Dienų tėkmė keičia žmones skiriančius būties nuotolius. Dar vakar tu žinojai pažįstamą ar kolegą esant kad ir keleriais metais jaunesnį, o naują dieną pasitikdamas sužinai, jog negailestinga laiko ranka to žmogaus buvimui parašė baigtinę atžymą. Be žodžių aišku, kad Petro Keidošiaus mirtis mane palietė labiau nei ką kitą iš jį pažinojusiųjų. Nebuvome artimi bičiuliai, bet mūsų po šia padange pragyventi dešimtmečiai daugeliu atvejų gana panašiai mums seikėjo pavasarius ir rudenis, įvykius, darbus, žmones, su kuriais teko bendrauti, vienodai pusę to mūsų gyvenimo pasiglemžė istorijos atneštas skaudžių prieštaringumų ir išbandymų kupinas laikotarpis.

       Šiandien labiau nei anksčiau atminty iškyla graži gegužės pavakarė, kai, Poezijos pavasario kelių atvesti, mes su Petru sėdėjome ant Vištyčio ežero kranto, stebėdami aplink įsigalinčią žalumą, virš alavinio ežero paviršiaus kulkomis šaudančias kregždes, tolumoje juoduojančią žvejų valtį. Petrui netrūko žodžių pasakoti apie dešimtis visokių nutikimų, slypinčių šių vandenų kaimynystėje, bet guviame balse jautei ir jaudulio. Kitaip negalėjo būti, – čia, pačiame Sūduvos pakraštyje, Petro gimtinė. Išgirdau apie nelengvus vaikystės metus, ne visad sočią dieną, nes vienas po kito anksti mirė tėvai. Porą vasarų jam teko paragauti piemens duonos. Štai ten, už kelių kilometrų, – Petras mostelėjo ranka į šone žaliai nudūmavusį ežero pakraštį, – aš bėgiojau paskui karvutes. Jau tada jam galėjau pasakyti, kad labai panaši ir mano vaikystė buvo prie Ventos krantų.

       Pirmoji mūsų pažintis įvyko pokario metais Kaune, kur Jaunojo žiūrovo teatre Petras vaidino padaužą berniuką viename iš spektaklių. Jis žvaliai bėgiojo po sceną siauromis trumpikėmis, ir, pamenu, man kiek keistai atrodė jo pastangos iš savęs daryti žymiai už save jaunesnį paklydėlį berniūkštį. Teko matyti jį, aktorių, ir kituose spektakliuose, kur galėjai pasigėrėti jo aktoriniais sugebėjimais. Su scena sietinas jo literatūrinis kelias, jis vertė pjeses, rašė scenarijus. O pirmąjį eilėraštį išspausdino 1948 m. Vėliau susitikdavome įvairiuose kultūros renginiuose, literatūros vakaruose Lietuvoje ir už jos ribų.

       Stebėjau Petro literatūrinę raišką, sveikinau su pirmąja knyga, su publikacijomis periodikoje. Tradicine eilėdara jis nuoširdžiai posmavo apie tuometinę tikrovę, lyriniu žodžiu stengdamasis atsiliepti į gyvenimo šauksmą, į žmogaus jausmų ir lūkesčių įvairovę. Nemažai gražių posmų Petras paskyrė ir savo gimtinei. Poetas sulaukė skaitytojų pripažinimo ir dėmesio. Keletas išleistų knygų Petrą Keidošių įtvirtino poezijos rikiuotėje. Ryškų pėdsaką Petras paliko literatūrinės spaudos baruose. Baigęs žurnalistikos mokslus, jis darbavosi keleto mūsų laikraščių redakcijose, bet bene labiausiai pažymėtina jo ilgametė darbuotė anuomet labai populiaraus ir įtakingo sąjunginio laikraščio „Literaturnaja gazeta“ nuolatiniu korespondentu Lietuvoje. Keturių milijonų tiražu leidžiamo leidinio puslapiuose buvo plačiai ir objektyviai nušviečiamas Lietuvos kultūrinis gyvenimas, rašytojų ir kitų meno žmonių kūryba. Kaip atsimename, Lietuvos pavyzdys kėlė didelį susidomėjimą kitų tautų menininkams, darė jiems įtaką. Manyčiau, kad P. Keidošius čia atliko nemažą kūrybinį tarpininko vaidmenį.

       Kam teko bendrauti, visi žino Petrą buvus linksmo būdo, šnekų, draugišką, mėgstantį humorą ir sąmojį, kūrybingą ir darbštų žmogų. Prisimenu dar vieną Petro kolegiškumo, jo savotiškos asmeninės raiškos atvejį. Dabar, jo paties išėjimo Anapilin akivaizdoje, šis dalykas ypatingai sujaudina. Tiesa, dabar atsisakoma buvusių, gal ir neblogų papročių – pastovėti garbės sargyboje prie mirusiojo. Petras, būdavo, niekieno neraginamas aktyviai dalyvaudavo amžinybėn išėjusių kolegų palydėtuvėse, rūpindavosi tos sargybos tvarkymu prie velionio karsto. Žinojome – atėję nusilenkti mirusiajam, čia jau rasime Petrą. Taip buvo anksčiau. Jau ne vienas karstas Rašytojų rūmų prietemoje glūdėjo be gyvųjų kolegų penkiaminučio susikaupimo šalia velionio ir jo juodu kaspinu perrišto portreto. Gal pro mirties užspaustas blakstienas Petras irgi laukė šito. Kas žino, nors – o tempora, o mores.

       Petro Keidošiaus asmens įvaizdis, žodis ir darbai išliks jį pažinojusiųjų atmintyje. Tebūna jam, Sūduvos žemės sūnui, lengvas Vilniaus kalnelių smėlis.


VACYS REIMERIS