O geresniąja aš savo dalim virš žvaigždynų aukštųjų
Amžiais skrajosiu, ir nieks neįstengs ištrint mano vardo.

  Ovidijus. „Metamorfozės“, XV, 875-876*

      
       I

       Jį užpuolė nemiga, galvos skausmai buvo nepakenčiami, akys raudonavo, perštėjo ir traiškanojo, sutriko virškinimas, netgi mintis apie maistą sukeldavo skrandžio spazmus, rankos ir kojos virpėjo, veidas išblyško ir pasidarė gelsvas it šviežias vaškas. Jis apšepo žila barzda, kuri žėlė kuokštais, nesveikai pageltonavę dantys ėmė klibėti, iš silpnumo pylė prakaitas, sulipo plaukai, burna visą laiką džiūvo, suskeldėjęs liežuvis sunkiai vartėsi, plaučiai gargėjo ir švokštė, tarsi į juos būtų smegę aštrėjantys šonkauliai. Kasdien jo sveikata vis šlijo. Niekas nepakurdavo ugnies po trikoju, iš molio ir šiaudų drėbtos sienos šerkšnijo, iškvėptas oras virsdavo garu, asla baltavo nuo sniego, kuris skverbėsi pro nesandarias duris. Jis apsirengė visus drabužius, kokius tik turėjo – tuniką, graikišką chitoną, himatiją ir togą, apsiklojo šerno kailiais, tačiau speigas vis tiek grabinėjo lediniais pirštais, kartais sugniauždavo kaklą, ir senis dusdavo, mėlynuodavo, šniokšdavo, kol iš krūtinės išsiverždavo kimus kosulys, panašus į stimpančio šuns lojimą. O taip, jis buvo nelyg galudienis šuo, niekaip negalintis nusibaigti, nors jau seniai gyslose kręšta kraujas, sąnarius kausto šaltis, raumenyse savo valandos laukia kirminai.
       Tačiau uoslė vis dar buvo aštri. Molio ir šiaudų kvapas, šerno kailio smarvė, gendančio kūno ir mirties prakaito dvokas. Burnoje ir gerklose, regis, gaišo šlykščiausi šliužai: angys, išmatomis atsiduodančius kiaušinius dedantys žalčiai, daugiakojai driežai, rupūžės. Senis laukė mirties, jis nebesitikėjo pasveikti. Tai turėjo būti išsivadavimas, palengvėjimas, užsimiršimas. Tik retkarčiais perbraukdavo per aslą pirštais ir nuo jų laižydavo sniegą. Keista, tačiau molio, drėgnos žemės skonis jam būdavo malonus. Ir tada jis užsnūsdavo – gal valandėlę ar pusvalandį; dažniausiai sapnuodavo savo pomirtinį gyvenimą: bet tai nebūdavo nei Aidas, nei Hadas, nei Tartaras ar Orkas, jis ten nesutikdavo Plutono, Prozerpinos ar Persefonės; tai būdavo gražus Pietų miestas, išsidėstęs ant septynių kalvų, nutviekstas saulės, kupinas šilumos, portikai, kolonos, kregždės, nardančios ore, vandentiekis Aqua Virgo šalia Marso lauko, dailiai nušlifuotas marmuras, baltoji Junonos šventykla, fontanų teškėjimas, plačialapių medžių pavėsis, prabangūs princepso rūmai, terasos ir granito laiptai, vijoklių ir orchidėjų švelnus dvelkimas; daug vyrų ir moterų, lengvi ploni drabužiai – togos ir stulos, baltos arba purpuro spalvos, juokas, grakštūs judesiai, atviri žvilgsniai, gražūs ir išdidūs veidai; kartkartėm net išgirsdavo skaitomas jo meilės elegijas, o gimtoji kalba būdavo saldi it Olimpo nektaras, it medus iš Giblos pievų. Bet tai trukdavo tik akimirksnį ar du: tuoj pat lyg tamsus sniego debesis atšniokšdavo haliucinacijos – jos būdavo juodos arba iš žaizdos plūstančio kraujo spalvos; viskas susijaukdavo; Jonijos jūros bangos, skandinančios laivą, beviltiški vairininko riksmai ir į dangų iškeltos jo rankos, meldžiančios pagalbos, Trakijos miškų drėgmė ir vėsa, užšalęs Istras, į jo ledą kaukšinčios barbarų žirgų kanopos, užnuodytų strėlių spiečius, laukiniai riksmai, lūžtančios ietys, iš prakiurusio dangaus besiveržiantis sniegas ir ledas, kuris ant jo užgriūdavo; kaukdavo pūstažandis Borėjas, sukdamas verpetus iki pat pažeme šliaužiančių tamsių debesų, šaltis tvilkydavo šiurpstantį kūną, laižydavo stingstančius sąnarius, lupdavo nuo kaulų trūkinėjančią odą ir išdžiūvusius raumenis. Bet kai likdavo tik suklypęs skeletas, smegenyse krusteldavo užsilikusi gyvybė, ir senis imdavo kriokti, sunkiai trūkčiodamas suledėjusį liežuvį. Nuo šauksmo prabusdavo, haliucinacijos, šnypšdamos tarsi gyvatės, lįsdavo į palovį, nenoromis traukdavosi į pakampius. Vyras būdavo toks silpnas, kad nepajėgdavo atsimerkti ir įsitikinti, ar jis dar gyvas. Tik širdis virpėdavo it avies uodega.
       Ir tada atslinkdavo ūkanos. Tirštos, pilkšvos. Galbūt ankstyvo rudens arba pavasario. Ten nieko nebūdavo: skausmas nurimęs, haliucinacijos išnykusios, šaltis atlėgęs. Vien tik bejėgio kūno svoris ir gaižus prakaito kvapas. Senis vis dar prakaitavo, ir tai buvo vienintelis požymis, kad jis dar nemiręs. Taip praeidavo nežinia kiek laiko – valandos ar dienos? Paskui sujudėdavo siauras horizonto pakraštys, pro jį prasisprausdavo blankus vaizdas, šiek tiek šviesesnis už visą pasaulį apgaubusį rūką (taip jam atrodydavo). Iš tolo to galėdavai ir nepastebėti – gal tai tik bereikšmė dėmė, svetimo žmogaus minties atspindys? Bet kai vaizdų atsirasdavo du ar trys, kai jie pradėdavo slankioti į priekį ir atgal arba šokčiodavo lyg laužo liežuviai, norom nenorom, turėdavai juos pamatyti. Dažnai tai būdavo koks nors vaikystės prisiminimas, pamirštas, tačiau neišnykęs iš vis dar pulsuojančių smegenų žievės, tarkim, juodu su broliu dvyniu eina į retorių mokyklą, šlepsi jų basnirčia įsiauti sandalai, trumpas tunikas sklaisto rudenėjantis vėjas; šis laikas dar neprasidėjęs, jie to nežino, ir niekas to nežino, į pabaigą ritasi anoji era; griežtas jų tėvas reikalauja stropiai mokytis, jis įsivaizduoja ateityje juos sėdinčius senate kartu su kitais garbingais ir kilmingais romiečiais; paskui kažkuris iš jų mirė – gal jis, o gal brolis: dabar jis taip nutolęs nuo savęs, kad be vargo gali save įsivaizduoti kaip kitą, net visiškai svetimą žmogų; vienam iš likusių brolių nė kiek nerūpi politika, jis labiau linkęs į menus, ypač poeziją, jį žavi mūzos.
       Bet kai merdintis senis pradeda tapatintis su nemirusiu broliu, iš ūkanose skendinčios horizonto glūdumos pasipila vaizdai, daugybė vaizdų, net nepanašių vienas į kitą: orūs, prakilnūs veidai, jie džiaugsmingi, ekstaziškai šaukia, kažkoks purpurine toga apsivilkęs vyras kopia marmuro laiptais, jam ant galvos uždedamas laurų vainikas, kažin kas sako: „Dabar jis bus dievas!“, amfiteatras pilnas žmonių, moterys glėbesčiuojasi, vyrai spaudžia rankas ir ploja vienas kitam per petį; žūtbūtinės gladiatorių grumtynės, eilėmis aukštyn vilnija laukinis riksmas ir susilieja su žvėrių staugimu; palei tvirtovės sienas bastosi gaujos vilkų, iškorę garuojančius liežuvius jie lekia per sniegą, prietemoje melsvai žybsi jų akys, jie urzgia uosdami orą, jiems tįsta seilės, kai pamato ant sienos susigūžusį getų sargybinį; o jis – mylimosios Korinos guolyje, tvankus vidurdienis, viena langinė priverta, tad kambaryje tvyro maloni prieblanda, merginą gobia tik ilgėliausi plaukai, jos švelni kvepianti oda kelia pašėlusią aistrą, jų lūpos liepsnoja, jie spaudžia vienas kitą glėbyje; moteris, turbūt jo dukra, rodo anūką, jis didžiuodamasis kilnoja vaiką ant rankų ir jaučiasi tarsi medis, skleidžiantis galingas šakas, arba medžioklis su stambiu grobiu; siaučianti pūga, ledai kerta į veidą, jis pargriūva į pusnį, jam vis trūksta oro, sniegas veržiasi į plaučius, krūtinę kausto šaltis...
       Vieną dieną jis pabudo pajutęs ant veido šokčiojantį saulės spindulį. Lauko durys buvo praviros. Senis sumostagavo rankomis, tarsi gintųsi nuo šviesos: jis nebenorėjo išeiti iš žiemiškos prietemos, nes ji buvo nelyginant aukštas slenkstis, kurį įveikti nėra nei jėgų, nei noro. Geriau jau klaidžioti tarp buvimo ir mirties sapnuojant, prisimenant, haliucinuojant savo, o gal ir svetimus gyvenimus, eiti trūkinėjančia riba, kai paneri į skaidrų jūros vandenį arba žvarbsti siautėjančioje šlapdriboje po žemu šiaurės dangumi, kai pajunti Pietų žvaigždynų spindesį, glostantį akis, arba girdi artėjančios barbarų ordos laukinį arklių žvengimą ir kailiniuotų skitų keiksmus. Nes tai gali niekada nesibaigti, tęstis ir tęstis, būti ir būti, ir net apgauti laiką. Tačiau žmogiškoji sąmonė, nepaisydama keistos senio užgaidos, šviesėja, kol galop pradeda blankiai suvokti tikrovę: sienos atidrėkusios ir šlapios, palubėj kabo varvekliai, nuo jų laša ant šerno kailių, asla apledėjusi, šen bei ten telkšo balutės.
       Vėjas atplėšė duris, pagalvojo vyriškis, vėjas ir šviesa, iš kurios aš nieko nebesitikiu. Bet ne! Čia kažkieno būta: iš kur ant grindų permirkęs paplotėlis ir ąsotis? Kas galėjo mane aplankyti? Valandėlę jis žvelgė į aslą, tačiau nei alkio, nei troškulio nepajuto – tatai būtų reiškę grįžimą. Grįžimą į kietą ir rūsčią realybę: tolimiausias imperijos pakraštys, laukinis kraštas ir laukiniai papročiai, niekada nesikerpantys ir nesiskutantys kelnėti barbarai, jie lekia per stepę nebalnotais žirgais, iš kurių šnervių žyra kibirkštys, ir šaudo į gyvatės nuodus pamirkytomis strėlėmis; rudenį užšąlantis Istras ir Ponto jūra, kurios vandenys surakina žuvis ir laivus; iki pat horizonto nurudavusia žole pasišiaušę nedirbami laukai, nė vieno mielo akiai vynuogyno ar bukų giraitės. Nykus apleistas kraštas, kur niekada nebūna vasaros. Niūria siena apjuosta tvirtovė, iš kurios negali išeiti be ginklo: nežinia kada pasirodys koks laukinis getas, sarmatas ar dakas ir paleis į tave strėlę. Pirmykštis būvis: vanduo iš upokšnio, pelų duona, beskonė žuvis ir mėsa, paskrudinta ant laužo, karčios nežinomų augalų šaknys, laukų žolės. Valgai, kad gyventum. O jei nebenori gyventi?
       Vis dėlto kai saulė pasisuko ir į trobą sugrįžo šalta prieblanda, vėl padengdama aslos balutes ledokšniais, senis, keiksnodamas save už silpnumą, nuleido ranką ir sugrabaliojo paplotį. Permirkusi tešla buvo beskonė, atrodė, kad mali dantimis ne duoną, o patižusius arklio „obuolius“. Nosimi įtraukęs oro, užuodė vyno raugą. Užsivertė ąsotį, bet niekas netekėjo: vynas buvo sušalęs į ledą. Kai kelissyk piktai krestelėjo, iš ąsočio išslydo atitirpęs luitas. Kirto jam į veidą ir nusirito ant grindų. Norom nenorom, teko keltis – trūko oro, svaigo galva, tirtėjo kojos, galugerklį spaudė prilipęs paplotis – ir pasiramsčiuojant į sieną eiti prie lentynos. Ten rado durklo nuolaužą ir ėmė ja skaldyti vyno luitą. Kišo į burną ledokšnius ir čiulpsėjo. Ne, vynas nė iš tolo nebuvo panašus į falerną, kurį jis taip mėgo aname gyvenime, daug bjauresnis už iberiškąjį – iš kur barbarai mokės gaminti vyną? – bet vis dėlto vynas: nuo jo gyslose sujuda užsistovėjęs kraujas.

       II

       Tą naktį Publijus miegojo be košmarų. Tik vieną sykį blėstelėjo spindinti sapno skiautė, lyg prabangi ano gyvenimo dužena: draugų apsuptyje skaitė savo meilės elegijas – laikydamas rankoje vyno taurę, ritmingai tarė žodžius lotynų kalba, nuo kurios buvo saldu burnoje; į jį žvelgė vilgšnos Korinos akys, po plona tunika kilnojosi jos sujaudrinta krūtinė, virpančiais pirštais Korina retkarčiais paliesdavo apnuogintą kairę ranką; jaunuoliai juokėsi ir plojo, vienas kitas apglėbė jį per pečius, tačiau jo mylimoji droviai stovėjo, tik jos kojų pirštai sandaluose nervingai trūkčiojo. O dievai, kada tai buvo? – pro miegus sunkiai atsiduso senas vyras.
       Rytas buvo apniukęs, matyt, viską gaubė pavasarinė migla. Pabudęs išgirdo lašų teškėjimą nuo stogo – nelygų, tai lėtėjantį, tai greitėjantį, sykiais visai išnykstantį, tarsi plaktų sena, pavargusi, tačiau vis dar nenorinti pasiduoti širdis. Paskui jo ausį pasiekė veriamų durų garsai, kapota getų kalba, sumišusi su atskirais graikiškais žodžiais, metalo skambtelėjimas, arklių prunkštimas, netolimi žingsniai per baigiantį tirpti sniegą. Kažkas turėtų ateiti, pagalvojo Publijus, ir ėmė laukti. Jo galvoje vis dar buvo tuščia: jis neprisiminė, iš tikrųjų visomis jėgomis stengėsi neprisiminti, kas ne taip seniai – prieš kelias savaites ar mėnesius – atsitiko. Bijojo prisiminti, nes suprato, kad vėl įkris į juodą pragarmę, kur išnyksta protas, nebelieka minčių, tik gniuždo ir kankina skausmas, bejėgiškumo ir menkystės jutimas. Tada jau geriau mirtis, šešėlio laisvė, atitolimas nuo savęs buvusio, visiška užmirštis arba metempsichozė – virsti medžiu, akmeniu, žvaigžde arba tik angimi, susirangiusia žolėje.
       Kai jis vėl pradėjo snūduriuoti, taikydamas peržengti sąmonėje atsiveriančius tamsos plyšius, nedrąsiai girgžtelėjo durys. Tamsi figūra, apsiausta rūko, vos peržengusi slenkstį sustojo. Ji buvo apsimuturiavusi kailiais, veidą dengė storas juodas audeklas. Moteris? – toptelėjo Publijui. Čia nėra įkėlusi kojos jokia moteris: joms tai uždrausta, arba jos pačios bijo, tiesiog drovisi – šios tautelės moterys nėra nei įžūlios, nei drąsuolės. Netgi vyrai vengia jo, suka žvilgsnį į šalį arba pagarbiai nuleidžia akis. Kiekvienas romėnas žino, kad nėra už ką jį mylėti: getus valdo Mezijos karaliai, o karalius – Roma. Dalis getų dar laisvi, jie susideda su sarmatais ir puldinėja šį pajūrio miestelį.
       Iš tiesų tai buvo moteris. Ji padėjo ant aslos paplotėlį ir nuskilusiu kaklu ąsotį, turbūt vėl su tokiu pat rūgščiu vynu. Ir neatsitiesdama ėmė atatupstom trauktis.
       – Luktelk valandėlę, – pasakė vyras, bet moteris nesiklausė, nes jis nejučiom užsimiršęs prabilo lotyniškai.
       Tą patį pakartojo getiškai. Jo balsas buvo gergždžiantis, nusilpęs, nepajėgus ištarti kai kurių šios kalbos garsų. Tačiau moteris, regis, suprato: nuo veido storą audeklą šiek tiek patraukė žemyn.
       – Galvojau, kad tavęs nebėr, kad tu numirei, – sumurmėjo. Žodį „numirei“ pasakė graikiškai: gal buvo išmokusi arba pati turėjo helenų kraujo.
       – Ak, tai tu, Sibile, – šyptelėjo Publijus. Jis pažinojo šią moterį, bet niekaip negebėdavo ištarti jos barbariško vardo, tad vadino Sibile – juk visai gražu šaukti moterį pranašautojos ir Apolono žynės vardu.
       – Nieko daugiau neturiu, – pasakė moteris. – Čia paskutinis vynas.
       – Ir nereikia! – atšovė senis. – Aš tuoj pasveiksiu. – Ir atstatęs krūtinę pamėgino kuo gracingiau atsisėsti. Tačiau vos neišvirto iš guolio. Moteris sugriebė jį už rankos.
       – Klejodamas šnekėjai, juokeisi, verkei ir šaukei. Supratau tik tiek, kad burnoji prieš dievą.
       – Prieš kokį dievą? – sunkiai alsuodamas pasidomėjo senis.
       – Jo vardo nedrįsta ištarti mano lūpos...
       – Vadinasi, prieš Oktavianą. Jis to nusipelnęs: senas sukčius, paleistuvis, tironas, pavergėjas, budelis.
       Sibilė susiėmė rankomis galvą, kad negirdėtų tokio piktžodžiavimo.
       – Nebijok, treji metai jis jau miręs. Bet aš jam neatleidžiu: kiekviename laiške į Romą aš jį garbsčiau, pataikavau jam, žeminausi, maldavau atleidimo už nežinia kokią kaltę, o jis buvo ir liko abejingas mano kančiai, mano keliaklupsčiavimui ir meilikavimui. Kaip dar galima labiau paniekinti žmogų, o ypač – poetą? – užsimiršęs Publijus įsikarščiavo ir pastaruosius žodžius išrėkė kimiu, gergždžiančiu balsu.
       Moteris išsigandusi išsprūdo pro duris: šitas romėnas pamišęs – argi galima plūsti valdovą kaip sau lygų arba net žemesnį? Už tai gali nubausti tikrieji dievai, gyvenantys danguje, po žeme, vandenyje arba kalnų ir miškų glūdumose.
       Sibilės apsilankymas išjudino senio sąmonės gelmėse nugrimzdusią, nurimusią, susitraukusią ir gal net suledėjusią realybę. Ji vėl atgijo, ėmė banguoti ir šiauštis tarsi Ponto jūra, pavasarį sutrupinusi ledus. Publijų užplūdo skausmingi prisiminimai, neramios mintys ir sąžinės graužimas. Geriau ta moteris nebūtų atėjusi, geriau nieko nebūtų atnešusi, nekalbėjusi su manimi, nes aš vėl noriu gyventi! – kartojo pats sau senasis romėnų poetas. O aš nebeturiu tokios teisės! Praradau ją, berniuko žūtis buvo paskutinis lašas, perpildęs kartybių taurę.
       Vyriškis niekaip negalėjo atsiginti prisiminimų. Atrodė, juos dar sunkiau iškęsti nei tikruosius įvykius – gal todėl, kad jis viską žinojo, tačiau nieko negalėjo pakeisti, nes niekas nebepriklausė nuo jo pastangų ir valios. Jis, garsiausias tuometinis romėnų poetas, ligos parblokštas į patalą svetimame krašte, tremtyje, kaip įmanydamas kovojo su beprotybės priepuoliais, kurie griuvo ant jo vienas po kito be atokvėpio, tarsi įnirtusios rudenio jūros bangos. Jo gyvenimas skeldėjo ir pleišėjo, tačiau gyvybė vis dar glūdėjo kadaise tvirtame, o dabar visiškai nusilpusiame kūne. Už ką man tokia kančia? – klausinėjo senis. Argi aš jos nusipelniau? Tarsi būtų visiškai pamiršęs, ką mąstė gilią žiemą prieš panirdamas į tamsą, ligos karaliją ir haliucinacijų labirintus.

       III

       Kai Publijus Nazonas po pusę metų trukusios kelionės iš sukiužusio laivo išlipo Tomų uoste, jį nustebino tvirtovės skurdumas ir viso krašto nykumas. Tai turbūt buvo pats šiauriausias imperijos pakraštys – anapus Istro arba Dunojaus gyveno, klajojo barbarų gentys: getai, sarmatai, dakai, dar toliau – skitai. Kai tik ledas padengdavo upę, jie užplūsdavo Getiją, kurią valdė Romos vasalas Mezijos karalius. Žudydavo, degindavo, grobdavo turtą, gyvulius ir net moteris. Todėl žemės beveik niekas nedirbdavo, ji buvo nesukultūrinta, nuo amžių apleista. Čia kadaise savo koloniją įkūrė Mileto graikai, tačiau dabar jie buvo sumišę su vietiniais gyventojais getais ir visiškai nutautėję. Todėl Publijus negalėjo nė dorai susikalbėti su polio valdytoju, kadangi šis vartojo daugiau getiškų nei graikiškų žodžių. Apie lotynų kalbą čia buvo galima tik pasvajoti. Valdytojas smarkiai nustebęs žiūrėjo į pagyvenusį romėną: ko jam čia prireikė? Jeigu būtų siųstas iš Romos, atvyktų su ginkluota palyda.
       Nazonas taip pat nustebęs laukė ir nesulaukė, kol prie jo prišoks koks tarnas su indu vandens kojoms nusiplauti. Tikriausiai Romai toks įprastas paprotys čia buvo pamirštas, o gal net nepasiekęs šios tolimos provincijos.
       „Aš esu poetas, garsus sostinės poetas“, – ironiškai nužvelgęs šeimininką, pasakė atvykėlis. „Kokia garbė! – manieringai linktelėjo valdytojas. – Kiek žinau, šiuose kraštuose nesilankė nė vienas garbingosios Romos poetas ar filosofas. Kas čia tave atvijo?“
       Publijus valandėlę tylėjo: argi lengva prisipažinti, kad esi tremtinys, benamis ir gal net nusikaltėlis?
       „Cezaris išleido ediktą, pagal kurį man pritaikytas relegatio, tai yra išsiuntimas iš sostinės. Nors man paliktos pilietinės teisės ir turtas, tačiau nedelsiant turėjau išvykti į Tomus.“
       Valdytojas iš visos Publijaus Nazono kalbos suprato tik tiek, kad šis romietis ne savo valia ir noru atkako į šį užkampį. Vadinasi, nėra ko lankstytis ir reikšti jam pagarbą.
       „Kiek laiko ketini čia gyventi?“ – vis dėlto gana maloniai paklausė, nes negalėjai žinoti, kas ir kada toje Romoje ims ir pasikeis. „Manau, neilgai. Tikiuosi, kad cezario rūstybė netrukus atlėgs, ir aš galėsiu grįžti į amžinąjį miestą. Man reikia padoraus namo, aš atsivežiau šiek tiek pinigų.“
       Valdininko akys godžiai žybtelėjo.
       „Yra toks namas. Jis priklauso polio bendruomenei. Jį mums paliko vienas graikas, išvykdamas į savo gimtinę. – Vyriškis valandėlę svarstė, kiek iš atvykėlio galėtų prašyti. Labai bijojo pamažinti. Be abejonės, jis labai turtingas, mąstė valdytojas, poetai visada turtingi žmonės. Visa Roma, kiek girdėjau, skendi prabangoje. – Dešimt tūkstančių sestercijų!“ – „Visame šiame miesteliūkštyje nemačiau tokio namo, kuris galėtų tiek kainuoti!“ – pasipiktino romėnas. „Tada penki tūkstančiai. Pati mažiausia kaina. Ir nė aso mažiau. Nors čia ir gūdi provincija, bet pastatai gana brangūs. Matote, pas mus nėra nei architektų, nei patyrusių statybininkų“, – kuo solidžiau dėstė valdininkas, kuris pagal pareigas turėjo labiau domėtis kovomis su barbarais nei nekilnojamojo turto prekyba.
       Palydėtas getų kario, kuris pakeliui neištarė nė žodžio, Publijus suprato, kad suktasis valdininkas jį žiauriai apmovė: tai buvo ne namas, o iš molio ir šiaudų drėbta troba. Romos apylinkėse net gyvulius laikydavo padoresniuose tvartuose. Galėjo guostis nebent tuo, kad jis čia neilgam, laikinai – jau rudenį atplauks laivas su Augusto malonės žinia: juk jis, Nazonas, parašė ir išsiuntė princepsui laišką, kuriame giedojo jam ditirambus ir reiškė begalinę meilę bei pagarbą.
       Publijų stebino vietinių gyventojų abejingumas ir storžieviškumas. Romoje jis buvo įpratęs visą laiką būti matomas, mylimas, gerbiamas: su juo vis kas nors sveikindavosi, tiesdavo jam ranką, tardavo keletą žodžių arba bent jau nusilenkdavo. Jis pažinojo žymiausius imperijos žmones, svečiuodavosi pas juos ir pats kviesdavo juos apsilankyti savo prabangiuose namuose netoli Kapitolijaus. Arba į vilą ir seną didžiulį sodą, esantį šiaurinėje miesto dalyje, prie pat Tibro upės. Jis čia rašydavo eilėraščius ir priiminėdavo artimiausius draugus. Šiltomis naktimis jie sėdėdavo deglų apšviestame sode, gerdavo falerną ir kalbėdavosi apie poeziją bei filosofiją. Tokių kompanijų nevengdavo ir moterys: pasipuošusios gražiau nei leisdavo griežtasis Augusto įsakymas apie prabangų maistą ir drabužius, jos teikdavo tiems susibūrimams žavesio ir subtilaus artistiškumo. Kalbos čia įsisiūbuodavo, čia aprimdavo, čia būdavo rimtos ir gana moksliškos, čia retkarčiais nuslysdavo į nekaltas dviprasmybes. Niekam neužkliūdavo ir tai, kad, šiek tiek padauginęs vyno, vienas kitas kompanijos narys pasitraukdavo į nuošalesnį sodo kampą, iš kur netrukus pasigirsdavo viliokiškas juokas. Nepaisydami rūsčių veidmainingojo princepso įsakymų laikytis moralės, romiečiai toleravo tokius papročius: jiems tai buvo puikiausias žmogaus ir gamtos susiliejimo pavyzdys.
       Tomai šiuo požiūriu buvo barbariškas kraštas: nei kultūros, nei architektūros, nei poezijos, nei bendravimo meno. Nesuprasi kuo apsirengę, šaltuoju metu apsikarstę kailiais, ilgaplaukiai, barzdoti, siaurų akių ir geltono veido vyrai ir moterys, vienodai gerai jodinėjantys ant arklių, šaižiai šūkaudavo nesuprantama getų arba sarmatų kalba. Ten, kur būdavo vyrai, negalėdavo būti moterys: jokių bendrų susibūrimų, jokių kultūrinio pobūdžio pokalbių. Beraščiai, jiems nieko nereiškė graikų bei romėnų mitologija, menas ir poezija. Todėl Publijus Nazonas jiems buvo tik atvykėlis iš sostinės, matyt, kažkuo nusikaltęs vyresnybei. Tai jis, jų manymu, turėjo taikytis prie jų gyvenimo būdo, o ne jie prie jo nesuprantamų įpročių. Jis jiems buvo svetimasis, jų akimis – juokingas ir naivus barbaras. O kai kas jį laikė net pavojingu, galinčiu pakenkti polio bendruomenei.
       Publijus pats turėjo vaikščioti pas nepatikliai į jį žiūrinčius getus ir sarmatus arba pas nutautėjusius graikus ir prašinėti vieno kito baldo ar virtuvės ryko. Be abejo, ir maisto. Žinoma, už pinigus, nors dauguma vietinių gyventojų nelabai vertino sestercijus, gal nežinojo, ką su jais veikti. Jiems būtų labiau patikęs bet koks metalas: auksas ir sidabras, varis, geležis, bronza. Ak, kaip trūko garsiam poetui numido Oiko, kuris vienintelis iš tarnų neatsisakė į tolimą ir nežinomą tremtį lydėti šeimininko. Deja, baisi audra Jonijos jūroje dar pernai rudenį, plaukiant iš Italijos į Graikiją, jį nubloškė nuo laivo denio. Publijus griežtai uždraudė drauge su juo keliauti žmonai: ji nebūtų ištvėrusi tokios negailestingos lemties, anksčiau ar vėliau būtų jos netekęs. Be to, tikėjosi, kad žmona, likusi Romoje, pati ar per savo draugus ir pažįstamus greičiau permaldaus cezario rūstybę.
       Vargais negalais įsikūręs Tomuose, Nazonas pasijuto tarsi būtų atsidūręs už kalėjimo sienos, atskyrusios jį nuo kultūringo pasaulio, tarsi būtų papuolęs į pirmapradį chaosą, kur viešpatauja šiaurės stichijos, visa gamta priešinga žmogui, kur nėra jokios harmonijos, pati aplinka stumia į dvasinę sumaištį ir nusivylimą. Netrukus ateis ruduo, laivyba Ponto Euksino jūra baigsis, nebeatplauks joks laiviūkštis, jokios žinios iš sostinės ir visos Romos valstybės nebepasieks jo, ilgus mėnesius jis bus atkirstas nuo įprasto pasaulio ir pasmerktas vienatvei tarp šiurkščių ir nė vienos kultūringos kalbos nemokančių barbarų. Kaip reikės gyventi? – klausinėjo pats savęs. Ir kokia prasmė gyventi?
       Artėjant ankstyvam rudeniui, kai vis dažniau pučia žvarbus šiaurės vėjas, dangų aptraukia stori, greitai tarsi laukiniai žvėrys lekiantys debesys, kai prapliumpa šalta liūtis su sniegu, židinyje lyg ko išsigandusi ima blaškytis ir užgęsta ugnis, o sutemos net vidurdienį neprašviesėja, Publijus Nazonas vėl pradėjo mąstyti apie mirtį. Ne, nepasijuto taip kaip pernai gruodį, kai iškviestas pas Augustą sužinojo, kad yra išsiunčiamas į pasaulio kraštą, ir manė, jog jau yra pražuvęs. Du ištikimiausi draugai tąsyk sulaikė jo ranką, siekusią taurę nuodų, o rankraščio, prie kurio poetas tiek ilgai triūsė, jiems išgelbėti nepavyko, nes jį pasiglemžė ugnis... Mirtis gali ateiti per akimirką, jis iškęstų bet kokį skausmą; kai netenki namų ir tėvynės, išnyksta skirtumas tarp gyventi ir negyventi. Jo, Publijaus Nazono, egzistavimas tapo beprasmis: anksčiau žinojo, kad turi rašyti, kurti eiles, kurias skaitys ne tik draugai, bet ir naujos lotyniškai mokančios kartos po daugelio metų, kai jo nebebus. O kam čia reikalinga jo kūryba, kas ją čia supras, kiek vilties, kad ji kada nors paklius į kultūros pasaulį? Kam barbarui poezija, jeigu jis turi kardą, ietį arba nuodingą strėlę? Jeigu jo didžiausias džiaugsmas – ant laužo ugnies spraganti nudobto žvėries kulkšnis?
       Mirtis Publijui niekada neatrodė esanti absoliuti pabaiga. Jis tikėjo Platonu ir Pitagoru, kurie teigė, kad visko esmė yra dieviškoji siela, ji niekad neišnyksta, tik keičia savo būvį pereidama iš vieno kūno į kitą, iš žmogaus į žvėrį, iš žvėries galbūt į kokį augalą arba net į negyvosios gamtos objektą. Tačiau mirtis čia, po svetima padange, kur nėra savųjų dievų, gali būti visiškai kitokia: juk siela gali patekti į laukinių garbinamų dievų valią ir ilgus amžius nebesugrįžti į žemę žmogaus pavidalu. O kas žino, kokie šių barbarų dievai? Galbūt žiaurūs ir negailestingi, gal jiems visiškai nesuprantamas žmogaus noras vėl kada nors įgyti sąmonę? Gal čia apskritai nėra menus ir poeziją globojančių dievų, grožį ir meilę garbinančių deivių? Gal šis nykus, pilkas dangus yra visiškai tuščias? Juk kur nėra dievų, ten ir tegali gyventi laukiniai žmonės, gebantys tik vienas kitą žudyti, engti, nekęsti, paversti gyvuliu.
       Bet ar nebus blogiau už mirtį, jeigu aš čia gyvendamas subarbarėsiu, prarasiu kultūringo žmogaus požymius, pamiršiu subtilesnius jausmus, atprasiu mąstyti, vertinti, suvokti, nebegebėsiu džiaugtis pasauliu ir gyvenimu? – ne kartą klausinėjo savęs Publijus. Jeigu panirsiu į apatiją, į nesibaigiantį liūdesį, paklusiu vien tik žvėriškiems instinktams? Jeigu visiškai atitrūksiu, prarasiu ryšį su kultūros pasauliu, užmiršiu jį esant, gal net pradėsiu jį neigti? Kas tada?

       IV

       Žiema Nazoną smarkiai iškankino: jis nemokėjo pasikurti ugnies ir pasigaminti maisto, jo troboje visą laiką buvo šalta, romėniški drabužiai šiaurės klimatui visiškai netiko, o apsikarstyti dvokiančiais kailiais kaip kokiam laukiniui jam neleido išdidumas, jis bijojo gerti sniego ir ledo vandenį, o užšąlantys šaltiniai buvo sūrūs, ir tik alkis priversdavo valgyti nežinia iš ko iškeptus vietinių gyventojų papločius. Norom nenorom, turėjo pakeisti romėniškus sandalus į kailinį apavą.
       Keletą kartų Tomus buvo užpuolusios klajoklių gentys iš anapus Istro. Kildavo didžiulė sumaištis, riksmai sklisdavo nuo vieno namo prie kito, užnuodytos strėlės, perskriejusios neaukštą polio sieną, krisdavo į gatves, ore skledendavo barbarų žirgų žvengimas ir vyriški keiksmai, tratėdavo taranais daužomos vartų durys. Miesto gatvėmis bėgiodavo ginkluoti vyrai, kopdavo ant sienų ir stichiškai gindamiesi šiaip taip atmušdavo priešo antpuolius. Žinoma, būdavo ir nukautųjų, ir sužeistųjų. Pastaruosius gydydavo primityviausiomis priemonėmis: medžių žievėmis, lapais ir žolėmis, įvairiais antpilais ir nuovirais. Tuos, į kuriuos pataikydavo strėlės, retai pasisekdavo išslaugyti: gyvačių nuodai veikdavo staiga ir efektyviai. Kai viskas nurimdavo, surinkdavo lavonus, tiek savųjų, tiek ir priešų, nutempdavo tolėliau nuo tvirtovės ir sukurdavo didžiulį laužą. Į jį suversdavo ir kritusius arklius. Ugnis rusendavo kelias paras, nes ją blaškydavo stiprūs vėjai, užpustydavo sniegas, gesindavo šlapdriba. Visą tą laiką į žemą pelenų spalvos dangų kildavo juodi dvokiantys dūmai ir šiurpūs moterų bei vaikų verksmai.
       Publijus Nazonas jaunystėje ignoravo karo tarnybą, per pažintis ir dovanomis jam pavyko nuo jos išsisukti. O dabar, senatvėje, priverstas nešioti šalmą ir romėniškus šarvus, jautėsi pažemintas ir juokingas: koks gi iš jo karys? Argi jis pajėgtų grumtis su įniršusiu barbaru? Tačiau, norom nenorom, turėjo saugoti savo sveikatą ir gyvastį. Kas jį čia gydytų? O be jokių romėniškų apeigų būti sudegintam bendrame lauže su barbarais ir arkliais – ar įmanoma dar niūresnė perspektyva?
       Kelissyk buvo susirgęs: gydėsi pats kaip išmanydamas. Jeigu būtų išsigandęs mirties, tikriausiai nebūtų pasveikęs. Iš tiesų mirtis jam nebuvo baisesnė už tremtį, už namų ir artimų žmonių netekimą. Esu čia lyg koks egzotiškas Pietų augalas, o turiu tverti nepalankiausią klimatą. Kiek tatai gali tęstis? – mąstydavo Publijus. O kai visą šaltąjį laiką, daugiau nei šešis mėnesius, nieko negalėjo pranešti apie save į Romą ir iš ten negavo jokios žinutės, jam ėmė vaidentis, kad iš tikrųjų yra miręs, persikraustęs į pomirtinį pasaulį, dar baisesnį už mitologinį graikų arba romėnų pragarą, nes ten galėjai tikėtis sutikti bent pažįstamą šešėlį: tėvo ar motinos, mirusio brolio, kadaise mylėtos moters. O čia? Niūrūs svetimo krašto žmonių veidai, nugairinti vėjo, paraudę nuo šalčio, besilupančia oda, akių tik plyšeliai, kūnai plaukuoti, iš toliau nepažinsi, ar tai žmogus, ar žvėris. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad čia dar išlikęs kanibalizmas. Girdėjau, skitai suėda kovose kritusius savo žirgus. O juk žirgas turėtų būti geriausias kario draugas.
       Jeigu ne kelios Vergilijaus, Horacijaus ir meilės elegijų autorių Albijaus Tibulo bei Seksto Propercijaus knygos, Nazonas išties būtų patikėjęs, kad jo ryšiai su anuo pasauliu, kur esama kultūros, meno, poezijos, architektūros, dailės, kur visus metus šviečia saulė, jūroje nardo delfinai, laukuose žaliuoja vynuogynai, kur miestų aikštėse stovi dievų šventyklos su didingomis kolonomis, o iš kalnų akvedukais atsruvena tyras vanduo, kur šurmuliuoja daugybė švenčių ir karnavalų, į didžiulius amfiteatrus susirenka tūkstančiai žmonių pažiūrėti teatro vaidinimų arba cirko, kur stadionuose vyksta olimpiados, o garsiausi poetai varžosi turnyruose, – yra visiškai išnykę. Ir kad tatai galima prilyginti gražiam sapnui, kurį galėjo susapnuoti žmonijos kultūros priešaušryje kokios nors laukinės tautelės žynys arba pranašas.
       Čia, kur kasdien siaučia pūga ir iš dangaus ant galvos krinta ledo gurvoliai, kokį dar kitą pasaulį galima prisiminti, apie kokį kitą pasaulį galima svajoti? O jeigu žiema niekada nesibaigs? Istras ir Pontas bus sukaustyti ledų, Getija, Mezija ir visa Trakija iki pat Graikijos bus ištisai užpustytos? Jis, Publijus Nazonas, bus palaidotas it koks priešistorinis gyvūnas šaltame sniege.
       Per nesibaigiančią žiemą romėnas turėjo laiko viso savo gyvenimo apmąstymui. Jis daug kartų vaizduotėje sugrįždavo į Romą, į praėjusių metų rudenį ir žiemą, kai dar buvo laisvas žmogus ir visų gerbiamas poetas, garsiausias sostinėje ir, be abejo, visoje imperijoje. Į jį iš apačios į viršų žiūrėdavo daugelis jaunų ir mažesnio talento poetų. Publijus nė kiek neabejojo, kad taip ir turi būti, nes kadaise ir jis, būdamas jaunas ir dar nepripažintas, šitaip žvelgdavo į vyresniuosius kolegas. Gyvenimas jį lepino: buvo turtingas, kupinas energijos, jį atsidavusiai mylėjo trečioji žmona, dukra pagimdė du vaikaičius. Politika nesidomėjo, nelindo į jos užkulisius, nors buvo pažįstamas su pačiu cezariu ir jo aplinka, tad kokių nors netikėtumų keičiantis valdovui, kuris buvo gana senas, jis nesitikėjo ir nelaukė. Nazono gyvenimas buvo kultūra, menas, kūryba, jį domino tik poetinis santykis su pasauliu ir lotynišku žodžiu.
       Deja, Publijus, kaip ir daugelis visų amžių žmonių, turėjo vieną kitą ydą. Jaunystėje rašė meilės elegijas ir mokė vyrus bei moteris meilės meno, o tai jau nemažai pasako. Iš tiesų jis garbino ne tik mūzas, bet ir Amūrą bei Kupidoną. Ypač jį traukė moterų grožis, jų jaunystė, grakštumas, vylingas žvilgsnis, odos baltumas bei kojų eiklumas. Koks poetas apie tai nepamąsto! Tas ne poetas, kas meilės glėbyje nepajunta įkvėpimo ir dieviškojo alsavimo! Kaip pats Publijus kadaise rašė, vynas, naktis ir meilė mums suteikia drąsos netgi rizikingiausiems žygiams. Nazonas jau buvo įpusėjęs penktą dešimtį, kai vienos šventės Bakcho garbei metu susižavėjo jauna mergina – ji buvo tikra bakchantė: kaip pašėlusi šoko užsimetusi ant pečių elnio kailį, palaidi plaukai draikėsi į šalis, jos rankose lakstė vijokliais ir vaisiais papuošti tirsai, ryškiau pašvietus deglams matei jos stambias krūtis ir apnuogintas tvirtas šlaunis. Netrukus jis išsiaiškino, kad tai paties princepso vaikaitė Julija. Tatai Publijų šiek tiek atšaldė, bet jis vis tiek nesiliovė ieškoti kelių, kurie atvestų į dieviškosios Hebės namus. Ir pagaliau poetui pavyko: padykėlė nimfetė ištekėjo už Nazono pažįstamo senatoriaus Emilijo Pavijaus. Kai kartą senatorius pakvietė Publijų skaityti eilėraščių į savo namus, Julija ir garsus poetas susitiko akis į akį. Atviroje verandoje sėdėjo dar keli jauni ir išvaizdūs poetai, tačiau Julija nenuleido susižavėjusių akių nuo Nazono: prieš dvidešimt metų išleisti jo meilės eilėraščiai vis dar buvo labai populiarūs ir mėgstami romiečių; be abejo, juos buvo skaičiusi, o gal kai ką iš jų taikiusi praktikoje ir jaunoji senatoriaus žmona. Po vakaro Julija, pildama puikų falerną į didžiojo poeto taurę, pakvietė jį dar kada nors užsukti į svečius ir paskaityti naujausių eilėraščių tik jai vienai, nes ji, vyrui išvykus valdiškais reikalais ir ilgai negrįžtant, nežmoniškai nuobodžiaujanti. Publijus su džiaugsmu priėmė kvietimą ir pasakė, kad nekantriai lauksiąs ženklo.
       Padykusios aristokratės ir garsaus poeto žaidimas ilgokai neperžengė padorumo ribų: Julija matė, kad Nazonas ją jaunatviškai įsimylėjęs, bet gerbė pagyvenusį vyrą ir neleido jam tapti meilužiu, nes tatai būtų sukomplikavę jų santykius – jai labiau patiko matyti Romos garsenybę tarp savo svečių. Nežinia, kiek tai būtų trukę, jeigu ne nelaimė, užgriuvusi senatorių: Emilijas Pavijus buvo apkaltintas sąmokslu ir nužudytas. Publijus, vienas iš artimiausių jaunosios našlės žmonių, labai ją užjautė ir kaip įmanydamas guodė. Aš išaukštinsiu tave ir tavąjį grožį savo elegijose arba poemose, prisiekinėjo Nazonas, ir tu tapsi žinomiausia moterimi visoje Romoje. Ar gali tau kas prilygti? Romėnai amžiais žavėsis tavo sielos grožiu, tik pamiršk liūdesį. Tavo vardas ir tavo jaunystė verta geriausio romėnų poeto plunksnos. Prisimink Koriną, kuriai pavydi daugelis moterų, aš ją sukūriau savo vaizduotėje, iš tikrųjų jos nebuvo, o tu esi šalia, galiu tave lytėti, glostyti tavo plaukus, žvelgti į akis, bučiuoti lūpas. Tavo artumas įkvepia mane didžiai poezijai!
       Jaunystėje Publijus buvo mokęsis retorikos meno, jo vyriškumas, aristokratiškos manieros, gebėjimas užjausti, suprasti ir kartu pasakyti, ką tuo metu jaučia, – visa tai veikė jaunąją našlę, neleido nugrimzti į liūdesį ir pasmerkti save neprotingai rezignacijai. Kaip ilgai ji galėjo neatverti širdies tokiam jautriam ir pasiaukojančiam globėjui? Be to, jai buvo sunku tramdyti savo jaunystę, kuri maištavo ir reikalavo savo teisių. Julija buvo sutverta meilei, garsaus poeto dėmesys ir pažadai sparčiai gydė jos sielos žaizdas. O kai žavioji našlė atvėrė Nazonui širdį, jam atsivėrė durys ir į prabangų Julijos miegamąjį.
       Tačiau žadėtų meilės elegijų, šlovinančių princepso vaikaitę, vis nebuvo. Retkarčiais Julija, prieš priimdama garsųjį romėnų poetą į meilės guolį, jam tai primindavo. Publijus įtikinėdavo, kad jos jau parašytos, kad kaip tik šiuo metu jis jas tobulina, dailina. Jos turi būti geresnės už mano jaunystės elegijas, jos turi nustebinti ne tik Romą, bet ir visą kultūringą pasaulį! – karštai tvirtindavo įsimylėjėlis. Juk tu verta to! Tik paklausyk, kaip skamba tavo vardas: Julija, Julija, Julija! Prisiekiu Venera, kad per amžius žmonija nieko panašaus nebesukurs!
       Neišsiblaivydamas nuo meilės kerų, svaigdamas nuo jauno ir dailaus nimfos kūno, nuo jos karšto alsavimo ir bučinių, Nazonas maldaudavo Jupiterį, kad šis sujungtų dvi naktis į vieną, kaip tai padarė su Alkmene pradėdamas Heraklį. Tik šitaip galima pasiekti aukščiausiąjį įkvėpimo laipsnį, gražbyliaudavo mūzų numylėtinis. Tik beprotiška meilė, pavergianti kūną ir sielą, pagimdo didžiausius poetus ir filosofus.
       Deja, patį Publijų vis dažniau nusmelkdavo įtarimas, kad jis nebeparašys įkvėptų meilės eilių, kurios prilygtų jo jaunystės kūrybai. Kas dėl to kaltas? – svarstė poetas. Amžius, audringa jaunos moters meilė, džiovinanti jo kūno syvus, menkstantis talentas ar dvasios nusilpimas? O gal čia ne meilė, retkarčiais suabejodavo, gal čia tik desperatiškas senstančio kūno įgeidis išsaugoti tai, ko neįmanoma išsaugoti? Gal tik nenoras pasiduoti, pripažinti, kad gamta yra bejausmė ir kad jai visi esame lygūs – cezariai, poetai, filosofai, žyniai ir išminčiai? Tik dievai ir pusdieviai gali džiaugtis amžinąja jaunyste... Kol vieną dieną žmonės jų išsižada, pamiršta, ir jie miršta nežinioje.
       Daugel kartų Nazonas pasidėdavo prieš save vaškuotas lenteles, ilgai rymojęs užrašydavo kelias eilutes, tačiau perskaitęs viską mesdavo į šalį. Beviltiška! Tai būtų tik pasijuokimas iš jo didžiosios meilės...
       Po sostinę pasklido gandai, kad ne jis vienas varsto jaunosios našlės miegamojo duris. Iš pradžių užsidegė pavydu, mirtina neapykanta ištvirkėlei ir išdavikei, buvo bepuoląs reikalauti prisipažinimo ir atgailos, tačiau, ramiai išanalizavęs padėtį, suprato, kad kitaip ir negali būti: Julija jau paguosta, jau pamiršo mirusį vyrą, galiausiai įsitikino, kad Publijaus pažadai tušti – jis per senas meilės eilėraščiams rašyti, jos aistra atvėso, jaunas kūnas reikalauja naujų ir stiprių įspūdžių, o rami, beveik tėviška poeto meilė šildo, bet nebesujaudrina kraujo. Priekaištai dėl neištikimybės galėjo visiškai sugadinti jų santykius: ko gero, karštakošė princepso vaikaitė būtų atstūmusi nusibodusį meilužį. Nazonas, nenorėdamas jos prarasti, apsimetė nieko negirdįs ir nežinąs; tiesą sakant, jam dabar labiau reikėjo jaunyste trykštančio Julijos kūno ir jos karštų, vis dar svaiginamų glamonių, o ne švelnios, dėmesingos meilės, kokia jį gobdavo jo ištikimoji žmona.
       Tą šiltą rugsėjo pavakarę, kai ore sklandė prinokusių vynuogių kvapas, o amžinojo miesto kalvos buvo melsvai padūmavusios, Publijus Nazonas žingsniavo gatve, grįsta marmuro plokštėmis, kurios vis dar skleidė per dieną sukauptą šilumą. Prie Julijos namų trūktelėjo virvutę, viduje skardžiai nuaidėjo varpelis, bet ilgokai durų niekas neatidarė. Tik po pakartotino reiklaus varpelio tilindžiavimo poetas išvydo šiek tiek sutrikusios kambarinės veidą. Ji maloniai nusišypsojo ir pakvietė į vidų, bet po valandėlės pamačiusi nekantraujantį Publijaus žvilgsnį pasakė, kad ponia išvykusi į užmiesčio vilą pas draugę. Šiandien negrįšianti. „Tačiau mes buvome susitarę“, – nepatenkintas burbtelėjo svečias. Kambarinė, nesulaukdama, kada jis išeis, sukiojosi aplink ir staiga prisėdo priešais. „Ponia liepė pasirūpinti, kad poetas nenuobodžiautų“, – nuolankiai nuleisdama galvą pasakė mergina.
       Nazonas puikiai suprato, ką tai reiškia: jaunystėje, kai nueidavo pas meilužę ir jos nerasdavo, kai toji sirguliuodavo arba būdavo prastos nuotaikos ir nenorėdavo nieko matyti, retkarčiais tekdavo pasitenkinti kambarinės guoliu. Kai kurios iš jų, nors ir būdamos žemesnio luomo, visiškai neblogai išmanė meilės meną, kartkartėm net pranokdavo šeimininkę. Pasitaikė ir tokių, kurios garsųjį poetą, rašiusį meilės tema veikalus, netgi šio bei to pamokė. Aukštuomenės romietės nematė jokio reikalo pavyduliauti savo tarnaitėms, tad įsimylėjėlių santykiai nė kiek nenukentėdavo.
       Julijos kambarinė buvo jauna juodbruvė egiptietė, susišukavusi lyg kokia faraono žmona, vokus išsitepusi mėlynais dažais, plačiaburnė, išryškinusi sodrias lūpas. Jos ilgos plonos rankos buvo dailios, pečiai net platesni už klubus, stambios krūtys nedaug tepridengtos. Kažin ką ji moka? – pagalvojo Nazonas, juk sakoma, kad šis Rytų kraštas turi gilias, kelių tūkstantmečių meilės tradicijas. Ak, kodėl man ne dvidešimt penkeri!
       Kambarinė, supratusi tyrinėjantį garsiojo romėno žvilgsnį kaip sutikimą, nutvėrė vyriškį už rankos ir nusivedė per kambarius. Tačiau staiga Publijus Nazonas išgirdo riksmą, sužeistos vilkės riksmą, kurio su niekuo nebūtų sumaišęs. Jis trūktelėjo ranką ir puolė į rūmų gilumą. „Pone, ten negalima! – klyktelėjo egiptietė. – Jie mus abu užmuš!“ Ji bandė apglėbti vyrą ir sulaikyti, tarsi ten jo iš tikrųjų lauktų mirtinas pavojus. Tačiau poetas bloškė kambarinę ant marmuro grindų ir šoko į priekį, nes jo protas buvo aptemęs, o senatviškas pavydas sprogdino krūtinę.
       Publijų apstulbino tai, ką jis pamatė. Akimirką stabtelėjo negalėdamas patikėti savo akimis: prabangioje lovoje ryškaus deglo apšviesta, prisidengusi tik juodais vešliais plaukais, siekiančiais klubus, Julija šokinėjo, tarsi jotų ant eikliausio žirgo. Štai ji užvertė galvą ir iš visos krūtinės dar kartą sukliegė. Jaunasis Decimas! – nusmelkė Nazoną mintis. Ne veltui romiečiai tiek daug apie juos kalbėjo. Užmušiu prakeiktą jauniklį!
       Bet ūmai nuo patalo pakilo balta pražilusi galva – pasimatė aštrus senio profilis. O dievai! Juk tai... „Taip, tai aš, Publijau Nazonai! – sugergždė kimus senatviškas balsas. – Tu čia nebuvai ir nieko nematei... Nagi liaukis!“ – nutvėręs ją už rankų mėgino raminti vaikaitę, tarsi negalintį sustoti įsismaginusį raitelį. „Kraujomaiša – baisiausias nusikaltimas, – stingstančiu liežuviu sulemeno poetas. – Taip ištvirkauja tik dievai. Ar nebijai jų keršto, Oktavianai? Ar nebijai, kad Jupiteris ir Junona...“
       Princepsas krenkšdamas ėmė juoktis. Jo įdubusi krūtinė sunkiai kilnojosi, kretėjo išdžiūvę rankų raumenys, tarsi supuvę virvagaliai trūkčiojo kojos. Jaunoji našlė tik akimirką beprotišku žvilgsniu dėbtelėjo į poetą ir tuoj pat susigūžė po plaukų kupeta. Jos plaukai buvo stori ir aštrūs tartum arklio karčiai; kai ji mylėdavosi su Publijumi, jie lįsdavo į pražiotą jo burną, grauždavo akis ir nosį, degindavo krūtinę ir pečius, nelyg tūkstančiai skruzdėlių bėgiotų. Kartkartėm jis net vaizduodavosi esąs gyvatė, įmesta į skruzdėlyną: koks sadomazochistiškai skausmingas malonumas!
       „Juk nepamiršai, Publijau, kad aš esu dievas! – pagaliau rūsčiai tvirtu balsu prabilo Augustas. – O dievai yra kerštingi. Atsimink!“ – ir sviedė liepsnojantį deglą į poetą, pavirtusį druskos stulpu.
       Tamsoje jį vėl nutvėrė karštos moteriškos rankos, jis jautė ašaras, srūvančias per krūtinę, girdėjo kūkčiojimą ir karštligiškai šnibždamus nesuprantamus žodžius, tikriausiai egiptietiškus. Netrukus tos rankos jį išstūmė į vakaro vėsą.