2006 m. sausio 9 d. Rašytojų klube įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Rašytojų klubo rengtas vakaras „Rimvydo Šilbajorio skaitymai“. Renginys, planuotas kaip jubiliejinis, nes sausio 6 d. profesoriui būtų suėję 80 metų, deja, virto memorialiniu. Jį pradėjusi Elena Baliutytė priminė: „Štai jau mėnuo su trupučiu, kai R. Šilbajorio nebėra su mumis, ar, Profesoriaus mėgtu žodžiu, jis yra jau kitoje dimensijoje“. Kritikė kalbėjo, kad „vakaro pavadinimas skamba labai konferenciškai, bet mes, jo rengėjai, šį pavadinimą siūlome suprasti tiesiogine prasme: kaip Profesoriaus tekstų „skaitymus“, t. y. interpretacijas“. E. Baliutytė aptarė pagrindinius R. Šilbajorio veikalus, pabrėždama, kad „literatūra jam yra visų pirma kalbos menas, nesvarbu, kokio žanro ji būtų. Prieš akis turėdamas meninį tekstą jis kiekvienu atveju stengiasi suprasti, kaip vyksta įprasto žodžio transformacija į poetinę dimensiją, kaip jis pakinta patekęs į meninės kalbos dėsnių zoną. Kūrinio „turinį“ Šilbajoris išskaito iš jo „formos“. Anot E. Baliutytės, „kuo kūrinys komplikuotesnis, tuo daugiau entuziazmo jis sukelia tyrinėtojui. Antai vieno pokalbio metu klausiamas apie naują S. Gedos knygą (turbūt apie „Babilono atstatymą“) Profesorius atsakė: „Man labai patiko. Ypač tie eilėraščiai, kur tartum nė vieno žodžio negali suprasti. <…> S. Gedos tekste net svetimžodžiai skamba labai lietuviškai. Ten daug gelmės. Tuos eilėraščius reikia kruopščiai išnagrinėti, jie pasiduotų analizei“. Ir tai padarė recenzijoje „Sigitas Geda – žodžio magas“, kurioje jis ne tik sėkmingai „vertėjauja“, bet ir pats prabyla mago balsu. Profesorius reaguoja į visus kūrinyje išgirstus „aidus“ (intertekstus), pasiskoni detalėmis, išskleidžia metaforos ir viso kūrinio logiką. O tai vyksta per daugelį tarpinių grandžių, kurias kaip kokiam detektyve tyrinėtojas atkuria savo ir savo skaitytojų malonumui. Vis dėlto vien logika būtų bejėgė, jei ne kūrybinga R. Šilbajorio vaizduotė“. Savo kalbą kritikė baigė primindama, kad „kol kas baisu pažvelgti į tuštumą po Vytauto Kavolio, Alberto Zalatoriaus, Vytauto Kubiliaus, dabar jau ir Rimvydo Šilbajorio mirčių“.

       Kęstutis Nastopka daugiausia kalbėjo apie paskutinę R. Šilbajorio knygą „Poezijos skaitymai“. Jo nuomone, tai „savotiškai išvadinė“ R. Šilbajorio knyga, kurioje glaustai pasakyta tai, kas jam visą laiką rūpėjo poezijoje ir apskritai literatūroje. R. Šilbajoriui poezija buvo tai, kas priešinasi nuoboduliui, jis visada pabrėždavo, kad tikras poetas priešinasi kalbos rutinai, tuščiažodžiams tauškalams. „Poezijos skaitymai“ artimi lingvistiškai orientuotai tekstinei kritikai. Eilėraštyje kritikas ieško visuminės reikšmės, primindamas pamatines poezijos gramatikos tiesas, jis aptarinėja sintaksinių ir garsinių pakartojimų funkcijas. Knyga neišsitenka standartinio struktūralizmo rėmuose, be to, R. Šilbajoris visada vengdavo bet kokio mokslinio žargono. Poezijos skaitymas, anot R. Šilbajorio, jau savaime reiškia mąstymą apie pirmuosius ir paskutiniuosius dalykus. Baigdamas K. Nastopka pabrėžė: „Neblėstanti gyvybės ir mirties įtampa – viena iš paskutinės R. Šilbajorio knygos temų, vienas iš jos leitmotyvų, šiandien, kai R. Šilbajorio nebėra, atrodantis savotiškai testamentiškas“.

       Donata Mitaitė aptarė, kaip R. Šilbajoris skaitė Tomo Venclovos tekstus. „Metmenyse“, „Akiračiuose“, žurnale „Books Abroad“ (vėliau tapusiame „World Literature Today“) jis recenzavo bei anotavo daugelį T. Venclovos knygų, straipsniuose irgi vis grįždavo prie šio poeto kūrybos. Dar 1972 m. „World Literature Today“ išspausdinta trumpa T. Venclovos „Kalbos ženklo“ recenzija. Joje, kaip, beje, ir paskutinėje savo knygoje „Poezijos skaitymai“, R. Šilbajoris akcentavo klasikinį T. Venclovos poezijos pobūdį, harmoningumą, skaidrumą. Galima manyti, kad ją, netradicinę lietuvių poezijoje, R. Šilbajoris suvokė kaip savotišką iššūkį, patikrinantį literatūros kritiko pajėgumą. T. Venclovos literatūrologinius veikalus R. Šilbajoris vertino priekabiau nei poeziją, bet rašydamas apie jo daktaro disertaciją, skirtą septynių rusų poetinių tekstų analizei, pabrėžė, kad „T. Venclovos darbas savo prielaidomis ir metodologija, ir tiesiog talentu toli pranoksta viską, čia, išeivijoje, darytą specifiniais lietuvių literatūros klausimais“.

       Loreta Mačianskaitė, kuriai buvo tekusi laimė lankyti R. Šilbajorio poezijos seminarą, prisiminė, kad profesorius per pratybas siūlė versti eilėraščius į prozos kalbą. Dabar ji suprantanti, kad „jis labai aiškiai, labai apčiuopiamai parodė, kad menas yra neišverčiamas, kad jo negalima redukuoti į jokias filosofijas ar koncepcijas, kad jis yra kažkas specifiška“. L. Mačianskaitė teigė, kad kalbėdamas apie literatūrą R. Šilbajoris visada darydavo du analitinius žingsnius: pirmiausia aptardavo meno specifiką ir vidinį dėsningumą, po to – ironiškai ir tragiškai išgyvento humanizmo sklaidą. Meno specifikos aptarimas dažnai būdavo atliekamas pasitelkiant iškalbingas metaforas (pvz., kalbėdamas apie A. Škėmą, R. Šilbajoris visą laiką rinksis upės, srovės, plaukimo arba kritimo metaforiką, kalbėdamas apie I. Merą – spiralės, kaleidoskopo, ratų, skerspjūvio). Pagrindiniai idėjiniai klausimai – tikėjimas ir moralė, o svarbiausias autoritetas, į kurį R. šilbajoris visą laiką atsigręžia – F. Dostojevskis. Pranešėjos nuomone, R. Šilbajoris savo straipsniuose labai daug kalba apie tikėjimą, jis – „toks apaštalaujantis kritikas, vienintelis mūsų literatūrologijoje krikščioniškojo egzistencializmo atstovas“.

       Eugenijus Žmuida, į lietuvių kalbą išvertęs R. Šilbajorio studiją „Karas ir taika“: Tolstojaus pasaulio veidrodis“, pasakojo apie R. Šilbajorio, kaip slavisto, veikalus. Didžiausio Profesoriaus dėmesio susilaukė rusų literatūros „aukso amžiaus“ viršūnės – L. Tolstojus ir F. Dostojevskis. E. Žmuida trumpai charakterizavo platų R. Šilbajorio straipsnį „Struktūriniai pasikartojimai Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“, knygą „Tolstojaus estetika ir jo menas“ (1991) ir studiją „Karas ir taika“: Tolstojaus pasaulio veidrodis“, kurioje, anot E. Žmuidos, „visu ryškumu atsiskleidžia profesoriaus R. Šilbajorio literatūrologinis talentas. Platus, daugiaušakis ir daugiasiužetis L. Tolstojaus epas R. Šilbajorio interpretacijoje virsta beveik poezijos kūriniu, kupinu subtilių sąšaukų bei pasikartojimų, struktūriškai siejančių pavienes detales į puikiai organizuotą visumą, nupinančiu metaforų, asociacijų, atspindžių, inversijų, parodijų ir simbolių tinklą, kuris nusidriekia virš romano herojų, gyvenimo srauto ir istorijos ir sukuriančiu tą darnios harmonijos tėkmę, kurią jaučiame, jį skaitydami“.

       Dalia Striogaitė papasakojo apie tai, kaip Los Andžele šv. Kazimiero parapijos salėje R. Šilbajoris skaitė paskaitą, skirtą M. Valančiaus 200-osioms gimimo metinėms. Profesorius sugebėjo patraukti publikos, kuri po pamaldų susirenka į parapijos salę tiesiog pailsėti, atsipalaiduoti, dėmesį ir pateikti kruopščią, detalią, precizišką M. Valančiaus „Palangos Juzės“ analizę. „Atrodo, R. Šilbajoris visai nieko nesakė apie XIX a., apie M. Valančiaus švietėjišką, ganytojišką veiklą, apie didaktinės literatūros ypatumus, bet kažkaip ypatingai, meistriškai visa tai atsispindėjo pačiame kalbėjime. Jis mėgo bakstelėti pirštu į įdomesnius dalykus, sakydamas: Va, čia galima išplėtoti, parašyti įdomią studiją. Profesorius ryškino užslėpto ir atviro humoro aspektus. Visa jo paskaita lavino klausytojų estetinį jautrumą. Grįžus po paskaitos norėjosi susirasti „Palangos Juzę“ ir įsitikinti, ar iš tikrųjų ten taip įdomu, kaip atrodė klausantis R. Šilbajorio.“

       Kazys Almenas, pradėdamas savo neilgą, bet vaizdingą kalbą, pasigyrė matęs R. Šilbajorį supykusį. O tai esą visiškai unikalus dalykas. K. Almenas turėjo paimti iš Ohajo į Vašingtoną atvažiavusį R. Šilbajorį nuo autobusų stotelės, esančios prie „McDonalds'o“ užkandinės, ir nuvežti į kažkokį Vašingtone vykusį renginį. Deja, draugai laukė vienas kito prie skirtingų užkandinių. Kai jie pagaliau susitiko, R. Šilbajoris, tuščiai prastovėjęs tris valandas lietui lyjant, pagaliau atvažiavusiam K. Almenui tepasakė: „Rupūs miltai, Kazy, kur tu dingai?“ Bet ir tiek supykusio antrą kartą K. Almenas jo jau nėra matęs, nes R. Šilbajoris savo darbą dirbo su meile, apie ką, anot rašytojo, šiame jam atminti skirtam vakare visi ir kalbėję.