Ne aš sumaniau man patrauklią frazę apie krėslą ir moterį. Ši išmintis – Pamelos Lyndon Travers, rašytojos, kurios pavardė nedaug kam žinoma. Kur kas žymesnė yra jos sumanyta Merė Popins. Taip jau įprasta literatūros istorijoje: personažas yra garsesnis nei jo kūrėjas.
Tik aistringi teosofijos gerbėjai prisimintų P. L. Travers guru – gal tobulą išminčių, o gal talentingą mulkintoją Gurdžijevą* bei jo uolių pasekėjų idealistų leistą žurnalą „Parabolė“.
       Apie P. L. Travers galėčiau pasakoti be galo. Klaidžiodama. Nes teosofijos nė kiek neišmanau. Gurdžijevas man mįslė, bet taip pat... persona.
       P. L. Travers – didžioji asmeninio gyvenimo mistifikatorė, slėpusi ir savo tėvynę (Australija, ne Britanija), ir gimimo metus (1899, ne 1906), ir tikrąją pavardę (Helen Lyndon Goff), net lytį (pasirašydavo tik inicialais P. L.). Šįsyk ji man įdomi dėl to, kad ir pati jau greit dairysiuos linguojančio krėslo. Užsinorėjau pražilti!
       Deivė – Motina – Močia. Šit trys etapai, kuriuos, pasak teosofų pasekėjos P. L. Travers, privalo pereiti kiekviena moteris. Stabtelsiu ties Močia. Galbūt kiti rašytų tiesmukai: Senė. Bet...
Rašytoja kategoriškai brėžia: jos menama Kronė** nėra nei suvargusi, nei ligota, nei nukaršusi. Ji, kupina išminties, laiko savo rankose pasaulio gijas; jei nori – timpteli jas. Kur ir kaip driekėsi pačios P. L. Travers gijos – ilga istorija. Vis dėlto... Jaunystėje globota, godota Williamo B. Yeatso ir George W. Russello, ištikimai sekusi Gurdžijevo mokymu, P. L. Travers buvo ir reikšminga, ir įdomi kitiems, net jaunesniems.
       Ori senatvė – štai ko dairausi Vilniaus gatvėse, štai ko ieškau nesibaigiančiose savo klajonėse po Lietuvą, štai ko linkiu kiekvienam artimam. Žinoma, ir sau. Kinta, ir dar kaip kinta mano miestas! Slopias močių skareles keičia skrybėlės, pilkas spalvas – ryškesnės, drąsesnės; kavinėn užeiti vyresniam žmogui jau seniai ne sarmata.
       Aną naktį sapnavau: susikabinę už parankių smėlėtu keliu nuo kalvoto miško į slėnį leidžiasi mano tėvai. Į pievas!
       Pievose tikrai bus kavinė. Žinau ir pavadinimą: „Putelė“.
       Antakalnyje, į „Putelę“, jiedu kadaise užsukdavo pusvalandžiui ar valandai – ten užsisakydavo kavos ir po taurelę, ten stotinga bufetava žydė eikliai iššokdavo iš už baro ir pati atnešdavo tėvams jų gėrybes: jie – išimtiniai lankytojai, visiems kitiems „Putelėje“ – savitarna. Jaučiausi kitokia savo klasėje, savo kurse: draugai man turėjo ko pavydėti; jų tėvai kavinių nelankė, nors už manuosius buvo kur kas jaunesni, o jei ir lankė, tai, matyt, po vieną, su draugėmis, draugais, bet ne poromis.
       Tas sapnas, tas išėjusiųjų slėnis turi tąsą.
       Jei kas manęs paklaustų, ar esu skubinusi laiką, privalėčiau prisipažinti: taip, taip, taip. Taip! Su artimu man žmogumi penkiolika minučių iki dvylikos (meluoju; kelias valandas iki dvylikos; kelias dienas; savaitę...) tik to ir prašėme: eikite, 2005-ieji, jau eikite, plėšrieji... Keliaukite ten, kur išsivedėte mudviejų artimiausius. Ne tik mano mamą.
       Maestro Juozas Gumauskas...
       Žydėjo sodai, kai Vilniaus kolegijos Menų fakultetas vieną žymiausių Lietuvos akompaniatorių leido į pensiją. Akompaniatorius – tai profesija, niekam niekada labai ir nerūpėjusi. Bet dėl J. Gumausko varžėsi žymiausi Lietuvos choreografai: jis – vienas iš nedaugelio, kurių pakeisti neįmanoma. Norėjau užrašyti maestro prisiminimus: kaip grojęs kadaise šokiams, kaip akompanavęs žymiausioms Lietuvos gimnastėms svarbiausiose varžybose, kaip jam atrodo tos dainų šventės; klausčiau ir gelmingiau: J. Gumauskas žinojo, kuo skiriasi baltų ir slavų muzikinis įgimtas mąstymas, kaip tikrinti būsimo šokėjo klausą, ritmo pojūtį – lietuvis ir rusas girdės kitaip... Ir dar, ir dar, ir dar... Nesu kalta, kad nespėjau. Maestro varžėsi, išsisukinėjo:
       – Kas aš?
       O buvo vienas iš nedaugelio, apie kurį niekada nesakytum: senas, susenęs... Kai sodai nužydėjo, tai ir mirė. Tas hedonistas, džiaugęsis maistu, gėrimu, menu, dailiomis moterimis, įdomiais pokalbiais; tas patrauklus elegantiškas viengungis, nedrįsęs eiti per Vilnių nuo Menų fakulteto senamiestyje iki savo namų Žirmūnuose su gėlėmis – su pensininko puokšte. Perdovanotas prašmatnias gėles parsinešiau aš.
       Kolegos šermenyse apie maestro pasakojo daug. Ir plati Suvalkijos giminė, ir į ją atitekėjusios marčios... Ir kaimynas – troleibuso vairuotojas. Kas aš, braukė jis taupią ašarą, tik troleibusininkas, ne toks kaip jūs, menininkai, bet juk man Juozas išsipasakojo, man... Ką jam, pensininkui, veikti, – nė žvejoti nemoka...
       Buvo anų metų gruodis, jo 18 diena, sekmadienis, kai vakarėjant apie gėles daug ir ilgai Šeškinėje kalbėjausi su Vytautu Vincu Masikoniu. Jis man sakė: jei sapnuoju gėles, tai nutiks kažkas gero, – geresnio sapno negali būti. Sakė: Rašytojų sąjungoje, tavo knygos pristatyme, pamačiau tokių keistų gėlių, kad jos man – kaip sapnas; labiausiai – ta šaka su uogomis... Buvo smagus, nušvitęs: dabar jau viskas jo gyvenime eis geryn, tik geryn.
       Mano draugą ir kolegą V. V. Masikonį išsunkė žurnalistika – Prienų rajono laikraštis (ten mudu susipažinome), taip pat „Valstiečių laikraštis“.
       Visą gyvenimą rašęs eiles, beveik niekam jų nerodęs, nespausdinęs, slėpęs, V. V. Masikonis rusų Sidabro amžiaus poetus atmintinai deklamavo sklandžiau nei pripažinti skaitovai. Ką jau kalbėti apie Putiną, Nėrį... Koks Vytauto balsas, kokia dikcija, koks saiko jausmas – santūriai, visada santūriai. Oriai.
       Tiek to mudviejų bendravimo... Kadaise – pusantrų metų Prienuose. Ir pastarieji pusantrų – Vilniuje. Insultų, infarktų, kitų ligų nukankintas, nuo pasaulio, nuo artimiausių nusišalinęs žmogus retsykiais man rodė savo knygą – pageltusius ranka prirašytus lapus. Rodė iš tolo... Neatvertė – nepaskaitė – nė lapo. Nė eilutės.
       Niekada.
       Ne tik man. Necitavo savęs net ištikimiausiam draugui Mariui. Tam, kuris jį slaugė uoliau ir kantriau nei daktaras Aiskauda. Bet retsykiais Vytautas (susigalvotas tas vardas, paties sumanytas, sau dovanotas) drįsdavo balsiai paskaityti niekam nežinomų poetų eilių. Kadaise, XIX amžiuje, tokius vadino savo kampo poetais.
       Ne grafomanai yra tie, kurie rašo, bet nedrįsta rodytis Lietuvai. Arba nesirūpina rodytis. Arba nesistengia. Man slogu, bet ir gera jausti: dabar, šią akimirką – kaip tik šią, kai aš rašau ar kai jūs mane skaitote, – kas nors, prisiglaudęs pamiškėje, ant cigarečių pakelio skubiai kuria įkaušusį savo eilėraštį. Tą eilėraštį tuoj pat ir pames. Numes. Bet eilėraštis – kaip po žeme tekanti upė – liks.
       Kronė... Kraupi senė... Moteris, tampanti gijas... Šit kuo aš tapau gruodžio 22 dieną. Iki pat Kūčių vakaro jaučiausi tokia. Retsykiais tebesijaučiu. Suvoksite mane, jei ne tik bandėte įtikinti, bet ir įtikinote pareigūnus: tai mes, draugai, vykdome mirusio žmogaus valią, tai mes, tokie kažkas-neaišku-kas atliksime apeigas, nes giminaičiams ta valia nesvarbi.
       Žadėjau Vytautui Vincui, kad paguldysiu jį amžiams miegoti ten, kur atgulti jis labai norėjo: tėviškėje, Gudeliuose. Žadėjau ir rimtai, ir juokais; ir blaivi už blaivesnę, ir keldama su juo svaigią, net labai svaigią taurę. Tai ir paguldžiau, ir dėkui tiems, kurie V. V. Masikonį laidoti padėjo.
       Dvaras... Tas dvaras, kurį „Altorių šešėliuose“ aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas, buvo prie Gudelių. Neliko nė ženklo. Tik laukai.
       Ir literatūros atmintis.
       Ir lituanisto V. V. Masikonio diplominis darbas apie V. Mykolaitį-Putiną, ir tų dviejų Vincų sugerta suvalkietiška prigimtis su dzūkišku prieskoniu: atšiaurokame krašte švelnumas slapstosi, glaustosi pakampiais nelyg katė.
       Kai V. V. Masikonio mama skaitydavo, tai tik prie lango. Ne todėl, kad prie lango šviesiau. Kad matytų: grįžta, jau grįžta jos vyras, ir kad spėtų tą skaitymą slėpti. Bars vyras už skaitymą, bars. Tartum ir nuolanki, iš kumetyno kilusi moteris (koks ten krėslas, koks sūpavimasis...), bet laikė savo rankose šeimos gijas. Bent jau Vinco giją – tikrai. Ir stipriai.
       Baugu rašyti: gal net per stipriai. Sūnus po mamos mirties pakito. Iš V. Krėvės apsakymų, ne iš tikro gyvenimo buvo ta mama – taip esu girdėjusi.
       – Gintare, – pasakė Vytautas Vincas vasarą man, bene pirmąsyk savo gyvenime paskambinęs mobiliuoju. – Mudu su Morua tavęs labai prašome, kad neplauktum į ežerą per giliai. Ir dar prašome, kad parašytum tą savo pusę puslapio į „Šiaurės Atėnus“.
       Morua – tai katė. „Šiaurės Atėnai“ ir kita kultūros spauda, kurią dosniai Šeškinėn nešiau, anksčiau ar vėliau atguldavo (ir tebeatgula, ir atguls, oi kaip atguls) į šito Morua tualetą. Vytautas Vincas kultūros spaudoje pastaruoju metu skaitydavo tik neilgus tekstus, o ypač laukė eilėraščių be skyrybos ženklų. Tokie jam patiko.
       2005 metų vasarą buvau cirke. Kartu su Vytautu. Dievinęs Aisedorą Dunkan ir Moniką Mironaitę, apsikrovęs išmintingiausiomis knygomis (dabar skaitau jo bibliotekos Babelį, Griną), savaip jautęs kortų, skaičių, sapnininkų, zodiako ženklų magiją, katę Morua mylėjęs labiau nei žmones, mėgo cirką kaip vaikas.
       Jam Močios švytuoklė atskaičiavo penkiasdešimt aštuonerius.
       Kaip juokėsi jis cirke aną rugpjūtį. Kaip skaniai juokėsi...


       _______________________
     

       * Gurdžijevas (tikr. – George S. Georgiades, 1872–1949) – armėnų kilmės mistikas ir teosofas, skleidęs savo mokymą Rusijoje, Gruzijoje ir Prancūzijoje.
       ** Crone (angl.) – sena, liesa moteris.