Vaida Marija Knabikaitė. MĖNESIENA TAMSIAME LANGE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 349 p.

       Romanas apie Adolfą Hitlerį ir jam artimą aplinką – toks debiutuojančios lietuvių autorės užmojis atrodo įtartinas. Paėmęs knygą į rankas, potencialus skaitytojas dar sužino, kad romano tema: „moterys nuožmiojo diktatoriaus Hitlerio gyvenime“, – ir arba nusprendžia, kad tai įdomu, arba kad tai dar vienas bandymas nustebinti skandalingais aprašymais. Bet iš tiesų jau po pirmųjų romano puslapių galima padaryti išvadą, kad knyga bent jau verta rimto dėmesio.

       Išskyrus romaną apgaubiančią (pateiktą pradžioje ir pabaigoje) ir funkciškai integruotą meninę fantaziją, visa kita yra paremta arba faktais, arba solidžiomis istorinėmis bei psichologinėmis prielaidomis. V. M. Knabikaitė sėkmingai įgyvendina pratarmėje užsibrėžtą uždavinį pavaizduoti Hitlerį nešališkai, „be pykčio ir paniekos“. Iš tiesų Hitleris čia vaizduojamas be išankstinių emocinių nuostatų, gana faktografiškai, ir nors jau vien šitaip į jį žvelgiant vaizdas susidaro pakankamai atstumiantis, antra vertus, labai aiškiai matome ir tai, jog kanopos jam neužaugo, nedygo nei ragai, nei uodega. Ir fiurerio, ir jo bendražygių paveiksluose matome tarsi blogį su žmogišku veidu. Būtų pernelyg paprasta demonizuoti šiuos žmones – kur kas sudėtingiau, o gal ir nejaukiau išvysti „blogio banalumą“, tariant H. Arendt žodžiais. Ir iš kitų šaltinių, ir iš šio romano galime susidaryti įspūdį, kad kai kurie nacių lyderiai, kaip H. Himmleris, visą laiką buvo linkę į žiaurumą ir sadizmą, bet kai kurie, pvz., H. Göringas, kitomis aplinkybėmis gal būtų nugyvenę padoraus žmogaus gyvenimą. Dar vienas įdomus aspektas, ryškiau atskleistas ne čia, o, tarkim, Williamo Styrono romane „Sofi pasirinkimas“, kur remiamasi Osvencimo konclagerio komendanto Rudolfo Hösso dienoraščiu, yra tas, kad netgi kai kurie masinių žudynių organizatoriai bjaurėjosi tuo, ką daro, bet buvo įsitikinę, kad tai yra nemaloni būtinybė, kad jie netgi morališkai aukojasi – dėl šviesios ateities. Net ir pats A. Hitleris įsivaizdavo esąs „tik likimo įrankis“ (p. 312).

       Viršelyje pateiktas žanro apibūdinimas – „istorinis romanas“ – bent šį kartą tikrai visiškai atitinka knygos turinį. Žodis „istorinis“ pabrėžtinas, nes, kitaip nei daugelyje šios rūšies romanų, kur istorinių įvykių fone plėtojama fiktyvių personažų drama, čia, matyt, nėra nė vieno prasimanyto veikėjo, tad galbūt vertėjo pateikti autentišką vardų rašybą. Transkribuojant neįmanoma išvengti nenuoseklumų, o ypač neaišku, kodėl mylima Hitlerio dukterėčia lietuviškai yra „Helė“, kai ji, regis, buvo vadinama Geli – vardo Angelika trumpiniu.

       Kaip tik po Angelikos Raubal savižudybės (įtartinomis aplinkybėmis) 1931 m. Hitleris tapo vegetaru – šis sprendimas romane aprašytas literatūriniu stiliumi: „Tikriausiai taip, kaip jis, pamovęs ant šakutės, dabar traukia per lėkštę riebaluotą kumpį, paliekantį joje kruviną šliūžę, iš kambario buvo išvilkta ir nebegyva Helė, jo skaisčiaveidė raudonskruostė mažytė, kurios dar taip neseniai gundantis jaunas grakštus kūnas šiandien gal jau spėjęs gerokai apirti kape“ (p. 207). Įdomus ir kitas emocinis Hitlerio gyvenimo momentas: jis apsiverkia suvokęs, kad jo seną draugą ir bendražygį Ernstą Röhmą būtina likviduoti (p. 233), – tai ir padaryta 1934 m. per vadinamąją „Ilgųjų peilių nakties“ operaciją.

       Romano tekstas nėra chronologiškai nuoseklus ištisinis pasakojimas – jis veiksmingai suskaidytas į esminius A. Hitlerio gyvenimo ir nacizmo istorijos epizodus. Kai kur cituojami išlikę dienoraščiai ir kita medžiaga, kai kur jau pačios autorės sumanymu pasakojimo estafetė trumpam fiktyviai perduodama įvairiems personažams, buvusiems tų įvykių sūkuryje, pvz., Adolfo ir Geli santykių pablogėjimo liudytoju tampa M. Bormannas (p. 194–196).

       Taip pat įterpiamos autorės pastabos, nušviečiančios politinę padėtį ir, deja, kartais skambančios tiesiog kaip istorijos vadovėlio ištraukos: „1931 metai buvo sunkūs beveik visam pasauliui, tačiau labiausiai – Vokietijai. Kitose šalyse ilgai trukusi ekonominė krizė kankino žmones ilgomis eilėmis prie duonos, tačiau Vokietijoje nepakako netgi jos pačios“ (p. 198).

       Bet yra ir priešingai – vienas kitas pasažas atkeliavęs tarsi iš bulvarinio meilės romano:

       Karina valandėlę suvirpėjo atsišliejusi į tamsią uolą. Hermanui suspaudė širdį – o jei ji ims ir pasipiktinusi nusisuks nuo jo… Tačiau taip nenutiko. „Dieve! Tai iš tiesų tas vyras, apie kurį ir aš visada svajojau! Nuojauta manęs neapgavo!“ – žaibu šmėstelėjo jos mintyse. Moters akyse pasirodė ašaros (p. 97).

       Tiesa, sentimentalių epizodų nedaug. Jų negalėjo būti daug dar ir dėl to, kad pats A. Hitleris normalių erotinių santykių su moterimis nepuoselėjo. Jo paties teigimu, „aš niekuomet negalėsiu vesti, nes visą gyvenimą paskyriau Vokietijai“ (p. 149). V. M. Knabikaitė vadovaujasi aiškinimu apie Hitlerio latentinį homoseksualumą ir jaunystėje įgytą sifilį. Nors ne visi istorikai sutinka, kad tokie Hitlerio gyvenimo aspektai yra įrodyti, visai suprantama ir pateisinama, kad romane jie pasitelkti.

       Taigi, nors būdamas charizmatinė asmenybė, turinti didelę įtaigą, Hitleris traukė moteris kaip magnetas, jos jį menkai domino. Vis dėlto visi penki romano skyriai pavadinti moterų vardais, bet pirmasis, „Klara“, yra nuoroda į romano antiherojaus mylimą motiną, o ketvirtasis, „Karina“, apeliuoja į švedę, Hermanno Göringo meilę, – iš ten ir anksčiau pacituotas emocingas epizodas. Carin ištekėjo už Göringo, bet 1931 m. mirė nuo džiovos. Įdomu, kad ši kilminga švedė primygtinai ragino savo vyrą būti ištikimą Hitleriui tuo metu, kai jis pats turėjo abejonių.

       Romanas „Mėnesiena tamsiame lange“ gana įtaigiai atskleidžia daug lemtingų, o dar daugiau smulkių, bet psichologiškai įdomių epizodų iš Hitlerio ir jam artimiausios aplinkos gyvenimo. Didelių meninių atradimų čia nesiekiama, bet knygos sienos mūrijamos patikimai ir su išmanymu. Labai neįkyriai retkarčiais sušmėžuoja ir į knygos pavadinimą įkelta metafora, kurios visa reikšmė išskleidžiama arti pabaigos. Artėjant karo (ir romano) pabaigai jau daugeliui vokiečių aišku, kad fiureris nėra „tarsi paklydėliui kelią rodantis viltingas žiburys tamsiame lange“, ir vienas personažas (taip pat istorinis asmuo) teigia, kad „šiuo atveju tamsiame lange spindi ne kas kita, kaip tik vaiduokliški ir apgaulingi mėnesienos atšvaitai. Tai apgavystė, nes joks žiburys nedega viduje. Čia vien naktis. Nesibaigianti naktis“ (p. 319).