Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1

 
       IV. 12
       Nesibaigia nei naujienos, nei paguodos, kurios ėda. Nieko nenorėtum girdėti. Nusiramini, rezignuoji, ir vėl prasideda viskas iš naujo.
       Iš universiteto mano byla ir disertacija paimta. Atrodo, kad Aukštojo mokslo ministerija parašė raštą į Atestacinę komisiją. Todėl dabar nusiramino. Būtų gerai tiksliai žinoti ir nusiraminti visam laikui.
       Antras honoraras. Buvo butas, kurį prieš mėnesį Rašytojų sąjungos prezidiumas buvo man numatęs, taip pat nuplaukė pro šalį.
       Aš turiu nepasiduoti demoralizacijai, išgąsčiui. Neturiu nuleisti rankų. Juk tokių atvejų tiek ir tiek. Bienalėje nebus Gudaičio paveikslų.
       Tai prilygsta doktorato likvidavimui.
       Tad šitą ruožą reikia užbaigti. Tik galva nepasiduoda. Griebiuosi už vilties kaip šiaudelio. Koks vis dėlto esi menkas. Kaip veikia tie sąlygiškumai, kurie neturi nieko bendra su esmine egzistencija, o reikia atsiremti į tą esminę egzistenciją, ir tada nieko nebijosi.

       IV. 13
       Stambiausias honoraras išmokėtas: prarastas butas ir doktoratas. Ar po šitokio honoraro dar norėsiu kada užsiiminėti kritika?
       O juk tai – žudynės. Tai – ėdimas nervų, smegenų ir širdies. Vaitkevičiūtė sako: „Ne aš būsiu, kad neįvarysiu Lyberiui infarkto!“ To, matyt, siekia ir organai. Tai senas metodas – травля. Kaip medžiojamą žvėrį iš visų pusių apstoti, loti, uiti, įvaryti į kertę, kur jam nebėra kur trauktis, kur palaužtas jo charakteris, o tada, kai iš žmogaus lieka tik skudurai, leisti jam sugrįžti. Tokie yra „perauklėjimo“ metodai, kuriuos patyrė savo kailiu beveik visi senesnės kartos rašytojai. Aš dabar irgi esu aptvertas raudonom vėliavom, kaip vilkas, ir vienintelis mano uždavinys – nesugniužti.

       1972. IV. 16
       Grįžau iš namų. Vienos bėdos. Ir tu nieko negali padėti. Bet pusiausvyra aiškesnė. Tu matai, kad tavo vargas – tik vargo lašelis. Tu matai, kad gyvenimas begalinis ir eina nesustodamas, kad ateina ir išeina kartos, o tu tik mažas gabalėlis toje bangoje. Ir kad tu tik savo namuose kažką reiški, o kai išeini iš jų ir įsilieji į žmonių srautą, tai viskas yra niekas, tu nieko nereiški. Juk čia pat užsimuša, miršta, ir visi ramiai apie tai kalba. Ir jei tau kas atsitiktų, būtų lygiai tas pats...
       Tad prieš to gyvenimo begalybę ir didumą gali nusiraminti ir mažiau kreipti dėmesio į visus savo užgautus dantis.
       Nei tu didvyris, nei tu kankinys. Esi žmogus, ir būk. Svarbiausia neišsigąsti, o išlikti savimi, kad nebūtų gėda. Laukai, paukščiai apglėbia ir nuramina. Gyvenimas eina, ir tu eik.

       IV. 18
       Kas gi tu – mažytis trupinėli. Ir tave prispaudžia visa valstybė su savo galia, savo instancijom, savo nematomais procesais, kur tu esi teisiamasis, nors tavęs niekas nešaukia ir neklausia.
       Kaip atlaikyti tokį spaudimą? Ar atlaikys smegenys ir širdis? Ar nepalūšiu per pusę? Juk kiekvienas kovotojas trokšta ramybės, o čia jos ilgam ilgam laikui nebus. Institutą dabar krato komisija, bet Korsakas sako: čia juokai, bet jei K[ubiliui] sulaikys disertaciją, tada tai prasidės. Vadinasi, galiu ne tik išlėkti iš Instituto, bet sugadinti ir kitiems gyvenimą bei karjerą.
       Bet kažkas džiaugiasi. Radaitis, pakišęs Sniečkui žurnalą, Baltušis, kuris kažkam yra prisipažinęs, kad jam būna malonu, kai kam nors padaro bloga.
       Taigi liūdni karjeros griuvėsiai. Nebe svyravimai, o griuvėsiai, sprogimas, kurti naktis.

       IV. 20
       Procesas kafkiškas eina toliau, ir kasdien ant galvos nubyra kokia detalė. Yra ekspertų komisija prie Saug[umo]. Įeina Ambrasas ir Radaitis. Ten mane svarstė ir priėjo išvados, kad aš idealizuoju buržuazinio laikotarpio literatūrinį gyvenimą ir priešinu jį dabartiniam. Ir iš to, matyt, visos sankcijos. Jei ši įstaiga užsimojo užspausti, tai jau neišlįsi. Jos sprendimo niekas negali atšaukti. Ir bandymas ką nors sužaisti Atestacinėje komisijoje yra perdėm beviltiškas.
       Bet ką gi tau lieka daryti: žaisti, linksmai dirbti, nes tai jau fundamentinio praradimo situacija, kurioje nebėra ką beprarasti, išskyrus savo grandines.
       Rudenį turiu pradėti rašyti Bor[utą]. Kai rašai, tada tos nerimo mintys mažiau graužia, nors kam tas rašymas – neaišku, nes nėra jokių perspektyvų. Rašymas, kad užmuštum laiką ir nerimą. Tai ir viskas.

       IV. 21
       Be abejonės, keliauju į dugną. Pagaliau pasiryžo mane pribaigti ir nusikratyti, pastatyti kaip emblemą ir sumušti. Kaune [Sigizmundas] Šimkus kalbėjo kaip apie grupės lyderį. Tai, matyt, Baltakio idėja. Radaitis šešias valandas rodė savo gerumą, gąsdino ir įkalbinėjo sakyti kalbą – tave visiškai užspaus, sugniuždys, neleis į centrinę spaudą ir t. t. Koks aš geras atseit! Kaip tu mūsų nesupranti! Kodėl tu mus niekini. Mes vargo pelės: mes tragiškos asmenybės. Ir tikrai gaila!
       Didvyriškai žada mane ginti. Prisipažįsta dirbęs universitete informatoriumi, važinėjęs po kaimus.
       Koks nykumas. Nemigo naktis. Ir aš pradedu bijoti infarkto. Disertacija palaidota. Neaišku, ar išliksiu institute. Broliai rašytojai ramiausiai nusigręžia, ir vienas Radaitis lieka gelbėtoju. Štai 22 metų kritiko darbo rezultatai ir finišas.
       Jei liksiu gyvas, daugiau negaliu lįsti į tokias šlykštynes.

       IV. 23
       «И летопись закончена моя», kaip sakė K. Ambrasas, išeidamas iš Rašytojų sąjungos sekretorių. Tas straipsnelis buvo tik paskutinis lašas, pralaužęs užtvanką. Sudėta ir suskaičiuota viskas. S. Nėris, Baltrušaitis, Mačernis. Du CK skyriai svarstė visą bylą išsikvietę Maldonį ir Korsaką. Ir Korsakas abejoja, ar begalės išgelbėti. Atgailos kalba – paskutinis šansas, kuris dar gali išgelbėti. Aš, žinoma, tuo netikiu. Partija keičia savo liniją ir turi atkirsti ankstyvesnio etapo funkcionierius ir simbolius. Taip ji visados elgėsi. Visada kas nors turi būti kaltas. Bet juk ji pati legalizavo tuos leidinius ir tą kultūrinę politiką. Prasidėjo viso buvusio liberalizacijos etapo revizija. Ant žirgų sušoko visi buvę pokario herojai. Ir man išsigelbėjimo nėra. Toks pat lietuvių filologijos triuškinimas, koks buvo 1957 m. universitete. Nes būtent kultūroje įžiūrima pastovi grėsmė režimui, pastovūs impulsai mokinių išsišokimams. Ir proceso užkirtimas, kad po „A“ nesektų „B“, prasideda nuo kultūros. Ir dabar mano eilė būti prikaltam prie kryžiaus. Vaidenosi jiems grupuotė, tendencija, kurią reikia sutriuškinti. O tai skamba baisiai ir pavojingai.
       Įdomiausia, kad ši sistema veikia kaip automatas, jau be žmonių noro ir valios. Juk nė vienas iš jų nenorėtų, kad toli eitų šis revizavimas, bet nebegali sulaikyti ir turi vykdyti kažką prieš savo valią. Maldonio, Reimerio pakeitimai buvo pirmieji ženklai. Ir reikėjo susiprasti. Nebemėtyti degančių fakelų, nes jie krinta ant galvos tau pačiam. Bet aš emocinės saviraiškos, o ne apdairių apskaičiavimų kritikas. Ir būtinai turiu užlipti ant minos, nors ir aiškiai žinau, kur ji glūdi.
       Tad dėsningas žuvimas – kas padaryta, nesigailiu. Padaryta pakankamai daug. Laikas išnaudotas. Jaučiuos daug anksčiau išėjęs nuo scenos.
       Pagaliau, be šitų visų iliuzijų, po tiek sprogimų ir numirti bus lengviau.

       IV. 24
       Toks jausmas, kad važinėja per mane buldozeris ir trypia, varo į dulkes. Matyt, to ir nusipelniau. Negalima stovėti prieš milžiną ir šaudyti iš laidynės jam į kaktą. Tai negali laimingai baigtis. Toks jausmas, kad stoviu ir laukiu Aukščiausiojo Teismo. Ir visi džiaugsmingai pranešinėja malonias žinias. Laukimo ir nerimo būsena, pilna grėsmės, nes įsiutusios pačios viršūnės. Pasekmės gali būti visokios – daktaras palaidotas, darbo netekimas. Pagaliau sakė: kai dabar bus spausdinamas, reikės žiūrėti per didinamąjį stiklą.
       Būti narsiam kareiviui ne taip lengva, ne taip paprasta.
       Dabar užsikirtau kelią toli į priekį. Žodžiu, rizika milžiniška, o rezultatai tokie menki ir skurdūs.

       1972. IV. 26
       Buvo savijauta: išrauto, išmesto, suplėšyto medžio. Kiek galima taip egzistuoti. Juk tas draskymas darosi nepakeliamas. Jei jis tęstųsi pusmetį, turėtum kristi. Neaišku, kiek tęsis: ar tai taktinis pagąsdinimas, sudrausminimas, ar tai strateginis planas – peržiūrėjimas viso buvusio laikotarpio. Jeigu toks peržiūrėjimas, aš liksiu emblema, ir būsiu paaukotas neišvengiamai.
      
Jei nebūčiau sakęs kalbos1, būtų sekusios organizacinės išvados. Kaip sakė Bielinis, Rašytojų sąjunga meta lauk, Institutas taip pat. Ir vieninteliai manęs gynėjai buvo kritikai, apie kuriuos aš nė žodžio nepasakiau. O tie, kuriuos liaupsinau 22 metus, tylėjo arba norėjo mesti lauk.
       Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!

       IV. 27
       Štai ir supuosi kilpoje. Atgailos kalba – lemtingas žingsnis. Aš maniau, kad viskas nutils. Bet tai tik pradžia kompromisų. Jų reikalaus vis daugiau ir daugiau, kol tu save susinaikinsi. Su tavim kalba pagarbiai – autoritetas visuomenėje, niekam nepataikavote, – o siekia tave išstumti iš žaidimo, supurvinti, sutrypti. Ir nežinia kam ir kaip reikėjo apsispręsti. Ar teisingai padaryta. Nes žengus žingsnį į vieną pusę, turėsi žengti vis daugiau ir daugiau. Ir tavęs nepaliks ramybėje. Ir tavo atsižadėjimas kritikos nieko nereiškia. Tu rašysi atkirtį amerikonams. Žodžiu, įrankis svetimose rankose. Tokia pokarinė Putino ir Sruogos situacija. Ir aš dabar neturiu ką kitą veikti.
       Aš save susidirbau prieš jaunąją kartą. Jau prarandu balsą ir autoritetą. Ir vardan ko? Nežinia. Tai tolygu žinojimui – neatgailauti. Bet atgailauti – galo nėra.
       Šitaip gali samprotauti, kai viskas praėję, o kol tave mala, kol letena uždėta ant tavęs, tu nieko negali padaryti: tu – bejėgis. Tu – vargšas.
       Ir Mykolaitis, ir Sruoga darė tokius pareiškimus. Toks kompromisinis kelias pats būdingiausias ir protingiausias. Kas yra šitokiai valstybei nušluoti mažytį trupinėlį kaip aš! O nesinori būti nušluotam. Ir taip prasideda kompromisinis kelias. Todėl ir nėra asmenybių.
       Kiekviena valstybė per jėgą grūda mąstymo standartus į galvą. Kartoja, kala, kol tai tampa kasdieniniais įpročiais. Iš jų žmogus nebegali išeiti. Tik per juos mato pasaulį. Tai kažkoks narvas, kur uždaryta žmogaus sąmonė. Protas turi jį išdraskyti. Tai sunkus darbas, sunkus kelias.

       IV. 27
       Turiu aš pasirašyti sau ne politinį, o literatūrinį nuosprendį. Radaitis sako, kad mano kritikoje daug publicistinio temperamento. Taip, ji yra politikuojanti. Aš tos pačios kartos vaikas kaip ir Macevičius. Ir štai dabar krizė: nėra rimtų pagrindų, nėra teorinio mąstymo, o tik švaistymasis fraze. Nastopka pasako daug rimčiau, svariau, bet mokslinio objektyvumo plokštumoje. Sluckaitė rašo puikiausius literatūrinius portretus neužkliūdama. Tas nelaimingas politikavimas, didaktizmas. Ir čia yra finalas, nes to negali pakęsti. Ir čia yra desperatiškos pastangos pritraukti dėmesį drąsa, sensoriškumu, kai tikro literatūrinio mąstymo labai nedaug tėra. Ir todėl tas blaškymasis, tos atgailos.
       Ir net tada, kai aš einu į tikrąją literatūrą, tai virsta kažkokiu deklaratyvumu, triukšmingu opozicionieriškumu, politikavimu, o ne ramiu, pozityviu ir tikru literatūros atvėrimu.
       Taigi krizė ir šitoj vidinėj plotmėj.

       IV. 29
       Naktis apramina. Nebėra nervinio drebulio. Bet padėtis tokia pat miglota. Maksimalistams aš esu prisitaikėlis, pardavęs už 100 rb. savo principus. Jiems atrodo, kad viskas dėl doktorato. Jie trokšta gražaus reginio – charakirio.
       Bet juk aš kabėjau ant bedugnės – iš Rašytojų sąjungos ir Instituto lauk. Gal ir vertėjo baigti karjerą, bet koks sunkus tas slenkstis. Peržengsi, o atgal negrįši. Ir čia svarbiausia, kad išliktum ir funkcionuotum kultūroje. Kuo daugiau išlieka žmonių, tuo geriau. Kuo labiau išmušama iš arenos, tuo blogesnė darosi visa kultūrinė situacija. Vadinasi, kompromisinė taktika. Taip, kitaip negalima išlikti nei atskiram žmogui, nei visai kultūrai. Gal nebūtina, kad kiekvienas juos darytų, bet visumoje kultūra turi daryti kompromisus su režimu, negali atsidurti jo kategoriško priešininko padėty. Aišku, nereikėjo atsidurti tokioje situacijoje, kur tenka sakyti: taip ar ne. Bet atsidūrus būtų beprotybė šokti nuo tilto ir tapti auka. Tų aukų buvo pakankamai. Bet gal čia tik bailaus prisitaikymo argumentai. Juk ryžtingas principingumas būtų palikęs žymiai didesnį pėdsaką visoje kultūroje. Taip prasideda Miškinio kelias. Bet tai būtų nuteikimas prieš sistemą, tai būtų buvęs smūgis į visą mūsų literatūrinę filologiją. Ir išprovokuoti tokį smūgį, tokį Instituto triuškinimą, jo padėties nuvertinimą aš neturėjau teisės ir nedrįsau.
       Žodžiu, nemalonūs pasvarstymai, nemalonios abejonės. Bet aš visą laiką sakiau, kad mūsų kultūra turi laikytis kompromisinės taktikos – tik taip ji gali išlikti funkcionuojanti ir sutverti kažką pastovaus.
       Nežinau, ar jau pasibaigė tas košmaras, ar jau galima pradėti dirbti. Bet viskas aplinkui atrodo kaip po žemės drebėjimo. Ir gaila, ir pikta, ir graudu. Broliai rašytojai neištiesė skęstančiam rankos po 22 metų vergiškos tarnybos. Jie tik šaukė: užspausti, likviduoti, išmesti.

       V. 4
       Kitų plūdimas tavęs taip nepaliečia kaip paties išsiplūdimas. Prievartinis išsiplūdimas. Tai didžiausias moralinis pažeminimas, susiniekinimas, apsipurvinimas. Ir dabar – karčios pagirios.
„Savikritika“ – tai puikus žmogaus susinaikinimo, palaužimo metodas2.
       Aš turėjau šitą pereiti. Turėjau palenkti galvą prieš devintąją bangą. Ji gal ir ne tokia didelė iš toli. Bet ji baisi ir grėsminga iš arti. Nedrįsau baigti savo literatūrinės karjeros, išeiti su aukštai pakelta galva. Tai būtų, žinoma, moralinis koziris visiems, kurie nori priešintis. Dabar ši jėga atimta. Dabar tu esi toks kaip visi – kompromisininkas. Tai gudri politika – išlaukti, išbūti, nesiduoti sunaikinamam, grįžti kada nors vėl. Bet kaip norisi drąsaus ir herojiško mosto! Kaip daug aplinkui to gudrumo, to apdairumo. Bet kas gi tu esi, kad galėtum pakariauti su tokia baisia jėga! Būtum sutriuškintas kaip blakė!

       V. 6
       Vėl sąlyginės ramybės tarpelis. Niekas netampo. Nors įspėja, kad sekamas kiekvienas žingsnis, kiekvienas žodis. Aš vėl gyvenu be nervinio drebulio. Dabar lieka išlaukti. Lieka kažką dirbti tolesniam laikui. Šitame kvadrate viskas užbaigta. Esu suspenduotas. Karjera nutrūko. Dėl to nėra labai gaila, nes aš jau pavargau, nes tie vidiniai kontaktai su dabartine literatūra darosi silpnesni, nes aš ir negaliu vairuoti tokioje slidžioje situacijoje.
       Nesijaučiu palaužtas. Svarbu nepasiduoti iš vidaus. Nekapituliuoti. Tas puolimas išgąsdino, tas profesijos keitimas pribloškė, bet dabar aš vėl išėjau iš spąstų ir kitą raundą sutiksiu drąsiai.
       Svarbu – be panikos. Svarbu išlikti savimi. Be kūliavirsčių, be blaškymosi baimingo. Tai sunku. Bet reikia mėginti.

       V. 11
       Aš nusiraminau. Gal tai senatvė. Gal rezignacija. Nebejaudina, kad kritiko [karjera] – baigta, kad nežinau, ką darysiu, kad aš suniekinau save. Toks abejingumas. Tokia ramybė.
       Ir aš bijau, kad tai ir yra dvasinės ramybės, dvasinio užgesimo ženklai. Juk aš gyvenu įsitempęs, drebėdamas tik mušamas, draskomas. Tai vieninteliai pergyvenimai. O šiaip tokia ramybė, apatija, užgesimas. Ar yra koks vidinis tobulėjimas, koks veržimasis, kokių problemų sprendimas? Nėra. Tad esi toks, koks esi, ir rūpestis siekia tik butą, vasarą ir t. t. Dar darbą. Visos problemos, ką darysi. Nėra vidinio vystymosi. Nėra pastovios vidinės aistros. Todėl nėra ir tikrumo, o eklektika, blaškymasis iš vieno šono į kitą, prisitaikymas prie naujų reiškinių ir vėl ėjimas prie kitų. Todėl tavęs ir nekenčia.
       Žmogumi būti. Žmogiškumo trokšti. Kažkokią žmogišką poziciją išlaikyti ir ginti – tai būtų svarbu. Bet to tu jau neturi. Tu per anksti susiliteratūrinai, suprofesionalėjai…

       V. 12
       Dabar prasideda graužatis. Juk savo atgaila aš užmušiau savo kritikos moralinį autoritetą. Tai, ką stačiau per keliolika metų, sugrioviau per vieną dieną. Dabar kalbėti apie bekompromisiškumą aš neturėsiu teisės, kadangi pats buvau parklupdytas ir laižiau galiūnų rankas. Tai pats skaudžiausias apsispjaudymas. Kai tave lupa kiti – ne taip skaudu. Bet kai išsilupi pats, tai baisu. Ir tai ilgam įeina kaip gėdingas žingsnis. Juk aš gėdijausi atgailos dėl Sruogos, gėdysiuos ir šitos. Ir jos jau neišbrauksi iš savo istorijos, jos neatimsi ir nepaneigsi.
       Kad ir kokios būtų sąlygos, bet tu joms pasidavei. Ir gal žymiai stipresnis būtų įspūdis ir reikšmė – žūti šitoje istorijoje ir palikti ryškiu simboliu. Dabar tos simbolikos neliks. Vardan ramybės, vardan būsimų darbų (kurių gal ir nebus) pasirinkau gėdingą kelią.
       Tai gal ir protingai padaryta. Gal ir gerai apskaičiuota. Bet gyvenimas dažnai reikalauja ir neprotingumo, ir tuščio heroizmo.

       V. 15
       Dvi dienos skausmingos graužaties. Man vis labiau gėda. Jaučiuos išdavęs kažką. Paniekinęs pats save. Nepagarba pačiam sau. Pats apspjaudei sau veidą – tai baisiausia pažeminimo rūšis, kurios negalima leisti. Ir tai vis dėlto priklausė nuo tavęs. Tu galėjai susiimti. Juk niekas su pistoletu nevarė. Pagaliau, padarius vieną niekšybę, gali daryti ir kitą.
       Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos.
       Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave. Ir laimėta: tik išlikimas vietoj, o galimybių dirbti jokių, juk žiūrės į viską baisiai.
       Aš išsiskyriau su „kompromisininkų“ karta. Per daug ilgai ir piktai ją plūdau. Dabar išsiskyriau ir su ta karta, kuri manimi dar tikėjo, kuri nepripažino kompromisų.
       Aš gal ir būčiau drįsęs žengti, jei ne tas baisus šeimos išgąstis, jei ne tas kaltės jausmas, kad ir juos, ir visai nekaltus žmones aš įvėliau į depresiją. Pagaliau man baisiausia: tu atliksi charakirį, visi nusistebės, pasibaisės, išsiskirstys, ir tu liksi vienas pats be nieko, visi nuo tavęs išsigandę pasitrauks.
       Iš tavęs reikalauja heroizmo, bet visi kiti nori stovėti ir iš šalies spoksoti. Niekas gi piršto nepajudins, kad tave užstotų ir tau padėtų.
       Bet ir čia yra išmėginimas: būti žmogumi pačiam sau, būti vienam žmogumi. Tai ir yra, kad laikas pervažiavo kaip buldozeris, pjaudamas tavo moralę, pažiūras, charakterį, ir todėl dabar gali su tavimi daryti ką tik nori.

       V. 16
       Kai atsigulu, apsiraminu šiek tiek ir blaiviau pamąstau. Vieni argumentai, tegul ir besiteisinimo, ir išsisukinėjimo argumentai:

 

1) Palieki institutą ir, ko gero, apskritai kultūrinį darbą. Tai sunku po 40 metų.
2) Tu pasiduodi provokacijai, nes vienas tikslas ir yra šitos kampanijos – išmesti iš rikiuotės kultūros darbuotojus.
3) Nuo tavęs galėjo prasidėti „grupuotės“ triuškinimas, kaip universiteto katedroje, ir tada tektų tau per didelė atsakomybė.
4) Tai protinga taktika, nes būtų individualizmas ir pozavimas šokti prieš devintąją bangą.

       Kiti argumentai tokie:

 

1) Tu nematei aplink save aplinkos ir daryti charakirį vardan kelių reginio ištroškusių žioplių nenorėjai, bet tu privalai elgtis taip, kaip tu nori, atsiskaityti prieš save.
2) Tu atėmei iš savo darbų ir iš literatūros moralinį aspektą ir moralinį autoritetą, o tai didelis daiktas.
3) Tu užmušei savo biografijoje legendos momentą ir jo nebesugrąžinsi.
4) Apskritai moraliniai nuostoliai dideli ir gėdos jausmas pastovus, atrodo, kad ant akių tau apspjauta ir tu niekaip negali nusivalyti.
5) Tau visą laiką bus gėda.

       Ir kokios išvados:

 

1) Šuo ir kariamas pripranta. Ir tu priprasi prie gėdos, priprasi prie niekšiškumo.
2) Tu neturi pasiduoti vidinei erozijai. Juk tai bausmė. Tai teroras. Nors tu pats save apspjaudei, bet tai prievartos aktas ir tu neturi pasiduoti jo sutriuškinamas.
3) Tu turi galvoti ir rašyti kaip iki šiol. Nėra jokios perspektyvos. Bet juk nebūtų jokios perspektyvos, jei būtum tapęs kroviku. Čia bent dirbsi, o galgi ir atsivers langelis. Greičiausiai ne. Bet kažką naudinga gal ir galėsi padaryti.

      
       V. 17
       Dar vis skaudus atrajojimas, nors ir mažiau sukrėtimų. Avyžius sako, kad jam nieko baisaus nesimatė straipsny, bet kažkas pasakė, kad aš tyčia tokiu laiku išspausdinau. Petkevičius klausinėja: ar aš pats pasakiau kalbą, ar mane užlaužė. Būdvytis iš Dotnuvos teiraujasi, kaip man užsibaigė ši istorija. Konservatorijoj vyksta specialus seminaras apie talentą, kur taiso mano klaidas ir aiškina, kad aš buvau nuvargęs ir atsisakiau savo teiginių.
      
Avyžiaus jubiliejus – matyt, posūkio taškas3. Partija atsisveikina su modernizacija, su novatoriškumo kultu ir grįžta į tradicinių formų apoteozę. Ji aiškiai pasirenka tarp Sluckio ir Avyžiaus. Ir iš tiesų tai įdomus perėjimas lieptu tarp tiesos ir schemos. Milžiniškas masės sugėrimas. Rašytojas privalo ir konfliktuoti su laiku, ir prie jo prisitaikyti. Absoliutus konfliktas jį užsmaugs, o prisitaikymas prie kiekvieno reikalavimo atims teisingumą ir sužlugdys meną. Avyžius pareiškė, kad visą kūrybą iki 1960 m. tenka nurašyti dėl nepalankių sąlygų.

       V. 22
       Matyt, atėjo lūžis visoje mūsų situacijoje.
Vaikinuko4 susideginimas, užgulęs kaip košmaras sąmonę, duoda daugybę išvadų. Jaunosios kartos tragiškas aktyvumas, jos rimtumas, jos panieka drebantiems tėvams, jos bekompromisiškumas – laisvė ar mirtis. Mes vinguriuojame, mes dėl visko drebame, o jie išmeta paskutinę kortą nežiūrėdami, kas po to bus. Tai pamišėliška karta, atominio amžiaus karta, bet ji turi savo didybę, prieš kurią gali pasijusti niekingas. Ir Rastausko pjesė – autentiškas šitos kartos paliudijimas.
       Antra išvada – visos mūsų institucijos, visos organizacijos tėra plona plutelė virš judančios lavos. Tai karta, kuri nebuvo sulaužyta, kuri išaugo sąlyginės laisvės klimate, ir dabar ji elgiasi ir mąsto kaip jai norisi. Ir organai jaučia šitą jos kunkuliuojančią energiją, todėl baimingai šalina visus pretekstus jai išsiveržti, visas priežastis, kurios ją žadintų. Bet tos priežastys glūdi pačioj sistemoje ir todėl reikės kiekvieną kartą iš naujo smaugti. Todėl toks puolimas ir smaugimas visų nacionalinių dalykų prasidėjo – matyt, buvo jaučiama.
       Trečia – tai mūsų valdžios neišvengiamas kritimas. Ribotos kultūrinio liberalizmo politikos pabaiga. Iš literatūros turi išnykti nacionaliniai motyvai.

       V. 23
       Išsisklaidė dar viena iliuzija. Krito visa kompromisų konstrukcija. Menas pretendavo į visuomenės padėties ir nuotaikų išraišką. Dabar matyti, kokia praraja tūno tarp visuomenės ir meno, kad vienas užsiima gražiu melu, pusinėmis tiesomis, o kitas eina iki pražūties. Nėra ko ir galvoti, kad dabartinis menas galėtų patenkinti šitą bekompromisinę kartą. Gėda, kad jūs nepatekote į kalėjimą toliais laikais. Jūs bijojote prarasti darbą, pareigas, jūs drebėjote dėl savo vietos!..
       O taip! Bet juk gynybinis pylimas – dabar tėra kultūra. O ji bus sutriuškinta. Tai 1863 m. sukilimo rezultatai. Juk dalyvavo ten tik 15 000 lietuvių, o spauda buvo uždrausta.
       Taigi ir mano istorija atsiduria viso meno ir visos mūsų padėties kontekste.

       1972. V. 23
       – Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai.
       – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai.
       Katrie iš jų teisūs?

       VI. 13
       Mano bėdinoje buityje – nauja korektyva. Samizdatas išsivertė „Talento mįsles“. Taigi laivas užplaukė ant minos. Ir tikėtis laimingos pabaigos – netenka. Laukti doktorato – ne. Taip pasidaro didelės istorijos.
       Broliai rašytojai užrišo mane kaip pasiutusį šunį į maišą, apdaužė, paspardė ir nuleido į dugną. Kaip įdomu – Marcinkevičius ir Baltakis nepratarė į mane nė žodelio.
       Visas vežimas darda prarajon. Mieželaitis, dergęs 10 metų 1946 m. triuškinimą, dabar pragydo: jie buvo teisingi, orientavo į pilietines temas.
       Maskvoje areštai.
Už Kauno įvykius teks brangiai mokėti5. Ir aš – viena iš to užmokesčio formų.
       Dejuojame, kad vidurinės mokyklos neišmoko rašyti ir mąstyti. Bet mąstysenai reikalingi principai, reikalingas apsisprendimas, o čia niekur to nėra, tas galvojimas iš mažens sugriaunamas, jie turi tik kartoti įkaltas tiesas, be savarankiškos mąstysenos. Tai žlugdo asmenybes ir todėl tokie desperatiški sukilimo ir išsivadavimo mostai.

       VI. 14
       Sistemingas ir nesulaikomas slinkimas žemyn. Be sustojimo. Išmestas iš planų lietuviškasis „S[alomėjos] N[ėries]“ leidimas. J. Macevičius išmetė Maskvoje rusiškąjį leidimą. Ir tai, matyt, vientisas ir nesulaikomas judėjimas. Kauno įvykių fone mano disertacija patenka į žlugimą.
       Ir kas pikčiausia: kuriem velniam tiek kompromisų, tiek skaudžių prisitaikymų, tiek smūgių, kai kiti gyvena ramiai ir dirba gražiai. Per daug menkas ir vienadienis mano žmogiškasis kalibras. Per daug didelis nedrąsumas. Nemokėjimas būti savimi. Dar vis man gėda dėl to atsiprašymo, nors jau dabar nebebūčiau Institute. Maskviečiai stebina tuo vidiniu natūralumu, vidiniu stichiškumu, vidiniu rimtumu. Ir aš jaučiuos tikrai eklektiku, susiskaldžiusio proto ir širdies žmogumi, be savo programos. Ir aš kartoju sau: tu turi giliau įsižiūrėti, susikaupti ir pergalvoti. Dabar tau nebėra kur skubėti, nes visi keliai atkirsti, praėjimo nebėra, tad geriau įsispoksok į save без суеты, paieškok tos substancijos!

       1972. VII. 3
       Tik dvi savaitės ramybės.
Paskui geri draugai tave aprūpina informacija6. Žodžiu, tu sužinai kas savaitę, kad esi sudaužytų laivų kapitonas, kad priklausai pasmerktųjų kastai, kad ant tavęs verčiama našta, kurią turėjo patys pasiimti.
       Jau nusibodo. Ir šlykštu darosi pagalvojus apie kritiką. Atsisveikinimo saliutas per daug iškilmingas ir triukšmingas. Bandyti po to tęsti šį darbą būtų klaiki nesąmonė. Kažkokia pažeminimų kruša apipila tave. Esi paikas – net ir apie Borutą ruošiesi rašyti, jo išplūstas. Tokia kritiko padėtis.
       Dabar be iliuzijų ir vilčių. Prispausto vabalo psichologija. Ir reikia ištverti be unkščiojimo, be pozos ir triukšmo, visiems toliau laimingai rašant.
       Aš jau iškritau iš tiražo. Tai būtų dar nieko. Jei aš turėčiau aiškius literatūros mokslininko įgūdžius ir potraukius, bet aš jų neturiu.
       Pagaliau pasikeitė laikas – kaip metodai, naujos sąvokos, nauji žmonės, kurie rašo geriau už mane. Ir mano tų rašymų niekas nepasiges. Niekas ir nepastebi tos sunkios padėties, nes gyvenimas eina kaip ėjęs ir tu sau vienas kenti patylumoje. Ir kentėk be pozos.
       Bet vienas žingsnis aiškus – atsisveikinimas su kritika, ko niekas nepastebės ir niekas to neišsigąs.

       VIII. 25
       Kažkaip koktu pradėti vėl nuo nulinės situacijos. Vėl klampoti tą literatūrinį liūną, vėl ryti tą šlykščią literatūrinę buizą. Apkarto. Nusibodo. Ir jau tikrai norisi kažkokio išsivadavimo. O juk taip tempi tą inerciją, tą balansavimą baimingą, kad daraisi pats sau nuobodus. Ir rašyti nebesinori. Jei reikės keisti darbovietę, tai reikės bėgti tolyn nuo rašymo. Užtenka. Prirašyta. Pavasarį man buvo baisu tą padaryti. Apsispręsti per 2 dienas. Tada man atrodė, kad aš būsiu nelaimingas ir graušiuosi dėl sudaužyto gyvenimo, apleidęs literatūrinę areną. Dabar į viską žiūriu ramiau. Kas bus, tebūnie. Bet nereikia tik daugiau žemintis, nes tai lieka kaip dėmė tavo gyvenimo, kurios tau pačiam gėda. Reikia iš vidaus išsivaduoti iš tos prievartos ir pažiūrėti į viską iš šalies.
       Kažkaip dabar baisu ir pagalvoti – vėl rašyti, vėl taikyti soc. realizmo metodą, vėl žiūrėti į nutarimus – kas galima, kas ne.
       Aš atlikau savo partiją. Gerai ar blogai. Bet baigiau. Baigiasi liberalizmo epocha. Visos sritys tvirtai suimamos į rankas. Ir nebėra kas veikti. Viskas bus įvertinta ir nubrėžta instancijų. Kritikos misija – laisvo ieškojimo, savarankiško vertinimo – pasibaigė.
       Pagaliau ateina kita karta. Ji natūraliai įaugusi į šį režimą, ji neturi susvetimėjimo komplekso ir jai bus lengviau.
       Pagaliau ir išsisėmimas. Ką dar bepasakyti, ką dar berašyti? Tai būtų tik virvės tąsymas.
       Taigi pratinuos prie išfolavimo ir tikiuosi, kad tai nebus sukrėtimas.