G e n o v a i t ė  B o n č k u t ė  gimė 1970 m. Kėdainiuose. Baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą. VU įgijo psichologės specialybę. Dirba Vilniaus Antakalnio universitetinėj poliklinikoj psichoterapeute. Noveles, esė pradėjo rašyti mokydamasi
mokykloje.
       „Metų“ žurnale jos kūryba spausdinama pirmą kartą.


       Pasaka

       Kadaise nedideliuose miesteliuose buvo statomos didelės puošnios bažnyčios. Viename atkampiame miestelyje, nuo kurio į visas puses driekėsi saulėtos ir vėjuotos plynės, gyveno mergaitė. Kai tėvai paleisdavo vaikus nuo kasdienių darbų, ji žaisdavo su draugu, kuris gyveno tame pačiame miestelyje.
       Bažnyčia jau daug metų buvo uždaryta ir iš išorės atrodė panaši į vaiduoklišką statinį, varpinėse skraidžiojo balandžiai ir varnos. Niekas nebeprisiminė, kada ir kodėl bažnyčia buvo uždaryta ir niekas nemėgino prikelti Dievo namų. Galiausiai ir tikinčiųjų tame miestelyje nebebuvo.
       Kartą bežaisdama šalia bažnyčios mergaitė paklibino vienas mažas bažnyčios dureles ir šios girgždėdamos atsivėrė – jos buvo užrūdijusios, bet neužrakintos. Įžengusi į vidų, mergaitė nustėro – po milžiniškais bažnyčios skliautais, ten, kur kadaise būta klausyklų, klauptų ir grindų, tyvuliavo tamsus vanduo. Mergaitė ilgai mėgino pamatuoti vandens gylį, kol suprato, kad grindys nugarmėjo žemyn, ir vanduo yra labai gilus.
       Ji niekam nesakė apie savo atradimą ir vis ateidavo pasėdėti po milžiniškais skliautais šalia juodo bauginančio vandens. Ji slapta vylėsi, kad šitoje stebuklingoje vietoje kas nors pasirodys, bet po skliautais tvyrojo ramybė ir tyla.
       Po kurio laiko mergaitė nusprendė parodyti savo atradimą draugui, su kuriuo nuolat žaidė ir kuris jai buvo artimas kaip brolis. Kai jos draugas pamatė bažnyčioje vandenį, jo akyse užsidegė aistra: jis nusprendė ateiti čia vidurnaktį, kada dažniausiai pasirodo kito pasaulio būtybės. Mergaitė sunerimo, bet eiti sutiko. Vidurnaktį jie pravėrė dureles ir vėl atsidūrė prie juodo vandens po mėnesienoje spindinčiais skliautais. Staiga mergaitė paslydo ir įkrito į vandenį. Ji išsigando. Nors mokėjo plaukti, mergaitė nepajėgė priplaukti prie krašto – staiga susisukęs galingas sūkurys ją nešė į bažnyčios vidurį. Ji iš visų jėgų kapstėsi vandenyje, bet jautė, kad sūkurys traukia žemyn. Tuo metu berniukas, matydamas negalėsiąs padėti, garsiai sušuko:
       – Kas yra tas, kuris pagrobė mano draugę? Ko jis nori iš mūsų?
       Ir sukunkuliavo tamsus vanduo, ir pakilo vėjas po bažnyčios skliautais, ir iš gelmių atsklido balsas:
       – Man reikia vieno iš jūsų gyvybės. Jei tu įšoksi į vandenį, mergaitė išplauks.
       – Kodėl to prašai? – paklausė berniukas.
       – Todėl, kad čia gali įeiti tik vienas žmogus ir tik vienas gali saugoti šios bažnyčios paslaptį.
       – Eik namo! – sušuko mergaitė. – Žinau, aš nepražūsiu.
       Berniukas, slegiamas siaubo ir kaltės, nuėjo namo. Neužmigęs visą naktį, pragydus pirmiesiems gaidžiams jis nubėgo į bažnyčią, bet mergaitės neberado. Didžiausiai nuostabai, neberado ir vandens: vietoj jo puikavosi gražios tvirtos grindys. Berniukas sumišo, nebesuprato, ar nakties įvykis buvo sapnas, ar tikrovė. Skubiai nubėgo į mergaitės namus, sužinojo, kad vakar ji staiga išvyko į kitą miestą. Berniukas parašė jai daug laiškų, bet atsakymo nesulaukė. Nesulaukė atsakymo ir mergaitės tėvai, jie manė, jog ji slapstosi dėl nedorų priežasčių.
       Tą įvykį berniukas atsiminė visą gyvenimą. Daug kartų apmąstė, kas gi įvyko. Ir štai vieną naktį jis susapnavo sapną:
       Po senu juodu medžiu raudonoje šviesoje sėdėjo pilkas žmogelis. Jis tarė:
       – Tu stengiesi įminti nelengvą mįslę ir jau daug ką supratai. Todėl klausyk, ką tau pasakysiu. Esti tokių žmonių, kuriuos dar nuo vaikystės traukia ne gyvenimas, o mirtis. Tamsoje, gelmėje, ten, kur nežinomybė ir mirtis, gyveno tavo draugės dievas. Jis ją dabar globoja.


       Apie išsiskyrimus

       Dabar susitikimai nebe tokie, kokie būna, kai susitinkama retai. Nebe tokie kaip virptelėjimai tyloje, kai iš tiesų bičiuliautis norisi su visais, o širdyje rusena švelni švieselė ir nušviečia vienišajam pasaulio kelius. Susitikimai vis dažniau – paskutiniai. Nebegali patikėti nė silpnučiu išliekančiu siūleliu, kuris leistų kitą kartą vėl ištarti: „Labas, kaip gyveni?“ Siūlelis nutrūksta, į orą išlekia ir ištykšta spalvotas prisiminimų ir aistrų kamuolys, pasaulis sudūžta dar vieną kartą ir dar vieną, ir dar vieną – dzingt, barkšt, nieko nelieka, dykynė, kurioje kaukia vėjai. Žmogus, dingęs iš akių, tarytum miršta, atrodo svetimas ir bauginantis. Vaikštai po kaukiančią tuštumą, kurioje tave it dulkę nešioja gyvenimas – tą nunešk, tą paskaityk, tą pasakyk. Dalijamas užgyventas turtas – man šaukštai, tau lėkštės. Regis, pasidalyti nepavyks – susigrobi, tačiau turtas tuojau subyra į šukes. O gal kas turi nedylančią sielą? Nemirštančią per bendrų pasaulių mirtis? Kaip mažas vaikas, išėjęs į gatvę, pirmam sutiktam sako: „Labas, kuo tu vardu?“ Ir palaiminti gyvenantys po viena antklode, kvėpuojantys tuo pačiu oru, jie neturi savo odos, jeigu plėštum ją nuo vieno, nuplėštum nuo abiejų.
       Žmogus tamsiame kambary įsispraudęs į kampą mato tik kambarį. Už kambario sienų nieko nėra. Sielą supa sunkus žalsvas rūkas. „Ir nuo kada taip liūdi?“– klausiu jį. „Nuo tada, kai save prisimenu.“
       Aš iš tiesų nežinojau, ko noriu iš kitų. Gal norėjau, kad manęs neužmirštų. Atrodė: kai savaitę niekas nepaskambins, manęs ir nebebus. Aš nieko nemylėjau, bet norėjau būti laikoma už rankos. Tuštuma it žaizda galvoje pulsavo tai užsipildydama prisiminimais, tai vėl išsekdama – baisi tuštuma. Darbai krito iš rankų. Aš negalėjau pamiršti artumo ir man atrodė kad nebėra prasmės ką nors daryti. Nėra prasmės, ir baigta. Gal man reikėjo kam nors papasakoti, ką jaučiu?


       Tarp kitko

       Man skambina senas pažįstamas. Sako: „Sveika, skambinu tau iš „durdomo“, matai, buvo stogas nuvažiavęs, iš bedarbystės persikėliau į vaizduotę. Gydausi pas tavo buvusį vyrą. Tačiau praėjusią savaitę jis išvažiavo į konferenciją ir man buvo liūdna. O šiandien jis pasakė, kad daugiau su žmonėmis bendraučiau. Tai aš ir skambinu tau. Mus čia išleidžia į miestą, gal galima pas tave ateiti į svečius?“ Sakau: „Gal ketvirtadienį“.
       Skambina kolega doktorantas. Sako, beveik apsigyveno profesorių skaitykloje. Ten įdomu. Pvz., vienas kapais dvelkiantis dėdulė spokso į apdulkėjusius veikalus ir stena: „Nesąmonė... nesąmonė“. Netoliese sėdintis žvitrus vyrukas vis kalba mobiliuoju telefonu: „Taip... skaitykloje... Ką veikiu? Tyrinėju... taip... tyrinėju“. Prieina filosofas Kukus ir klastingu balseliu klausia: „Tai kokie pasiekimai?“ – „Tai va, kankinuosi“, – „Sėkmėėės“, – nutęsia Kukus, jis užsiaugino gražią barzdą, gal greitai taps salonų liūtu.Viena gal penkiasdešimties metų mokslininkė, kurios dar nepasiekė kompiuterizacijos laimėjimai, traukia iš rankinuko straipsnius, skersai ir įstrižai juos karpo, tepa klijais, rūšiuoja, o paskui – klijuoja. Keli stalai apkrauti iškarpom, ji šokinėja tarp tų stalų – strykt strykt, – padūsauja ir vėl šokinėja. Gal rašo solidų veikalą, pvz., „apie daiktų prigimtį“.
       Taigi, sako doktorantas. Spaudžiu jūsų darbščią ranką. Kada pasimatysime? Sakau: „Ateik ketvirtadienį, bus dar vienas įdomus žmogus“.


        Vėl kelionė

       Jau laikas miegoti. Kelionė į Gdanską baigėsi, ir aš vėl savo kambaryje.
       Važiuoti atrodo beprasmiška, galvoje kaip subraižyta plokštelė sukasi į aklavietę nuvedusios problemos, kurios išauga iki neribotų dydžių. Naktį – košmaras. Atsibundi apsipylęs šaltu prakaitu. Dar kartą košmaras, dar kartą. Norisi šokti iš mašinos ir lėkti per laukus į gailestingą pono Dievo glėbį. Ligos, rutina, melas, konfliktai, baimė. Tfu. Kitas etapas: nebeturi jėgų kankintis. Užmiegi lipniu benzininiu miegu. Pramerki akis: vis tas pats beprasmiškas kelias. Vėl užmiegi. Kažkas pažadina pavalgyti. Vėl užmiegi. Atsibundi. Sieloje tuščia. Žiūri pro langą. Kelias ir dangus, sakytumei, net kažkuo gražūs. Jau labai labai seniai nematei dangaus. Kitos šalies miestai už lango keistoki ir paslaptingi, tarsi juose žmonės gyventų kitą gyvenimą. Tau įdomu. Tiesiog įdomu: gatvės, namai, bažnyčios kvepia nauju pasauliu. Norisi važiuoti, eiti, eiti nesustojant. Taip, matyt, ir reiktų aprašyti kelionę: ėjome, ėjome, žiūrėjome, žiūrėjome. Tiesa, bažnyčios. Jų erdvė ne tik pašildo benamį turistą, sutvarko jo sielos chaosą, bet ir nutirpdo nuo jo kelis odos sluoksnius. Išėjęs iš bažnyčios jau ne tiek matai, kiek visu kūnu jauti.
       Kelionės draugai vis artimesni. Pasakai jiems ir tai, ko niekam nesakydavai. Sau pagalvoji: „O kad taip būtų visada“. Laisvė būti ir būti kartu.
       Kai grįši namo, pradėsi naują gyvenimą. Nereiktų perdėti – šiek tiek naują.
       Jau laikas miegoti.


       Keliavimas, praradimas, mylėjimasis

       Rytinės meditacijos metu šypsodamasi žiūriu pro langą į kėblinėjančius Naujininkų gyventojus, kurie jau trinasi apie alaus kioskus ir turgelį taip įprasmindami šį netikėtai karštą rytą. Skauda sprandą, tarsi vis dar jį sukiočiau. Sapnavau, kad naktį po sodą vaikiausi įkyrų sodo paukštį, o jis tuo metu šiepė snapą iš visų krūmų. Tada griebiau pjūklą ir nupjoviau stalo kojas. Sapnas nebuvo pamokantis, jame nebuvo jokio moralo. Nebuvo ir jokios rytinės šilumos, nors tu šiltutėlis gulėjai šalia.
       Mes vis nepasimylime taip, kaip aš trokštu. Mano galvoje per daug žodžių, tave praryja darbai ir planai. Ar įvyks stebuklas? Bet kad tu toli, aš toli, visas Vilnius tarp mūsų. Išplautas ilgesio skonis, išplautas artumo gerumas. Aš klausiu: „Ir apie ką gi tu galvoji?“ Tu sakai: „Galvoju, kaip sutepti garažo duris“. Tu – keliautojo etalonas, juodadarbis šviesuolis, sunkumų ieškotojas. Gamtos gyventojas, nevaikštantis į kultūros renginius. O aš nekenčiu turistų – prakaito, nuo dviračio sėdynės skaudančio užpakalio, susiaurėjusios sąmonės, suvaidinto draugiškumo, kaip kramtoma guma žiaumojamų liaudies dainų. Nekenčiu, kadangi esu nedraugiška ir niūri, be to, kasdien darausi vis niūresnė ir piktesnė. Mano poreikiai nepatenkinti, gyvenimas nuobodus, niekas nenori manęs nei klausytis, nei suprasti.
       Šios savaitės susitikimai. Tu, tavo sūnus ir aš valgome vakarienę sodo namelyje. Aplinkui tamsu. Sode prie būdos guli pririštas šuo ir žiūri beveik žmogaus akimis. Paskui einame miegoti ir gulime apsikabinę. Nekalbame. Tu niekada nepraversi burnos, jausmai sukaupti viduje. Ir mano burna kaip užsiūta, ir aš nieko nemoku pasakyti.
       Prisimenu musių zyzimą ir dėdės Valentino mamos laidotuves. Valentinas buvo tėvo draugas, man ėjo penkti metai ir tada sužinojau, kad žmonės miršta. Troba pilna senų žmonių, vidury guli mirusioji, giedoriai gieda baisias ir keistas giesmes, tarsi patys būtų jau seniai mirę. Kažko ilgai laukiame ir nieko neveikiame. Atsimenu karštį, musių zyzimą, slogų velionės geltonį. Man nebaisu. Slogiame gyvenime mirties priartėjimas nebaisus. O gal aš tiesiog stipriai mylėjau tėvą. Tu į jį panašus.
       Šią naktį sapnavau savo buvusį draugą. Aš jo klausiu: „Kaip gyveni?“. Jis sako: „Taip pat, lygiai taip pat“. Aš klausiu: „O ką veiki, su kuo draugauji?“ Jis sako: „Su tuo, kuo ir anksčiau. Dirbu, ką ir anksčiau“. Aš klausiu: „Tai ir mes gal draugaujame kaip ir anksčiau?“ Jis sako: „Žinoma, o kodėl gi ne?“ Sako taip, kaip sapnuojamas velionis, kai jam sako: „Bet juk tu numirei?“ – „Žinoma, nemiriau, žinoma, esu“. Ir mes leidžiamės į kelią, einame per statybvietę, aš atsilieku ir čiuožiu nuo žvyro krūvos, paskui krentu, krentu. Ir suprantu, kad jau nebesusitiksime, jau nebesusitiksime. Ir aš apsipilu ašaromis, ir mirštu kartu su juo, su tuo skausmu, kurio nepanešėme kaip sergančio, bet labai sunkaus vaiko. Ar dar matysiu pasaulį vaiko akimis?
       Tą savaitgalį vėl keliavom. Važiavom dviračiais, kankinausi kaitroje, pykomės, norėjau gerti, mačiau daug miškelių ir pievelių, dulkančių vieškelių, tave, niūniuojantį keletą pažįstamų melodijų, štai tiek įspūdžių per visas tris dienas. Dabar ramu, tarsi siela būtų draskiusis, snaudusi, kvailiojusi ir – pailsėjusi. Sugalvoju istoriją: jaunutė mergaitė eina į kaimo bažnyčią ir pirmą kartą susimąsto, ką ji galvoja apie Dievą. Pakeliui susitinka vaikinuką, kuris labai pasitiki savimi. Nieko negalvoja. Nieko negalvoti, pasirodo, gerai, ir ji pradeda jausti paprasčiausius pojūčius taip stipriai, kaip niekada nejautė. Nieko nebeplanuoja, atlieka tik būtinus darbus. Draugės nuo jos pabėga.
       Keliavimas, praradimas, mylėjimasis. Mylėjimasis, praradimas, keliavimas. Naujas draugas žavus savo piktumu, niūrumu ir seksualumu, kuris liejasi iš jo kaip šilkinė srovė. Jis šypsosi kukliai ir šiltai. Jis įmagnetintas grynuoju gėriu. Ir aš apsiverkiu jį apkabindama. Man reikia kankintojo, nutveriančio mane už sparnų, kai sklendžiu žaižaruojančia padange. Kankintojas įmurkdo į agrastų krūmą. Kankintojas nuramina.


       Pabudimai
 

       Prisiminimų negali nufotografuoti, bet jais gali gyventi labiau negu gyvenimu, jie gali smaugti labiau nei virvė, šaldyti labiau nei speigas.
       Atsimenu rytus, pabudimus. Pabundu naktį, man treji metai, aplink tamsu, baisu, sienos tarsi juda, bando mane suspausti.
       Atsibundu nuo žadintuvo džeržgimo. Žadintuvas metalinis, senas, džeržgia kaip kuliamoji. Keliuosi, einu į mokyklą, bijau mokytojų ir klasiokų, traukiu lyg į mūšį, kurį kasdien pralaimiu.
       Atsibundu Vilniuje, egzaminai, jaučiu, kad baimė sugraužė miegą, nenoriu nei kvėpuoti, nei keltis.
       Atsibundu studentų miestelyje, geltonoje geležinėje lovoje. Kambaryje dar yra žmonių, nesvajoju, reikia bėgti, gyvenimas tik prasideda.
       Atsibundu šalia būsimo vyro, prispausta prie sienos. Jis – mažas, susirietęs, aš – pagauta į spąstus.
       Atsibundu iš svajonių ir spalvotų sapnų, psichoterapija, vėl susigrąžinau mamą, saldu.
       Atsibundu vyrui išėjus, ima baimė, viską reikia sukurti iš naujo, aplinka – kieta, ryški.
       Atsibundu ant naujos sofos šalia draugo, migloj, dar tebesimylint, bet jau suirzus.
       Atsibundu vėl viena. Nyku, liūdna, tamsu, vos atsikeliu.
       Atsibundu ir šoku, skubu keltis. Aš ir visuomenė, aš ir laisvalaikis. Stengimasis. Stop, čia aš tokia, kokia esu iš tikrųjų: aiškus protas, aiškus ribų jausmas. Turiu seną elektrinį virdulį, geriu kavą, valgau sumuštinį, vedu į darželį dukrą. Atsibundu šalia vieno, kito draugo. Atsibudimai kaip apsirikimai.
       Atsibundu šalia mylimojo ant šieno, šventė. Atsibundu šalia mylimojo po metų. Neatsimenu, kaip jaučiuosi, neatsimenu, ar esu. Atsibundu ir galvoju, ką valgysiu. Nuolatinis alkis, valgymas kaip gyvenimas.
       Atsibundu ir galvoju, ką darysiu toliau, šalia nėra niekieno rankos. Nieko nėra mintyse. Tik pilnas galimybių gyvenimas. Galimybės vilioja kaip spalvotas žurnalas, bet nešildo.
       Rytai migloje, įtampoje, kažkas esantis šalia gniuždo mintis ir pojūčius, pritemdo šviesą, tirština miglą. Buvę mylimieji vis dar mintyse. Neapibrėžus savęs, plaukiu požeminėje sapnų upėje. Atsikeliu, valgau, sūris ir dešra kaip tapatybės įrodymas, išeinu iš namų. Atsimenu saulę, prietemą, drėgmę, šaltį, autobusus, bet labai menkai atsimenu save.