– Penkioliktą kartą iškilmingai įteikiama premija, apie kurią svajoja visi rašytojai. Jos neskiria nei ministrai savo įsakymais, nei prezidentai savo dekretais. Tai – kolegų išrenkamas laureatas, – taip 2006 m. sausio 6 d. vakarą Rašytojų klube pradėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Jonas Liniauskas.
       Priminęs nuostatus (premija kasmet skiriama už didelės vertės literatūros kūrinį išleistą per pastaruosius dvejus metus; laureatą renka penkių narių vertinimo komisija, kurią sudaro LRS valdyba), J. Liniauskas pagarbiai perskaitė visą – jau ilgoką – Trijų karalių laureatų sąrašą. Neskubėjo skelbti tik paskutinės pavardės, nors, reik manyti, salėje nebetelpantys žmonės ją kuo geriausiai žinojo.
       Rašytoja Gintarė Adomaitytė atpasakojo, kaip posėdžiavo komisija:
       – Visi penki turėjome savo favoritą. Profesorė Elena Bukelienė minėjo Laurą Sintiją Černiauskaitę, jos „Artumo jausmą“, mudvi su Renata Šerelyte – Kęstutį Navaką, „Linksmo gyvenimo kronikas“, Danielius Mušinskas – Rolando Rastausko „Kitą pasaulį“. Net juokavome, kad tie Trys karaliai ir premijas tris galėtų atnešti – turėtume kam teikti. Kaip matote, aptarėme tris prozininkus, du jų – eseistai... Bet... Robertas Keturakis vis kartojo vieną – poetės pavardę. Kai atėjo laikas, už ją vieningai ir balsavome – už Aldoną Eleną Puišytę, už jos rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“.
       Ne tik laureatę, visus susirinkusiuosius kiek stebino žiniasklaidos dėmesys – nesame prie jos įpratę, o gal jau – atpratę... A. E. Puišytė, nutvieksta fotoaparatų blyksčių, prisipažino:
       – Džiaugiuosi šia premija: kolegų įvertinimas – labai reikšmingas. Kuriantysis prieš baltą popieriaus lapą visada vienas, jam niekas negali padėti, bet svarbu, kad kažkas atkreiptų dėmesį, įvertintų, kai knyga jau išleista.
       Poetė džiaugėsi ne vien Trijų karalių premija. Nemažiau džiaugsmo jai teikė ir tai, kad leisdama rinktinę jau galėjo atstatyti cenzūros išmestus ar pertaisytus tekstus.
       „Vagos“ leidyklos redaktorė Janina Riškutė prisipažino: jaunystėje žavėjosi A. E. Puišyte – jos poezijos romantiškumu, nežemiškumu, pakylėtumu. Neseniai, rinktinei keliaujant į pasaulį, susivokė kūrėją pažinusi ne išsamiai, – dabar jos knygoje atrado ir kitus pasaulius. J. Riškutė apgailestavo, kad tokiai poezijai – jos iškeliaujančioms vertybėms – dėmesio skiriama vis mažiau.
       Pakilią, kupiną patoso, tartum vienu įkvėpimu išsakytą poeto Roberto Keturakio kalbą sunku ir pakartoti... „Įsipareigojusių budėti grupė“ – taip jis vadino A. E. Puišytę ir kelis jai giminingus poetus. „Įsipareigojusių iš žvaigždžių dulkių parodyti visatą...“ Rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“ R. Keturakis apibūdino taip: „Tai – aukštuma. Man neįprasta, mane bauginanti, mane gluminanti aukštuma“.
       Profesorės Viktorijos Daujotytės mintis galima perskaityti „Nemuno“ savaitraštyje. „Poezija iš sąskambių ir tikrumo ilgesio“ – taip vadinosi tekstas, kuriame labai iškalbinga yra ši frazė: „Meditacijų lauke poetė profesionaliai veikia skirtingais žanrais: klasikine elegija, bibline vigilija ar psalme, iš muzikos perimta rapsodija ar choralu, metaforiniu atodūsiu, aidu, laišku, recitacija“.
       V. Daujotytės, taip pat ir kitų kalbėjusiųjų žodžiai atidžiai besiklaususiems paliko kiek nostalgišką aidą, kai kuriems – norą aistringai diskutuoti. Pasak profesorės, „žvelgiame į kelią, kuriuo – bent artimiausioje ateityje – profesionalioji poezija tikriausiai nebeis“.
       Šių eilučių autorė, klausydama, kaip A. E. Puišytės eiles skaito Rūta Staliliūnaitė ir pati poetė, kaip temperamentingai skambina profesorė pianistė Birutė Vainiūnaitė, nuklydo į prisiminimus.
       Kadaise, traukinyje Kaunas–Vilnius, beskaitydama „Literatūrą ir meną“, jauna pora dalijosi su bendrakeleiviais mintimis apie A. E. Puišytę – jiems, matyt, be galo svarbią poetę. Ne menininkai jie buvo, inžinieriai. Moteris laukėsi... „Literatūra ir menas“ nuslydo po jos ištinusiomis kojomis ant purvinų traukinio grindų. Tais laikais žodžio sklaida nebuvo stipri, bet... A. E. Puišytė man tapo įdomi ir svarbi; visada, kai ją skaitau, sublyksi to nakties traukinio šviesos.
       To poetei po iškilmingo vakaro ir linkėjau – kad per Lietuvą lėktų kuo daugiau traukinių, kuriuose jai nepažįstami žmonės minėtų jos vardą ir pavardę: Aldona Elena Puišytė! Tegu tampa literatūra (taip pat ir kiti menai) trapia riba tarp žemės purvo ir vilties laukimo.