Niekur kitur. Tik šičia.
Dauboje ant kalvos sužvilgo vanduo.
Viesulas ieško atkalnėse
Savito grožio.
Miestas ir ežeras, ir apdainuota sala
Kasdien labiau rudenėja
Begaliniai tylus
Turėklų žemyn liūdesys.
Niekur kitur nenorėčiau
Būti šįvakar
Ir bodėtis blandžiais atspindžiais.
Viesulas drasko čionykštes kalvas.
Ką veiki, kamanės siela,
Kokios gegnės tavo akiraty?
Lėtas vienišas šokis,
Tas lyrinis solo,
Sugrotas pailgu lapu, –
Kam ir ko?


Mažoji locija

Būna valandos rausvo rojalio, –
Ir muzika plaukia į krantą.
Būna popietės vaiskios ir tykios,
Kada lyg atgijęs dairais.
Ilgas namas baltais karnizais
Vėl traukia užsukti, pabūti,
Vėl muzika gurgždžio kotelio
Ir žodžiai pačiam pajūry.
Netoli šlovingos pakrantės
Gyvenai tarsi bitinas žiemą
Ir mylėjai iš vienišo žvilgsnio
Mansardą meistrų kvartale.
Būna valandos rausvo rojalio,
Būna popietės ramios ir lėtos.