V

       Laikas buvo sustojęs, sustingęs į ledą, gal visiškai išnykęs. Kartais netgi diena neišaušdavo, nes visą erdvę užpildydavo šėlstanti šėma sniego ir ledo prieblanda. Borėjas ūkdavo tarsi senas vilkas, pasiklydęs girioje. Gal ir jis apako ir apkurto? Bejėgiai žmonės lindėdavo savo lūšnose, sniegas užnešdavo gatves, užversdavo duris, kopdavo stogais, kartais pusnys siekdavo kraigą. Gerai, kad tuo metu miesto nepuldavo klajokliai, kurie, žinoma, buvo įpratę prie tokio klimato. Gal ir jie su savo žirgais ir manta nuskęsdavo pusnyse? Galėdavai įsivaizduoti, kad gyveni, jeigu iš viso gyveni, visiškai vienas šiame pasaulyje. Nebegirdėdavai nei vėjo staugsmo, nei sniego čiužėjimo, nei žmonių ar gyvulių balsų – pasinerdavai į tylą, nuo kurios spengdavo ausyse, kūną stingdančioje šalčio tamsoje prieš akis ir vaizduotę imdavo vertis sapnų, prisiminimų, haliucinacijų pasaulis. Romoje jau turbūt seniai praėjo Saturnalijos su karnavalais, klegesiu, vyno upėmis, žmonės ten laukia saulės grįžimo, šilumos, giedro dangaus; jau turbūt praslinko ir Kvinkvartrijos, kai kaunasi gladiatoriai, žydi medžiai, dvelkia Notas, miestiečiai rengiasi plonesniais drabužiais, moterys pasileidžia plaukus ir atveria krūtinę saulės spinduliams; o juk jis, Publijus, gimęs per Kvinkvartrijas – ar jau buvo jo gimimo diena, ar dar reikia jos laukti? Kažin kiek jam metų suėjo? Atrodo, kad šiame laukinių krašte jis gyvalioja jau visą amžinybę.
       Šaltyje ir tamsoje Nazonas, susigūžęs po kailiais, mėgindavo įsivaizduoti jaunąją Juliją. Dažnai poetas prikalbindavo ją stoti prieš jo akis nuogai, šviečiančiu jaunystės grožiu, spinduliuojančiomis iš džiaugsmo akimis. Tačiau vaizduotė būdavo bejėgė, kai jis bandydavo pamatyti išdykėlę menadę ano rugsėjo pavakarę. Išvysdavo tik pirmąjį romėną, seną, paliegusį, tikrą Titoną, tarsi jis iš tiesų būtų Auroros vyras, kuriam ji iš dievų išprašė nemirtingumą, bet pamiršo paprašyti amžinos jaunystės. Juk jam per septyniasdešimt! – tyčiodavosi poetas. Jis tikras griuvena, turėtų galvoti, iš kokių malkų sukraus jam laužą, kokius smilkalus degins, kokias raudotojas pakvies. O jis... Visa Roma žinojo, kad Oktavianas nuo pat jaunystės buvo ištvirkėlis, tapęs princepsu gyveno su jaunomis sugulovėmis, kurias jam parinkdavo jo žmona Livija. Matyt, ir tos nebeįaistrindavo jo paliegusio kūno, kad užsimanė sukriošėlis kraujomaišiškos meilės. Argi galima galvoti, kad Julija pati sutikdavo? Tikriausiai senis ją prievartaudavo, šantažuodavo, grasindavo paskelbti visai Romai, kad ji sugundė jauną vedusį vyrą Decimą. Gal todėl ir jo kerštas buvo baisus: cezaris, kad niekas nesužinotų apie jo iškrypėliškumą, po kelių dienų savo vaikaitę išsiuntė į vieną Adrijos jūros salą visam gyvenimui neva už paleistuvavimą su jaunuoju aristokratu.
       Kodėl aš tai pamačiau? Kodėl mano akys buvo tokios begėdės? – dažnai pats sau žiemos šaltyje šnibždėdavo Publijus Nazonas. Kodėl nesusitvardžiau išvydęs tokį pamėklišką vaizdą? Argi negalėjau užgniaužti pykčio bei pavydo ir tylomis nemačiom pasitraukti? Dabar esu nubaustas už tai, kad mano akys, nesuvokdamos, ką regi, pamatė didesnį nusikaltimą už žmogžudystę; o juk mano kaltė tik ta, kad gėdingąją akimirką neužsimerkiau.
       Aną rudenį poetas, sužinojęs apie Julijos tremtį, nors niekam nieko nebuvo sakęs apie matytą įvykį, smarkiai išsigando: juk ir jis gali sulaukti tokios ar dar baisesnės lemties. Egiptietė Julijos kambarinė buvo rasta gatvėje pasmaugta – ne veltui ji tada šaukė, kad juos abu nužudys. Šitaip Augustas rūpinosi, kad jo dieviškasis vardas nebūtų suteptas. Publijus ėmė slapstytis tai pas vieną draugą užmiesčio viloje, tai pas kitą, vėliau net persikėlė į Elbos salą. Tačiau po trijų mėnesių jį surado šauklys ir perdavė cezario reikalavimą tuoj pat vykti į Romą. Nazonas buvo žymus romėnas ir negalėjo nepaklusti. Princepsas jį apkaltino už du dalykus: už tai, ką matė aną rugsėjo vakarą Julijos miegamajame, ir už poezijos knygas, kurios ištvirkino net aukščiausius Romos visuomenės sluoksnius. Ginčytis su imperatoriumi buvo neįmanoma. Nuosprendis – tremtis į atšiauriausią valstybės pakraštį, į Tomų tvirtovę kairiame Ponto jūros krante. Jeigu neišvyks tuojau pat, bus paskirta griežtesnė bausmė – visų teisių atėmimas, turto konfiskavimas ir iškėlimas iš Italijos arba įsakymas nusižudyti. To meto romėnai buvo išauklėti stoiškumo ir paklusnumo aukštesniajam dvasia, tad joks imperatoriaus įsakymas nebuvo ginčijamas. Jeigu įsakyta persipjauti venas, vadinasi, taip ir reikia padaryti liudytojų akivaizdoje. Publijus mėgino ginti savo knygas apie meilę – jos buvo išleistos prieš aštuonerius metus ir skirtos ne aukštuomenei, jose nebuvo nieko gašlaus, jau daug anksčiau graikai ir romėnai apie meilę rašė; literatūra yra gyvenimo atspindys, ir jis, poetas, niekuo nekaltas, kad amžinojo miesto gyventojai taip palaidai gyvena. Tačiau Augustas elgėsi labai arogantiškai: „Aš viską pasakiau“, – tarė jis ir mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas.
       Buvo gruodis, laivyba Jonijos jūroje beveik nevyko, vis dėlto Nazonas turėjo nusisamdyti laivą ir per audras bei lietų plaukti į Graikiją, nes Romoje nebegalėjo nė dienos ilgiau pasilikti. Kaip sunku prieš žiemą iškeliauti iš jaukių namų net nežinant, ar kada į juos besugrįši...
       Kartais, kai Publijui atrodydavo, kad jau dvelktelėjo pavasariu, jis išeidavo į kiemą ir ilgai žvelgdavo į dangų. Tačiau kiekvienąsyk turėdavo nusivilti: dangų slėpdavo stori debesys, jie nė neketindavo sklaidytis, netgi naktimis, smarkiai šąlant, negalėjai įžiūrėti kokio nors, kad ir poliarinio, žvaigždyno. Niekas neliudijo, kad ten, aukštybėse, kas nors vyksta: netrakštelėdavo ir nepasisukdavo joks dantratis, nepailgėdavo diena, dangaus vartai, regis, būdavo aklinai užkelti.
       Nemigos naktimis didysis romėnas prisimindavo jaunystės keliones po šiltas Rytų šalis, žingsniuodavo per spindinčius Mažosios Azijos miestus – Miletą, Efesą, Pergamą, diskutuodavo su vietiniais poetais ir filosofais, ragaudavo jų išaugintų vaisių, žavėdavosi tų kraštų moterimis. Retkarčiais visiškai susipainiodavo, tikrovė sumišdavo su fantazijomis, jis nebeatskirdavo, ar tai sapnas, ar apiblukęs prisiminimas, o gal vaizduotės žaismas. Tačiau vieną naktį Publijų Nazoną ištiko labai ryškus regėjimas: tarsi iš paukščio skrydžio jis žiūrėjo į užpustytą žemę, kuri buvo panaši į Getiją, bet gal dar atšiauresnė, apaugusi milžiniškais spygliuočiais, tuščia ir nyki. Kai jo žvilgsnis nukrypo šiek tiek toliau, jis pamatė varganus lentų namelius, iš jų rūko dūmai, teritorija buvo aptverta, prie tvoros stovėjo vyrai turbūt su ginklais, panašiais į ietis, jie kažką šaukė susigūžusiems žmogeliams, kurie tarsi skruzdėlės žygiavo tai šen, tai ten. Paskui vėl matė per dideliausius miškus judančius lentinius namukus ant ratų, jie buvo prikimšti žmonių, o juos saugojo ginkluoti vyrai. Poetas niekaip negalėjo suprasti, kur ir kodėl jie važiuoja. Staiga pasikeitė metų laikas, buvo turbūt pavasaris ar vasara, čia pat šniokštė galinga plati upė, palei ją žingsniavo būrys žmonių; iš jų veidų ir žvilgsnių galėjai spręsti, jog jie alkani, pavargę ir kamuojami nežinios. Publijui pasivaideno, kad jis girdi kalbą, panašią į lotynų. Koks košmaras, nejaugi čia romėnai? – pagalvojo kažkas už jį, gal koks pranašas ar žynys. Staiga vienas vyras puolė į upę ir ėmė plaukti. Sargybinis, iš veido ir akių panašus į skitą, pakėlė lazdą, iš jos galo išrūko dūmai, pasigirdo stiprus pokštelėjimas, ir bėglys pradėjo skęsti.
       Tada viskas sumišo: Publijus Nazonas ilgai gulėjo negalėdamas atsitokėti, net nesuvokdamas, kas jis esąs ir kur nuklydo – į praeitį ar į tolimą ateitį? Alkani išsekę žmonės, genami it laukiniai žvėrys, ne, ne vergai – vergų niekas taip nekankina; jų žvilgsniai protingi, jie nesijaučia nusikaltę, jų dvasia nepalaužta. Kur tai galėjo būti? Be abejo, kažkur toli šiaurėje. Poetas žinojo, kad šiauriau už Ponto jūros klajoja skitai. O kas toliau? Mokslininkai spėliodavo, kad toliau – žemės pakraštys. Gal tai, ką jis regėjo, ir vyksta tame žemės pakraštyje? O jeigu jis, Publijus Nazonas, įgijo pranašystės dovaną ir gali matyti toli į ateitį? Kelis šimtus ir tūkstantmečius. Nejaugi žmonijos laukia toks liūdnas likimas? Nejaugi tai, ką jis kenčia, kentės šimtai ir tūkstančiai žmonių? Ir bus beteisiai, pasmerkti mirčiai...
       Galiausiai pavasaris vis dėlto atslinko. Prieblanda sklaidėsi, švysteldavo saulė, dienos ilgėjo ir šviesėjo. Atgijo žmonės ir gyvuliai. Tačiau ledas ir sniegas labai nenoriai tirpo. Kartkartėmis, užuot liję, imdavo vėl snigti ir pustyti – ar gali būti, kad vėl iš naujo prasidėtų žiema? Taip palengva, nenoromis atitirpo žemė, išėjo pašalas ir atokaitoje pradėjo kaltis pirmoji žolė. Koks džiaugsmas pagavo garsųjį romėną, kai galėjo nusimesti kailius ir apsivilkti storąja toga: akimirką net pasivaideno, kad grįžo į gimtąją Italiją!
       Tačiau pavasario linksmumą užtemdė per vis dar tvirtą Istro ledą atklydę barbarai. Šį kartą jie buvo ypač nuožmūs, pasiryžę užgrobti svetimtaučių pastatytą polį: Publijus nė naktį negalėdavo nusiimti šalmo bei romėniškų šarvų ir, pasidėjęs ietį, patogiai išsitiesti ant gulto. Neužkariautiems getams, sarmatams, dakams ir kitoms tautelėms neegzistavo jokios taikos sutartys, jie, net neskelbdami karo, kada užsimanę puldinėjo šį Romos imperijos pakraštį. Tik pamatę, kad ledas Dunojaus žiotyse pradėjo skeldėti ir judėti, jie, nuniokoję tvirtovės apylinkes, paskubomis persikėlė į anapusinę Getiją ir Sarmatiją.
       Įpusėjus vasarai, į Tomų uostą atplaukė graikų laivas su žiniomis iš tolimosios sostinės. Tiesą sakant, nieko įdomaus ten nevyko: politika nesikeitė, Augustas tvirta ranka valdė visą imperiją, niekas net nedrįso prasižioti apie valdžios pasikeitimą, nors beveik visi žinojo, kad didžiulėmis Livijos pastangomis jos sūnus Tiberijus tapo tiesioginiu princepso įpėdiniu, nes cezaris, nematydamas kitos išeities, pagaliau jį įsūnijo. Iš draugų laiškų buvo galima suprasti, kad Romoje „kultūros aukso amžius“ tęsiasi, aukštuomenė mėgaujasi taikiu gyvenimu ir lepinasi smulkiomis intrigomis bei paskalomis; regis, niekas ištremtojo Publijaus Nazono ten nepasigedo, jo knygos išimtos iš bibliotekų, tačiau jokios tuštumos neatsirado, jo vietą užėmė nauji poetai, o juk nė vienas iš jų nebuvo tokio masto kaip jis. Kokia neilga žmonių atmintis! Nors Publijus praėjusį rudenį buvo išsiuntęs draugams laiškus garbstydamas Augusto didybę bei jo gailestingumą ir prašydamas jų tarpininkauti, kad jam būtų panaikinta tremtis ar kad jis bent galėtų grįžti į Graikiją, nė vienas iš bičiulių apie tai net neužsiminė. Gal nė nebandė kreiptis į princepsą, nes geriau nei garsus poetas jį pažinojo? O gal Augustas nenorėjo nieko apie jį girdėti, tikriausiai net neperskaitė didžiulės elegijos, Publijaus specialiai jam parašytos? Romos gyvenimas buvo veiksmų ir atoveiksmių žaidimas, sudėtingas ir griežtas: jeigu mokėjai tas taisykles ir laikeisi jų, galėjai tikėtis niekada nepralošti, džiaugtis ir naudotis prabangia bei kultūringa buitimi. Tačiau Nazonas kluptelėjo, buvo pernelyg neatsargus, o gal manė, kad jam – didžiausiam to meto poetui – galioja kai kurios išimtys. Žaidimo mechanizmas ėmė veikti, ir Publijus jo dantračių buvo sutraiškytas: tremtis – tai lėta mirtis, būti pašalintam iš visuomenės – tai tas pats, kas mirti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Tad nereikia stebėtis, kad po mirties esi pamirštamas, kad palengva išblunki iš gyvųjų atminties. Juk Tomai – taip baisiai nutolę nuo Romos, tai toks neapsakomai tolimas kapas, kurio niekas nesiryžta aplankyti. Net mylinti žmona...
       Publijaus Nazono žmona laiške liejo ašaras, niekaip negalėjo pamiršti jų paskutinio atsisveikinimo, net priekaištavo, kad, saugodamas ją nuo pavojų, neleido kartu vykti į tremtį. Jos gyvenimas prarado bet kokį džiaugsmą; ji daug kartų mėgino susitikti su Augustu, veikė per pažįstamus ir tarpininkus, tačiau cezaris diplomatiškai išvengdavo pokalbio arba apsimesdavo nieko nesuprantąs – girdi, tiek daug svarbių valstybės reikalų šiuo metu gula ant jo pečių... Ak taip, poetas? Žinoma, prisimena jį; bet, rodos, jis kažką neleistinai padarė: nusikalto dorovei, rašė valstybę ir amžinąjį miestą kompromituojančius dalykus; taip, iš pradžių nenorėjo pripažinti savo kaltės, bet vėliau prisipažino... Ne ne, princepsas nebegali pakeisti savo edikto... Romos piliečiai visi lygūs, visiems taikomos tos pačios teisės normos...
       Be abejo, garsusis romėnų poetas, dabar tremtinys, tikėjo, kad jo draugams ir žmonai pasiseks įtikinti Augustą, jog buvo pernelyg griežtas, jog bausmė neadekvati kaltei, kurios gal ir nebuvo, įvyko tik apsirikimas, neapsižiūrėjimas, klaida, kad galbūt princepsas buvo apgautas negeranoriškai nusiteikusių senato narių, juk blogiausiu atveju tremtį galima sušvelninti – dainius taip vargsta tolimame, svetimame krašte, jo priverstinis išvykimas Romai yra tiesiog neleistina netektis...
       Pasirodo, nieko panašaus neatsitiko – imperatorius neperkalbamas, Roma ir toliau klesti, nors prarado geriausią ir įžymiausią savo poetą! Publijų vėl kaip ir žiemą užgriuvo nykios mintys, jis dieną ir naktį vaikščiojo pajūriu, žiūrėdamas į Pietvakarius, kur už kalnų ir begalinių tolių turėjo plytėti gimtoji Italija. Visas jo gyvenimas liko ten! Ar dar kada nors pamatys tą kraštą? Ar bent jo pelenai subyrės į pasiilgtąją žemę?
       Norom nenorom, turėjo atsakyti į laiškus, nes laivas jau ketino kelti bures. Jis parašė keliems draugams ir žmonai: dar kartą pavaizdavo niūrią tremtį, skundėsi vienatve, ilgėjosi Romos ir jos atmosferos, prašė visų nepamiršti jo, kiekviena proga maldauti cezarį, kad jam būtų atleista, ir dar sykį, bet jau piktai šypsodamasis išliaupsino Augustą, nepamiršdamas jo pavadinti gailestinguoju kultūringo pasaulio dievu. Ir dievai mirtingi, Gajau Julijau Cezari Oktavianai, murmėjo Nazonas, tau jau septyniasdešimt dveji, tikiuosi tave pergyventi.
       Tiesą sakant, Publijus Augusto metus žinojo geriau nei savo. Jautėsi pavargęs ir pasenęs, tačiau nesugrįžęs į tėvynę negalėjo mirti.
       Išlydėjęs laivą į Graikiją, poetas atsisėdo ant akmens prie savo molinio namuko ir pasijuto vėl visų pamirštas ir apleistas. Vairininkas šiek tiek mokėjo lotyniškai; jam išplaukus vėl nutrūko vienintelis ryšys su anuo pasauliu. Kas jo, Publijaus, laukė? Žiema, tamsa, šaltis, ilgos bemiegės naktys, kai šimtus kartų mėgini suvokti, kas atsitiko, kaip čia atsidūrei, kas dėl to kaltas, kaip reikėjo gyventi, kad to išvengtum, ir ar galėjai kitaip gyventi? O kur dar prisiminimai? Ateities viltis – ar dar kada nors ji šmėstels?

       VI

       Tą dieną Publijus Nazonas leido akmenuotame Ponto Euksino paplūdimyje. Jis ilgai vaikščiojo palei jūrą, kuri buvo graži, tamsiai mėlyna, gaudžianti įvairiais balsais. Nors ir vėsi, tuščia, laukinė. Pietų krašto žmogaus žvilgsnis ieškojo saulės nutviekstų bangų, tolin žalsvėjančio vandens, padūmavusio horizonto, melsvo dangaus skaidrumo, galbūt besiplaikstančios burės – ženklo, kad kažkas kažkur keliauja, kad ten esama žmonių. Gal net kalvotų, medžiais apaugusių salų. O ši jūra rudenį pasišiauš galingomis bangomis, žiemą užšals ir taps panaši į stepę, per kurią gali vaikščioti žmonės, trinksėti vežimai. Ji bus tarsi tiltas, bet juo naudosis tik priešai: jų žirgai puikiai lekia gruoblėtu ledu. Niekas čia neatklysta iš kultūros pasaulio.
       Vėjas vis dažniau pūsdavo iš šiaurės rytų, netrukus ims dvelkti šaltis, dangus apsitrauks tamsiais debesimis, iki pat vidurdienio neišsisklaidys miglos. Vasarą vienatvės jausmą apmaldo gamta, pakrante plaukioja žvejai, laukuose pamatai triūsiantį žmogų, mieste daugiau praeivių gatvėse. Bet kai ateina ruduo, o paskui žiema...
       Poetus turėtų globoti dievai. Tačiau jie pamiršo mane kaip ir žmonės. Esu toli nuo jų, po svetima padange. Kokie jūs įnoringi, kokie silpni, kaip nesunku iškristi iš jūsų saujos, o dievai! Gal todėl žmonės vis mažiau jumis pasitiki, dairosi naujų dievų, gal net vieno visagalio Dievo, kuris būtų ne toks žemiškas, ne toks ydingas, paguostų nelaimėje, nepaliktų likimo valiai, kai mums sunkiausia. Ir kuriuo galėtum beatodairiškai pasitikėti. Tas, kuris tik pyksta, niršta, kerštauja, negali būti civilizuoto žmogaus dievas. Žmogus nebenori gyventi nuolatinėje baimėje.
       Kai pakilo eiti namo, už nugaros pamatė šunelį: pilkšvai rudas lyg rudenio stepė, trumpom kojom, nulėpusiom ausim – viena iki kraujo apdraskyta, nuolankiai prigludęs prie akmenuoto smėlio. Publijus atsainiai mostelėjo ranka: girdi, eik šalin, ko tau iš manęs reikia. Jis nemėgo valkataujančių šunų; priemiesčio viloje laikė nemažai medžioklinių – aukšti, ilgakojai, visada švariai išprausti ir sušukuoti, žvaliai skalijantys, sekantys kiekvieną šeimininko gestą. O šis – vargšas barbarų šunėkas, tikriausiai pusiau laukinis, be abejo, mišrūnas, išvytas iš namų, niekam nebereikalingas. Ir tada pastebėjo protingas, patiklias akis – tarsi jos kalbėtų: aš žinau, kad tu man nieko blogo nedarysi, nes esi tas, kurio ieškau. „Kieno tu šuo?“ – paklausė šiek tiek pašaipiai. Šunėkas vikstelėjo trumpą, turbūt kokio varžovo nukąstą, uodegą. Tačiau Nazonui pasirodė, kad šuo suprato jo žodžius. Tą liudijo ir gyvulėlio akys, be to, jis negarsiai urgztelėjo, tartum norėtų kažką pasakyti. Ir poetas ėmė kalbinti šunį visomis kalbomis, kokias tik mokėjo. Netgi mėgino atspėti vardą.
       Šuo sekė iš paskos. Šiek tiek atsilikęs, bet, matyt, vis dėlto tikėdamas, kad nebus pavarytas į šalį. Kiekvieną kartą, kai Publijus atsigręždavo, jis stabteldavo, savo negražų snukį prispausdavo prie ištiestų priekinių letenų, vizgindavo uodegikaulį ir patikliai žiūrėdavo į akis. Jis baugščiai įslinko pro miesto vartus, kepėstavo iki pat Nazono namelio. Garsusis romėnas nebuvo linkęs tapti valkataujančių šunų globotoju. „Eik sau!“ – murmtelėjo ir užtrenkė duris. Šunų priežiūra – vergų darbas; su jais galima tik medžioti, žaisti poilsio valandomis, retkarčiais pasivaikščioti.
       Publijus Nazonas neturėjo jokių ateities planų, nežinojo, ką veiks rudenį ir visą beprotiškai ilgą žiemą iki pat vėlyvo pavasario, kol vėl atplauks laivas galbūt su gera žinia: argi negalėtų Augustas atšaukti arba panaikinti savo nelemtojo edikto? Juk jis, Publijus, niekuo nenusikalto princepsui: tesėjo žodį ir niekam nieko neprasitarė apie tai, ką matė aną rudenio vakarą. Ar ne per didelė kaina visai Romai netekti tokio poeto kaip aš? Juk čia esu pasmerktas nieko neveikti – būdamas Romoje arba Graikijoje, per tuos metus galėjau nemažai parašyti. Ar tai ne nusikaltimas – jėga nutildyti poetą, kurį mylėjo visa valstybė? Jis nieko blogo nepadarė nei Romai, nei cezariui: nepažeidė jokio įstatymo, nedalyvavo sąmoksle ar maište, nieko nesuklastojo, neužmušė, nenunuodijo, neišdavė, netgi nepaskleidė piktų gandų. Jeigu nenusikalsta valstybei ir pirmajam romėnui – vadinasi, tai asmeninis Augusto kerštas. Už ką jam, Publijui Nazonui, galima keršyti? Už jaunąją našlę Juliją, už tai, kad mylėjo šią padykėlę? Bet argi jis vienas? Pagal gandus tikrasis jos meilužis buvo Decimas Silanas, kuris nepatyrė jokios skriaudos, nebuvo niekaip nubaustas. Kuo jis, poetas, neįtiko cezariui? Nejaugi Augustas jam pavydėjo menininko šlovės ir populiarumo? Romiečių meilės ir dėmesio? Ar gali valdovas, kuris visada pabrėžia, kad jam rūpi valstybės gerovė ir kultūra, taip veidmainiškai elgtis? Juk mes abu esame už tvarką, už romiečių papročių ir tradicijų išsaugojimą, už nepriekaištingą dorovę. Žinoma, privačiame gyvenime ne visada elgiamės taip, kaip reikalaujame iš kitų, bet menininko paklydimai, mano nuomone, nėra tokie skaudūs kaip valdovo. Juk poetas savo nedraugus ir priešininkus gali tik pajuokti arba smerkti, o valdovo prerogatyva – bausti; tad jis neturėtų prarasti proto kontrolės ir atsiduoti netramdomiems jausmams – pykčiui, įniršiui, neapykantai, pavydui, puikybei, savęs išaukštinimui ir sudievinimui. Ypač bjauru, kai cezaris reikalauja, kad jį kiti liaupsintų, garbintų, vadintų dievu, nes antraip būsi įtartas priešiškumu ar net sąmokslo organizavimu... Kai užsitrauki valdovo nemalonę, gali nebeplanuoti savo ateities, nes jos gali nebebūti: tremtis, nežinia, atitolinimas nuo brangių žmonių, dvasiniai ir fiziniai suvaržymai, namų ir tėvynės praradimas, alkana buitis, gal net nužmogėjimas ir ciniškas visko neigimas... Sunaikinta asmenybė – ar tai netolygu fizinei mirčiai?
       Vakare išėjęs į kiemą, Publijus vėl pamatė šunėką. Jis tikriausiai niekur nebuvo pasitraukęs – ištikimai vėpsojo į duris, už kurių jautė esant jam patinkantį žmogų. Meilė turi būti abipusė, gaižiai nusišypsojo poetas. Jam kilo noras paspirti šunį, kad nesimaišytų po kojomis, – ar maža jis pats turi rūpesčių? Bet vėl pamatė patiklias ir protingas akis. Jos tarsi sakė: „Aš suradau tave, argi nesupranti?“ Gudrauji, šunie, sumurmėjo vyriškis, esi alkanas, tad nori, kad pašerčiau. Taip ir sakyk. Nazonas grįžo į trobą, atlaužė papločio, paėmė porą keptos mėsos gabalėlių – tai turėjo būti jo vakarienė – ir numetė šuniui. „Tai bus pirmas ir paskutinis kartas“, – garsiai pasakė. Nes bet koks artimumas įpareigoja, pridūrė pats sau tyliai. Šuo, rodos, suprato žodžius, net ir tuos, kuriuos poetas pasakė pats sau, nes kelissyk pritariamai linktelėjo ir tik tada neskubėdamas pradėjo kramtyti. Cha, pakraipė galvą Publijus, lyg būtum ne laukinių šuo, o išdresuotas romėnų augintinis. Dar daugiau – sakytum, esi tikras romėnas!
       Nuo savo žodžių poetas pralinksmėjo. Jam buvo smagu kalbėti gerai išlavinta, skambia lotynų kalba.
„Širdį man traukia giedot, kaip naujus pavidalus gavo žemiški kūnai“**, – garsiai, kaip tikras oratorius, padeklamavo Publijus. Šuo liovėsi žiautaroti paplotį ir sukluso, tarsi lauktų kitų žodžių. Ypač juokingai virpėjo įtempta apkramtytoji ausis.
       Naktį tarp neryškių sapnų garsiajam romėnui dingtelėjo mintis, kad šuo, prisiglaudęs jo kieme, kadaise galėjo būti žmogus. Juk tai atitinka metempsichozės dėsnius: gal tas žmogus aname gyvenime ką nedora padarė ir jį nubaudė dievai, gal tai buvo jo paties valia. Gali būti ir paprasčiausias atsitiktinumas. Poetas pamėgino panaršyti po graikų ir romėnų mitologiją ir paieškoti panašaus atvejo. Pirmiausia prisiminė Likaoną, kuris buvo paverstas vilku, nes mėgino Jupiterį pavaišinti žmogiena; Dzeusas atėmė mergystę Ijai ir pavertė ją telyčia, Narcizas, Hiacintas ir Adonis tapo gėlėmis, Siringa, bėgdama nuo ją persekiojančio pano, pasivertė nendre... Tačiau kad kas nors būtų virtęs šunimi, neprisiminė. Bet tai visiškai įmanoma, jei patikėsi Pitagoru, nes šis filosofas nė kiek neabejojo, kad sielos keliauja ir gali įgyti tai žmogaus, tai žvėries pavidalą. O jei tai kultūringo žmogaus siela, tarkim, kokio nors graikų ar romėnų poeto? Ar turiu teisę ją ignoruoti, varyti šalin? Gal dievai nori, kad daryčiau gerą darbą?
       Rytą kieme šuns nebebuvo. Nazonas pasijuokė iš savo naktinių samprotavimų: kokia laki tamsoje gali būti vaizduotė! Tačiau smarkiai nustebo, kai, nuėjęs į pajūrį, pamatė prie jo atbindzinantį šunėką. Šis porą kartų kiauktelėjo tarsi pasisveikindamas ir įsitaisė šalia didžiojo romėno. Akimis sekiodamas žuvėdras, kantriai laukė, kol Publijus susiruošė atgal į namus.
       Nazonas ilgai rinko vardą savo augintiniui, nors iš tikrųjų, koks jis augintinis – senas, pavargęs, niekam nereikalingas, toks pat vienišas kaip ir jis, greičiau prisiglaudėlis, prisišliejėlis. Iš pradžių norėjo pavadinti Augustu – manė šitaip išliesiąs pyktį Romos valdovui, paniekinsiąs ir pažeminsiąs jį. Bet netrukus sutramdė įniršį: vietiniai gyventojai pasibaisės išgirdę, kaip jis šaukia šunį, o kas gali garantuoti, kad neatsiras skundiko, kuris praneš vyresnybei. Tad pavadino Gajumi Oktavijumi – tikėdamas, kad niekas čia nežino, koks buvo ankstesnysis imperatoriaus vardas, kol jis tapo didžiojo Gajaus Julijaus Cezario įsūniu, vėliau ir visos Romos valdovu. Tad pakaitomis šaukdavo tai Gajumi, tai Oktavijumi. Dažniausiai Gajumi, nes taip buvo smagiau. Iškėlęs rankoje mėsos gabalėlį sakydavo: „Tarnauk, Gajau, tarnauk!“, ir nuolankusis įnamis paslaugiai stypčiodavo ant užpakalinių kojų. Poetas įsivaizduodavo, kaip viso kultūringo pasaulio valdovas Augustas jam tarnauja, ir valandėlę pasijusdavo vėl esąs didelis ir svarbus. Toks, koks buvo aname gyvenime...

       VII

       Kiekvieną dieną saulė vis geso, jos šiluma blėso, ji vis vėliau pakildavo anapus jūros ir anksčiau pranykdavo Dakijos pusėje. Greitai ji visai prapuls, tik vidurdienį ten, kur ji turėtų būti, šiek tiek prašviesės debesys. Vėjas šlaistysis gatvėmis, Pontas jau iš tolo riaumos, tarsi grasintų užlieti visus Tomus, žmonės ir gyvuliai gūšis nuo šalčio, kol pagaliau iš dangaus vėl ims kristi sniegas ir ledas.
       Publijus jau žinojo, kokia žiaudri šių kraštų žiema, tad neramiai mąstė, ar pajėgs ją ištverti. Žiema jam asocijavosi su nužmogėjimu, jausmų ir minčių stingimu, kraujo atvėsimu gyslose. Jis vėl turės siaustytis kailiais, supanašėti su barbarais, tapti vienu jų, prarasti savo žmogiškąjį orumą. Ar jo dvasia per ilgus žiemos mėnesius vėl nepaliegs, ar vėl jos nepradės atakuoti bjaurios mirties ir beprasmybės nuojautos? Nuojautos, ginkluotos užnuodytomis strėlėmis, nė kiek negailestingesnės už barbarus, lekiančius ant arklių ir garsiai klykaujančius. Kaip apsiginti nuo jų? Kokį šalmą ir kokius šarvus užsidėti? Kokią ietį ir kokį skydą imti į rankas?
       Iš patirties Nazonas žinojo, kad stovintis, snūduriuojantis balos vanduo žymiai greičiau pasidengia ledu nei vingrus, šokčiojantis, gurguliuojantis upokšnis. Reikia kažkuo užsiimti, kažką dirbti! Jis per senas būti miesto gynėju. Be to, šiurpiai nekentė karo: žirgų žvengimas, keiksmai, strėlių švilpesys, moterų ir vaikų aimanos. Nepatirdavo jokio džiaugsmo ir pasididžiavimo, kai priešas būdavo atmuštas. Šiuo požiūriu jis nebuvo romėnas, siekiantis valdyti vis naujas žemes. Tiesą sakant, Tomai nieko nepuldavo, o tik gindavosi. Tai jau savaime žemindavo Publijų: juk gėdinga visą laiką būti nesaugiam, jausti pavojų, nulenkti galvą prieš atlekiančią strėlę. Daugiau darbų, tinkamų vyrui, čia nebuvo: Nazonas negalėjo joti į barbarišką medžioklę, juoba šerti gyvulius ar kasti sniegą, tartum būtų koks vergas. Netgi pasirūpinti savimi ir būstu jis ne visada pajėgė – tekdavo samdyti kokį getą ir įvairiausiais būdais aiškinti, ko iš jo norima.
       Kai Tomus užpustė pirmas sniegas, naktinės vizijos vėl ėmė kankinti didįjį romėnų poetą. Kelias naktis jis labai aiškiai regėjo žmones, plūstančius keliais, – žvengė arkliai, pakinkyti į ilgus, keistus vežimus, kupinus mantos, jiems virš galvų praskrisdavo didžiuliai paukščiai įtemptais sparnais, iš jų imdavo kristi zvimbiantys metalo trupiniai, žmonės slėpdavosi, puldavo į griovius ir krūmus, lįsdavo po vežimais. Ūmai pasigirsdavo baisus trenksmas, į viršų pakildavo žemės ir pasklisdavo fontano purslais, o sprogimo vietoje likdavo gili duobė – tarsi su visomis šaknimis būtų išrautas medis. Kiti žmonės plaukė laivais, juos irgi persekiojo didžiuliai juodi paukščiai, svaidantys ugnies ir dūmų kamuolius. Publijus Nazonas suprasdavo, kad tie žmonės traukia į tremtį, jie prarado tėvynę ir artimuosius, dauguma iš jų niekada nebegrįš atgal. Jis jau nebespėliodavo, kas tai yra: viskas – metalo paukščiai, didžiuliai beburiai laivai, sprogimai, baisus, su niekuo nepalyginamas dundėjimas – rodė, kad tai ateitis, galbūt tolima, bet ji vis tiek bus, nes yra neišvengiama. Kur tų žmonių dievai, ką jie veikia? – klausinėdavo savęs poetas. Kodėl jie be jokio gailesčio leidžia žmonėms žūti? Juk turėtų kažkas jiems padėti, kodėl jie palikti likimo valiai? Kur jų valdovai, didieji valstybės vyrai, kodėl jie nusigręžia nuo savo piliečių? O gal jie tokie pat veidmainiai kaip ir Augustas? Kietaširdžiai, besirūpinantys vien tik savimi ir savo valdžios išsaugojimu? Skęstantys prabangoje, bet užsimerkiantys prieš kitų kančią? Ir kas gali sustabdyti šį tarsi pakalnėn riedantį istorijos ratą, traiškantį žmones ir valstybes? Nejaugi ištvirkę dievai ir pasileidę valdovai ir ateityje žais savo lengvabūdiškus, dažniausiai žiaurumo kupinus žaidimus?
       Kitomis naktimis jis vėl matė užsnigtus miškus, dūluojančius tamsoje, pavargusius apskurusius žmones, traukiančius pėsčiomis per pusnynus, juos lydėdavo garsiai šūkaujantys ginkluoti sargybiniai. Vienąsyk Publijui Nazonui pavyko prasiskverbti į jų mintis ir jis nustebo sužinojęs, kad jie labiausiai trokšta ištverti, atsilaikyti, nepasiduoti. Iš kur tokia tvirtybė ir noras gyventi? – negalėjo suprasti romėnas. Juk jie paniekinti, pažeminti, nužmoginti, su jais elgiamasi bjauriau nei su gyvuliais. Kiek daug jėgų turi žmogus, net ir praradęs žmogiškąjį pavidalą!
       Miglotos tolimos ateities nuojautos gąsdino poetą: nejaugi žmonija nė kiek nepatobulės, nejaugi ją ir po daugybės metų valdys neapykanta, pavydas, baimė? Jeigu barbariški santykiai klestės ir ateityje, kam dabar viskas kuriama – poezija, spindintys miestai, derlingi vynuogynai? Kam filosofai ir išminčiai kalba apie būties vienovę ir kosmoso harmoniją, apie tikrąjį pažinimą ir tiesą, ko vertas Cicerono teiginys apie prigimtinę žmogaus teisę, jeigu žmonija ir po daugelio amžių visa tai neigs, nepripažins ir vadovausis tik žvėries instinktais? Nejaugi tūkstančius metų trypčiosime vietoje negalėdami atsiplėšti nuo laukinės gamtos suformuotos savosios prigimties? Kam tada žmogus siekia nemirtingumo ir svajoja apie amžinybę? Gal jam skirtas tik primityvus gyvenimo būdas ir nieko daugiau? Gal Roma jau pasiekė tobulėjimo viršūnę, ir istorijos ratas pradės suktis atgal?
       Nazonas mėgino užrašyti regėjimus, tačiau greitai suprato, koks tai sudėtingas darbas: nieko konkretaus, tik nuojautos, migloti, po akimirkos išnykstantys vaizdai, minčių nuotrupos, neturintys pavadinimų objektai, neaiškios būsenos, nesuprantami motyvai. Jeigu taikysi prie savo suvokimo mastelio, bematant gali viską iškraipyti ir sujaukti. Šiaip ar taip, mes viskam taikome savo laikotarpio suvokimo kriterijus. Norėdami to išvengti, pasineriame į abstrakcijas. Tačiau ar verta? Ar tai kam nors kada nors ką nors sakys? Vienatvės kankinamo žmogaus kliedesiai – ar kas jais patikės? Nors tikriausiai ir egzistuoja koks nors ryšys tarp jo ir tų ateities žmonių, beteisių, pasmerktų, varinėjamų ginkluotų sargybinių: tremtis, mirties ignoravimas, tėvynės ilgesys...
       Tačiau Publijus jau buvo patikėjęs, kad nuo visiško nužmogėjimo tik kūrybinis darbas gali jį išgelbėti šitais ilgais sniego ir ledo bei prieblandos mėnesiais, kai dvasia ima geibti lyg į patamsį nukišta saulamėgė Pietų gėlė. Tik šitaip jam galbūt pasiseks sutramdyti gamtos stichiją ir savo jausmų bei minčių chaosą, prisijaukinti jį, pabandyti suprasti, suvokti, įvardyti. Nazonas, vis dar negalėdamas atsipeikėti nuo gyvenimo permainingumo ir likimo žaismo, atsigręžia į romėnų mitologiją ir ieško veikėjų, kurie jam primintų netikėtą jo gyvenimo posūkį – nuo prabangios, beveik dieviškai tobulos buities iki nykiausios tremties, kurią jis lygina su atsitiktine mirtimi, nes iš tiesų jaučiasi esąs niekuo nekaltas, o yra tik atsitiktinumo auka. Akteonas, sako jis, štai iš ko labiausiai pasityčiojo lemtis. Karališko kraujo, protėviai – romėnų dievai Venera ir Marsas, nerūpestingas medžioklis, gamtos vaikas. Ir romėnų poetas aprašo Akteoną: aukštas, grakštus, garbanotais plaukais, atviro žvilgsnio, raumeningas jaunuolis, apsuptas tarnų ir daugybės šunų, traukia į medžioklę. Publijus vaizduotėje atkuria Italijos gamtovaizdį – kalvas ir klonius, vidudienio saulę, kylančią į zenitą, dirvas, plyštančias nuo karščio, taip pat pušų ir kiparisų kvapą, sumedžiotų žvėrių purpurinį kraujo spindesį, šunų lekavimą, draugišką jų kandžiojimąsi, tarnų juoką, žiogų svirpimą. Akteonas, ieškodamas popiečio ramybės ir pavėsio, nuklysta į girią, išgirsta upokšnio gurgėjimą ir nužingsniuoja jo link. Prieina slėnį, kurio dugnu šnara skaidrus upelis, prisėda ant žolėto kranto, prausia vandeniu prakaituotą veidą. Staiga išgirsta moterų juoką ir krykštavimą. Širdis stabteli ir ima pašėlusiai plakti, jaunas kraujas suošia gyslose. Valandėlę Akteonas svarsto, kas tai galėtų būti, bet šūkčiojimai ir klegesys jį kviečia nieko negalvoti ir žengti žolėse pasislėpusiu taku. Ir štai jis išvysta grotą, pačios gamtos iš tufo ir pemzos sukurtą. Iš jo, be abejo, sklinda balsai. Akteonas sulėtina žingsnį, nes jį apima drovumas – taip juoktis ir klegėti gali tik nuogos moterys. O tuo metu Publijus Nazonas drąsiai žvelgia į grotą ir atvirai pasakoja, ką ten mato. Mėnulio ir medžioklės deivė, miškų ir gimdyvių globėja Diana ruošiasi maudytis: ji jau atidavė strėles, lanką ir ietį ginklų nešėjai nimfai, ant kitos nimfos ištiestų rankų jau supasi deivės drabužis, dar dvi nimfos nuavė jai sandalus, Krokalė surišo į mazgą išsidraikiusius deivės plaukus, nors jos pačios palaidi plevėsuoja, Nefelė, Hialė, Ranidė, Psekatė ir Fialė jau kelia pūstašonius ąsočius, sklidinus vandens. Dar akimirka, ir deivė Diana, klyktelėjusi nuo vandens vėsumo, jau prausia savo dievišką kūną, panašų į balto marmuro skulptūrą. Nimfos dosniai laisto jos pečius ir krūtinę, pilvą ir šlaunis bei kojas, grakščias it jonėnų kolonos, ir garsiai klega. Bet štai deivė liovėsi juoktis, jos akys surūstėjo. Ką ji pamatė? Tai Akteonas, apstulbintas nuogo moteriško grožio, stovi grotos angoje ir nepajėgia nukreipti apžavėto žvilgsnio į šalį. Pats likimas jį čia atvedė. Nuogalės, staiga išvydusios vyrą, ėmė taip klykti, kad net girios aidėjo. Nimfos puolė savo kūnais dangstyti Dianą, tačiau jos visos buvo mažesnės už deivę ir siekė tik jos pečius. Iš pūstašonių ąsočių, numestų ant žemės, srūva vanduo, Akteonas, praradęs žadą, žengteli į priekį: jis vis dar negali patikėti, kad tai – ne paauglystės sapnas. Nejaugi tai medžioklės deivė Diana su visa nimfų palyda? – klausia pats savęs. Jų veidai ir rankos, plaukai ir pėdos, krūtys ir šlaunys bei stropiai slepiami vešlūs trikampiai toli lenkia jo matytų moterų grožį. Tačiau jis labiausiai norėtų susitikti su deive Diana akis į akį. Ar daug žemės vyrų gali išvysti nuogą, niekuo nepridengtą dievaitės kūną? Kaip debesėlis, saulės spindulio užgautas, skaisčiai parausta danguj, taip ir Diana paraudo, kad ją be drabužio vyras pamatė. Pykčiu tvykstelėjo jos akys – jeigu ranka pasiektų lanką, nė akimirkos nedvejodama strėle pervertų jaunuolį, tačiau dabar gali tik vandeniu aptėkšti jo iš susižavėjimo apstulbusį veidą.
       Deivės kerštas baisus, rašo Publijus Nazonas, nė viena romėnų moteris negalėtų taip žiauriai nubausti naiviai dievišku grožiu besigėrinčio patiklaus jaunuolio. Diana pavertė jį elniu: ant galvos uždėjo ragus, sustambino sprandą, patempė į viršų ausis, rankas pakeitė kojom, kūną dėmėtu kailiu aptraukė. Ir štai Akteonas jau lekia per girią stebėdamasis savo kojų eiklumu. Čia pasigirsta skardus šunų skalijimas, ir didysis romėnų poetas ima neskubėdamas juos vardyti, beveik kiekvienam parinkdamas taiklų apibūdinantį žodį: sargusis Ichnobatas, Spartos veislės Melampas, greitesni už šiaurės vėją Oribasas ir Dorkėjas, Arkadų veislės Pamfagas, stiprusis Nebrofonas, Lelapas, piktasis Teronas, jautria uosle pasižyminti Agrė, o kojom – Pterelas, šerno dantų grybšteltas Hilėjas, kalės ir vilko dukra Napė, dviejų vaikų lydima Harpija, avių sargybinė Poimenidė, įtrauktu pilvu Ladonas… Publijus, suskaičiavęs trisdešimt septynis šunis, nusprendė, kad susidarytų nemažas būrys, – jis pats, raitelių kilmės garsus romėnas, turėjo tik dvidešimt aštuonis, taigi gana. Regis, surašė visus per gyvenimą turėtus savo šaunius augintinius. Tuo metu, kai jis galvojo apie medžioklinius šunis, beveik pamiršęs kur esąs, Gajus Oktavijus protingomis akimis į jį dirsteldavo, tarsi suprastų, kad šeimininkas stengiasi prisiminti kadaise laikytus jo gentainius, nors, būdamas barbarų mišrūnas, nė iš tolo negalėjo su jais lygintis. Kaip sumenko mano buitis, šįsyk nelabai skaudžiai šmėstelėjo mintis Publijui, nieko nebėra: nei tokių moterų kaip Romoje, panašių į nimfas, nei greitakojų, aštriauoslių, grynaveislių šunų... tik nusmurgęs trumpauodegis šunėkas, vienintelis mano bičiulis.
       Ir visa ši gauja šunų, piktai lojančių, skalijančių, staugiančių ir kaukiančių, puola vytis šeimininką, kerštingosios Dianos paverstą elniu. Akteonas lekia per uolas, aštrius iškyšulius, nesirinkdamas tako šuoliuoja klupdamas ir vėl pašokdamas, jo kailis pašiurpęs, akys krauju pasruvusios, jis bliauna it gyvulys, šonkauliai trūkčioja, iš baimės gurgia viduriai, širdis vaitoja ir šaukia. Šunų balsai virsta ištisiniu staugsmu, kas akimirką jie artėja, Akteonas jau užuodžia karštą jų ryklių dvoką, kuris degina nujaučiamu skausmu, dar keli šuoliai, ir jis klumpa ant kelių, tarsi maldaudamas pasigailėti. Bet štai Melanchetas suvaro iltis jam į nugarą, o Teridamantas ir Oresitrofas įkimba į petį. Jie tvirtai laiko Akteoną, kol jį užgriūva visa gauja – cypianti, skalijanti, inkščianti iš džiaugsmo ir azarto – ir ima plėšyti kur tik nutveria. Skutais laksto kailis, trykšta kraujas, Poimenidė, Kanachė ir Stiktė kandžioja ir drasko gerklę, iš kurios išsiverčia keli saulėje spindintys paskutinio atodūsio burbulai...
       Publijus Nazonas nei iš šio, nei iš to piktai paspyrė Gajų Oktavijų, kuris, padėjęs snukį ant ištiestų priekinių kojų, nemirkčiodamas į jį žiūrėjo. Tarsi šunėkas būtų kaltas, kad jo gentainiai negailestingai – nelyg medžioklės laimikį – draskė vargšą Akteoną. Ir vien už tai, kad jaunuolį sužavėjo dieviškasis grožis, kad panoro žvilgtelėti į jį ir galbūt palytėti.
       Dagtis skendo ištirpusiame vaške ir retkarčiais spragteldamas rūko. Romėnas pastūmė duris ir išėjo į kiemą. Buvo naktis, tvirtovė tylėjo, tik ant šiaurinės sienos blėsčiojo keli deglai. Publijus užvertė galvą ir šįsyk pro šalčio miglą jam pasisekė įžvelgti apmūsojusius žvaigždynus. Ilgai į juos žiūrėjo, tačiau nė vieno nepažino, nes tai buvo svetimas dangus ir tėvynėje nematytos žvaigždės. Paskui pajuto, kad jis ne vienas, kad šalia tupi Gajus Oktavijus ir taip pat žiūri aukštyn. Gal ir tu, šunie, anksčiau ne čia gyvenai, sumurmėjo poetas, gal ir tau šitos žvaigždės svetimos.

       VIII

       Berašant atėjo pavasaris. Publijus Nazonas nepastebėjo, kada nuo pastogės pradėjo kristi varvekliai, pažliugo gatvės ir nutirpo sniegas, palei molinę trobos sieną išlindo ir pražydo pirma pienė. Jis buvo pasinėręs į graikų ir romėnų mitologiją, į virsmus, daugialypius pasaulio ryšius ir vienybę, harmonijos ir nedarnos žaidimą. Ausyse skambėdavo hegzametras, jis skaičiuodavo pėdas, penktoji būtinai turėjo būti daktilis, šeštoji – dviskiemenė, kitas galima keisti spondėju. Kartais garsiai skaitydavo, ką parašęs, Gajus Oktavijus suklusdavo ir tarsi pritariamai linguodavo galvą.
       Kažkas atsitiko laikui: jis nebešliaužė it senas pavargėlis į kalną, sunkiai dūsaudamas ir pastebėdamas kiekvieną akmenį ar duobutę, jis darėsi nejuntamas ir nebesuvokiamas; vieną dieną lydavo ir virš jūros kybodavo vaivorykštė, o kitą, žiūrėk, Pontas jau dengdavosi traškančiu ledu, ir netrukus juo tartum stepe klaikiai spygaudamos atidundėdavo barbarų ordos. Tarsi dangaus ir žemės mechanizme, kurį valdė dievas Laikas, kažkas sulūžo, sutrupėjo, galbūt nudilo keli krumpliaračio dantys ar iškrito stipinas, nes kartais mėnuo praslinkdavo per vieną naktį, dažniausiai pavasaris pasibaigdavo ir stodavo ruduo, tarytum būtų praleistos kokios trys laiko padalos. Vasara prapuldavo, atrodydavo, kad ji už kažko užkliuvo ir iškrito iš laiko mechanizmo. Krumpliaračiai girgždėdami pasislinkdavo, ir kitą rytą, Publijui nespėjus užbaigti eilutės, pro praviras duris įlėkdavo spalio snaigės. Tekdavo skaldyti malkas, kurti ugnį po trikoju, virti karštos putros Gajui Oktavijui. Kartu ir sau.
       Pirmas pavasarį atplaukęs laivas atgabendavo didžiajam romėnų elegikui keletą laiškų iš tolimosios tėvynės, paskutinė rudenio horizonte išnykstanti burė pažymėdavo kelią, kuriuo porą mėnesių keliaus į amžinąjį miestą Nazono paskubom parašyti laiškai. Publijus atsainiai ir tuščia širdimi vedžiodavo kaulinį stilių po medinę vaškuotą lentelę vis taip pat guosdamasis šalčiu, barbarais, prastu maistu, ilgėdamasis Pietų vaisių, ypač gerai nunokusių vynuogių, aukštindamas princepsą, maldaudamas draugų užtarimo. Iš vieno laiško sužinojęs, jog jo žmona nė piršto nepajudina, kad jis būtų atleistas nuo tremties ar bent galėtų apsigyventi Graikijoje, arčiau kultūros ir meno, Nazonas šiaip taip prisiversdavo parašyti jai kelias mandagumo frazes. Publijus, įteikęs paskutinio laivo vairininkui savo laiškus, jausdavosi atlikęs būtiną, tačiau be galo nuobodžią ir įkyrią priedermę. Vis dėlto bijodavo pagalvoti, kad niekas niekada nebepasikeis. Nors Romoje likę žmonės atitolo, pradėjo užsimiršti, romėnų poetas suvirpėdavo nuo minties, kad jam teks baigti gyvenimą šioje nesvetingoje svetimoje žemėje, kur žiema tęsiasi devynis mėnesius.
       Trumpai švystelėjus vasarai, blyškiai lyg ryto sapnui, Publijus Nazonas vėl nugrimzdavo į žiemišką tikrovę, užsidegdavo žvakę ir sėsdavo prie vaškuotų lentelių. Girdėdavo, kaip pokšėdamas lūžta ledas, tyla žmonių ir gyvulių balsai, kaip sniegas užpusto Tomus, Getiją, Meziją, Trakiją ir artėja prie Graikijos. Šuo žiovaudavo, užsimerkdavo ir vėl atsimerkdavo, rąžydavosi, įdėmiai žiūrėdavo į šeimininką, paskui snausdavo, kartais per sapną krūpteldavo ir suinkšdavo, sukalendavo dantimis, jo užpakalinės kojos pradėdavo trūkčioti, galiausiai jis pabusdavo, kaltai nuleidęs akis ir prispaudęs snukį prie žemės keliskart vikstelėdavo trumpą uodegą, o Publijus Nazonas vis rašydavo, ir prieš jo akis slinkdavo tolimojo Pietų krašto vaizdai.
       Vieną vėlyvą pavasarį jūroje ūmai kilo audra, galingas šuoras sviedė Tomų link plaukiantį laivą, sudraskė bures, nulaužė stiebą, paskui trenkė į seklumos uolas, sutrupino pirmagalį, atplėšė ir išnešiojo lentas. Jūrininkai, patekę į kriokiančius, tai kylančius, tai smengančius į dugną sūkurius, dar bandė plaukti, tačiau krantas buvo toli, ir juos vieną po kito priglobė gelmių dumblas. Bangos ant pakrantės uolų išmetė tik vienintelį gyvą argonautą. Tris dienas jis šliaužė į Tomus, paskui dar savaitę nekalbėjo. Jis buvo baisus: visas kūnas nusėtas mėlynėmis, apraizgytas išdžiūvusiom jūržolėm, purvais ir maurais aptekęs. Jūreivį slaugė Publijus Nazonas, nes kiti į jį ranka numojo: ar maža savų rūpesčių, kad tupinėtum apie žmogišką išvaizdą praradusį svetimšalį, netekusį nuovokos, gal net išprotėjusį. Bet kai argonautas prabilo, Publijus nustebo ir kartu pradžiugo: buvo manęs, kad nelaimėlis yra graikas arba makedonas, pasirodo, jis – italikas. Turės bent su kuo lotyniškai pasikalbėti. Kai vyriškis atsigavo, jis neką teprisiminė apie laivo sudužimą, tačiau žinojo svarbią ir be galo smagią Nazonui naujieną – praėjusį rudenį imperatorius Augustas mirė, dabar Romą valdo naujas cezaris. Laivo vairininkas sakęs, kad gabenąs į Tomus naujojo princepso laišką. „Kas ten buvo parašyta?“ – nekantravo Nazonas. „Nežinau“, – purtė galvą jūreivis. „Kam jis buvo adresuotas? Gal man? – tampė už peties argonautą Publijus, bijodamas, kad šis nenutiltų. – Gal ten buvo imperatoriaus ediktas, atšaukiantis mano tremtį?“ Tačiau vyriškis nieko aiškaus negalėjo pasakyti ir po valandėlės vėl užsnūdo.
       Didysis romėnas virpėjo iš nekantrumo. O Jupiteri ir tu, dieviškoji Junona, laiminkit imperatorių Tiberijų, kad jis atšauktų nelemtąjį Augusto ediktą ir leistų man grįžti į Romą, maldavo Publijus Nazonas. Sukčius, apgavikas, ištvirkėlis Augustas mirė, ir tėvynėj turi kas nors pasikeisti! Argi mano kančioms neatėjo galas?!
       Nekantraudamas poetas ėmė laukti kito laivo. Vairininkas patvirtino, kad Roma iš tiesų turi kitą princepsą, Tiberijų, tačiau apie kokius nors pertvarkymus jis nieko negirdėjo. Nieko naujo Nazonas neišgirdo ir iš jūreivių, atplaukusių paskutiniu laivu prieš rudens audras, kai navigacija Ponto Euksino jūra nutrūksta iki pavasario. Šiuo laivu atgal į Graikiją išvyko ir stebuklingai išsigelbėjęs argonautas. Publijus Nazonas vėl liko vienas. Nejaugi Romoje mane visi pamiršo, nejaugi aš niekam neberūpiu? – klausinėjo savęs poetas, kadaise rašęs, kad jo vardas skambės romėnų lūpose, kol Roma valdys kultūringąjį pasaulį.
       Kitais metais, rudenėjant, paskutiniu laivu jis vėl pasiuntė pašlovinimus, tačiau šįsyk jie buvo skirti ne Augustui, o naujajam cezariui Tiberijui, kurio Publijus beveik nepažinojo, tačiau manė, kad viešas valdovo aukštinimas turėtų romiečiams priminti poetą, kuris be kaltės kenčia tolimoje atšiaurioje tremtyje. Garsus romėnas vis dar negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis visų pamirštas ir niekam nebereikalingas.
       Tą rudenį Publijus patyrė nemažą skausmą: norom nenorom, teko atsisveikinti su Gajumi Oktavijumi. Per tuos metus šuo galutinai paseno – apako, apkurto, pilkšvai rudas kailis pražilo ir nutriušo. Gajus dūlinėdavo vos tempdamas reumato sutrauktas kojas, beveik nieko nebeėsdavo, tik lakdavo dumblėtą balų vandenį. Jei ką ir prarydavo, tai netrukus, gailiai gaikčiodamas, viską išvemdavo. Naktimis, matyt, per sapnus imdavo urgzti ir dusliu parūdijusiu balsu loti pažadindamas šeimininką, kuris paskui ilgai nebeužmigdavo, tad, užslinkus niūrioms mintims, daug kartų tuščiai perkratydavo savo gyvenimą ir vis rasdavo už ką save smerkti. Publijus kankindavosi turbūt nemažiau už Gajų, tačiau niekaip nesiryžo skirtis su vieninteliu bičiuliu. Ir tik kai šunėkas pradėjo naktimis šlapintis ant aslos, o troba ėmė nepakenčiamai dvokti, Nazonas užsuko pas netoliese gyvenantį getą tikėdamasis išgirsti kokį nors praktišką patarimą. Juoda barzda apžėlęs kuprotas vienakis getas nesuprato, ko romėnas dvejoja: jis, kaip ir visi klipatos, turbūt labai nekentė panašių į save, tad ryžtingai ištiesė Publijui lanką su dviem strėlėm – jeigu viena nebus mirtina, su kita galės pribaigti nebereikalingą įnamį.
       Poetas net pasipurtė nuo tokios minties: per savo netrumpą gyvenimą nieko nebuvo nužudęs, o štai dabar jam siūloma... Ne ne, tai neįmanoma! Jis geriau užmokės – ir padavė keliolika sestercijų. Kuprius paniekinamai nusišiepė, tarsi sakydamas, kad tas ne vyras, kuris negali pribaigti stimpančio šunpalaikio, tačiau nusekė paskui Nazoną nešdamasis rankoje lanką su viena strėle, neabejodamas, kad antrosios neprireiks. Gajus Oktavijus buvo kažin kur pradingęs, ko anksčiau niekad nedarydavo. Galiausiai vyrai jį užtiko prisiglaudusį prie nuošaliausios tvirtovės sienos ir drebantį iš baimės. Jis nieku gyvu nenorėjo eiti kartu su getu. Publijui teko užrišti jam ant kaklo pavadį ir perduoti virvagalį vienakiui. Šuo inkštė, virpėjo visu kūnu ir traukėsi atatupstas. Nazonas pastūmė jį koja, ir Gajus, priekaištingai dėbtelėjęs į šeimininką nematančiomis akimis, susigūžęs nukiūtino paskui pasaitą trūkčiojantį kuprių.
       Kelias savaites romėnas jautėsi nesmagiai, jį kandžiojo sąžinė, tarsi Publijus būtų išdavęs artimiausią draugą priešui. Kad ir anapusiniam getui ar sarmatui.
       Artėjant rytui pabusdavo ir nebegalėdavo užmigti. Nesuprasdavo, kas jį pažadindavo, bet kiekvieną sykį atrodydavo, kad šuns lojimas. Čia pat, prie pat ausies. Būdavo tikras, kad tai – ne sapnas. Bet argi gali Gajus Oktavijus, pervertas strėlės ir užkastas į žemę, kokiu nors būdu naktimis atsirasti troboje ir žadinti šeimininką?
       Teko vėl eiti pas kuprotąjį getą ir prašyti, kad parodytų, kur po velėna pakištas ištikimasis įnamis. Ilgaplaukis kuprius akivaizdžiai šaipėsi, nors tikriausiai nesuprato, kodėl romėnui prireikė užkasto šunėko. Publijus užkūrė laužą ir pusdienį kurstė ugnį geru žodžiu vis minėdamas vienintelį tikrą pastarųjų metų bičiulį. Kol iš jo liko tik pelenai ir keli apgruzdėję kaulai. Dabar jau buvo galima palaikus pagarbiai užberti žemėmis.
       Tą naktį poetas miegojo iki ryto. Pabudęs suprato, kad Gajaus Oktavijaus siela galiausiai nurimo ir liovėsi jam priekaištauti.
       Tačiau artėjant pavasariui, kai orai suminkštėja, o sniegas ima pilkėti ir zmekti, Publijų vėl ėmė lankyti vizijos. Jis nesuvokdavo, kada jos ateina – kietai miegant ar būdraujant. Staiga viskas pasikeisdavo, poetas patekdavo į kitą tikrovę, nematytą, su niekuo nepalyginamą, jo ten tarsi nebūdavo arba jis būdavo nuošalyje – aukštai arba kažkur toli, bet pajėgdavo matyti ir girdėti, tarsi būtų čia pat. Keisčiausia, kad vis tiek išlikdavo tremtinys. Tuo regėjimai skirdavosi nuo sapnų, kuriuose jis būdavo poetas, romietis, jaunuolis arba kartkartėm vaikas, retorių mokyklos auklėtinis. Vizijos irgi būdavo košmariškos, tačiau jos labiau veikdavo protą nei jausmus. Dabar Nazonas matydavo milžiniškus miestus, beprotiškai aukštus namus, į juos, jeigu eidavai gatve, reikėdavo žiūrėti užvertus galvą, pro šalį važinėdavo ne arkliais kinkyti vežimai, o kažkokios burzgiančios dėžės, rūkdavo dūmai, aplinkui dundėdavo ir kriokdavo, naktį įsižiebdavo ne žvakės ir deglai, o kažkokia negamtinė šviesa, ji viską nutvieksdavo, nelikdavo net šešėlių. Nežinia, kodėl jis iš besijuokiančių žmonių išskirdavo paniurėlius ir pavargėlius, vienišius, liūdnus ir sutrikusius, prislėgtus, labiau panašius į jį nei į linksmai besiskeryčiojančiuosius. Tie žmonės, be abejo, būdavo svetimšaliai, paklydėliai, ne savo noru palikę tėvynę. Juos turbūt irgi grauždavo toks pat ilgesys, nežinojimas savo kaltės, bjauri nuojauta, kad niekada nesugrįš namo. Jie irgi būdavo tremtiniai. Kiti gal neprisipažindavo tokie esantys, apsimesdavo, kad savo valia ir noru blaškosi po pasaulį. Bet kodėl jų tiek daug? – stebėdavosi lotynas. Kodėl jie priversti gyventi svetur ir jaustis svetimi tarp svetimų?